Vytautas Sinica. Lytiškumas tarp mokslo ir ideologijos

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sudarytoje darbo grupėje rengiama lytiškumo ugdymo programa praėjusią savaitę sulaukė visos žiniask...

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sudarytoje darbo grupėje rengiama lytiškumo ugdymo programa praėjusią savaitę sulaukė visos žiniasklaidos ir ne vieno politiko dėmesio. Net garsioji socialdemokratė Birutė Vėsaitė nusifotografavo su plakatu „Mokslu grįstas lytinis švietimas padeda įgyvendinti žmogaus teises“. Vargu, ar kas ginčijasi. Švietimo viceministrė N. Istomina pareiškė, kad programa rengiama remiantis būtent mokslo žiniomis. Koalicijos partnerės nesusišneka. Iš kur tas nepasitenkinimas rengiama programa?

Visą savaitę Lietuvos žiniasklaidoje netyla šiai dar neparengtai programai skirta kritika, kaltinimai Bažnyčios įtaka, grįžimu į viduramžius, tikrovės ignoravimu ir panašiais dalykais. B. Vėsaitė čia tikrai ne viena. Dauguma kritikos ataidi iš koalicijos partnerių socialdemokratų ir su jais persipynusių nevyriausybinių organizacijų stovyklos. Tema aštri, jautri, daugelis piliečių tokiais klausimais turi tvirtą nuomonę. 

Apklausos rodo, jog visuomenėje seniai sutariama, kad moksleiviams reikalinga mokykloje teikiama informacija apie lytinius santykius. Tam pritaria apie 90 proc. respondentų. Dauguma jų sutiktų ir su tuo, jog ugdymas šiuo klausimu turi remtis mokslo žiniomis. Bėda ta, jog šioje srityje kaip ir daugelyje kitų ideologizuotų sričių, nesikuklinant manipuliuojama tiek šių apklausų duomenimis, tiek mokslo sąvoka. 

Nors sutariama, jog programa turi remtis mokslu, ginčai tęsiasi, mat mokslas nepasiūlo programos tikslų ir atskaitos taškų. Jeigu žvelgsime į problemą vien iš individo fizinės sveikatos perspektyvos, tikslas yra „saugus seksas“ – kuo daugiau sekso ir kuo mažiau lytiškai plintančių ligų ir nepageidaujamų nėštumų (o nepilnamečių nėštumai ir negali būti pageidaujami – taip nėštumas tampa suvokiamas kaip problema savaime). Kiek siekia išlikti moksliškas, šis žvilgsnis ir jo šalininkai irgi privalo pripažinti, kad kontracepcija, ypač hormoninė, ne tik neužtikrina šimtaprocentinės apsaugos nuo nėštumų ir ligų, tačiau ir kelia kitų grėsmių paauglių sveikatai, ypač merginų brendimui. 

Galimas kitas žvilgsnis, apimantis ne tik fizinių ligų ir nėštumų, tačiau ir psichosocialinių padarinių vengimą. „Saugus seksas“ kaip tik ir rašomas kabutėse, nes jokia kontracepcija neapsaugo nuo socialinių ir psichologinių ankstyvų ir neįpareigojančių santykių pasekmių. Šios pasekmės – sunkumai kuriant ilgalaikius santykius, išlaikant įsipareigojimus, dažnesnės depresijos ir mėginimai nusižudyti.

Dar daugiau, tik pastarasis žvilgsnis suderinamas su valstybės interesais – visos Vakarų šalys yra tiesiogiai suinteresuotos skatinti šeimų kūrimą ir gausias šeimas. Jau ne vienoje šalyje tai daroma skatinant vaikų auginimą piniginėmis išmokomis. Tačiau finansinės paskatos „įtikina“ tik dėl pirmų poros vaikų. Daugiavaikei tėvystei jokių pinigų negana – reikalingas kitoks požiūris į gyvenimo prioritetus. Ypač po seksualinės revoliucijos yra akivaizdu, jog valstybės išlikimui reikalingi žmogaus gyvenimo tikslai (šeima, motinystė) ir įgūdžiai tam sukurti (įsipareigojimas, pasiaukojimas, ištikimybė) nesusiformuoja savaime. Vadinasi lytiškumo ugdymas gali tuos įgūdžius ir polinkius ugdyti ar bent neskatinti jiems prieštaraujančios elgsenos. Pasirinkimas yra vertybinis, tačiau demografinė, ekonominė ir politinė šalies situacija labai aiškiai sako, kurių idealų link reikėtų kreipti lytiškumo ugdymą. 

