Kun. Antanas Dilys. „Žinojau, kad laisvė ateis“

Kiekvieną darbo dieną, 8 valandą ryto, Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Mišias aukoja A...

Kiekvieną darbo dieną, 8 valandą ryto, Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Mišias aukoja Antanas Dilys – vyriausias Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Birželio 16 dieną kunigystės septyniasdešimtmetį minėsiantis kun. Antanas Vilniuje gyveno dar prieš II pasaulinį karą, Lenkijos okupacijos metais.

Švenčionėliuose gimęs ir augęs knygnešio sūnus mokėsi pirmojoje ir vienintelėje lietuviškoje to meto Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, matė lenkų režimo represijas, Vilniaus atgavimą, karą, sovietų bei nacių okupacijas, trėmimus ir Sibiro lagerius. Kun. Antanas – nuostabą keliantis žmogus. Kitaip nei dauguma prieškarį menančių okupuoto Vilniaus krašto lietuvių, jis nerodo jokio pykčio ar nuoskaudos dėl lietuvybės persekiojimų ir patirtų represijų. Priešingai, su Lenkijos dvasininkais ir Lenkija apskritai bėgant metams susiklostė labai šilti santykiai. Lenkijoje kasmet pasirodo publikacijos apie A. Dilio gyvenimą, išleista net knyga. Lietuvoje – kol kas beveik nieko, tačiau šiuo metu knygą rengia „XXI amžiaus“ redakcija. Ne mažiau stebina ir begalinis nuolankumas. „Lageriu negaliu skųstis, nemušė“, - šypsosi kunigas. Jo teigimu, visų negandų, ypač tremties, akivaizdoje išlikti ir viltį išsaugoti padėjo tik nepajudintas tikėjimas Dievu. Su 93 metų kunigu kalbamės apie istorijos virsmus, prieškario Vilnių, Bažnyčios patiriamus iššūkius ir buvimą žmogumi.

- Gerbiamas kunige, pradėkime nuo vaikystės. Kokią mokyklą lankėte?

- Gimiau Švenčionėliuose, kur tėvas dirbo zakristijonu, vėliau krautuvininku. Miestelyje lietuviškų mokyklų nebuvo. Švenčionyse buvo lietuviška gimnazija, bet į okupacijos pabaigą, 1937 m., lenkai ir ją uždarė, o ir prieš tai ne kartą buvo sustabdyta veikla. Taigi visame krašte nebuvo valstybinių lietuviškų mokyklų, nors tėvas norėjo, kad mokyčiausi lietuviškai. Kaimuose buvo pradinės keturių klasių mokyklėlės, kurias išlaikydavo „Ryto“ draugija. Kiekvienais metais ir šių mokyklų skaičių nuosekliai mažino, kol galiausiai jų neliko nei aplinkiniuose miesteliuose, nei Švenčionėliuose. Šešis metus pradžios mokyklą Švenčionėliuose lankiau lenkų kalba, vėliau važinėjau traukiniu į gimnaziją Švenčionyse. Kiekvieną rytą į Švenčionis važiuodavo du vagonai mokinių, o po pamokų – atgal. Tačiau ir gimnazija tuo metu buvo lenkiška, lietuviškai joje – nei žodžio. 

- Bet lietuviškus mokslus galiausiai gavote Vilniuje?

- Taip, galiausiai atsikėliau į Vilnių, į lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją (VDG). Kadangi iki tol daugiausiai mokiausi lenkiškai, su lietuvių kalba buvo sunku. 

Laikant gimnazijos stojamuosius egzaminus mokytojas Antanas Vingrys vieno lietuvio neprileido prie egzaminų, o šis užprotestavo, kodėl silpniau mokantis kalbą Dilys prileistas, o jis ne. „Tu lietuvis, todėl turi tobulai mokėti lietuviškai, o Antanas lenkiškai mokėsi ir per metus padarė didelę pažangą“, - buvo atsakyta. Lenkiški mokslai buvo padarę savo. 

Kad baigtum gimnaziją, turėjai pabaigti 10 klasių. Tai įvyko jau 1939 metais, Lietuvai atgavus Vilnių. Vienoje klasėje buvome tik vilniečiai, o kitoje – atvykusių lietuviškos administracijos pareigūnų vaikai. Kažkodėl juos prie egzaminų leido, o mūsų ne. Parašėme skundą Švietimo ministerijai dėl tokios neteisybės. Į mokyklą atvyko komisija, tikrino mūsų klasės įvairių dalykų žinias ir leido mums drauge su atvykėliais kauniečiais laikyti brandos egzaminus. Juos išlaikę ruošėmės atestatų įteikimui, tačiau nespėjome – prasidėjo okupacija. 

