Aleksandras Žarskus. Ar santuokai užtenka dviejų?

Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotrauka

Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė.

Net kalbėdami apie santuoką ar lyčių santykius, neretai nukrypstame į smulkmenas ir pamirštame tai, kas svarbiausia. Detalės ir formos yra laikinos ir keičiasi, o esmė – pastovi. Lietuvių rašytojas, filosofas ir kultūros veikėjas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) puikiai atskleidžia gimčių santykių esmę, svarbą ir senųjų šeimos papročių palikimą. Koks jis?

Apie gimčių santykius, Vydūną, kultūros pagrindą ir auką – pokalbis su etnologu Aleksandru Žarskumi.

Esama įvairių kultūros pagrindo teorijų. Kokia Vydūno samprata?

Kultūros pagrindas – lyčių santykiai. Vydūnas vartojo gimčių terminą, apimantį kiek platesnį prasmių spektrą. Dar visai neseniai vartotas terminas dabar jau mažai kam žinomas. Vis dėlto verta šį žodį prisiminti dažniau, nes šis atskleidžia svarbiausią gimties (lyties) paskirtį – pradėjimą ir gimdymą. Apmaudu, jog pastaruoju metu formuojamas požiūris, kad lytys yra tik kultūrinis konstruktas... 

Vydūnas teigė, kad bet kokios visuomenės, tautos ar kultūros pagrindas yra santykiai tarp gimčių. Pagalvokime patys: juk visuomenės ateitis – vaikai – tiesiogiai priklauso nuo šių santykių. Nėra vaikų, nėra nei visuomenės, nei kultūros. Deja, pritrūkus išminties, šie santykiai ne tik pamažu lėkštėja, bet dar ir stumiami degradacijos pusėn. Nepriklausomybės pradžioje Konstitucijos kūrėjai puikiai žinojo, kad šeima kuriama vyro ir moters santuokos pagrindu. Kodėl nėra aišku dabar? Niekas nebeklausia kam šeima yra skirta (tarsi toks klausimas būtų uždraustas), kalbama tik apie tai, kokia šeima galėtų būti. Suprasdami kam, žinosime ir kokia... Mes nutolstame nuo dalykų esmės ir linkstame prie formos. Klausimas kokia veda mus į formos paieškas, o kam – į esmės. Juk esmė yra pastovi, amžina, o forma – laikina ir kintanti. Kuo daugiau gyvenime formos, t. y. laikinumo, tuo trapesnė visuomenė ir kultūra. Griūvančioms kultūroms būdinga formų gausa ir nutolimas nuo esmės.

Esminiai dalykai nekeičiami, šventi, todėl ir nediskutuotini. Kai tik pradedame juos neigti, neišvengiamai slystame žemyn ir degraduojame. Diskutuodami vaikomės patogumo sau, žvelgiame vien iš kūno pozicijų, o juk žmogus yra ne vien tik kūnas.

Kokios žmogaus sampratos laikėsi Vydūnas?

Vydūną galime suprasti tik tada, kai įsisąmoniname, kad žmogus – ne tik kūnas, bet ir siela. O siela nepalyginamai svarbesnė! Meilės negalima nuvertinti ar prilyginti tik sueičiai, o juk dažnai matoma tik į kūniškumą vedanti santykių pusė... 

Lyčių sulyginimas yra visiškas absurdas. Nejaugi pamiršome, kad ten, kur vienodi poliai, srovė neteka? Gyvybei reikalingi skirtumai, būtina įtampa.

Vydūniškas požiūris žmonėms beveik nebesuprantamas. Žodžiai demokratija ar žmogaus teisės tarsi suparalyžiuoja mūsų mąstymą – pamirštame išmintį ir bet kokį padorumą. Atsitokėti kartais padeda ir pašmaikštavimas: svetimavimas – demokratijos taikymas meilei.

Nereto iš mūsų gyvenimo tikslas susitraukė iki vartojimo ir malonumo. Nebėra orientyrų, vedančių aukštyn, į aukštesnius tikslus, liko tik tie, kurie tempia žemyn. Maža to, tai, kas žvelgiant be demokratijos akinių, žalinga ir kūnui, ir sielai, demonstruojama paraduose kaip pažangos ženklas.

