Kun. Robertas Urbonavičius. Adoro te devote

Angelų šlovingą duoną,  mylimiems vaikams malonę  duoda vargšams į kelionę,  tik ne pajuokai – piktiems. (sekvencija) Devintą ...

Angelų šlovingą duoną,
 mylimiems vaikams malonę 
duoda vargšams į kelionę, 
tik ne pajuokai – piktiems.
(sekvencija)

Devintą ketvirtadienį (arba sekmadienį) po Velykų, Bažnyčia švenčia Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Ši šventė išskirtinė ir tuo, kad minimas ne konkretus išganymo įvykis (Įsikūnijimas, Gimimas, Prisikėlimas ir t.t.), bet Išganytojo buvimas Švenčiausiame Sakramente. Ši šventė savo esme yra pati katalikiškiausia, nes atskleidžia Katalikų Bažnyčios tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje.

V a. liturginis kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (Natalis Calicis). Ši šventė būdavo švenčiama kovo 24 d., nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 d. Dienos, skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują, yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melkitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose. Pati šventė buvo įsteigta 1317 m., eucharistinio pakilimo metu. Šį pakilimą sąlygojo dvi priežastys: doktrininiai ginčai, kuriuos sukėlė dar Berangero Tūriečio erezija XI amžiuje ir naujas liaudies pamaldumas Eucharistijai. Kaip tik šiame kontekste šv. Julijona iš Montkornijono patyrė vizijas, kurios ir paskatino šventės įsteigimą. Apie 1210 m. ši sesuo augustinietė, kilusi iš Belgijos, patyrė viziją, kurioje ji išvydo tarsi spinduliuojantį mėnulį, kurį juosė juodas kaspinas, dalijęs mėnulį pusiau. Šv. Julijona nesuprato šios vizijos, tuomet Viešpats jai paaiškino, kad mėnulis reiškė kovojančią Bažnyčią, o juodas kaspinas – kad trūksta Švč. Sakramento šventės, kuri turėsianti būti įsteigta, idant pažadintų tikinčiųjų tikėjimą ir apvalytų jų nuodėmes, padarytas prieš šį sakramentą. Tik 1230 m. sesuo atskleidė šią viziją Lježo Bažnyčios vyskupui. Tačiau jis neskubėjo pritarti Julijonos iniciatyvai, nes šis sakramentas jau buvo pagerbiamas Didįjį ketvirtadienį, be to, Šv. Mišių auka aukojama Bažnyčioje kasdien. Tik 1245 m. jis nusprendė leisti švęsti Corpus Christi (Kristaus Kūno) šventę savo vyskupijoje. Tačiau dėl įvairių priežasčių pirmąkart ji iškilmingai paminėta tik 1251 m. Apvaizdos dėka, 1261 m. popiežiumi Urbonu IV išrenkamas Lježo miesto arkidiakonas Jonas, kuris buvo susipažinęs su Corpus Christi švente, tad tikinčiųjų prašomas šią šventę 1264 m. įveda visoje Bažnyčioje ir Mišių liturgijos tekstus paveda sukurti šv. Tomui Akviniečiui. Popiežius mokė: „Nors šis sakramentas švenčiamas kasdien iškilmingomis Mišių apeigomis, vis dėlto mes tikime, jog naudinga ir verta, kad bent kartą per metus būtų iškilmingiau švenčiama jo šventė, idant būtų suglumintas ir pažabotas eretikų priešiškumas. Didįjį ketvirtadienį, dieną, kurią Jėzus šį sakramentą įsteigė, visuotinė Bažnyčia, užsiėmusi tikinčiųjų išpažintimis, krizmos konsekravimu, kojų plovimu ir daugeliu kitų apeigų, negali pilnai atsidėti šio didžio sakramento šventimui. Tad reikia, kad iškilusis Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visų šventųjų garbė ir vainikas, Kūno ir Kraujo sakramentas turėtų atskirą iškilmę, idant pamaldžiai būtų papildoma tai, ko, galbūt, buvo stokota kitais Mišių šventimo momentais.“ Verta pažymėti, kad iki povatikaninės liturginės reformos būta atskirų Kristaus Kūno ir Kristaus Kraujo (liepos 1 d.) švenčių – naujojoje liturgijoje jos sulietos į vieną.