- Minėjote, kad tėvas norėjo, jog mokytumėtės lietuviškai. Puoselėjo lietuvybę?

- Mama buvo lenkė ir dirbo mokytoja lenkų mokykloje, o tėvas Juozas buvo lietuvis, carinio spaudos draudimo laikų knygnešys. Gimė 1868 metais, išmoko skaityti ir rašyti iš savo mamos maldaknygės, atsimokė ir valdiškoj rusiškoj mokykloj ir pats kitiems vaikams dirbo daraktoriumi. Susipažino su patyrusiu knygnešiu Aleksandru Gavėnu ir įsitraukė į lietuviškos spaudos platinimą. Kartu su dar šešiais vyrais kaimo apylinkėse platino laikraščius, šiai veiklai įsteigė draugiją „Žiburėlis“. Turėjo ne tik platinti lietuvišką spaudą, bet ir rinkti jai žinias, užrašinėti tautosaką bei rengti po tekstą kas mėnesį. Vienas iš jų, Juozas Širvydas, kartą suimtas ir gavęs tris metus lagerio, tačiau dėl to kiti veiklos nemetė, o ir jis grįžęs vėl įsitraukė į tą patį darbą kitoje vietovėje. Būrelis ne tik spaudą platino, bet ir slapta lietuviškus vaidinimus rengė. 1904 metais spaudos draudimą panaikinus, prasidėjo legalus platinimas – prenumeratorių paieškos ir pristatymas. Tą patriotinę veiklą tęsė visą gyvenimą, nesvarbu, prie kurios valdžios ir kokį darbą pragyvenimui dirbdamas. Galiausiai 1913 metais į Švenčionėlius atvyko kunigas Pranas Čioglys ir jie kartu ten įsteigė „Ryto“ draugijos skyrių, tėvas tapo draugijos skyriaus valdybos nariu, dalyvavo 1921 metais įsteigiant lietuvišką „Ryto“ pradžios mokyklą, vėliau okupacinės valdžios uždarytą. Visa tėvo veiklos istorija plačiau buvo aprašyta 1939 metų žurnalo „Mūsų viltis“ numeryje ir po Kovo 11-osios perspausdinta „Vorutoje“. 

- Tai Švenčionėliuose ir lietuvišką spaudą skaitydavote?

- Žinoma. Tėvas ir platino! Kaip prie caro platint reikėjo, taip ir prie lenkų. Iš pradžių periodiką, o vėliau, kai uždraudė, vienkartinė spauda būdavo. Turiu išsaugojęs pavyzdžių tų laikraščių. Kaina – 20 grošių (šypsosi).  

- Kada pajutote pašaukimą kunigystei?

- 1941 metų rudenį, jau prie vokiečių, kartu su dar dviem VDG mokiniais įstojau į Šv. Juozapo kunigų seminariją, kuriai tuo metu dar vadovavo lenkai. Kiti du mokiniai buvo Vaclovas Šarka ir Algirdas Gutauskas. Kai pasakėm, kur stosime, kunigas K. Pukėnas tiesiai pasakė: „Ką jūs galvojate!? Vyksta karas, šaudo žmones, nežinoma ateitis, o jūs stojate į seminariją?“. Bet buvome pasiryžę. V. Šarka nuo antrosios sovietinės okupacijos pabėgo su vokiečiais ir buvo įšventintas kunigu Vokietijoje, kur vėliau kunigavo Hamburge ir kituose miestuose. Tuo tarpu mums seminarijoje kone kasmet keitėsi civilinė valdžia, o tuo pačiu ir programa, profesoriai, vadovėliai. Buvo uždaryta mažiausiai tris kartus. Iš pradžių uždarė, nes buvo daug lenkų – buvome tik penki klierikai lietuviai (B. Laurinavičius, M. Stonys ir mes, minėti pirmakursiai). Vėliau vėl uždarė, nes lietuvių jaunimas nėjo į vokiečių kariuomenę. Grįžus rusams seminarija vėl pusmetį buvo lenkiška, tada vėl uždaryta. Lenkai klierikai išsiųsti į Lenkiją, o lietuviai – į Kauną. Diakono šventimus gavau dar Vilniuje, metais anksčiau už bendraamžius. Iš mano seminarijos dėstytojų, lenkų profesorių, 8 nuvykę gyventi į Lenkiją tapo vyskupais, o M. Sopočka vyskupo titulo negavo, liko palaimintuoju (šypsosi). 

- Už ką atsidūrėte Sibire?