Kokiais principais ar dėsniais vadovaujasi Vydūno žmogus?

Galime juos vadinti ir Dievo, ir Gamtos dėsniais. Ką jie sako? Pagrindinis lyčių sueities tikslas – pradėti naują gyvybę, o štai malonumas – tik priedas ir dovana. Seksualinė revoliucija atskyrė lytinius santykius nuo gyvybės pradėjimo. Paneigus sueities ir gyvybės pradėjimo ryšį bei pašalinus tai iš santuokos sąvokos, sueitis tampa tiesiog žaisliuku ar emocine iškrova. Tuomet jau bet ką galima vadinti šeima. Paneigus nekintančią esmę, viskas tampa reliatyvu ir priklauso tik nuo kieno nors užgaidų. Mes pateisinome ir racionalizavome netinkamus vyro ir moters santykius (skyrybas, seksą iki vedybų, kontracepciją, abortus ir kitus nukrypimus), tai kodėl piktinamės, kai savo elgesį pateisina ir homoseksualūs asmenys?

Jei santuokoje be jokių apribojimų galime mėgautis sueitimi, tai kodėl negalima už jos ribų? Dabar taip elgiasi dauguma jaunimo. Juk sueities esmė visur ta pati. Vieniems drausti, o kitiems leisti? Vadovaujantis šių dienų logika, tai – diskriminacija. O gal santuoka tėra kliūtis ir ją reikia reformuoti ar net visai panaikinti? Kai pripažįstame, kad sueitis skirta gyvybei pradėti, toks draudimas pagrįstas. Juk naujai gyvybei atsirasti ir bręsti reikia tinkamų sąlygų ir aplinkos. Trumpai tariant, šeimos.

Dabar į šią malonumo platinimo industriją apgaule įtraukia mokinius ir net darželinukus. Turiu mintyje Vakaruose jau paplitusį vadinamąjį lytinį švietimą. Lietuvoje jam bandoma priešpastatyti lytinį ugdymą. Šiuo klausimu rašomos peticijos ir renkami parašai, tačiau lytiniam švietimui kelią atveria demokratinės visuomenės principai. Jei tais malonumais be jokių apribojimų naudojasi suaugusieji, tai kodėl drausti vaikams? Norint įvesti lytinį ugdymą mokyklose, pirma reikia lytinio ugdymo suaugusiems ir, be abejo, susituokusiems. Nuo to reikia ir pradėti. Ne nuo vaikų, bet nuo suaugusiųjų. Pasileidę tėvai – pasileidę ir vaikai.

Nors lietuvių senoji pasaulėžiūra neužfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, panašių vertybių randame Vedose. Jose išskiriamos net aštuonios santuokos rūšys. Iš jų vos keturios priimtinos, dvi – tik pakenčiamos, o likusios dvi – draudžiamos ir nusikalstamos. 

Lyčių santykiai apima visus lygmenis: nuo skaistumo iki sunkiai įsivaizduojamų iškrypimų. Vis dėlto būtina aiškiai pripažinti ir išreikšti esminį sueities tikslą – pradėti gyvybę. Iš to tikslo natūraliai išplaukia įvairaus lygio lyčių santykiai:

1. Siektini

2. Priimtini

3. Pakenčiami

4. Nepriimtini 

5. Draudžiami 

6. Nusikalstami

Savaime suprantama, lyčių santykius galima skirstyti ir kitaip, tačiau svarbiausia, kad juose atsispindėtų visas santykių spektras. Atkreipkime dėmesį, kad priimtini ir siektini santykiai neretai nutylimi. Tarsi jų nė nebūtų!

Nors Dievo dėsniai praktiškai neišpildomi, juos būtina pripažinti ir į juos orientuotis. Juk kuo aukštesnius tikslus kelsime, tuo aukštesnius ir pasieksime. Vis dėlto neretai einama kitu keliu: bandoma pateisinti ir įteisinti moraliai nepriimtiną padėtį. Ar viskas, kas yra įteisinta, yra teisinga?!