Dabar rengiamos programos kritikai, ypač Planuotos tėvystės ir Seksualinės sveikatos asociacijos tarybos pirmininkė Marija Aušrinė Pavilionienė (beje, šių pareigų nedeklaravusi), siekia kitokio lytinio švietimo, vykdomo pagal gana skandalingas Pasaulio Sveikatos organizacijos rekomendacijas (žiūrėti nuo 40 puslapio). Bendra tokio lytinio švietimo kryptis – drąsinti užsiimti „saugiu seksu“, supažindinant su kontracepcijos priemonėmis ir užtikrinant kuo didesnį jų prieinamumą. Drąsinimas neprivalo būti sąmoningas, tačiau šiuo atveju neišvengiamas, nes tokios programos remiasi rizikos kompensavimo logika – jeigu ką nors daryti tampa „saugu“, kodėl to nedaryti? Net ir tais retais atvejais, kai tokios į kontracepcijos rinkodarą orientuotos programos pasiekia savo deklaruojamus tikslus – sumažina nepilnamečių nėštumu ir ligų skaičių – jos neišvengiamai didina pačių nepilnamečių lytinių santykių skaičių. Tai savo ruožtu, tiesus kelias į vartotojišką požiūrį į lytinius santykius kaip ilgalaikio įsipareigojimo nebūtinai reikalaujantį užsiėmimą. Šeimas stiprinti ir gimstamumą skatinti mėginančiai valstybei tai pražūtinga strategija. 

Žinoma, galima aiškinti, kad visi paaugliai ir taip užsiima seksu ir bandymai nuo to atkalbėti yra viduramžiški, atsilikę, atitrūkę nuo realybės. Tą daro dauguma seksualinių mažumų teises ginančių NVO bei politikų. Iškalbingai šią poziciją gynė ir B. Vėsaitė, aiškinusi, jog „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti - nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž. Bumbulienės turimais apklausų duomenimis, sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. 15 metų „užvalgę“ būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją.

Visa tai aptarus, galima kiek sutvarkyti chaosą, kuriame verda dabartinės diskusijos apie lytiškumo ugdymą Lietuvoje. Pirma, beveik niekas nesiginčija dėl to, jog lytiškumo ugdymas mokyklose reikalingas ir turi būti grįstas mokslo žiniomis. Tam visiškai pritaria net Bažnyčios atstovai. Antra, abi konkuruojančios mokymo apie lytinius santykius koncepcijos yra grindžiamos mokslo žiniomis, tačiau kelia skirtingus tikslus. Kontracepciją reklamuoti siūlanti strategija paauglių lytinius santykius laiko neišvengiamais, todėl nori išvengti tik nėštumų ir lytiškai plintančių ligų. Santykių siejimą su branda ilgalaikiu įsipareigojimu siejanti koncepcija siekia išvengti paauglių lytinių santykių ir jų vėlesnių neigiamų pasekmių patiems jaunuoliams ir visuomenei bei tiki, jog tai įmanoma. Šios pozicijos teisingumą patvirtina statistika, o tokių tikslų (pirmiausiai stiprių šeimų ir tėvystės kaip siektino gyvenimo tikslo) svarbą liudiją socialinių mokslų tyrimai.  

Šiuo metu de facto nuosekliai ir visuotinai nėra vykdoma jokia lytinio švietimo ar ugdymo programa. 2007 metais patvirtinta programa, pasak LEU vertinimų, nebuvo nuosekliai taikoma, daug mokyklų apie ją net nežino. ŠMM ruošia naują programą tam, kad mokslu grįstas lytiškumo ugdymas būtų vykdomas, kad apie lytinius santykius būtų aiškinama, nepaliekant to saviugdai. 

Klausimas yra tik kokia bus ta mokslu grįsta informacija, kaip bus aiškinama. Visiškai paprastai kalbant, esminis klausimas: skatins programa paauglių seksą ar skatins paauglius sekso vengti. Niekas neneigia, kad ši problema egzistuoja. Būtent todėl ir reikia rengiamos programos. Būtent todėl ir svarbu, kuria kryptimi bus kreipiama – ar  kad vienintelė sąlyga lytiniams santykiams yra kontracepcija, ar kad pats žmogus turėtų išsikelti sau ir daugiau sąlygų. 

Rengiama programa siekiama sieti lytinius santykius su emociniais ir - idealiu atveju – su ilgalaikiu įsipareigojimu, o ne vien su prezervatyvu. Prieš reiškiant nuomonę programos klausimu kiekvienam pirmiausiai reikėtų atsakyti sau į klausimą: nori jis ar nenori, kad jo vaikams mokykloje paaiškintų: „jei tik užsinorėsite, tai ir mylėkitės, svarbu turėkit prezervatyvų“. Vienintelė suformuluota alternatyva šiuo metu ŠMM rengiamai programai yra būtent tokia. Seime ją užregistravusi Seimo narė ir Planuotos tėvystės ir seksualinio švietimo asociacijos tarybos pirmininkė Marija Aušrinė Pavilionienė. Skatinti ar neskatinti moksleivių lytinius santykius, yra diskusijų dėl lytiškumo ugdymo programos esmė. 


Susiję

Vytautas Sinica 3900661321066514143
item