- Baigęs mokslus gyvenau kaime. Miškuose veikė partizanai, bet aš jų nemačiau. Su manim kalėjime sėdėjęs liudininkas melagingai aiškino tardytojams, kad kameroje sakau matęs partizanus, o tardomas to neprisipažįstu. Tardytojai tuo laiku visiems lietuviams palikdavo vieną iš dviejų kelių – dirbi prieš tarybinę valdžią arba su ja. Pakiša popieriuką ir sako „pasirašyk, kad dirbsi slaptai, darysi, ką įsakytas“. To reikalaudavo ir lankydami parapijoje ir vėliau jau man sėdint Švenčionių kalėjime. Sugalvodavo įvairiausių pretekstų ir kaltinimų. Pavyzdžiui, jaunimui deginant kolūkio avižas, saugumiečiai juos pagavę liepdavo kalbėti, kad tai kunigas per pamokslą ragino naikinti ir deginti kolūkių turtą. Sakydavo, kad kolioju komjaunuolius. Iš tokių niekų sudarė charakteristiką, pagal ją suėmė ir pusę metų laikė kalėjime Lukiškėse. Galiausiai iš Maskvos atėjo atsakymas Antaną Dilį nubausti 25 metams privalomų darbų. Paleido po 7 metų, mirus Stalinui. Tada sumažino ir kaltinimus, išbraukė darbą su partizanais, paliko tik religinę agitaciją. Kadangi iš pradžių buvome nuteisti be teismo, po Stalino mirties praėjus dar trims metams buvo sudaryta komisija, kuri iš naujo įvertino kaltinimus. Kiek teko patirti, visi, kas buvo nuteisti ne teismo, o ypatingojo skyriaus Maskvoje, buvo paleisti namo. 

- Gavęs 25 metus kalėjimo žmogus važiuoja į tremtį ir nebesitiki, kad grįš?

- Galvoje buvo vienintelė mintis: pasitikėjimas Dievu. Lageryje buvo daug lietuvių partizanų, jaunimo iš miškų. Daugelis jų slapta klausėsi radijo ir laukė amerikiečių atėjimo. Kiekvieno mėnesio pirmą ir penkioliktą dieną vis tikėdavosi išgirsti žinią. Sakiau „durniai jūs, amerikiečiai jus pardavė ir niekas jūsų nevaduos. Tik Dievas išvaduos! Dievas sudarys sąlygas tiems, kas liks gyvi, sugrįžti į Tėvynę“. Ir pats Dievu pasitikėjau. Žinau iš istorijos, kad nuolatos keičiasi priespaudos ir laisvės laikai. Meldžiausi ir žinojau, kad laisvė ateis. Atėjo.

- Apie lagerį kalbame kažkaip neįprastai šviesiai. Ar galima sakyti, kad buvo lengva iškęsti?

- Per 7 metus lageryje nesu patyręs paniekinimo, fizinės prievartos. Nemušė nei tardytojai, nei kaliniai. Elgėsi padoriai. Kartą pavogė kepurę, bet ir tai atidavė. Kaip kunigą mane gerbė. Negražu „girti“ kalėjimą, bet negaliu meluoti – kažkokio stebuklo dėka niekas lageryje manęs nemušė. Tikiu, kad Dievas saugojo. Be to, tai buvo lageris po karo. Jei karo metais lagerių niekas nekontroliavo, jie buvo beprotiško darbo stovyklos karo reikmėms aptarnauti, tai pokariu atsirado lagerių kontrolė, nebebūdavo dienos, kai neduodavo duonos, vandens, arbatos.  Sėdėjau Vorkutoje ir Karagane, bet kasyklose dirbti nesiuntė, dirbdavau statybose žemės paviršiuje. 

- Bet vis tiek sunkus darbas? Lengvų juk nebūdavo.

- Kroviau anglis iš šachtos į vežimą. Sukrovus ant viršaus reikėdavo lyginti tą anglies kalną. Nuo to laiko anglies dalelių visą gyvenimą likę ausyse. Prieš kelis metus gydytojai rado, negalėjo suprasti, iš kur ta anglis (juokiasi).

- Su mons. A. Svarinsku prasilenkėte?

- Tremtyje neteko susidurti. Politiškai aktyviausius inteligentus stengėsi patalpinti į vieną baudžiamąjį lagerį, kad būtų kuo labiau atskirti nuo kitų žmonių ir nebūtų politinės agitacijos. Bet ir į visus lagerius visus kalinius veždavo gyvuliniais vagonais, o mums, inteligentijai, buvo skirti vagonai su atskirais skyriais. Priskirta kategorija „pavojingi visuomenei“. Kiek skyrė, neatskyrė. 

