Edita Janulevičiūtė. Verslo šalies liberalių žmonių padavimai

Racionalizmo, švietėjiškų idėjų ir beatodairiško pasitikėjimo mokslu amžius iš tiesų jau praėjo. Tačiau mūsų sąmonėse vis dar gyvas įsitikinimas, kad viskas, kas viešai kalbama, viskas, ką mes žinome, yra racionalu, moksliškai pagrįsta ir atitinka objektyvią tikrovę (nors ką reiškia „objektyvu“, kažin ar gebėtume paaiškinti). Trumpai tariant, mes manomės išaugę iš pasakų ir mitų epochos, ir šiais informacijos priemonių klestėjimo laikais jeigu jau ką žinome, tai tikrai žinome. Deja, kai kuriais atvejais tai tėra iliuzija. Štai mūsų politinis ir ekonominis gyvenimas, galbūt labiau nei bet kuri kita sritis, yra kupinas mitų bei legendų. Kadangi vienas žmogus negali visko pats patikrinti, o dažnai kartojami teiginiai jau vien dėl to ima atrodyti savaime suprantami ir teisingi, mes tomis legendomis tikime ir vadovaujamės priimdami sprendimus. Kartais pagalvoju, jau geriau tikėtume, kad žemė plokščia!

Vienas iš tokių mitų yra teiginys, esą visą gerovę sukuria verslas, o štai biudžetininkai – kone išlaikytiniai. Savo ausimis girdėjau tokį priešrinkiminį pageidavimą: mažinti biudžetininkų, nes jų Lietuvoje yra daugiau nei kur kitur (ar tikrai?), bemaž vienam verslininkui tenka vienas biudžetininkas. Suprask, mes, vargšai verslininkai, turime išlaikyti tokią armiją žmonių. Jau norėjau klausti, kaip jūs ketinate jų sumažinti? Pasiųsite į emigraciją?.. O gal manote, kad ir jie turėtų tapti verslininkais? Na, tokiu atveju, jūs, kaip verslininkas, esate savižudis! Kodėl? Skaitykite toliau.

Tokie įsitikinimai randasi iš kelių klaidingų prielaidų – netiesų.

Netiesa Nr. 1. Biudžetininkai išlaikomi iš biudžeto. Gal šis įvardinimas skamba apgaulingai? Jie nėra išlaikomi, jie taip pat dirba, teikia visuomenei būtinas paslaugas. Gal kas nors mano, kad mokytojų, gydytojų, policininkų, teisėjų ar mokslininkų darbas nėra darbas, ir jie niekaip neprisideda prie bendros gerovės? Galbūt sakydami „biudžetininkas“ iš tikrųjų turite omeny valdininką? O ar jų darbo nereikia? Jokia valstybė negali funkcionuoti be administravimo, be valstybės aparato. Gali būti, kad jų darbas ne pakankamai efektyviai organizuotas, o daliai jų trūksta kompetencijos ar atsakomybės jausmo. Bet tai kokybės, o ne kiekybės klausimas. Na gal jų šiek tiek per daug, bet ar tikrai perteklius toks didelis? Ar prieš piktindamiesi paskaičiavote, kiek iš tiesų jų reikia? Bet kuriuo atveju, reikia. Gegužės 16 d. Vilniaus savivaldybėje vyko nedidelis, bet labai įdomus Lietuvos Sąrašo forumas apie savivaldą. Kalbėjo profesorius Bronislavas Gruževskis. Man patiko tai, ką jis pasakė apie valdininkus – tai tie namų šeimininkai, kurie pasirūpina, kad namuose būtų tvarka ir nieko netrūktų. Jeigu jie tą funkciją atlieka prastai, reiktų juos keisti ir tobulinti, o ne mažinti. Juk kai jums skauda ranką, koją ar galvą, tai einate pas gydytoją, o ne metate juos lauk. Ir, pagaliau, – nepatikėsite! – biudžetininkai ir tarnautojai nuo savo atlyginimo taip pat moka mokesčius…

Netiesa Nr. 2. Ji kaip tik susijusi su biudžetu ir bendruoju suvokimu, kas yra pinigai. Kažkam nesuvokiančiam, kas yra pinigas, gali atrodyti visiška nesąmonė, kad žmonės, gaunantys algą iš biudžeto, dalį jos kaip mokesčius į biudžetą ir sugrąžina. Jeigu taip manote, vadinasi, pinigą suvokiate kaip kažkokį savaiminį, realų daiktą, kuris pats savaime turi tam tikrą vertę. Ir kad pinigus kuria verslas.  Ne, verslas nekuria pinigų, o tik juos naudoja. Pinigus leidžia valstybė arba koks centrinis bankas. Pinigo vertė yra susitarimo dalykas ir rinkos produktas. Pinigas yra mainų reguliavimo priemonė. Faktiškai, tai pirmoji žmonijos išrasta virtuali skaitmeninė tikrovė. Taip visuomenė įvertina jūsų indėlį į jos gyvenimą ir mainais už tai, ką sukuriate ar nuveikiate, suteikia jums tam tikras galimybes naudotis kitų indėliu. Todėl kainose ir atlyginimuose labiau atsispindi mūsų požiūris į žmogų, t. y. vienas į kitą, nei kažkokios grynai ūkinės vertės.

