Loreta Jankauskaitė. Kur sustos prigimtinės šeimos perbraižymas?

Birželio 18-ąją Vilniuje bus rengiamos jau trečiosios „Baltic Pride” homoseksualų eitynės. Šių metų eitynių vienu iš tikslų bus pabrėžiamas siekis surengti konstruktyvią diskusiją dėl tos pačios lyties porų santykių teisinio pripažinimo, taigi ir dalyvių pastangas, kad šios diskusijos pasekme ilgainiui iš tiesų taptų faktinis prigimtinės šeimos sampratos pakeitimas.

Privačiai daryk, ką nori?

„Mes esame žmonės, o ne propaganda!” Tokie žodžiai šiais metais pasirinkti oficialiu festivalio ,,Baltic Pride 2016” šūkiu. Šis devizas iš pirmo žvilgsnio pasirodo esantis kaip savotiškas atsakas apie šeimą ir santykius tradiciškai mąstantiems žmonėms. Organizatoriai tarsi pabrėžia – dalis mūsų visuomenės homoseksualų nelaiko žmonėmis. Tuo kovojama su pačių susikurtu mitu. Ne visi vienalytės ,,šeimos“ priešininkai nusiteikę agresyviai, radikaliai prieš pačius asmenis ar homofobiškai (kad ir ką reikštų šis žodis). Įsibėgėjant Vakarus apėmusiai seksualinei revoliucijai, daugelis iš mūsų kasdien asmeniškai susiduriame su homoseksualiais žmonėmis – darbovietėse, kavinėse, grožio salonuose ir kitur. Vis mažiau galima apeliuoti ir į šiaip menkos svarbos aplinkybę, ar vienalyčių santuokų oponentai ,,pažįsta gėjų“.

Bet kuriuo atveju, kažin ar vienalyčių sąjungų priešininkai nelaiko homoseksualų žmonėmis. Kaltinti tokiu dalyku kaip tik ir yra patogus viešųjų ryšių (propagandinis) ėjimas. Juo sukuriama auka - ,,nužmogintieji“. Kodėl tai vadinama propaganda? Ji apibrėžiama kaip idėjų skleidimas, siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus. (TŽŽ, 1985) Filosofas Germainas Grisez yra pasakęs: ,,Niekas negali ilgai vadovautis specifiniais moraliniais principais, neperimdamas visos pasaulėžiūros, iš kurios tie principai kyla.“ Remiantis šiais žodžiais, būtų galima pagrįstai paklausti – kaip pasikeistų daugelis gyvenimo aspektų, jeigu ilgainiui vienalyčiai santykiai susilauktų visuomenės palaikymo ir būtų įteisinti, kaip kad neseniai įvyko JAV. 

Reikia pripažinti, kad visiškai naujas, viso labo tik keletą dešimtmečių eskaluojamas požiūris į šeimą paliečia ne tik seksualinio elgesio klausimus, bet neišvengiamai išsiplečia ir į kitas mūsų gyvenimo sritis. Vienalyčių santykių įteisinimo pasekmės neišvengiamai pereina ir į viešojo gyvenimo sritį, nepalikdamos vietos principui ,,Privačiai daryk, ką nori“. Juo labiau patys homoseksualai akivaizdžiai atsisako savo homoseksualų gyvenimą palikti tik privačioje erdvėje. Valstybinio ir viešo ,,šeimos perbraižymo“ atveju pasikeičia daugelis kitų gyvenimo sričių – viešoji politika, psichiatrija ir medicinos faktų pripažinimas, švietimas, tokiu atveju turintis ugdyti moksleivių pagarbą naujai šeimos sampratai, tam nepritariančių religijų išpažinimo galimybės ir t.t. Svarbu ir sunku pastebėti, kad  ,,perbraižymas“ neabejotinai palies ne tik privačią, bet ir viešąją žmogaus gyvenimo sritis bei nežinos, kur sustoti.

