John F. Schumaker. Demoralizuotas protas

Mūsų kritimas į Depresijos Amžių atrodo nesustabdomas. Prieš tris dešimtmečius vidutinis amžius,...


Mūsų kritimas į Depresijos Amžių atrodo nesustabdomas. Prieš tris dešimtmečius vidutinis amžius, kai pasireikšdavo depresijos požymiai, buvo 30 metų. Šiandien - 14 metų. Tyrėjai, tokie kaip Stephenas Izardas iš Djuko universiteto, pastebi, kad depresija sergančių žmonių skaičius industrializuotuose Vakarų visuomenėse padvigubėja su kiekvienu sėkmingu kartų pasikeitimu. Jei ir toliau išliks tokie tempai, tuomet įpusėjus XXI amžiui net 50% 18-29 metų amžiaus žmonių sirgs depresija. O pasikeitus dar vienai kartai, galime daryti išvadą, jog praktiškai kiekvienas žmogus bus depresijos auka.

Skirtingai nei daugybė tradicinių kultūrų, kurios apskritai neišgyvena depresijos ir net neturi žodžio jai įvardinti, Vakarų vartotojų kultūra tikrai linkusi į depresiją. Tačiau depresija tapo tokia neatsiejama mūsų žodyno dalimi, kad šis žodis dabar apibūdina ir psichines būsenas, kurios turėtų būti įvardinamos kitaip. Kai žmonės, kuriems diagnozuota depresija, ištiriami nuodugniau, paaiškėja, kad dauguma atvejų iš tikrųjų neatitinka šios diagnozės. Didžiausiame tokio tipo tyrime Raminas Mojtabai iš Johnso Hopkinso Bloomberg viešosios sveikatos mokyklos ištyrė daugiau nei 5600 atvejų, o tyrimo duomenys parodė, kad tik 38% diagnozuotos depresijos atvejų atitinka depresijos kriterijus.

Prie sumaišties prisideda lygiai tokia pat klastinga demoralizacijos epidemija, apėmusi moderniąją kultūrą. Kadangi kai kurie jai būdingi simptomai sutampa su depresijos simptomais, demoralizacija dažnai yra ne taip įvardijama ir gydoma tarsi ji būtų depresija. Pagrindinė priežastis, kodėl vaistai nuo depresijos padeda tik 28% atvejų, yra ta, kad didelė dalis „depresijos“ atvejų iš tikrųjų yra demoralizacija - būsena, kurios neįmanoma pagydyti vaistais.

Egzistencinis sutrikimas

Anksčiau mūsų demoralizacijos supratimas apsiribodavo tik tam tikromis ekstremaliomis situacijomis, tokiomis kaip sekinantis fizinis sužalojimas, mirtina liga, kalinimas koncentracijos stovyklose ar demoralizuoti skirtos karinės taktikos. Tačiau egzistuoja ir kultūrinė demoralizacijos įvairovė, kuri save išreiškia subtiliau bei gali išsivystyti už iš pažiūros normalaus kasdienio gyvenimo. Tam reikia patologinių kultūrinių sąlygų, kokias turime dabar. Šios kultūros sukeltos demoralizacijos šiuolaikiniam „vartotojui“ beveik neįmanoma išvengti.

Demoralizacija yra ne depresinis sutrikimas, bet tam tikras egzistencinis sutrikimas, susijęs su asmens „pažintinio žemėlapio“ griūtimi. Tai psichologinė-dvasinė krizė, kurios aukos jaučiasi sutrikusios ir negalinčios aptikti jokios prasmės ar pilnavertiškumo šaltinių. Pasaulis praranda savo įtikimumą, ir buvę įsitikinimai bei tikėjimai perauga į abejonę, netikrumą ir krypties praradimą. Šalia to paprastai seka ir nusivylimas, pyktis, kartėlis bei jausmas, kad esi prarasto proceso ar pralaimimos kovos dalis. Sąvoka „egzistencinė depresija“ čia netinka, nes, ne taip kaip dauguma depresijos formų, demoralizacija yra atsakas į aplinkybes, atsiradusias žmonių gyvenime.