Šios šventės liturgija, kuri turėtų pasižymėti ypatingu iškilmingumu, nes švenčiama tai, kas yra mūsų tikėjimo esmė ir centras, tai kuo mes gyvename ir be ko negalime gyventi, – išsiskiria šv. Tomo Akviniečio sukurta sekvencija „Lauda Sion“, kurioje poetine kalba pateikiama Eucharistinio mokymo sintezė, bei Eucharistine procesija, kuri žinoma nuo 1265 m.

Devintinių šventė ir graži tuo savo iškilmingumu, kuomet visa, kas gražiausia, skiriama Dievui su mumis – Emanueliui. Šiądien gal ne tiek reiktų svarstyti, kaip ir kodėl Viešpats pasiliko su mumis Altoriaus Sakramente, bet pirmiausia adoruoti – tai yra garbinti, dėkoti ir šlovinti Viešpatį, kad Jis nepaliauja maitinti savo Tautos, keliaujančios per šio pasaulio dykumą į Pažado Žemę. Kol esame kelyje, tol turime maitintis, kad nenusilptume. Tačiau Komunija nėra vien, bet ir, ir – klystume ir žmogiškai apribotume Dievo veikimą, jei Komuniją laikytume vien valgiu, vaistu, atlygiu už teisumą, bendrystės išraiška ar pan. Ji yra ir tai, ir tai, ir dar daugiau. Kuomet Bažnyčioje atsirasdavo vieno aiškinimo šalininkai, joje kartu gimdavo ir įvairūs nukrypimai: nuo baimės priimti Komuniją iki dalyvavimo trejose Mišiose ir priėmimo Komunijos jose, nuo perdėto skrupulingumo iki „viskas atleista ir leista“, nuo egzaltacijos iki profanacijos. Pravartu atsiminti kelis dalykus: mes priimame ne kažką, bet Kristų – tą patį, kuris nužengė iš Dangaus, dėl mūsų tapo žmogumi, skelbė Gerąją Naujieną, gydė ligonius, išvarė demonus, prikėlė mirusius. Tą patį, kuris mirė už mus ant kryžiaus ir prisikėlė, įžengė pas Tėvą bei liko su mumis. Ne kažkokį mistinį Kristų ar dar kažką. Priimame asmenį, kuris mus sukūrė, atpirko ir išgelbsti su mūsų leidimu tą Jam daryti. Nors Viešpats yra muitininkų bei nusidėjėlių bičiulis, skelbiantis, jog ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, tačiau Jis kartu moko ir ragina eiti, ir daugiau nebenusidėti, palikti visa ir sekti paskui. Jį. Komunija tikrai yra maistas mūsų sieloms, vaistas mūsų žaizdoms, atlygis už varganas mūsų meilės pastangas. Niekuomet nebūsime verti priimti Viešpatį, tačiau todėl ir esame kviečiami dėti pastangas, o ne galvoti, kad „aš nieko nepadariau“, „Viešpats atleis“. Į meilę reikia atsakyti meile, o ne abejingu tingumu. Apaštalas Paulius perspėja: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.“ (1 Kor 11, 27-30). Šios eilutės nėra pastebimos dabartinių Gailestingumo apologetų, jos išimtos ir iš liturginių skaitinių tekstų, tačiau tai nekeičia esmės. Jei matysime Komuniją tik kaip mūsų bendruomenės narių vienybės išraišką, tuomet ją priimti privalo visi. Tačiau ši vienybė – tai vienybė su Dievu, kuris visa pašventina ir kuriame nėra tamsos, tad ir mes turime būti šviesos, o ne tamsos vaikai. Viešpaties raginimas Evangelijoje – Atgailaukite ir atsiverskite, – deja, skiriamas ir mums. Išpažintis yra tinkamiausia atgailos forma. Ji neatsiejama nuo Komunijos priėmimo. Popiežius Pranciškus ragina nebijoti eiti išpažinties, nes gera išpažintis dar niekam nepakenkė. Kas mėnesį būtina, kas dvi savaites – patartina. Juk pasakyta: „tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios.“ (Ps. 51, 19)

Jisai, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas visiems laikams skirtąją Auką, save paaukojo tau kaip mūsų išganymo atnašą ir liepė mums tai daryti jo atminimui. Už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas – girdo ir skaistina.
(Prefacija)



Susiję

Robertas Urbonavičius 4328658154179098668
item