- Po lagerio buvote paskirtas kunigu į Šalčininkų rajoną?

- Tarnavau Dieveniškėse. Likę puikūs prisiminimai. Pavyzdžiui, 1957 metais su Julijonu Steponavičium suteikėme Sutvirtinimo sakramentą 8 000 jaunuolių! Iškilmė truko dvi dienas. Įsivaizduojate šiandien kaime tiek tikinčiųjų? Buvo suplūdę tikintieji iš Baltarusijos, kur nebuvo kunigų, bet buvo tikinčiųjų. Visi atvyko į Dieveniškes. 

Truputį prisidėjau prie to krašto lietuvybės išsaugojimo. Pavyzdžiui, tose apylinkėse buvo Maciučių, Žeimų kaimai. Juose per laidotuves, žiūrėk, namuose gieda lietuviškai, o kai tik išveda procesiją į gatvę – lenkiškai. Klausiu jų, kodėl taip elgiasi, o jie aiškina, kad klebonas Verikas taip įsakė. Bardavau, kad negalima gėdytis ir bijoti kalbos, jeigu lietuviai, tai reikia ir giedoti lietuviškai. Žmonės tuo laiku dar buvo įbauginti, nes karo metais Armija Krajova ten nužudė labai daug žmonių. 

Kitas pavyzdys. Dieveniškės priklauso Šalčininkų rajonui, o jame ėjo laikraštis tik lenkų ir rusų kalbomis. Susitarę su mokytoju iš lietuviškos mokyklos, surinkome prenumeratorių, patys nuo savęs pridėjome ir nusiuntėme į redakciją prašymą rajone laikraštį leisti ir lietuviškai, nes yra toks gyventojų poreikis. Paklausė, atsirado lietuviškas laikraštis. Tokius darbelius lietuvybei dariau.

Ir dabar Dieveniškių apylinkėse gyvena mano sesers duktė, susituokusi su rusu sentikiu. Yra iki šiol tų tautinių problemų. Atrodo, savaime aišku, kad lietuviai vaikai turi eiti į lietuvišką mokyklą. Bet ne, sako „vaikai nori į lenkišką, nes ten duoda daug dovanų“. Iš Lenkijos gi siunčia kalnus dovanų, vilioja taip to krašto lietuvius į lenkiškas mokyklas. 

- Keliaukime vėl laiku į praeitį. Gyvendamas Vilniuje priklausėt Šv. Mikalojaus bažnyčios bendruomenei?

- Taip, vaikščiodavome ten, bet prasidėjus karui daugiausiai eidavau į Šventų Jonų bažnyčią klausytis vėliau Štuthofe mirusio kunigo Alfonso Lipniūno (1905-1945) pamokslų. Vokiečių laikais sakydavo pamokslus prieš vokiečius (šypsosi). Jis, beje, man dėstė sociologinius mokslus. O Šv. Mikalojaus bažnyčioje pažinojau Kristupą Čibirą, Vincentą Taškūną, Edmundą Basį, vyskupą Mečislovą Reinį. Kai 1942 metais rusai netikėtai bombardavo Vilnių ir Trakų gatvėje buvusias kareivines, viena bomba krito ant Šv. Mikalojaus klebonijos ir prispaudė tris kunigus – Reinį, Taškūną ir kleboną Čibirą. Pastarasis žuvo, kiti buvo išgelbėti. Daugiausiai bendravome turbūt su Kazimieru Pukėnu, nes buvo iš Švenčionių krašto, draugavo su mano vyresniuoju broliu Juozu, kartu rūpinosi lietuvybės reikalais Švenčionėliuose. Pukėnas palikdavo man savo dviratį, sakydavo parvesti į tėviškę, į Gramackų kaimą. Nemažai kilometrų (šypsosi). Taip pat nupirkdavo saldainių mano tėvo krautuvėje ir duodavo man. 

- Neminite Prano Bieliausko. 

- Pas kunigą Bieliauską tarnavau vikaru. Bieliauskas buvo svarbus Vilniaus lietuvių veiklos organizatorius. Turėjo labai gerą, stiprų balsą, dėl kurio jį lenkų vyskupas Jalbžykovskis paskyrė tarnauti arkikatedroje. Kaip žinia, pamaldos vykdavo tik lotynų kalba, tautinėmis kalbomis sakyti tik pamokslai ir giesmės. Taip pat vadovavo lietuvių šalpos komitetui, turėjo bendrabučius adresu Filaretų g. 17. Ten esančiame namuke laikė bendrabutį, leido nakvoti moksleiviams, maitindavo juos. Atskiras namas buvo vargonininkams.

