Monika Morkūnaitė. Romualdo Ozolo vizija Sąjūdžiui: tiesos ir sąžinės triumfas

Viena didžiausių klaidų, kurias gali padaryti žmogaus protas, - tai įsivaizduoti istoriją kaip duotybę. Suvokti ją kaip tam tikrą savaimi...

Viena didžiausių klaidų, kurias gali padaryti žmogaus protas, - tai įsivaizduoti istoriją kaip duotybę. Suvokti ją kaip tam tikrą savaiminę įvykių grandinę, kurią patiriame kaip pašaliniai stebėtojai, jokiu būdu negalintys prie jos prisiliesti. Tai puikiai paliudija kad ir toks, regis, elementarus įsivaizdavimas, jog dabartinė mūsų valstybė yra Kovo 11-ąją gimusios Lietuvos tęsinys. Tiesa, ženkliai pakitęs ir galbūt išsikvėpęs, bet vis dėlto tęsinys. Būtent tokios valstybės agonijos išvengti atkakliai ragino Romualdas Ozolas. Jam šiandienos Lietuva buvo 2004 metų gegužės 1-osios, bet ne Kovo 11-osios kūrinys. Kuo jos iš esmės skiriasi?

Neretai pasigirsta nuomonių, kad vis intensyvesnis pasaulio globalėjimas ir liberalėjimas yra neišvengiamas judėjimas atgal neapsukama pažangos tiese. Tačiau tai ir vėl tas pats sąmonės užmigimas neva visagalės istorijos akivaizdoje. Žmogus turi ne leisti, kad jį valdytų vergiškas noras prisitaikyti, o visur ir visomis išgalėmis priešintis tiesos neigimui. Didžiausia šiuolaikinės Lietuvos netiesa yra ta, jog ši valstybė ne egzistuoja, o tik plūduriuoja agresyvėjančio globalistinio kosmopolitizmo erdvėje. Tam, kad ji egzistuotų, reikalinga aiški ir kryptinga išlikimo vizija, besiremiantį į tautą ir ją sukūrusią krikščionišką civilizaciją. Nesant tokios vienijančios valstybingumo ideologijos, valstybė paprasčiausiai negali pagrįsti savo pretenzijos būti. Tokia valstybė neišvengiamai atgula į egzistencinės ligos patalą, kurio lemtį, kaip visiems žinoma, apsprendžia tik laikas. Jos pirmtakė - Kovo 11-osios Lietuva - buvo kur kas pranašesnė tuo, kad turėjo aiškiai ir valingai artikuliuotą valstybės viziją, drąsiai parodžiusią pasauliui savo pasiryžimą būti savarankiška ir oria jo dalimi. Ši vizija tilpo į principą „pasaulis Lietuvoje“. 

Būtent tokią viziją sukūręs Sąjūdis šiandien yra tapęs spekuliacijų objektu. Globalizmo prisitaikėliai jo nuostatas regi kaip stabdį kelyje į pažangą, pragmatikams jos iškyla kaip kliuvinys atiduodant valstybę į visagalio komercializmo viešpatiją. Abejingiesiems Sąjūdis greičiausiai tėra miglotas simbolis arba įsimintina sąvoka iš pilko istorijos vadovėlio. Tačiau atsakingai bei su viltimi į valstybės gyvavimą žvelgiantys lietuviai gali ir privalo adekvačiai suvokti Sąjūdžio reikšmę istorijai ir iš jos ištekančiai dabarčiai. 

Kertinis Sąjūdžio tikslas buvo sukurti modernią tautinę valstybę, kurioje galėtų skleistis, gyvuoti ir išlikti iš priespaudos gniaužtų ištrūkusi lietuvių tauta. Sąjūdžio viziją galima pagrįstai tapatinti su Romualdo Ozolo suformuota valstybės projekcija, nes tai buvo žmogus, atlikęs pagrindinio valstybingumo ideologo vaidmenį. Romualdas Ozolas, anot amžininkų, demonstravo pavydėtiną erudicijos, sąžinės, politinių įžvalgų ir toliaregiškumo lydinį. Kartu tai buvo žmogus, išdrįsęs atvirai ir iki smulkmenų tiksliai įvardinti tikrovę, todėl nenuostabu, jog gebėjo kaip niekas kitas aiškiai ir suprantamai formuluoti filosofinį ir moralinį ateities Lietuvos pagrindą. 

