Lukas Grinius. ES ištakų krizė

Didžiosios Britanijos pasitraukimas siunčia signalą Europos Sąjungai. ES neteko stipraus partneri...

Didžiosios Britanijos pasitraukimas siunčia signalą Europos Sąjungai. ES neteko stipraus partnerio, realistiškai geopolitinius procesus traktuojančio žaidėjo. Lietuvai šios šalies sprendimas pavojingas ne tik dėl galimai užsiveriančios migrantų erdvės, tačiau taip pat ir dėl derybinių pozicijų susilpnėjimo. Britai buvo stiprūs mūsų sąjungininkai, aiškiai suvokė geopolitinių žaidimų principus rytuose, atsvėrė galimą Vokietijos ar Prancūzijos politikų norą „flirtuoti“ su minėtais kaimynais. Referendumas lėmęs pasitraukimą atvėrė gilią ES žaizdą verčiančią klausti ar jos vienijimosi planas vis dar efektyvus, ar teisingu keliu žengiama.

Daugelį nustebinęs Didžiosios Britanijos sprendimas išstoti iš Europos Sąjungos, atidžiau išnagrinėjus bendrijos vienijimosi pagrindus nėra toks stebinantis. Vis daugiau akademikų įspėjo, kad ekonominis projektas išsikvepia. Vienijimosi pagrindas paremtas ekonomika galioja tol kol teikia stiprią abipusę naudą. Jai sumažėjus ES praktiškai neturi jokių vienijimosi alternatyvų. Skambūs lozungai kaip europietis, Europos vertybės, vienybė ir kiti priverčia jais stipriai suabejoti kuomet kyla klausimas, koks šių žodžių turinys. 

Net ir stipriausiems ES šalininkams akimirkai tenka susimąstyti kuomet jų kaiminystėje pabėgelių prievartaujamos moterys ar imigrantų niokojamos gatvės pateikiamos kaip tolerantiškos ir atlaidžios šiuolaikinės Sąjungos pavyzdys. Senųjų, išsivysčiusių Europos valstybių piliečiams vis dažniau susiduriant su ES problemomis, ekonominės stagnacijos bei Briuselio elitų nesusikalbėjimo akivaizdoje, minėti aspektai kuria dirvą, leidžiančią įsigalėti euroskeptinėms nuotaikoms. 

Rinka nebeužtikrina ES vienybės. Akademiniame pasaulyje vis dažniau nuogąstaujama, jog Sąjungos problematika kur kas gilesnė, rinkos vienijimosi kelias ne tik nepakankamas, tačiau galimai klaidingas, reikalaujantis kardinaliai jį pakeisti.

Konkuruojančios vienijimosi idėjos

Europos tautų vienijimosi projektų būtą daug, tačiau realiai vieningos Sąjungos idėja įsibėgėja tik XX a. Prasidėjo arši idėjinė konkurencija, kokia turėtų būti naujoji Europa – vieni siūlė krikščioniškosios Europos modelį, kiti naujo tipo federaciją, treti bendrą nacionalinių valstybių Sąjungą. 

Robertas Schumanas pabrėžė, kad „susitarimas negali ir neturi likti tik techniniu ir ekonominiu reikalu, šiam sumanymui reikia sielos, sąmonės, kuri suvoktų savo istorinę giminystę, dabarties ir ateities įsipareigojimus, politinės valios, Europos vienijimosi projektą užpildyti krikščioniškuoju dėmeniu.“ Tačiau jo požiūris buvo atmestas, kaip netinkantis – Europa buvo paveikta Prancūzijos revoliucijos ir to ką Nyčė pavadino „Dievo mirtimi“. Tuo tarpu Spinelio federacijos idėja buvo ankstyva ir to meto Europai sunkiai įgyvendinama. Galiausiai raktą į vieningą Europą rado Jean Monnet. Įsigalėjo funkcinis-techninis, ekonomika pagristas Europos vienijimosi planas.

Pagrindinė Monnet idėja – ekonominis valstybių vienijimasis buvo ypač aktualus po antrojo pasaulinio karo. Jis tikėjosi, jog šiuo pagrindu sutelkti individai nustos kariauti, integracinė banga nuvilnys per daugelį sričių. Monnet suvokė, kad ekonominė integracija per rinką – efektyviausia to meto Europos individų vienijimosi galimybė. 

