Algirdas Patackas. Sovietinis habitus ir „blatnoj mir“

www.bernardinai.lt

Siūlome prisiminti šiandieninių korupcijos skandalų kontekste itin aktualų Algirdo Patacko pranešimą, skaitytą 2010 metų rugsėjo 14–15 dienomis Vilniaus universiteto TSPMI vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose“. Pranešimas leidžia įžvelgti Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Lietuvos pagal kriminalinio pasaulio principus organizuojamų politinių sistemų panašumus.

Tyrinėjant vakarietiškai suvokiamos demokratijos nesėkmes Rusijoje, dažnai užmirštama rusiškoji – sovietinė – specifika, apskritai sovietinio režimo genezė, jos istorinis, etninis ir kultūrinis fonas, be kurio neįmanoma susigaudyti, kas vyksta šiuolaikinėje Rusijoje. Norime priminti vieną nenaują hipotezę, kuri savotiškai aktualizuojasi tyrinėjant dabartinės Rusijos istoriją – nuo perestroikos, Jelcino iki putinizmo. Ši koncepcija krypsta link minties, kad dabartinė Rusija – savaip – atkartoja anų laikų bolševikinės Rusijos gimimą.

Pagrindinė tezė būtų ši: gimstant, formuojantis bolševikiniam režimui, kartu sinchroniškai ir simetriškai susiformavo ir gimė tai, kas vadinama blatnoj mir (toliau BM) – struktūruotas kriminalinis pasaulis. Juos sieja ne tik bendras istorinis fonas, bet ir mentalitetas, socialinė kilmė ir apskritai rusiškoji specifika, garantuojanti šių sąsajų gyvastingumą ir naujais laikais, XXI amžiuje.

Ši hipotezė, kaip jau sakėme, nenauja, ji kaskart šmėsteli įvairaus lygio debatuose bei studijose, bet taip ir lieka marginalinė, neparemta solidesne metodika, statistiniais duomenimis. Bėda, kad statistiniai duomenys, socialiniai zondažai čia nieko neduotų, nes reiškinio esmė yra už ratio ribų – lygiai tokia pati nesėkmė ištiktų norint apibrėžti, kas yra taip vakariečius masinanti russkaja duša.

Todėl teks apsiriboti tuo, kas vadinama kultūrologiniu tyrinėjimu, remiantis labiau literatūriniu paveldu nei kitais, konkretesniais metodais.

Carinėje Rusijoje, jos katorgose ir kalėjimuose kankinosi daugybė žmonių, jos kriminalinis pasaulis buvo gausus ir margas – nuo eilinių arkliavagių ir „razbainykų“ iki dekabristų ir Lenkijos–Lietuvos „povstancų“, Kaukazo tautų sukilėlių, bet jis nebuvo struktūruotas, tai yra neturėjo segmentų, hierarchinio valdymo ir t.t. Tuo tarpu po bolševikinio Spalio pučo, nuvertusio Laikinąją vyriausybę, po gerą dešimtmetį sekusio chaoso – pilietinio karo, badmečių, NEP‘o („naujosios ekonominės politikos“) susiformavęs gausus kalėjimų ir lagerių archipelagas, visa ta esanti anapus grotų ir spygliuotos vielos vatinukais aprengtų žmonių masė, buvo viduje griežtai struktūruota ir hierarchizuota. Jos viršuje buvo pachan, kuris valdė vory v zakone („tikruosius vagis“, besilaikančius tam tikro kriminalinio pasaulio kodekso); hierarchinės piramidės dugne buvo šestiorkos, savotiški BM parijai, o visa masė eilinių vagišių – tų, kurie nepriklausė blatnųjų kastai ir kuriems negaliojo kodeksai, buvo vadinami suki ir turėjo paklusti blatnųjų valdžiai. Visi kiti kaliniai – politiniai („kontriki“), už religinius įsitikinimus ir kt. – buvo traktuojami esantys už kastos ribų, „ne žmonės“; su jais, kaip ir su esančiais už zonos buvo galima elgtis kaip nori. Tuo tarpu viršuje, anoje pusėje grotų, kaip teigia hipotezės šalininkai, vienlaikiškai ir simetriškai, veidrodiškai su procesu apačioje formavosi kitas pasaulis, Sovdepija, kaip mėgo vadinti sovietinį režimą jo priešininkai. Ir nors formaliai šie du pasauliai atstovavo opozicinius polius, viduje, iš prigimties tarp jų egzistavo genetinis ryšys. Būdinga, kad lageriniame žargone Stalinas buvo vadinamas Glavnyj Pachan („vyriausias vadeiva“); besiformuojančios partinės nomenklatūros (irgi sucementuotos griežtu kodeksu) atitikmuo būtų vory v zakone; suki – tie, kurie jai nepriklausė, nors labai norėjo, o šestiorkų vaidmuo atiteko biurokratinei-administracinei smulkmei. Visi kiti sovietinės imperijos belaisviai buvo socialiniai šūdrai, su kuriais, kaip ir su tais, apačioje, galima buvo daryti ką nori.