Amerikietiškosios šeimos ,,perbraižymo“ pasekmės

Mums iškalbingai padeda šeimos ,,perbraižymo“ JAV pavyzdys. 2015 m. birželio 26-ąją JAV Aukščiausiasis Teismas nubalsavo, kad homoseksualų ,,santuokos“ taptų nauja žmogaus teise visose valstijose. Tai buvo lūžis, po kurio naują pagreitį įgijo dar gerokai iki visiško vienalyčių ,,santuokų“ pripažinimo prasidėję pokyčiai.

Amerikoje įteisinus vienalytes ,,santuokas“ pagrįstai smuko pasitikėjimas teisine sistema, nes sprendimas buvo priimtas 5 teisėjų balsais ,,už“ ir 4 ,,prieš“. Piliečių nerinkti 9 teisėjai pademonstravo savivalę, priimdami politinį sprendimą klausimu, kuriuo Konstitucija tyli, ir tuo pažeisdami Amerikoje taip stipriai dar nuo šalies sukūrimo gintą demokratijos kaip piliečių valdžios principą.

Santuokos instituto perbraižymas Amerikoje visų pirmiausia palietė religijos laisvės klausimą. Tikintieji, jog santuoka yra vyro ir moters sąjunga, dabar neišvengiamai turi pripažinti naują šeimos koncepciją, dvasininkai – tokias santuokas laiminti, o verslininkai ir valstybės tarnautojai – dalyvauti jų organizavime. Amerikoje netrūksta atvejų, kai dėl savo religinių įsitikinimų atsisakiusieji rengti vestuvių šventę homoseksualioms poroms (kepti vestuvių tortą, rengti fotosesiją, nuomoti patalpas, gaminti žiedus ir pan.) buvo baudžiami piniginėmis baudomis, priversti uždaryti verslus arba neteko darbo. Kelios katalikiškos įvaikinimo įstaigos taip pat buvo priverstos nutraukti savo veiklą religinio įsitikinimo pagrindu, niekaip nesuderinamu su nauja šeimos samprata.

Jautriausias vienalyčių ,,santuokų“ įteisinimą sekęs pokytis įvyko švietimo sistemoje. Nuo šiol pačių mažiausių klasių mokiniai Amerikoje yra verčiami mokytis apie homoseksualumą kaip elgesio normą, nepaliekant jokios pasirinkimo laisvės mokinių tėvams. Toks mokymas perteikiamas matematinių uždavinių, skaitomų pasakų (a la ,,Karalius ir Karalius“) pagalba, ugdymo įstaigose organizuojamos ,,Lyčių paūžimo“ dienos, kurių metu vardan lyčių stereotipų laužymo berniukai yra verčiami persirengti mergaitėmis, o mergaitės – berniukais. Daugelis ekspertų pripažįsta, kad informacija apie homoseksualumą yra brukama pernelyg jauno amžiaus vaikams, dar neturintiems gebėjimo ją kritiškai įvertinti. Ilgainiui buvo papildytos ir universitetų programos, dabar gausiai siūlančios studijuoti LGBT problematikos dalykus. Visa tai Amerikoje vyksta savivalės ir visiško piliečių laisvių nepaisymo pagrindu. 

Galima sakyti, kad visa tai yra permainos, kurios vyksta valstybei prisitaikant prie naujosios šeimos sampratos. Tačiau logika, kuria buvo pagrįstas vienalyčių ,,santuokų“ įteisinimas, kone užprogramuoja ir tolesnę šeimos sampratos kaitą be aiškaus finišo. Įteisinant tos pačios lyties porų santykius, remtasi nuostata, kad santuoka egzistuoja ją sudarančios poros abipusiam malonumui ir laimei patenkinti, o ne naujos gyvybės pradėjimui. Vaikai pagal naująją 1970-ųjų revoliucijos logiką, pernai įteisintą valstybės lygiu, geriausiu atveju tėra priedas prie malonumui skirtos santuokos, tačiau ne jos prasmė. Iš šio principo ilgainiui neišvengiamai kils reikalavimai pakeisti ir kitus santuokos elementus, visų pirma, sutuoktinių skaičių. Tai jau vyksta. Jutos valstijoje pradėti teismo procesai, kuriais apeliuojant į Aukščiausiojo Teismo išvadą dėl vienalyčių ,,santuokų“ siekiama poligaminių ,,santuokų“ teisinio pripažinimo (Dustin Siggins ,,Federal judge declares Utah polygamy law unconstitutional“, 2014.08.29, LifeSiteNews.com).  Motyvuojama tuo, kad visos santuokos formos turi būti lygios.