Būtent pas Bieliauską ėjau prašydamas mane priimti gyventi. Priėmė neimdamas jokio mokesčio, nes mano motina jau buvo mirusi, o tėvas  - pensijoje. Vėliau bendrabutį uždarė ir iš Filaretų gatvės perkėlė į J. Jasinskio, bet tai jau karo metais. Ten pasitikome karo veiksmų pradžią Lietuvoje, kai 1941 metais birželio 22 dieną pasigirdo bombardavimai. Su bendramoksliais tuo laiku pėsti parėjome iš Vilniaus į Švenčionis. 

- Jūsų amžininkai bloguoju mini tarpukario Vilniaus arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį. Koks jūsų vertinimas?

- Na, jis lenkas, tai savaime suprantama, kad varė lenkų propagandą. Dirbo Lenkijai kaip lenkų patriotas pagal to meto supratimą. Siųsdavo lietuvius kunigus į lenkiškas parapijas, o lietuviams atsiųsdavo lenkus. Tai kėlė daug problemų, kunigai nemokėdavo vietos žmonių kalbos. Jis pats teisinosi, kad lietuvius kunigus į lenkiškas parapijas siunčia, kad šie lenkų kalbos pramoktų, bet tai vargu ar ką įtikino. Dar buvo visi tie aiškinimai, kad Dievas danguje tik lenkiškai supranta. Taigi kaip vyskupas jis vykdė Lenkijos politiką, bet man asmeniškai tikrai nepakenkė, priešingai, skubos tvarka įšventino diakonu, davė Sutvirtinimą. Nors ir draugai nebuvome. 

- Bet jūs, matau, lenkų okupacinei valdžiai jokių nuoskaudų nelaikote. 

- Nelaikau. Gal dėl to, kad augdamas švietimo daugiau lenkiško gavau, gal kad ten draugų kunigų iš jaunystės likę, geri tie santykiai. Kalbą moku puikiai, niekas neapstatys. Ir rašo Lenkijoj apie mane, vis paskambina, pakalbina. O Lietuvoje va tik šiemet kažkas susidomėjo. 

- Sakote, Lenkijoje turite daug draugų ir sulaukiate daug dėmesio. Papasakokite plačiau. 

- Apie mano gyvenimą lenkų spaudoje buvo daug straipsnių, išleista net knyga. Štai kad ir Lenkijos kardinolas Henrikas Gulbinovičius, gimęs Šukiškėse ir užaugęs Vilniuje, su kuriuo kartu mokėmės seminarijoje, šiemet atsiuntė sveikinimą su gimtadieniu. Kai lankėsi Aušros Vartuose ir laikė mišias, mane pamatęs pasikvietė ir susirinkusiai miniai juokavo: „kadaise jis buvo vyresnis už mane – jis diakonas, o aš klierikas, - dabar jau aš vyresnis“. Jis tų pačių metų gimimo kaip ir aš, bet nuo pat karo pradžios, norėdamas išvengti okupacinės kariuomenės, dokumentuose meistriškai keitė gimimo datoje trejetuką į aštuntuką [1923 m. į 1928 m.]. Taip ir ėjo su netikra gimimo data iki pat tol, kai kaip kardinolas konklavoje buvo patikrintas, jog jau turi 80 metų ir negali būti renkamas popiežiumi. Juokdavosi, kad jo tikrą amžių žino tik popiežius ir jis pats. Beje, dirbdamas Švenčionėliuose pas kleboną buvau padaręs pakeitimą brolio metrikose – irgi pajauninau, kad į kariuomenę nepaimtų. Kai karas pasibaigė, jo pareikalavo dokumentų iš archyvų, pagavo tikrąjį amžių ir paėmė į kariuomenę. Bet juk svarbu, kad išvengė fronto, atitarnavo laivyne Estijoje. Žodžiu, kas kaip sumanydavo, taip ir sukdavosi tais laikais. 

Dar iš tos draugystės su Lenkija – 2009 metais žuvęs prezidentas Lechas Kačinskis skyrė man Sibiro tremtinio kryžių, Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Lenkijos ambasadorius iškilmingai įteikė. Būtų gal ir anksčiau skyrę, bet sakė vis buvo problema: „per daug lietuviškumo“. Ir čia kardinolas Gulbinovičius tarė griežtą žodį, tik tada išjudėjo tas reikalas. Yra prašęs man ir monsinjoro titulo, bet mūsų kardinolas atsisakė duoti. Sakė, prioritetas jaunesniems (šypsosi).

- Ar taip tik atrodo, kad tautybės klausimas jums visiškai nesvarbus?