Kas yra gera ir priimtina, o kas – ne? Gėris negali būti vienodas visiems; kas vienam – gėris (žr.  santykių skalę), kitam gali būti blogis. Visiems priimtiną gėrį galima apibrėžti taip: tai, kas skatina žmoniškumą ir žadina sielą, yra gėris, o tai, kas mažina žmoniškumą ir niaukia sąmonės šviesą, – blogis. 

Ar santuokai užtenka tik dviejų? 

Santuoka raudona gija eina per visą Šventąjį Raštą. Santuokos sąvoka apima ne tik žmonių santykius, bet ir žmogaus santykius su Dievu. Iš to išplaukia du santuokos uždaviniai, randami ir Bažnytiniuose kanonuose, ir A. Maceinos bei Vydūno raštuose. Aukštesnysis gimties uždavinys – žadinti vienas kitame žmoniškumą ir sielą. Tai santuokos esmė ir prasmė. Antrasis uždavinys išreiškia santuokos tikslą – pradėti, auginti ir auklėti naują gyvybę. Kiekvienai porai labai svarbu į savo tarpą priimti ir trečiąjį. Trečiasis yra pirminės meilės šaltinis – Dievas. Tik santykis su Dievu lemia stiprų ir gerą abiejų gimčių ryšį. Taigi pirmoji mūsų santuoka – su Dievu, o antroji – su vyru ar moterimi. Tikroji meilė, ištverianti visus santuokos džiaugsmus ir vargus, kyla iš ryšio su Pirminiu meilės šaltiniu. Neišsenkančios meilės šaltinį atveria tik Dievas!

Žmogus – dvasios ir kūno prieštara. Dvasiniame pasaulyje viešpatauja vienovės („visa yra viena“), o fiziniame – atskirumo, vienumo principai. Kadangi žmogus – ir kūnas, ir siela, jis turi sugebėti sujungti abu meilės lygius. Ar iš nežinojimo, ar sąmoningai, žmonės šiuos principus painioja, ieškodami sau lengvesnio ir patogesnio kelio. Taisyklė labai paprasta: mylėtis galima tik su vienu ar viena, o mylėti – kiek pajėgi! Meilės niekada neturėtume atsisakyti, tačiau dažnai būtina susilaikyti nuo sueities. Meilė – didžiulė Dievo dovana, bet jai reikia erdvės, kurią suteikia dvasinės meilės principas – visuotinumas.

Moters ir vyro prigimtis neabejotinai skiriasi. Kaip tai atsispindi Vydūno raštuose?

Lietuvių kalba puikiai atskleidžia vyro ir moters prigimtį. Vyras veda, o moteris teka. Teka ne tik ji, bet ir šaltinis, upė, saulė. Teka viskas, kas teikia gyvybę. Moters prigimtis dvigubai turtingesnė nei vyro, jos motiniškumas apima visas geriausias moteriškumo savybes. Moters esmė – teikimas, dalinimas, aukojamasis. Tik imanti ir netekanti (savęs nedalijanti) moteris tampa savotiška laume... Moters kūnas greičiau subręsta, jai žymiai labiau kenkia alkoholis, rūkalai, narkotinės medžiagos ar paleistuvystė. Tikrasis gyvybės teikėjos grožis – sielos spindesys, šviečiantis net per jos kūną. Moterį jaudina gražūs žodžiai, o vyrą – vaizdai. Manoma, kad esama tiesioginio ryšio tarp moterų apsirengimo ir vyrų nevaisingumo. Juk vyras susijaudina matydamas menkai apsirengusią moterį, bet nepasitenkina. 

Ką verta paaukoti dėl kultūros?

Pasak Z. Froido, civilizacijos iškyla aukojant primityvių impulsų teikiamą malonumą, tada kai minimaliai tenkinami seksualiniai poreikiai. Kiekvienas šį žmonijos pasiekimą turi pakartoti pats. Priešingu atveju, gyvybinė energija išbarstoma vaikantis greitai prabėgančių malonumų. O pasiekimai? Pasidomėkime tais, kurie anksti pradėjo lytinį gyvenimą ar nesistengė nieko aukoti.