Paulius Stonis. Kapitalistinė katalikybė?

Tiek pasaulio, tiek Lietuvos viešojoje erdvėje nuo pat krizės nestinga svarstymų apie tai, ar užk...

Tiek pasaulio, tiek Lietuvos viešojoje erdvėje nuo pat krizės nestinga svarstymų apie tai, ar užklupusių ekonominių sunkumų buvo galima išvengti. Tačiau daug aršesnių ir kontraversiškesnių diskusijų sulaukdavo klausimas – kokie veiksniai visgi lėmė pačią krizę? 

Nors vienareikšmį atsakymą į šį klausimą pateikti yra tikrai keblus uždavinys, didžioji dalis apžvalgininkų ir ekonomistų nuėjo lengviausiu keliu, pateikdami gan standartinį aiškinimą, jog krizę lėmė neatsakingas skolinimasis, finansinės spekuliacijos ir turto burbulų sprogimas. Toks finansinės krizės priežasčių paaiškinimas ne tik nėra tikslus ir pakankamas. Tiesą sakant, jis nėra joks paaiškinimas apskritai. Kadangi neatsakingas skolinimasis, finansinės spekuliacijos ir turto burbulai tėra krizę pagilinusios pasekmės, o ne ją pačią nulėmusios priežastys. 

Įsivaizduokime, kad minėtas standartizuotas ekonomine logika paremtas aiškinimas yra teisingas. Kokią naudą jis duoda? Ar laikydami jį teisingu ir pakankamu galėtume rasti patikimų būdų užkirsti kelią panašioms krizėms ateityje? Ar galėtume sakyti, kad yra kitų būdų išeiti iš krizės, nei „diržų veržimosi“ fiskalinė politika, neišvengiamos valstybės dotacijos ir ekonomikos gaivinimas vyriausybės pastangomis? Galiausiai, ar galėtume pripažinti, kad finansinė krizė yra užprogramuota ir neišvengiama paties liberalaus kapitalistinio ekonomikos modelio dalis, o rinkos žaidėjai priversti gyventi pastovioje netikrumo būsenoje nuo vieno vyriausybės ekonomikos dotavimo iki kito?

Todėl standartizuotas ir vien ekonomine logika pagrįstas finansų krizės priežasčių aiškinimas yra ne tik nepakankamas. Jis tiesiog sukuria uždarą ratą, kuriame įkalintam ekonomikos tyrėjui paliekama aiškintis krizės priežastis ir kapitalistinės sistemos bėdas vien tai pačiai sistemai priimtinais, tačiau ribotais įrankiais. Suprantama, kad toks tyrėjas niekada savarankiškai neprieis prie išvados, kad ne kas kitas, o pati kapitalistinė sistema gali būti vis pasikartojančių krizių šaltinis.

Išties, nėra sunku suprasti, kodėl liberalioji ekonominė sistema tokia trapi. Ar gali būti stabili tokia sistema, kuri vadovaujasi prielaida, kad žmogus egzistuoja tik matematiškai racionalaus homo economicus pavidalu? Ar gali tokia sistema laiduoti laimę bent didesnei daliai visuomenės, jei patį žmogaus gyvenimą ji teįsivaizduoja vien tik kaip begalinį turtėjimo procesą? Ar tokia sistema apskirtai gali sukurti tvarią ekonomiką ir daugmaž stabilesnę gerovę, jei pačios valstybės paskirtis jai tėra netrukdyti ir užtikrinti visas teisines sąlygas begalinio turto gausinimo procesui? Galiausiai, ar tokia sistema, kurioje didžioji dalis produktyvios nuosavybės vis labiau koncentruojama mažumos rankose, gali išlikti, ilgainiui nevirtusi naujoviška ypatingos vergovinės santvarkos forma?

Praėjus keletui metų po krizės tokius ir panašius klausimus drįsta kelti vis daugiau apžvalgininkų ir ekonomistų. Atsiranda ir tokių, kurie siūlo elgtis daug drąsiau: imti svarstyti alternatyvius ekonomikos modelius bei išsivaduoti iš netikrosios būtinybės, paremtos dvipoliu mąstymu griežtai apibrėžtomis ir vienintelėmis alternatyvomis – arba socializmas, arba kapitalizmas – spąstų. Vis daugiau apie ekonomikos sistemą pradeda kalbėti ir katalikiškosios pasaulėžiūros apžvalgininkai bei ekonomistai. Tačiau jų balsas nėra vieningas ir tai menkina katalikų galimybes sutelkti jėgas ir bendrai kurti naujos ekonominės sistemos, kuri būtų paremta autentiškais Bažnyčios mokymo principais, viziją bei gaires.