Kokios buvo esminės jo prielaidos? Visų pirma, Sąjūdžio vizija aiškiai pripažino, kad tautos yra neginčijamas tikrovės faktas. Teigti, jog lietuvių tauta, kaip ir visos pasaulio tautos, yra faktinė duotybė, pirmiausiai reiškia pripažinti, kad kiekvieno iš mūsų sukūrimas, kaip ir pačios tautos, nėra žmogiškosios valios apraiška. Tai yra Kūrėjo veiklos ženklas. Tautos nėra ir negali būti pagamintos žmogaus taip, kaip esame įpratę dauginti čia materiją. Tautos savo esme yra sakrali kategorija. Mėginimas išmesti jas į istorijos šiukšlyną reiškia kovą su pačia tikrove. Padovanodamos kalbą, tikėjimą ir bendruomenės dvasią, išmokydamos mąstyti ir santykiauti su Dievu, tautos suteikia galimybę tapti žmonėmis. 

Atsispyręs nuo šio gelminio tiesos pripažinimo, Sąjūdis iš principo negalėjo būti kitoks, kaip tik nacionalistinis judėjimas. Šiandien neretai tenka išgirsti, jog nacionalizmas - tai iškrypusi ir agresyvi ideologija. Žinoma, pripažino Ozolas, - nacionalizmas gali tapti pavojingas, tačiau, kaip parodė istorija, taip nutinka tada, kai jis mutuoja ir ima tapatintis su civilizacine misija. Iš tiesų nacionalizmas neturi tapti tautos politiniu tikslu. Nacionalizmas, kuriame Ozolas regėjo Sąjūdžio viltį, buvo tautos objektyvacijos ir įsitvirtinimo pasaulyje savarankiškos kultūrinės ir politinės savikūros formomis ideologija. Jei tauta suteikia mums įrankius tapti žmonėmis, į klausimą, kaip tai padarysime, turi atsakyti būtent nacionalizmo ideologija. Ozolo ir kartu Sąjūdžio mąstyme šis atsakymas išsiskleidė į tris aiškius nacionalinės kultūros polius: tautos gyvenamąją erdvę, istoriją bei atmintį. Pirmasis principas aiškus - norėdama būti pasaulyje, Lietuva yra ir turi būti savo etninėse žemėse. Lietuvių istoriją persmelkianti didžioji galia Ozolui buvo laisvė. Tik ji reiškė ne asmeninę fizinę nepriklausomybę nuo suvaržymų ir įsipareigojimų, skatinančią ieškoti gėrio Londone ar Dubline, o gyvą ir su valstybės juridiniu kūnu suaugusią jėgą. Laisvę nuo melo ir laisvę būti žmogumi. Taip pat ir laisvę į tautos atmintį, nuolatos perduodamą palikuonims per kalbą ir raštą. 

Šitokiu būdu pretenzija į nepriklausomą tautinę valstybę Sąjūdžio vizijoje iškilo kaip tautos subrendimo įrodymas. Turbūt ne veltui nacionalizmą Ozolas laikė optimistine ideologija: ji postuluoja nuostatą, kad vieninga, ryžtinga ir darbšti žmonių bendruomenė gali viską, kas yra žmonių galioje. Kurgi yra tos žmonių galios ribos? Visiškai aiškiai ir švariai atsistoti Dievo akivaizdoje, kur slypi tiesa, ir su lygiai tokiu pat grynumu rūpintis savo žmogiškąja kasdienybe. Ir tai daryti ne bet kur, o Lietuvoje – valstybėje, kuri šiame pasaulyje turi savo namus. Ne izoliuotus, o atvirus ir kuriančius, bet vis dėlto savo namus