Šis vaizdas yra groteskiškas, bet kas gali pasakyti, ar jis yra mažiau teisingas nei gausūs vakariečių sovietinės tikrovės politkorektiški tyrinėjimai. Juk dabartinę Rusiją, Rusiją po Jelcino, savotiškos Kerenskio reinkarnacijos, valdo personažas, visu savo habitus – eisena, pomėgiais, leksika, kompleksais primenantis tai, kas Rusijoje vadinama dvorovaja špana, tai yra tą pačią šestiorką, tik aplinkybių dėka tapusią Glavnym pachanom.

Juk ir šiuolaikinė Rusija turi savo griežtai struktūruotą kriminalinį pogrindį – visus tuos deripaskas, senelius hasanus ir kitus tarsi iš NEP‘o laikų ir „Dvylikos kėdžių“ ištrauktus personažus – kuris tuo pačiu šešėliškai yra integruotas ir į Kremliaus zoną.

Bet eikime, kaip žadėjome, prie humanitarijų. Pirmasis, kuris sukluso, kuris įspėjo apie artėjančią tamsos bangą, buvo Dostojevskis ir jo gal svarbiausias kūrinys „Biesai“. Juose rasime viską – ir būsimų žiaurybių daigus savimonėje, ir nuojautą būsimų kataklizmų, kurių priežastis – vsio dozvoleno. Stavrogine, pagrindiniame personaže, homunkulų pavidalais telpa ir būsimas revoliucionierius, ir būsimas čekistas.

Artėjantys iššūkiai, krikščioniškosios sielos išbandymai buvo dviejų krypčių, galiausiai susiliejusių – tai prometėjizmas ir tai, ką galima pavadinti liuciferiškuoju iššūkiu „Netarnausiu“. Dar jaunasis Maceina, Friburo mokinys, bandė įžvelgti bolševizme prometėjizmo pėdsakus. Jų būta – Nikolajaus Ostrovskio kūrinio „Kaip grūdinosi plienas“, šito bolševikų šventraščio pagrindinis personažas Pavka Korčaginas yra tarsi šventasis, kankinys, paaukojęs sveikatą ir gyvybę vardan žmonijos gėrio. Tačiau – „neapykantos šventasis“, nes jau pirmuose puslapiuose įvardija, ko nekenčia, nes ne meilė gėriui, o neapykanta blogiui yra jo motyvacinis užtaisas. Šitoji neapykanta ir išsilieja pilietiniu karu bei dar negirdėtu teroru, pagimdo labiausiai antižmogišką struktūrą turbūt ne tik Europos istorijoje – Črezvičainuju komissiju (ČK, vėliau GPU, NKVD, KGB). Taip prometėjizmas, atsisakęs Dievo pagalbos, išsigimsta, susilieja su Angelo, turėjusio nešti šviesą, o atnešusio pragaro ugnį, nuopuoliu.