- Kai stojau į Švenčionių gimnaziją, mokytojas lenkas manęs paklausė, kokios aš tautybės. „Nežinau“, - atsakiau. „Kaip kalbi su tėvais?“, - klausinėjo toliau. Iš tiesų su tėvu kalbėjau lietuviškai, su mama lenkiškai. Ir šiandien, kai manęs klausia, lietuvis aš ar lenkas, atsakau, kad mano tautybė – kunigas. Patarnauju visiems, nes Katalikų Bažnyčia yra visų tautų žmonėms. Nedarau tarp tautybių skirtumo, su visais draugauju. 

Ir visgi skirtumai yra. Štai lenkai tikėjimą geriau išsaugojo. 

- Kartais klausiama, kodėl lenkų daugiau kunigų seminarijoje. Man atrodo, kad viskas susiję su sovietmečiu. Tarybiniais metais lietuviai gaudavo tarnybas ir vaikų nevesdavo į bažnyčią. O lenkai dažniau neturėjo jokių pareigų, mažiau bijojo, drąsiai vaikams tikėjimą perdavė. Lenkų vaikai užaugo tikintys, ir į bažnyčią vaikštantys, ir į seminarijas dažniau stojantys. Bet dabar Bažnyčioje krizė. Į kunigus beveik niekas neina. Tai atspindi bendrą visuomenės moralės nuosmukį. Visiems vaikams prieinama pornografija. Kokį požiūrį į žmogų formuoja sekso kultūra? Atsirado vadinamoji „bandomoji šeima“, kai gyvena susimetę prieš santuoką, „bandosi“. Nuodėminga šeima ir viskas. Visais laikais būdavo nuodėmingo gyvenimo, bet ne viešai, ne didžiuojantis. Motinos su šluota išvarydavo pas dukrą nakvoti bandančius jaunikaičius. Žmonės neversdavo nuodėmės norma. O dabar daugybė nuodėmių pateikiama kaip normalus elgesys. 

Pamenate, kaip Lietuvoje vyko perėjimas prie pamaldų nacionalinėmis kalbomis?

- Žinote, kunigai yra kunigai. Yra įsakymas ir jį vykdo. Greitai apsuko altorius, kad kunigas į žmones žiūrėtų. Be reikalo. Daug kas ir man nesuprantama. Sutrumpintos Didžiosios savaitės apeigos... Aišku, kad žmonės turi suprasti, kas meldžiamasi, tačiau lotynų kalba lengva ir kiek reikėjo liturgijai, žmonės suprasdavo. Prieš karą gimnazijoje visiems reikėjo mokytis ir lotynų kalbos nuo pirmos gimnazijos klasės. Maldaknygėse buvo ir lotynų, ir lietuvių kalba parašyta. Liturgijos kamienas turi būti lotyniškas, reikėjo išversti tik skaitinius, pamokslą, dar kelias kintamas dalis. Galiausiai lotynų kalba – vienijanti, daug kam suprantama. Išpūsta problema buvo tos lotyniškos mišios. 

- Grįžkime vėl į vaikystę, į Švenčionėlius. Kraštas buvo lietuviškas ar lenkiškas?

- Visi kaimai aplinkui buvo lietuviški, o pats Švenčionėlių miestelis ir lenkiškas, nes buvo atsikraustę iš Lenkijos nemažai tarnautojų, mokytojų lenkiškoms mokykloms. Tad lenkų miestelyje daug, bet atvykėliai. Mūsų šeima draugavo su lietuviška Rukšėnų šeima, kurios tėvas buvo batsiuvys.  

- Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams svarbūs buvo Kalvarijų atlaidai. Jų nevaržė?

- Nepasakyčiau. Žmonės juose aktyviai dalyvavo, iš visos apylinkės, traukdavo pėsti, net nuo Švenčionių ir Švenčionėlių. Vyresni važiuodavo vežimuose, jaunesni – kojomis. Nakvodavo Nemenčinėje ir toliau į atlaidus eidavo. 

Pačiam teko dalyvauti Kalvarijų atlaiduose ir netgi vesti procesijas. Ir vėliau, kai kunigavau Riešėje laisvoje Lietuvoje, bent tris kartus pėsčiomis vedžiau iš ten žmones į naujai atstatytas Kalvarijas. Galiausiai pamačiau, kad seniai eina pėsti, o jaunimas autobusais važiuoja (šypsosi). Tada kitiems metams jau aš pats pasamdžiau autobusus, kad visi kartu vyktų. Be to ir anksčiau, kai buvau Švento Kryžiaus klebonu, o koplyčios buvo susprogdintos, kiekvieną sekmadienį apeidavome Kryžiaus kelią. Vien apeiti Kalvarijų stotis trukdavo 4-5 valandas, o po jų dar laikydavau Mišias. Kadangi sovietmečiu nebuvo Lietuvos-Baltarusijos sienos, tarybiniais metais nemažai maldininkų autobusais atvažiuodavo iš Baltarusijos. 

