Marius Parčiauskas. Tariamos ir tikros grėsmės žodžio laisvei

Artėjant visuomenėje prieštaringai vertinamoms LGBT eitynėms, viešumoje pasipylė jas palaikančiųjų apžvalgininkų komentarai, kurių bene didžioji dalis surašyta ne dalykiška, bet priešingai – agresyvia ir piktai užgaulia forma. Galima pagrįstai stebėtis:  juk LGBT judėjimo vertybė – absoliuti tolerancija, o judėjimo palaikytojai su savo oponentais kaunasi „be pykčio“.  Todėl šių komentarų dėka atsiskleidęs deklaruojamoms vertybėms priešingas elgesys, verčia klausti – kokios yra tokio pykčio priežastys?

Pasirodo, kad LGBT idėjų palaikytojus įsiutino viešai platinamas visuomenino judėjimo Vilniaus Forumas kreipimasis į piliečius ir valdžios atstovus, kuriuo raginama atšaukti leidimą rengti provokuojamojo pobūdžio eitynes, prisidedančias prie seksualinių mažumų ir piliečių daugumos supriešinimo. 

Tokį raginimą nemažai kas suskubo pavadinti nedemokratišku siekiu riboti žodžio laisvę. Tačiau ar pagrįstai?

Reaguodami į išplatintą kreipimąsi dėl eitynių, savaip suprantamos žodžio laisvės galią pademonstravo LGBT judėjimo palaikytojai, „tolerantišku“ leksikonu drėbdami iš peties: toks visuomeninio piliečių judėjimo pareiškimas – „chroniškų cypdavatkių kryžiaus nešiojimo menkai miškingomis apylinkėmis recidyvas“. Bent jau taip mano Aidas Puklevičius. Ir tam turi visišką teisę. Bet argumentų, atrodo, - nelabai. 

Nesunku suprasti, kad tokia nuožmi retorika Lietuvos piliečių protų nepraturtino nė vienu racionaliu argumentu, raginančiu permąstyti savo nuostatas LGBT eitynių atžvilgiu. Atsiskleidė visai kitoks vaizdas - visas LGBT idėjų šalininkų „tolerancijos“ garas išleistas švilpimui apie tariamą pavojų žodžio laisvei. Žinoma, neapsieita ir be jau standartinių etikečių su užrašu „atsilikėliai nuo Vakarų“ klijavimo ant visų, kitaip apie LGBT idėjas galvojančių, bendrapiliečių.

Reikia pripažinti, kad tokia emocinga, tačiau mažai argumentuota retorika jau tapo Lietuvos viešos erdvės norma. Tačiau tai tikrai nėra kažkoks didelis nuopelnas mūsų viešosios erdvės brandos ar demokratijos labui. Senai žinoma, kad tikrai vakarietiška demokratija remiasi ne tik nuomonių įvairovės, bet ir nuomonių kokybės principu. Kitaip tariant, racionaliais ir tikrovei adekvačiais argumentais. Tad kokių argumentų trūksta, kad viešai mestas kaltinimas grėsme žodžio laisve būtų pakankamas? Žvelkime į faktus.

Pirmas faktas. LGBT palaikytojų nenoras skirti nepritarimo LGBT idėjoms nuo neapykantos homoseksualiems žmonėms riboja galimybes išsakyti ir teisingai suvokti priešingas idėjines pozicijas in corpore. Mat, idėjiniams priešininkams suskubus klijuoti „homofobų“ etiketes, viešoje erdvėje sukuriama baimės ir kontrolės atmosfera, kuri pradeda riboti tų pačių kaltintojų deklaruojamai ginamą žodžio laisvę. 

Juk kiekvienas pilietis turi pilną teisę viešai nepritarti LGBT idėjų propagandai. Tačiau toks nepritarimas jokiu būdu nereiškia, kad tas žmogus homoseksualams jaučia neapykantą. Istorinė patirtis rodo, kad lietuviai gabūs sugyventi su įvairiausiomis mažumomis. Tačiau, matyt, iki to momento, kai jiems per prievartą bandoma primesti neva vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, sumaniai paslėptą po tariamo pakantumo širma. Ne kas kita, bet būtent tokia prievarta ir priešina visuomenę, į ką ir atkreiptas dėmesys Vilniaus Forumo pareiškime.