XX amžiaus pradžios Rusijoje įvykęs virsmas, turėjęs – ir tebeturintis pasekmes – beveik visam šimtmečiui, iki šiol lieka sveiku protu nesuvokiamas ir netgi savaip slėpiningas. Gal giliausiai jį užčiuopė ir perteikė savo kūryboje Ivanas Buninas štai tokiu genialiai paprastu pastebėjimu viename iš savo apsakymų, dėl kurių buvo priverstas emigruoti. Jis aprašo, kad po Spalio revoliucijos visoje Rusijoje per porą savaičių buvo „zagaženny vokzaly“ („apterštos geležinkelio stotys“). Dalykas tas, kad Rusijos platybėse, laukinėse jų erdvėse geležinkelio stotys buvo civilizacijos salelės – su bufetais, arbatos virduliu, atsispindinčiu stiklinėse vitrinose, padavėjomis krakmolytomis apykaklėmis, žvitriai lakstančiomis švariomis grindimis ir į jas žvilgčiojančiais telegrafistais. Ir visa tai žlugo, buvo apteršta per stebėtinai trumpą laiko tarpą, ir liko apteršta iki šių dienų. Ir dar – „otkuda to pojavilasj černj“ („iš kažkur radosi tamsuomenė“), kuri užliejo visa lyg juodas dumblas.

Pabandysime perteikti aukščiau aprašytą prielaidą apie genetinį kriminalinio pasaulio ir sovietinio režimo ryšį per vieną biografiją, būdingą tai sumaiščiai. Sovietinėje kultūroje, tame jos sektoriuje, kuriame galima įžvelgti undergraundo pėdsakų, populiari yra bandito, „naliotčiko“, figūra. Toks garsus banditas XX a. 20–jų metų Peterburge buvo Lionka Pantelejevas (tikroji pavardė Pantelkinas). Jis buvo tikras siaubas anų laikų „naujųjų rusų“, kuriuos pagimdė naujoji ekonominė politika, NEP‘as, kai sovietų valdžia, įsivariusi save į kampą, buvo priversta laikinai atleisti varžtus. Jo gaujos antpuoliai pasižymėjo ypatingu įžūlumu, išradingumu, netgi bravada, kas iki šiol imponuoja rusiškajam mentalitetui ir yra priežastimi gausybės kūrinių – dainų „v blatnom stile“, serijinių filmų, netgi romanų. Tačiau Lionka Pantelejevas turėjo ir kitą biografiją – 1919 m. jis, dar nepilnametis, savanoriu įstoja į Raudonąją armiją ir nusiunčiamas kariauti į Narvos frontą su Estijos kariuomene, kovojančia už nepriklausomybę, tampa netgi kulkosvaidžių kuopos vadu. Išėjęs į atsargą, nagano nepadeda – yra pakviečiamas dirbti tardytoju į ČK. Demonstruoja kraštutinai kairias pažiūras, nepritarimą NEP‘ui, kuris visgi tuo metu buvo oficiali sovietų valdžios politika. Štai čia prasideda įdomūs dalykai – netrukus jis yra atleidžiamas iš organų. Sklando dvi versijos – pagal vieną jis yra atleidžiamas „mažinant etatus“. Pagal kitą, kuri esą yra FSB archyvuose, jis yra infiltruojamas į kriminalinį pasaulį kaip GPU agentas. Nieko sau infiltracija – jo gauja nužudo daugiau kaip dvidešimt žmonių. Joje greta banditų buvo ir buvusių komisarų, ir čekistų, ir RKP(B), bolševikų partijos narių. Įsidėmėtina, kad Pantelejevo gauja niekada neplėšdavo valdiškų įstaigų, o tik „nepmanus“. Kaip čia neprisiminti visai neseniai Rusijos Primorjės krašte siautėjusių gaujų, sudarytų iš buvusių KGB-istų, kriminalu infiltruotos milicijos, prieš kurią netgi kilo žiauriai nuslopintas partizaninis karas.

O Lionkos Pantelejevo žūtis įgijo netgi makabriškų bruožų – po jo mirties jam buvo nupjauta galva, kuri buvo viešai rodoma. Kalbama, kad jo fotoportretas yra negyvos galvos montažas, o ir pati galva yra išlikusi vienoje iš Sankt-Peterburgo laboratorijų.