Monnet logika buvo ta, kad ekonominiu pagrindu vykstanti integracija pakeis sąmonę ir visas gyvenimo aplinkybes, savaime kils noras susivienyti ir kitose sferose. Daugelis tikėjosi, kad persiliejimo (spillover) keliu ekonomika anksčiau ar vėliau sujungs visas sritis. Tačiau ekonomikos efektas buvo nepakankamas, tokiai vienijimosi schemai reikėjo ir teorinio pagrindimo – ypatingai kultūrinio. Europos tėvai suvokė, kad Europos įvairovė yra principinė kliūtis vienijimuisi. Klojant paneuropinės ideologijos pagrindus, Europai reikėjo naujo ją vienijančio veiksnio. 

ES kaip nauja sutarties forma

Senojo tipo europietis nebeatitinka Europos kūrimui keliamų reikalavimų – ryšiai su praeitimi, religija, istorija ir kt., netenkina Sąjungos universalumo principo. Tokiu veiksniu tapo teisės normos leidžiančios kurti universalią visuomenę. 

Nebūtinai teisingas veiksmas priimamas legitimiu būdu, tikėjimas teisės viršenybe jį legitimizuoja, tačiau ilgainiui tai sugriūna – teisinė legitimacija turi tik praktinį veiksnį ir jokios moralinės substancijos kylančios iš savęs, ją dažnai paverčiant nuosprendžių ir administravimų teise.  

Teisė ir autoritetai tampa legitymūs per augančią demokratizaciją, kurioje vis daugiau žmonių dalyvauja kuriant viešąją erdvę. Pliuralistinė nuomonių įvairovė sukuria visų įtraukimo vaizdinį – žmonėms suteikiama galimybė laisvai reikštis, tačiau tai neužtikrina, jog jų nuomonė bus įtraukta. Laisvai priimtas sprendimas gali būti veikiamas bei atspindėti tik sistemos ir viešojo diskurso „išeigų“ rezultatą.

ES formuoja naujo tipo visuomenę, kurios pagrindinė ašis būtų konstitucijos laiduojamos taisyklės, tvarka, kurianti naują socialinę formą. Minėta takoskyra ypač gerai matoma britų balsavime – vyresniųjų rinkėjų ryšiai kur kas stipresni, atspindi didelį euroskeptiškumą ir priešingai jaunimo saitai su minėtais principais vis labiau nukertami, formuojantys stiprų Sąjungos palaikymą.

Daugelis ES idėjinių ištakų kyla perkuriant dabartį, įsivyraujant naujam Post laikotarpiui – postkultūros, postmoderno, postnacionalizmo ir t.t. Žmogaus vaizduotė neribota, atsiribojimas nuo praeities sąlygoja ir neribotą ES vizijos plėtrą. Tačiau net ir dabartis vis dar sietina su praeitimi – istorija, religija, kultūra ir kt. Visa tai prasilenkia ar net trukdo ES projekto įgyvendinimui – siekiančiam nusisukti nuo jį ribojančio nacionalizmo, religijos ir kt. klasikinių atributų trukdančių formuoti universalius individus, todėl dabartis savaime netinkama ir tampa Post-dabartimi, vis labiau perkurta ir atribota nuo praeities, gilinanti istorinį trūkį.

Monnet vadovavosi logika, kad Europos tautas galima suvienyti per ekonomiką – bendrą rinką. Jis akcentavo, kad tai pakeis dabartinius europiečius, jų mąstymą bei požiūrį. Funkciškai vienijamoje Europoje buvo sukurtos sistemą reguliuojančios institucijos, biurokratinė sistema. Siekta suvienyti Europos šalių ekonomiką, sukurti naują ir taikią valstybių politinio egzistavimo formą. Tačiau tokios Sąjungos idėjoje buvo užprogramuotas depolitizacijos veiksnys. 

Bendrijos šalių vienijimosi pagrindas buvo bendra rinka, tačiau jai veikti nėra būtinos tautos, kultūros, religijos, moralės ar kitokios normos. Minėti aspektai išlieka tol, kol tai laiduoja rinkos efektyvumą, nauda paremtus mainų santykius. Britai pasirinko – didžioji rinkėjų dalis nebematė naudos ar nebenorėjo toliau perkūrinėti Didžiosios Britanijos. 

Depolitizuota jaunosios britų kartos dalis šiuolaikinės ES valdyme nebeįžvelgė problematikos, vyresnieji pasuko euroskeptikų keliu, atsisakant viduriniojo ES taip reikalingo reformų kelio. Europiečiai turi apsispręsti kuriuo keliu žengsime, ar toliau plėtosime šlubuojančią rinkos formuojamų taisyklių sistemą ar eisime kardinalių ES reformų keliu.









Susiję straipsniai

Lukas Grinius 1686895416751735333

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item