Kol kas kukliai galvas kelia ir kitos iniciatyvos. Iškelta idėja apie santuoką kaip apie nuomos sutartį, pagal kurią poros tarpusavyje gali susitarti ir susituokti, tarkime, penkeriems metams tam atvejui, jeigu partneris per santuokos laiką... ,,nusibostų“ (Ryan T. Anderson ,,Truth Overruled: Future of Marriage and Religious Freedom”, 2015). Europoje ir JAV vis prabylama apie kraujomaišos draudimo panaikinimą. Tai logiška, nes pats draudimas remiasi vaikų apsigimimų pavojumi ir moraliniu pasmerkimu. Pakeitus šeimos sampratą, abu kriterijai tampa nebeaktualūs.

Ateityje įprastomis tapsiančios, o kol kas keistai skambančios diskusijos suteikia galimybę suprasti, kokios yra nuoseklaus vienalytes „santuokas“ įgalinusio mąstymo taikymo pasekmės. Pagrįstai galima kalbėti apie viso santuokos instituto pažeminimą, nes nuo šiol dviejų žmonių sąjunga yra pripažįstama tik kaip viena iš daugelio moraliniu požiūriu apskritai nevertinamų seksualinių alternatyvų. Amerikietiškasis pavyzdys mums vaizdžiai parodė, kad neįmanoma pakeičiant vienos svarbiausių valstybės institucijų – šeimos – sampratą, neleisti pasikeisti kitiems gyvenimo aspektams. Vienalyčių santykių įteisinimas neišvengiamai keičia mūsų visų gyvenimus.

Metas nustoti lygiuotis į estus?

Esminis pokytis šeimos sampratoje visai neseniai įvyko ir kaimyninėje Estijoje, šalyje, kuri daugeliu socialinių bei ekonominių rodiklių lenkia Lietuvą ir į kurią mes nuolatos esame raginami lygiuotis. Nepaisydamas visuomenės daugumos nepritarimo ir  protestų, 2014 m. spalio 4 d. Estijos parlamentas priėmė sprendimą nuo 2016 metų šalyje įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Estijoje buvo pademonstruota savivalė, visiškas piliečių politinės valios nepaisymas ir bent jau šioje vietoje Lietuva tikrai neturi kuo lygiuotis į kaimynę. Tačiau čia pagrįstai galėtume paklausti – kodėl apskritai turėtume lygiuotis ar nesilygiuoti su Estija kalbant apie vienalytes ,,santuokas“? Iškeltas klausimas apie tradicinės šeimos perbraižymą Lietuvos piliečiams gali pasirodyti visiškai neaktualus ir neturintis didesnės reikšmės, mat Lietuvoje tik kas penktas pilietis sakosi pritariantis vienalyčių santykių įteisinimui. Vis dar esame gana konservatyvi, prigimtinę šeimos sampratą palaikanti šalis. Kodėl mes apskritai turėtume šnekėti apie homoseksualus?

Akivaizdu, jau trečią kartą organizuojamos eitynės siekia būtent šeimos sampratos pakeitimo įstatymuose ir visuomenės mąstyme. Tą pripažįsta patys jų organizatoriai. Šie renginiai susilaukia vis didesnio dėmesio bei visuomenės pritarimo. Kaip minėta, nebelieka principo ,,Privačiai daryk, ką nori“. Tačiau reikalaujamas vienalyčių santykių teisinis pripažinimas sukeltų neišvengiamas pasekmes. Tik šioje perspektyvoje galima vertinti „Baltic Pride“ eitynes ir tik nuo mūsų pačių priklausys, ką išmoksime iš šios domino efekto analogijos ir kaip toli leisime žengti homoseksualų pasididžiavimo eitynėmis populiarinamam šeimos sampratos perbraižymui. Kartą atsisakius prigimtimi grįstos sampratos, slenkstis peržengiamas ir sustoti leidžia nebent fantazijos trūkumas.