Ir apskritai sovietinis mentalitetas niekada per daug neslėpė savo genetinio ryšio su savo veidrodiniu klonu. „Socialno blyzkije“ („socialiai artimi“) – taip buvo vadinami kriminalo atstovai – mat turėta omeny, kad jie yra, kaip ir proletariatas, kapitalizmo aukos. O ir kriminalinis pasaulis, blatnoj mir, sovietų valdžiai atsilygindavo tuo pačiu – karo metais blatnieji paskelbė, kad „sovietskaja malina vragu skazala niet“ („sovietinė malina [žr. paaiškinimus] pasakė priešui – ne“). Jie buvo imami į vadinamuosius štrafnyje bataljony („bausmės batalionus“), iš kurių, jeigu likdavo gyvi, paprastai būdavo paleidžiami į laisvę. Gal būtent čia, šitoje šiurpioje jungtyje, ir slypi sovietinio habitus gyvastingumo šaknys? Juk blogis turi savybę mutuoti, keisti pavidalus, atgyti. Deja, Rusija, rusų tauta čia lieka „išrinktąja“ pačia grėsmingiausia prasme. To netgi neslepiama, tuo netgi didžiuojamasi – prisiminkime Aleksandro Bloko „Da, skify my…“. Netgi toks šviesus žmogus kaip Levas Karsavinas, ką tik ištrūkęs iš sovietinės „smutos“ į Lietuvą, 1929 m. Paryžiuje leistame emigrantų laikraštuke rašė (beje, jau gyvendamas Kaune): „Sovietų socializme apreikštas galingas kūrybinis proveržis. Tai siekis sukurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, sukurti nedelsiant, nelaukiant besivelkančios senutės istorijos, bet iki galo įtempiant visas gyvas ir kūrybines jėgas [...]. Komunistai yra nesąmoningi gudrios Istorijos Dvasios įrankiai ir jos aktyvūs nešėjai, ir tai, ką jie daro, yra reikšminga ir reikalinga [...].“ Ir dar apie komunizmą: „...reikia nugalėti polinkį melodramiškai jį supaprastinti ir jo esme nelaikyti blogio, bet už jo blogio ir jo blogyje atrasti jo iškraipomą tiesą, nes jo jėga bet kokiu atveju – ne blogis, o tiesa“[2]. Tiesa buvo tokia, kad Lietuvą okupavus sovietams, Levas Karsavinas buvo be jokių ceremonijų MGB sučiuptas ir baigė savo gyvenimą Abezės lageryje (1952 m.) – štai tau ir „...galingas kūrybinis proveržis…“

Todėl vakarietiškosios liberalios demokratijos siūlomi receptai šitame metafizinio blogio kontekste dažnai atrodo tokie naivūs ir bergždi. Tačiau šitai nė kiek nenuvertina Rusijos šviesuolių, tokių žmogaus teisių apaštalų kaip Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas ir kitų švento reikalo – juk gėris visada yra kiek naivus…

Literatūra:

1. Словарь тюремно-лагерного жаргона, Москва: „Края Москвы“, 1992.

2. Andrius Martinkus, Apie inteligentų „verkšlenimą“, „Šiaurės Atėnai“, Nr. 40, 2010–10–08.

Paaiškinimai:

„vor v zakone“ – „įteisintas vagis – patyręs, specialaus kriminalinio kodekso besilaikantis vagis; įteisinimas vykdomas „schodkoje“, vagių susirinkime.

„suka“ – pažodžiui „kalė“ – išdavęs „zakoną“ ar jo nesilaikantis vagis.

„šestiorka“ – „šeštukas“ – žemiausia kasta; jai priklausantis turi patarnauti visiems.

„pachan“ (atrodo, iš tiurkų klb.) – „įteisintų vagių“ vadeiva; vagių būstinės viršininkas.

„malina“ – vagių bendrija.

„dvorovaja špana“ – kiemo vaikėzų gauja.