Kęstutis Girnius. Centristai seniai valdo Lietuvą

Nors Seimo rinkimai vyks tik spalio mėnesį, rinkimų kampanija oficialiai prasidėjo. Dramatiškų mo...

Nors Seimo rinkimai vyks tik spalio mėnesį, rinkimų kampanija oficialiai prasidėjo. Dramatiškų momentų ar posūkių nėra, bet žurnalistai, apžvalgininkai, politologai ir kiti profesionalai jaučia turį rašyti ir komentuoti.

Viena mėgstamiausių temų – naujausių rinkėjų apklausų rezultatų analizė, aiškinimai, kodėl vienos partijos reitingai sumažėjo, o kitos padidėjo, nors rašantieji žino, kad reitingai svyruoja ir kinta, o balandžio mėnesio rezultatai nesuteikia pagrindo numatyti naujojo parlamento sudėtį.

Apklausų vertę mažina ir tai, kad pusė deputatų yra išrenkami vienmandatėse apygardose, o apklausos neatskleidžia atskirų kandidatų populiarumo, kuris dažnai skiriasi nuo partijos.

Ieškoma naujų temų. Komentare BNS Liutauras Gudžinskas iškėlė mintį, kad „2016 metų Seimo rinkimai gali būti istoriniai tuo, kad pirmąkart parlamente gali įsivyrauti centristinės jėgos, taip užbaigdamos ligšiolinį socialdemokratų ir konservatorių dominavimą.”

Šią mintį pasigavo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, kuri teigė, jog palankiai vertintų tokios vyriausybės sudarymą. Esą gal net būtų sveika, kad susiformuotų centro vyriausybė, „būtų šiek tiek naujas požiūris.“ Matyti, kad L. Graužinienė netiki, kad Darbo partija grįš į valdžią.

Veikiausiai baigsis ligšiolinis socdemų ir konservatorių dominavimas. Bet tai dar nereikštų, jog įvyktų reikšmingas pokytis Lietuvos politikoje, jei pirmą kartą valdžion ateitų „centristinės jėgos“ arba taip pasivadinusios partijos pakeistų Lietuvos politikos kursą.

Nors socdemai save vadina kairiaisiais, o konservatoriai dešiniaisiais, abi partijos yra tokios pat „centristinės" kaip Liberalų sąjūdis ar Valstiečių žaliųjų sąjunga. Nors dvi tradicinės partijos viena kitą laiko savo pagrindiniu oponentu ir dažnai drabsto purvais, pastaruoju metu konkreti jų politika mažai kuo skiriasi.

Pasitraukė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, atėjo Algirdo Butkevičiaus, pakito personalas, pakito retorika, pakito ir valdymo būdas (A. Kubiliaus vyriausybė buvo ryžtingesnė). Nors būta skirtingų akcentų, ir ne tik akcentų, tęstinumas ir tąsa, o ne pokyčiai ženklino Lietuvos užsienio, saugumo, energetikos ir ūkio politiką. O ta politika, išskyrus užsienio, ganėtinai nuosaiki, taigi centristinė.

Nors abi didžiosios partijos kritikuoja viena kitos politiką Rusijos atžvilgiu, praktikoje didesnių skirtumų nesama. Būdami opozicijoje, socdemai kalbėdavo apie poreikį gerinti santykius su Rusija, pabrėždavo poreikį skatinti bendradarbiavimą, „neapsibrėžiant išankstinėmis, sunkiai įgyvendinamomis sąlygomis, trukdančiomis geriems ir abiem pusėms naudingiems kaimyniniams santykiams”, jų valdymo metais ryšiai su Maskva tik pablogėdavo.

Manau, kad neklystu teigdamas, kad Linas Linkevičius yra pats kovingiausias Lietuvos užsienio reikalų ministras, ką patvirtino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neseniai pasakęs, jog Lietuva yra labiausiai rusofobiška iš Baltijos šalių.

Konservatoriai nuolat kalba apie poreikį kurti Rusijos sulaikymo strategiją, bet perėmę valdžią 2008 m. mėgino perkrauti santykius su Kremliumi, o apie okupacijos žalos kompensaciją prabilo tik savo kadencijos pabaigoje. Tiesa, prezidentė turi nepaprastai svarbų vaidmenį, formuojant ir įgyvendinant užsienio politiką. Vygaudo Ušacko pašalinimas iš užsienio reikalų ministro pareigų rodo, jog ji laukia, jog ministrai derintų savo veiksmus su Daukanto aikšte.

Manytum, kad konservatoriai, kaip dešinioji partija, daug dėmesio skirtų gynybai, laikytų ją prioritetu. Bet jų valdymo metais gynybos išlaidos nedidėjo ir kadencijos pabaigoje siekė vos vieną procentą nuo BVP. 2008 m. socdemai sustabdė šaukimą į privalomąją karinę tarnybą, bet jų dabartinė vyriausybė, ne konservatorių, ją sugrąžino.