Tai, ką daro verslas, visuomenei reikalinga… Nors, jeigu atvirai, prasto verslo yra ne ką mažiau, nei prastų valdininkų. Tai, ką daro valdininkai ir visi biudžetininkai, taip pat reikalinga. Kaip ir tai, ką daro kiti gamintojai, ūkininkai ar menininkai…

Netiesa Nr. 3. Verslas kuria visą ekonomiką. Tiksliau būtų sakyti, kad verslas yra tik vienas iš ekonomikos, šalies ūkio elementų. Jį galima apibendrinti dviem žodžiais: perku-parduodu. Kiniškai verslas taip ir vadinasi! Na taip, yra įmonių, kurios ir gamina, ir parduoda. Tada verslas susilieja su gamyba. Bet didelė dalis verslo tik perparduoda tai, ką sukūrė kiti. Tai, žinoma, yra reikalinga. Ne kiekvienas gamintojas moka ir gali susirasti pirkėją, ne kiekvienas potencialus pirkėjas turi galimybę sužinoti, kas kur ką pagamino. Bet net ir tie, kas nesukuria medžiaginių gėrybių ar pragmatinių naudingų paslaugų, yra rinkos dalyviai. Tie, kas kuria kultūrą, mokslą, teisingumą, socialinę sferą, kuria ir bendrąją gerovę. Juk gerovė –ne tik daiktai, mums reikia ne tik pavalgyti, apsirengti, įsijungti šildymą. Tai tik baziniai poreikiai, kurių patenkinimo tikrai neužtenka ne vien žmoniškam gyvenimui, bet ir norint vystyti ekonomiką. Jeigu kurio nors dar neįtikinau, ir tebegalvojate, kad tik verslas pildo biudžetą, paklauskite savęs: kaip jis tuos pinigus uždirba? Juk visi valstybės tarnautojai ir biudžetininkai, gaunantys atlyginimą, perka verslo siūlomas prekes bei paslaugas. Valdininkas gauna atlyginimą, nusiperka prekę, o verslas gauna pelną, nuo kurio  sumoka mokestį į biudžetą. Ratas užsidaro. Keista? Žr. punktą Nr. 2. Kaip bebūtų, sumažėjus biudžetininkų skaičiui, verslas netektų dalies savo klientų.

Netiesa Nr. 4 slepiasi už pirmųjų trijų. Lietuvių pasąmonėje gyvuoja kone archetipinis įsitikinimas, kad verslas klestėtų, jei valstybė kuo mažiau į jį kištųsi. Antai paskubomis pardavėme visas strategines įmones, o dabar patys kenčiame dėl to, kad valstybė „biedna“. O jei jau tokia, gal reikėtų dar labiau sumažinti jos įtaką.  Tiesa, vėliau suveikia švytuoklės principas, ir nuo vieno kraštutinumo šokama prie kito: vėl užsimanome stiprios valdžios, kuri viską sutvarkytų ir padarytų mūsų gyvenimą laimingą bei sėkmingą. (Ir būtinai pagal mūsų supratimą!) Bet argi verslas gali pasirūpinti bendruoju gėriu? Atskiras verslininkas ar įmonė neturi nei tokių pajėgumų, nei kompetencijų. O svarbiausia, ta nėra jo tiesioginis interesas. Kiekviena įmonė suinteresuota būti pelninga ir klestinti. O jei kiekvienas rūpinsis tik savo pelnu, kaip rasis bendra gerovė? Ar tikite, kad ji atsiranda savaime? Atsiprašau už palyginimą, bet savaime tik katės kiemuose veisiasi (šiuo atveju nei jums, nei man nereikia nieko daryti).

Žmogaus gerovė neatsiranda savaime. Ji nėra prigimtinė. Bet žmogus linkęs vadovautis protu, bendru sutarimu priimti tikslingus sprendimus ir kartu su kitais juos įgyvendinti. O ne laukti, kad geras gyvenimo sąlygas tau sukurs kažkieno verslas…

Dėkojame autorei už leidimą pristatyti tekstą portalo propatria.lt skaitytojams