Antras faktas. „Tolerancijos“ šauklių nenoras pripažinti tikrovės, kad LGBT judėjimo idėjinės ištakos glūdi Markso ir Engelso komunistiniuose veikaluose bei istorinio fakto, kad šias idėjas praktiškai jau bandė įgyvendinti Leninas 1917 – 1930 metais sovietinėje Rusijoje, verčia abejoti LGBT judėjimo pažangumu bei sąžiningumu. Tokia laikysena nenoromis primena G. Orwell‘o „1984-ųjų“ romano Teisybės Ministeriją, kasdien iš naujo perrašančią šalies istoriją.

Žingeidus pilietis internete nesunkiai atkapstys ne kokioje nors Putino Rusijoje, bet Europos ir JAV mokslininkų parašytas bei gausiais tiražais išleistas istorines studijas, iš kurių verta paminėti „The Family in the USSR”, „Women, the state and revolution: soviet family policy and social life ,1917-1936” ir „Takedown: from communists to progressives, how the left has sabotaged family and marriage”. 

Istorinėse studijose aptariami įvykiai Rusijos visuomenėje, prasidėję po 1917 metais Lenino paskelbto dekreto „Apie santuokos panaikinimą“. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad, pavyzdžiui, šio dekreto paskelbimo metinės Petrograde buvo paminėtos lesbiečių eisena, o Maskvos Raudonojoje aikštėje - nuogų demonstrantų paradu. Istorinėse studijose taip pat įvardinama, kad „pažangiai“ mąstęs Leninas ne tik atšaukė prie caro valdžios galiojusias bausmes už homoseksualizmą, bet ir visiškai geranoriškai žiūrėjo į tai, jog tuometinės Rusijos visuomenėje pradėjo plisti homoseksualių, trejybinių bei kitokių santuokinės sąjungos rūšių praktikos.

Turint tai omenyje, sunku sutikti, kad Vilniaus Forumo kreipimasis, kuriame pabrėžiamos idėjinės ir istorinės LGBT judėjimo ištakos, yra grėsmė žodžio laisvei. 

Trečias faktas. Masiškas „homofobijos“ etikečių klijavimo vajus, įtartinai panašėjantis į „liaudies priešų“ ir „buržuazinių nacionalistų“ viešą ujimą sovietmečiu, paralyžiuoja Lietuvos viešąją erdvę ir neleidžia vystytis racionalioms ir argumentuotoms diskusijoms svarbiais politiniais klausimais, tarp kurių – ir žodžio laisvės ribos.

Žinia, kiekviena demokratinė valstybė sutaria dėl žodžio laisvės ribų. Neteisinga ir pavojinga leisti skleisti nuomones, kurios daro akivaizdžią žalą visuomenei ir propaguoja ydingą elgesį kaip kažką vertingo. Tokių nuomonių ribojimas kartais tampa demokratijos išsaugojimo sąlyga. Valstybė jau dabar riboja žodžio laisvę – draudžia įžeidinėti asmenis, niekinti valstybės simbolius, neigti okupacijas ir meluoti apie Lietuvos istoriją. Sutariama, kad yra nuomonių, kurių žala visuomenei daug didesnė nei nauda, kylanti iš teisės jas išsakyti. 

Be to, Lietuvoje homoseksualų teisės nėra pažeidžiamos. Įstatymai užtikrina lygias teises, draudžia skleisti neapykantą ir diskriminuoti dėl lytinės orientacijos darbo santykiuose. LGBT eitynių organizatoriai „teisių pažeidimais“ vadina tai, kad Lietuvoje vienalytėms poroms nesuteikta teisė į partnerystę, santuoką ir įsivaikinimą. Tačiau šie dalykai nėra žmogaus teisės – jos nėra apibrėžtos nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei Europos žmogaus teisių konvencijoje.

Turint prieš akis tokį kontekstą, visiškai nesuprantamu lieka LGBT idėjas palaikančių apžvalgininkų siekis nutylėti Vilniaus Forumo kreipimosi teiginį, kad Lietuvoje nėra ir nebus nekenčiamos seksualinės mažumos ir juo labiau nebus su jomis kovojama. 

Todėl šiandien vietoje racionalios argumentacijos viešai liejamos emocijos ir spėriai klijuojamos „homofobijos“ etiketės verčia suabejoti, ar tikroji grėsmė žodžio laisvei kartais neslypi visai kitur, nei skelbiama.