Konservatoriai gali nurodyti, kad jie turėjo grumtis su finansine krize ir milžinišku biudžeto deficitu, tad tiesiog neliko lėšų gynybai. Galima pridurti, kad Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė nuosekliai reikalavo didinti gynybos biudžetą, nepritarė prezidentės sofistiniam aiškinimui, jog Lietuva neturėjo įsipareigojimo NATO skirti du procentos BVP krašto apsaugai.

Bet ji nesulaukė partijos palaikymo. Kitokiomis aplinkybėmis konservatoriai gal būtų elgęsi kitaip, bet tikrovėje jų gynybos politika mažai kuo skyrėsi nuo socdemų.

Ūkio ir socialinė politika paprastai ženklina vieną pagrindinių takoskyrų tarp kairės ir dešinės. Kairė labiau rūpinasi socialiniu teisingumu, labiau apmokestina verslą ir pasiturinčiuosius, palaiko darbininkus, kovoja su neigiamomis kapitalizmo pasekmėmis.

Dešinė remia verslą, mažiną jį varžanti valdžios reguliavimą bei mokesčius, sudaro sąlygas verslumo klestėjimui. Bet ne Lietuvoje. Lietuvos socdemai vengia progresinių mokesčių kaip velnias kryžiaus, sukūrė bene labiausiai regresinę mokesčių sistemą visoje Europos Sąjungoje, glaudžiau bendradarbiauja su Pramonininkų konfederacija negu su profsąjungomis.

Ne socdemai, bet darbiečiai suvaidino pagrindinį vaidmenį, didinant minimalų atlyginimą. Karpydami išlaidas, A. Kubiliaus konservatoriai stengėsi didesnę naštą permesti labiau pasiturintiems, apsaugoti labiau pažeidžiamus Lietuvos piliečius, taigi veikė kaip tradicinė kairiųjų partija. Abi partijos pabrėžia finansinę drausmę, poreikį vengti biudžeto deficito.

Yra reikšmingų skirtumų kultūros ir šeimos politikoje. Socdemai palaidojo atominę elektrinę. Žvilgsnis į sovietinę okupaciją skiriasi radikaliai. Seni ginčai ir antipatijos neužmirštos, ką primena gėdingas sprendimas neskirsti Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui.

Nemažą poveikį turi prezidentė ir Konstitucinis Teismas, o tai riboja veikimo laisvę, galimybę kurti savitą politiką. Bet socdemai ir konservatoriai nėra radikalai. Socdemai yra labiau centro kairės negu kairės partija, konservatoriai labiau centro dešinės negu dešinės.

Liberalai nėra itin nuosaikūs ar centristiniai. Jų ūkio politika yra labiau orientuota į verslą negu konservatorių, partija glaudžiai bendrauja su pramonės ruporu ir neoficialiu lobistu - Lietuvos laisvosios rinkos institutu, itin stengiasi pritraukti labiau pasiturinčius rinkėjus (buvo Besserverdienenden partija kaip Vokietijos Laisvieji demokratai), siekia įvesti „Sodros" lubas.

Partijai pradėjus popiuliarėti, stengiamasi pritraukti platesnę publiką. Antai liberalai dabar siūlo nuo 2017 metų pakelti neapmokestinamo pajamų dydį iki minimalios mėnesinės algos lygio. Jos šeimos ir kultūros politika labiau primena socdemų.

Sunku ką nors konkretesnio pasakyti apie valstiečius ir žaliuosius (LVŽS), nes rinkiminė programa dar nėra užbaigta. Bet mokesčių politika bus kairesnė už liberalus, kultūros ir šeimos politika labiau konservatyvi. Nebus lengva suderinti liberalų ir valstiečių nuostatas įvairiausiose srityse.

Liberalams būtų naudinga sukurti regimybę, kad jų partija yra centristinė, kad ji pasuks Lietuvos politikos kursą nuosaikumo ir naujovių linkme. Veikiausiai ji dalyvaus naujoje valdančioje koalicijoje, kaip ir valstiečiai. Neaišku, ar šios partijos grieš pirmuoju smuiku. Bet jei ir griežtų, vargu ar bus radikalesnių pokyčių. Antra vertus, tęstinumas turi savo privalumų.


Susiję straipsniai

Kęstutis Girnius 397454368501167087

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-05-16 21:55

    Keista girdėti, kad neva, Lietuvą valdo kažkokios tai vietinės reikšmės partijos. Seniai visiems aišku, kad Lietuvą valdo visai ne savi, o inkriminuojami į vietines partijas bei nacionalinės valdžios organus parsidavėliai svetimiems.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item