Šio nesutarimo priežastys yra ganėtinai sudėtingos. Ekonomikos klausimais katalikai nėra vieningi, kadangi juos skiria nevienodas nusistatymas liberalizmo ideologijos ir kapitalistinės sistemos atžvilgiu. Tenka pripažinti, kad didžioji dalis katalikų šiandien yra įsitikinę, jog Bažnyčios socialinio mokymo ir liberalizmo principai vienas kitam neprieštarauja, todėl nieko prieštaringo negali būti ir tarp katalikybės bei liberalizmo principais paremtos kapitalistinės sistemos. Jie pripažįsta, kad kapitalistinė sistema nėra tobula, tačiau čia pat patikslina, kad geresnės už ją iki šiol nėra sukurta. Socializmas ir popiežių ekskomunikuotas komunizmas, savaime suprantama, nėra jokios svarstytinos alternatyvos, nes jos ir taip prieštarauja Bažnyčios mokymui. Tačiau mąstyti ar kalbėti apie nestabilią kapitalistinę sistemą galinčią pakeisti alternatyvą tokie katalikai taip pat neskuba. Viena pagrindinių tokio neskubėjimo priežasčių yra įsitikinimas, jog pati katalikybė savo prigimtimi yra ne kokia kitokia, o būtent kapitalistinė. 

Taip manančių galima rasti ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Štai krikščioniškosios minties žurnalu save tituluojančio „Naujasis židinys-Aidai“ archyvuose galime aptikti Tomo Daugirdo pseudonimu pasivadinusio autoriaus straipsnį „Kapitalistinė krikščionybė“. Jame autorius plėtoja abejonę teiginiu, jog finansinės krizės priežastimi galima įvardinti nuodėmingą, tad ir klystančią, žmogaus prigimtį. Savo svarstymą jis reziumuoja gan originaliu siūlymu: „Dabartinė ekonominio nuosmukio situacija ir tai, kokiu keliu mums visiems pavyks iš jos išbristi, parodys, kiek mūsų visuomenė yra krikščioniška. Jei visi dės litą prie lito ir laikys pinigus bankuose, mūsų neabejotinai laukia sunkūs laikai ir baisiai prasta savijauta. Tačiau jei išdrįsime siekti laimės, kuri net prieštarautų ekonominei logikai, galime tikėtis, kad mūsų svajones ir norus „gaudantis“ kapitalizmas neilgai trukus vėl atsistos ant tvirtų kojų“.

„Krikščioniškas“ krizės sprendimas, anot šio autoriaus, itin paprastas – nesivaržyk siekti laimės, netaupyk ir neribok savęs, leisk pinigus, kad kapitalizmas greičiau atsistotų ant kojų. Kitaip tariant, eik ir daugiau vartok, o visa kita išsispręs savaime. Tiesa, kuo toks siūlymas prieštarauja ekonominei logikai, autorius taip ir nepaaiškina. Be to, turbūt nebūtų klaidinga pastebėti, kad autoriaus siūloma kapitalizmo gelbėjimo veiksmų logika ir būdai labai primena tuos pačius, kurie ir privedė prie finansinės krizės. Kelkis, eik ir vartok.

Be to, keistokai skamba ir pagrindinis autoriaus straipsnio leitmotyvas – abejoti, kad finansinė krizė yra susijusi su nuodėminga žmogaus prigimtimi, šalia to tvirtinant, kad krikščionybė ir kapitalizmas – visiškai tarpusavyje derančios tikrovės formos. Ką slepia tokie teiginiai? 

Įsitikinimas, kad finansinės krizės negalima sieti su nuodėminga žmogaus prigimtimi reiškia tai, kad atsisakoma vadovautis viena pagrindinių krikščioniškojo socialinio mokymo aksiomų, jog ekonomika nėra atsieta nuo moralės, o rinka – ne koks nors tobulai automatiškai susitvarkantis mechanizmas, tačiau riboto žmogaus netobulas kūrinys. Kadangi ekonomikoje veikia ne mašinos, bet žmonės, rinkoje vykstantys veiksmai bei jų padariniai (kaip kad ir finansinės krizės) gali būti vertinami moraliniais, o ne vien ekonominiais kriterijais. Antra, primygtinis siekis įrodyti, kad krikščionybė ir kapitalizmas tarpusavyje neturi jokios įtampos ir kaip tik yra derančios tikrovės formos, atveda prie to paties mąstymo taško, kuris gan išsamiai aptartas šio teksto pradžioje. Atsiduriama situacijoje, kurioje ir mąstymas, ir kalbėjimas apie kapitalizmo alternatyvas, o tiksliau, kapitalizmo-socializmo dvipolės sistemos alternatyvas, tampa neįmanomais. Krikščionybė padaroma kapitalistinės sistemos priedėliu ir savotišku jos egzistavimo pateisinimu. Kapitalizmas lieka geru ir teisingu, nes iš principo yra krikščioniškas. Ratas užsidaro ir pasaulis sustingdomas religiją pakeitusios liberaliosios ideologijos gniaužtuose.

Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas, jei jo neinterpretuosime liberaliai, gali pasiūlyti alternatyvą. Katalikiškosios ekonomikos alternatyvą. Apie ją savo enciklikoje „Caritas in veritate“ yra užsiminęs ir popiežius emeritas Benediktas XVI. Jis rašė: 

„Bažnyčios socialinis mokymas visada teigė, kad teisingumas susijęs su visais ekonominės veiklos etapais, nes jie niekada neatskiriami nuo žmogaus ir jo poreikių. Išteklių gavyba, finansavimas, gamyba, vartojimas ir visi kiti etapai neišvengiamai turi moralinių padarinių. Tad kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralinių padarinių. Visa tai patvirtina socialiniai mokslai ir šiandienio mokslo tendencijos. Galbūt anksčiau ir buvo įmanoma įsivaizduoti, jog galima patikėti ekonomikai kurti turtą, o politikai vėliau duoti užduotį jį paskirstyti. Šiandien taip elgtis sunkiau, nes ekonominė veikla nesilaiko teritorinių sienų, o vyriausybių valdžia ir toliau daugiausia išlieka vietinio lygmens. Todėl teisingumo taisyklių būtina paisyti nuo pat pradžių, dar besirutuliojant ekonominiam procesui, o ne taikyti jas po to ar lygiagrečiai. Be to, sukurtina erdvė ekonominei veiklai, kurios subjektai laisvu apsisprendimu vadovaujasi principais, kitokiais negu grynas pelno siekis, tačiau sykiu visgi galinčiais duoti ekonominės vertės. Daugelis ekonomikos raiškos formų, kilusių iš konfesinių ir nekonfesinių iniciatyvų, rodo, jog tai konkrečiai įmanoma“.

Susiję straipsniai

Paulius Stonis 6175677704253925088

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-05-27 09:58

    Kažkoks keistas straipsnis. Sakyčiau kažkokia perskaitytų straipsnių kompiliacija.

    Būtų įdomu sužinoti, kokia yra autoriaus kvalifikacija ekonomikos srityje, ypač makroekonomikos.

    Nenorėjimas pripažinti burbulų susidarymo, kaip priežasties krizei atsirasti (čia juk tikroji techninė priežastis, tokia pati, kokia savo laiku buvo krizė Olandijijoje dėl tulpių svogūnėlių burbulo), o bandymas kažką pasakyti apie nuodėmingą prigimtį, iš karto kelia klausimą: jei tai tikroji priežastis, kaip ją pašalinti ir kaip tai paveiks makroekonominius reiškinius?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kodėl keistas? Sakyčiau, kaip tik priešingai - įdomus ir ganėtinai taiklus. Prisiminkime tos pačios krizės istoriją ir vieną faktą. Kiek procentų pasaulio ekonomistų išprognozavo artėjantį galą? Geriausiu atveju kokie 5, iš kurių daugiau nei pusė buvo nurašyti ir viešai išvadinti paranoja sergančiais marginalais. Juk didžioji dalis tokių "ekonomistų" dar krizės išvakarėse kalbėjo ne apie NT ir finansinius burbulus, bet apie tai, kaip puikiai, spėriai ir stabiliai auga ekonomika. Ir krizė juos ištiko kaip lietus iš giedro dangaus. Kiek vėliau, kai paaiškėjo tos "techinės" krizės priežastys - burbulai ir pan., tie patys ekonomistai (bent jau JAV) po valstybės ekonomikos dotavimo pradėjo viešai siūlyti tuos pačius šiame straipsnyje aprašytus ekonomikos gaivinimo receptus, kurių centre buvo didesnis, bet nebūtinai atsakingesnis, vartojimas, jo skatinimas. Po poros metų tokių kalbų visos krizės priežastys, tame tarpe ir burbulai, užsimiršo. Tad dabar tik laiko klausimas kada taip pat "netikėtai" ims ir užklups dar viena ekonominė krizė. Nes mąstymas atrodo nė kiek nepasikeitė. Tad nepaisant to, kad autorius straipsnyje pateikiamus argumentus kai kur galėjo išplėtoti daug labiau, pagrindinė jo mintis, kad etikos bei žmogaus prigimties bei jos nuodėmingumo klausimai turi ekonominę ir politinę prasmę ir pasekmes, yra visiškai taikli ir teisinga. Nereikia pamiršti, kad ekonomika dar iki XIX - XX a. buvo moralės mokslo dalis. Dabar ji tėra matematikos mokslo dalis, tačiau vis dar vadinasi socialiniu mokslu. Nors didžioji dalis ekonomistų kalba taip, tarsi ekonomika būtų nuo visuomenės atsietas pasaulis. Ne veltui apie kapitalistinės bei socialistinės ar gerovės valstybės modelių alternatyvas pasaulyje kalba vis daugiau ekonomistų.

      Panaikinti
    2. Kur čia "pliusą" paspausti? :)

      Panaikinti
  2. Tiems, kurie nespausdina pinigų, krizės dažniausiai nepatinka. Krizė neblogas būdas padalinti iš galias ir turtą iš naujo. Belaukiant kitos pasiguoskim, kad kiti perdalinimo būdai dažnai būna baisesni.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kas pučia burbulus? Godumas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item