- Šiandien mažai kam žinoma, kad tarpukariu Antanas Vivulskis Naujamiestyje, dabartinėje Algirdo gatvėje, statė didžiulę Jėzaus Širdies bažnyčią, kurią vėliau nugriovė sovietai. Buvote liudininkas?

- Dar pats joje patarnavau mišioms, kurias laikė nepriklausomybės akto signataras ir vėliau ministras pirmininkas Vladas Mironas, taip pat kunigai Konstantinas Molis ir Stakėnas. Laikė dar nebaigtoje bažnyčioje – stogas užbaigtas, tik vidus neįrengtas, tuščios sienos. Kurį laiką veikė, bet tarybiniais metais ją uždarė, paskelbę, kad jos neapsimoka remontuoti. Buvo didžiulė, o esą Naujamiesčiui geriau užtenka mažos, Gerosios Vilties bažnyčios. Vėliau Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje įrengti Statybininkų rūmai. 

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektas


- Daug metų kunigavote Aušros Vartų parapijoje. Ne paslaptis, jog vilniečių ryšys su šia vieta ypatingas. Koks jūsų santykis su šia šventove?

- Pirmąkart mama mane atvedė prie Aušros Vartų maždaug dešimties metų, apie 1933 metus, vykdama į Kalvarijų atlaidus. Pasimeldėme prie Aušros Vartų ir ėjome su procesija į Kalvarijas. Vėliau atvykęs į Vilnių, įstojęs į gimnaziją ir apsigyvenęs Filaretų gatvės bendrabutyje pas kunigą Bieliauską prie Aušros Vartų eidavau dažnai. Gerai prisimenu gegužines pamaldas, kurias po 1939 metų jau leisdavo ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. Visada pilna gatvė žmonių. Geriausi pamokslai būdavo A. Lipniūno. Dažnai eidavau melstis į Aušros Vartus, prašydavau pagalbos, nes ir tėvas buvo neturtingas, ir mokytis lietuviškai buvo sunku. Po to prasidėjo karas ir paaiškėjo, kas yra tikri rūpesčiai. Kai grįžau iš lagerio, Aušros Vartuose klebonavo kunigas Gajauskas, su kurio tėvais manieji buvo nuo seno pažįstami. Jis mane ten priglaudė, taip pat nuo 1959 metų kasmet Aušros Vartuose sakydavau pamokslus. Turėjau gerą iškalbą, stiprų balsą ir gerai tikau abiem kalbom pamokslauti. Sovietmečiu buvo komunistų planas iškeldinti paveikslą, išardyti Aušros Vartus ir atlaisvinti gatvę, bet kunigai perspėjo, koks skandalas kiltų, ir šito padaryti nedrįsta. 

- Pastaruoju metu tarptautinio dėmesio sulaukė Vilniaus Gailestingumo šventovė, tiksliau joje esantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, 1934 metais nutapytas pagal sesers Faustinos Kovalskos regėjimus. Jėzus jai pasakęs, kad kas garbins šį paveikslą, nepražus.

- Tiesa. Stebuklai stebuklais, bet čia irgi ne mažiau tautinis dalykas. Karo metais buvo jokia paslaptis, kad tame paveiksle iš Jėzaus Širdies sklindantys baltos ir raudonos šviesos ruožai yra Lenkijos vėliavos spalvos ir kad tai ne sutapimas. Kilus karui ir Lenkijai likus okupuotai, lenkai sumąstė, kad kadangi negalima viešai demonstruoti vėliavos, bus galima demonstruoti paveikslą. Buvo toks įkvėpiantis, mobilizuojantis simbolis. Tikrai neneigiu to paveikslo reikšmės, bet prie jo išgarsinimo pastangų gerokai prisidėjo šis tautinis aspektas ir, žinoma, lenkų tautybės popiežius, paskelbęs Gailestingumo šventę. Beje, palaimintuoju paskelbtas Mykolas Sopočka, pas kurį teko mokytis ir pažinoti, pats pozavo paveikslą tapiusiam dailininkui E. Kazimirovskiui. Tuo metu arkivyskupas R. Jalbžykovskis nepripažino to paveikslo ir uždraudė jį kabinti bažnyčiose. Lenkijos vyskupai visa tai žino ir į šio paveikslo garbinimą iki šiol žiūri nevisai rimtai. Lietuvių kunigai ir senas vilnietis arkivyskupas J. Steponavičius irgi visa tai žinojo ir visame Vilniaus krašte buvo griežtai nusistatę prieš to paveikslo garbinimą. Viskas pasikeitė tik tada, kai pareigas pradėjo eiti kardinolas A. J. Bačkis. Pridarė daug kopijų, paskleidė po Lietuvą ir užsienį, išpopuliarino kultą. 

