Kun. Robertas Urbonavičius. Atleidimo kaina

Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų,  kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. (Evangelijos an...

Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, 
kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
(Evangelijos antifona)

Šio, XI eilinio liturginio laiko sekmadienio Dievo Žodis kalba apie nuodėmę ir atleidimą. Apie žmogaus veiksmą ir Dievo atsakymą jam. Pirmajame skaitinyje Viešpats per pranašą Nataną išbara Dovydą: daviau tau viską ir dar daugiau būčiau davęs, tačiau tu Mane paniekinai pasielgdamas nedorai. Nuodėmė neša pasekmes – sumaištį bei nelaimes. Dovydas nepuola teisinti savęs, kad buvo silpnas, nežinojo ar kad visi taip daro, o nuoširdžiai išpažino: „Nusidėjau Viešpačiui.“ Ši skurdi žodžiais, bet gili nuolankumu atgaila patiko Viešpačiui ir išgelbėjo Dovydą: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę: tu nemirsi“. Ko Bažnyčia mus pamoko šia istorija? Mes irgi esame nusidėjėliai. Tokie kaip Dovydas. Gal nesuviliojome svetimos žmonos ir nenužudėme jos vyro, tačiau kiekviena nuodėmė yra mus mylinčio Dievo įskaudinimas. Viešpats ir mums sako: atidaviau tau viską, net nepagailėjau savo Sūnaus, kad tik tu gyventum, padariau tave savo turtų paveldėtoju, o tu pasirinkai nusigręžti nuo manęs. Laimingi esam, jeigu sugebam kaip Dovydas pasakyti: taip, nusidėjau Tau, Viešpatie. Negražbyliaudami, neteisindami savęs, neapgailėdami savęs – kaip dažnai klausykla tampa teatro scena, kur gimsta savęs pateisinimo ir nuodėmių pagražinimo dramos... Dievui nereikia ilgų istorijų. Jis žino visas aplinkybes, mato mūsų silpnumą. Jam tereikia mūsų nuoširdaus gailesčio. Viešpats visada skuba atleisti, tik mes ne visada skubame paprašyti to atleidimo. 

Antrame skaitinyje apaštalas Paulius teigia, kad tikėjimas Jėzaus įvykdytu atpirkimu, Jo parodyta meile mums yra mūsų išgelbėjimo pagrindas. Patys savęs neatpirksime. Turime pripažinti savo nuodėmingumą ir Dievo dovanojamą nuodėmių atleidimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“

Evangelistas Lukas pateikia istoriją apie nusidėjėlę bei fariziejų. Fariziejus Simonas pasikviečia mokytoją Jėzų pietų, kad abu padiskutuotų tikėjimo klausimais. Šį gražų sumanymą sutrukdo mieste žinoma nusidėjėlė, kuri sužinojusi, kad čia svečiuojas Jėzus, ateina į fariziejaus namus „ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.“ Kaip šiais, taip ir anais laikais, toks elgesys atrodė mažų mažiausiai šokiruojantis. Fariziejus teisėtai nusivylęs: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ Koks nedoras fariziejus, kuris linkęs tik smerkti ir laikytis savo taisyklių rinkinio! - pasakysime. Tačiau Jėzus nepasmerkia Simono, nes nori padėti ir jam. Nes tiek jis, tiek toji moteris Viešpaties akyse yra nusidėjėliai, kurių Jis atėjo gelbėti. Pateikto palyginimo apie du skolininkus prasmė labai aiški: nuodėmių atleidimas yra Dievo dovana, nesvarbu, kaip esi nusidėjęs. Tas, kuris priima šį gailestingumą su meile, tam daug dovanota. Toji moteris tikrai buvo didi nusidėjėlė ir Jėzus jos neteisino. Tačiau dar didesnė nei jos nuodėmės buvo josios atgaila – nepabijojusi pašaipų, kad bus išvaryta, o gal ir Jėzaus atstumta, ji atliko tai, ką skatino jos atgailojanti širdis. Ir Viešpats pasakė: „jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo.“ Vakarų Bažnyčios tradicija šioje nusidėjėlėje atpažino Mariją Magdalietę, taip parodydama, ką gali nuoširdi atgaila – septynių demonų vargintą moterį paversti Apaštalų apaštale. Tuo tarpu Simonas nelaikė savęs nusidėjėliu, manė, kad yra teisusis. Tai kitiems reikia atsiversti ir atgailauti, bet ne jam. Todėl jam Viešpats pasako: „Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ Tai meilės stoka sulaiko Dievą išlieti savo Gailestingumą. Baimė pripažinti, kad esu nusidėjėlis, kad esu skolingas Dievui. Kokia psichologiškai asmenybę žlugdanti mintis – ar ne taip teigiama? Kiek galima būt amžinu nusidėjėliu, vis gailėtis ir gailėtis! Dievas ir taip viską atleidęs bei pamiršęs, tad džiaukimės, švęskime Gailestingumą be gailesčio, Atleidimą be atgailos... Kas yra įsimylėjęs save, tam nuodėmė neegzistuoja, nes tai, ko aš noriu – tas yra gera. Kas myli Dievą, žvelgia į tai, ko nori Jis. Ir tai, kas neatitinka Jo Valios, kas skaudina Jį, kartu skaudina ir mane. Gailestis nėra depresijos ženklas, gailestis už savo nuodėmes – tai ženklas, kad esu atsakingas prieš Dievą, prieš artimą, prieš save.

Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs. 
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs, 
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę.
(atliepiamoji psalmė)




Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 5187889679777782917

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-22 13:51

    tikejima gaivinantys kunigo zodziai, daugiau tokiu. jaunoji karta teikia vilties, tai ne tie apsimeteliai artistai is komunizmo laiku

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item