Visiems Sąjūdžio metų „Atgimimo“ skaitytojams pažįstama Alternatyvi Sąjūdžio rinkiminė programa konkretizavo minėtus idealus ir suteikė apčiuopiamą demokratinį turinį kiekvienam, į kurį kreiptasi žodžiais „Lietuvos žmogau!“ Greta esminio tikslo atkurti politinį Lietuvos suverenitetą, kaip vienas svarbiausių uždavinių šioje programoje iškilo būtent visuomenės humanizavimas. „Nacionalizmas - tai tikrasis humanizmas“, - teigė Ozolas, turėdamas omenyje tai, kad būtent nacionalizmas apibrėžia atsakingo gyvenimo ribas. Todėl siūlymas eliminuoti suvalstybintą ekonominę politiką ir pakeisti ją rinkos mechanizmu čia atsirado ne kaip savitikslis, o su krikščioniškąja socialinio teisingumo samprata susaistytas principas. Jis reiškė ne būtinybę sudaryti sąlygas laukinei konkurencijai, o siekį maksimizuoti kiekvieno piliečio gerbūvį, sveikatą ir dorovinę atsakomybę remiant ūkinį, kultūrinį, dvasinį atgimimą, blaivybę ir profesinių sąjungų laisvę. Asmens laisvės, o ne individo kaip prekės traktavimu grįsta Sąjūdžio vizija nedviprasmiškai sakė, kad „nekontroliuojama migracija, sukelta neracionalaus ūkio plėtojimo ir susijusi su žmonių atotrūkiu nuo gimtosios žemės bei kultūros, yra žalinga tautų nacionaliniams interesams“. Ozolo Sąjūdžio vizija siekė, kad švietimo sistema būtų grįsta tautiniu principu, taigi esminis jos tikslas buvo ne pažangiu mąstymu dangstomas visuomenės mankurtizavimas, o siekis ugdyti tikrą asmenybę, Lietuvos pilietį ir patriotą su gyva ir permąstyta istorine atmintimi. 

Žvelgiant į alternatyvią Sąjūdžio rinkiminę programą nenoromis iškylantis kontrastas su dabartimi liudija ne tik tai, jog Ozolo vizija galiausiai pralaimėjo. Ji taip pat skatina prisiminti, kad jau 1992-aisiais įvyko antisąjūdinė  kontrrevoliucija. Ji reiškė, kad suverenia valstybe tapusioje Lietuvoje buvo tyliai ir nepastebimai atkurtas antidemokratinis nomenklatūrinis politinis režimas. Mėginimas ištrinti šį įvykį iš Lietuvos žmonių atminties, atsisakymas jį pripažinti ir mokyti apie jį jaunąją kartą iš dalies padeda suprasti, kodėl visuomenė taip dažnai klausia: kas nutiko, kad šiuolaikinė Lietuva yra visai nepanaši į išsvajotąją Kovo 11-osios valstybę? Kodėl nuoširdžiai kartojama, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“? Ji ne tik nėra panaši – ją pagrįstai galima vadinti pralaimėjusios Ozolo vizijos priešingybe. Šiuolaikinio režimo flirtas su globalizmo ideologija tautų žemę, istoriją ir kalbą traukia į nebūtį, mėgindamas paneigti Kūrėjo valią, jog šioje Žemėje turi egzistuoti žmonės ir tautos. Akivaizdu, jog tiesa savo esme yra stipresnė už bet kokį melą, bet tik tol, kol yra kas nors, kas galėtų ją apginti. Apginti tiesą šiandienos lietuviams pirmiausiai reiškia suprasti, kad tikrieji Sąjūdžio idealai nėra tik praeities šešėliai, o šiandienos situacija – ne nepajudinama istorinė lemtis. Prancūzų filosofas Blaise'as Pascalis sakė, jog „praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, ateitis - mūsų tikslas“. Vadinasi, turėdami priemones, šiandieną dar turime atsakyti į kadaise Romualdo Ozolo užduotą klausimą: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?


Susiję

Politika 1261152999001710188

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item