- Literatūroje apie prieškario Vilniaus lietuvių gyvenimą minimos įvairios draugijos ir leidiniai, kurie visi buvo pasidalinę į kairę ir dešinę – pagal požiūrį į Bažnyčią. 

- Taip ir buvo. Pavyzdžiui, švietimo reikaluose buvo Švento Kazimiero ir Ryto draugija. Pirmoji tikinti, antroji – jei ir ne laisvamaniai, tai abejingi tikėjimui žmonės... Atitinkamai ir su laikraščiais: tėvas platino religingesnį „Vilniaus rytojų“, o laisvamanių žurnalo „Kultūra“ neplatino. 

- Neseniai pasirodė vilniečio Juzefo Mackevičiaus atsiminimai „Nereikia kalbėti garsiai“. Juose su apmaudu aprašytas 1939-ųjų laikotarpis, kai Lietuva atsiėmė Vilnių. Autorius kaltina Lietuvą kerštingu nacionalizmu. Kiek tame tiesos?

- Buvo ir tų norinčiųjų keršto. Kai lietuvių valdžia atėjo į Vytauto Didžiojo gimnaziją, surengtas mokinių susirinkimas, kuriam vadovavo Julius Kakarieka. Daug kas rėkė „uždaryti visas lenkiškas mokyklas“. Su tuo pačiu reikalavimu į Švietimo ministeriją nuėjo ir moksleivių delegacija. Padaryta grynai iš keršto už tai, kad anksčiau Lenkijos okupacinis režimas be gailesčio uždarinėjo lietuviškas mokyklas. Tačiau svarbu, jog Lietuvos valdžia tokių prašymų nepildė. Kerštingumo buvo, bet tik visuomenėje, valdžios sprendimams jis, sakyčiau, nepersidavė. Įvesta valstybinė lietuvių kalba, kaip kad prieš tai buvo valstybinė lenkų. Visi turėjo išmokti, bet tai juk įprastas, normalus dalykas. 

- Šiandien Vilnius gražesnis nei prieš karą?

- Vilnius šiandien sugadintas. Visas modernias statybas turėtų daryti rajonuose, o ne prie bažnyčių ir kitų svarbiausių architektūros kūrinių. Žinoma, miestas auga, statybos ir transportas reikalingas. Mano laikais automobilių beveik nebuvo, taksistai važinėjo karietomis. Mieste buvo daug daugiau žalumos, prie bažnyčių buvo koplytėlės, kurias visas išgriovė sovietmečiu. Nebandoma atkurti ankstesnės miesto atmosferos.

- Ačiū jums už pokalbį. Belieka palinkėti sulaukti šimto metų? 

- Norėtųsi šimto metų sulaukti ir kad dar galva veiktų. Kol kas viskas gerai, neblogai prisimenu ir senus laikus, ir ką dabar sužinau, perskaitau. Gyvenu sveikai, nesurūkiau gyvenime nei vienos cigaretės, nors ir tėvas rūkė, ir broliai, ir sesuo į lagerį siųsdavo siuntinius su cigaretėm. Išdalindavau kitiems, pats netraukiau. Išgerti prie kavos kartais tekdavo. Po karo, kai tarnavau Dieveniškėse, Vosiūnuose, žmonės varydavo samagoną ir kunigą vaišindavo (šypsosi). Senas amžius gerai, galiu kalbėti, ką galvoju, nieko nebereikia bijoti. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už tokią senatvę. 

Kalbino Vytautas Sinica


Susiję straipsniai

Įžvalgos 7550954951411045804

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-02 14:20

    Deja, atėjo palaidumas.., nes per daug pasikliovėme kitų svetimų patarimais. - Ir patekome į priklausomybę jiems.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Vytautas Ka2016-06-02 22:53

    Tautybė - kunigas. Išsisuko senolis nuo lietuvybės.....Kaip ir bumbuliauskui - lenkai ordinus kabina. Gyvenk ilgai ir laimingai, kunige. Negaila. Ne pats pirmas, ne paskutinis toks patriotas. Ir aš atleidžiu lenkams, bet tik po to kai jie pripažins niekšybes padarę...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item