Vartotojų kultūra silpnina asmenybės struktūras, griauna atsparumą ir galiausiai pakloja pamatus demoralizacijai. Šios kultūros varomosios jėgos - individualizmas, materializmas, perdėta konkurencija, godumas, per didelis painumas, pervargimas, skubėjimas ir skola - negatyviai veikia psichologinę sveikatą ir/ar socialinę gerovę. Intymumo, pasitikėjimo ir tikros draugystės žmonių gyvenime stipriai sumažėjo. Išminties, socialinės ir bendruomeninės pagalbos, dvasinės ramybės, intelektualinio augimo ir mokymosi visą gyvenimą šaltiniai išdžiuvo. Pasyvumas ir pasirinkimas pakeitė kūrybingumą ir meistriškumą. Atsparumą suteikiančios savybės, kaip drąsa, santūrumas ir tvirtumas, užleido vietą netoliaregiškam, piktnaudžiaujančiam ir savanaudiškam požiūriui į gyvenimą.

Tyrimas rodo, kad, skirtingai nei anksčiau, dauguma žmonių šiandien negali identifikuoti nei vienos gyvenimo filosofijos ar pagrindinių principų rinkinio. Be egzistencinio kompaso, komercializuotas protas juda link „tuštumo filosofijos“, kaip tai vadina Noamas Chomskis, kurioje žmonės jaučiasi be savo standartizuotos lanksčių vartotojų rolės nieko daugiau neturintys. Neturėdama esmės ir gylio ir nutolusi nuo kitų bei savęs pačios, skysta ir trapi vartotojo asmenybė tampa lengvai suardoma ir prislėgiama.

Centriniai vartotojų visuomenės organizavimo principai ir praktikos sukelia „egzistencinį vakuumą“, kuris yra pirmasis žingsnis į demoralizaciją. Ši vidinė tuštuma dažnai išgyvenama kaip chroniškas bei neišvengiamas nuobodulys, ir tai nestebina. Nors iš pirmo žvilsnio gali atrodyti kitaip, vartotojų amžius yra tiesiog mirtinai nuobodus. Nuobodulys atsiranda ne todėl, kad tam tikra veikla yra nuobodi pati savaime, o todėl, kad ji žmogui neatrodo prasminga. Kadangi vartotojo gyvenimas sukasi aplink beprasmius dirbtinai sukurtus žemus materialinius troškimus, jį greitai praryja nuobodulys, o taip pat nuovargis ir nepasitenkinimas. Tai po truputį perauga į „egzistencinį nuobodulį“ ir žmogus visą gyvenimą pradeda matyti kaip neįdomų ir neatlyginantį.

Moralinis tinklas

Vartojimas yra prasta motyvacinė platforma visuomenei. Besikartojantis aistros vartojimas be jokių ribojančių suvaržymų pripratina žmones prie tokios kasdienybės ir užkerta kelią potencialiam pasitenkinimui vartojimu ateityje. Tai palaipsniui išsivysto į „vartotojo anhedoniją“ (anhedonija - negalėjimas jausti džiaugsmo, pasitenkinimo, vert. past.). Vartojimas praranda savybę teikti malonumą ir virsta tik paprastu prasiblaškymu bei ritualu. Vartojimas ir psichologinis apmirimas yra neatskiriami sugulovai.

Individualistiniai proto modeliai neleidžia progresuoti mūsų supratimui apie daugelį sutrikimų, kurių šaknys pirmiausia slypi kultūroje. Tačiau pastaraisiais metais išaugo susidomėjimas kultūrinės sveikatos poveikiu bendrai gerovei. Taip judame tolyn nuo naivių elgesio modelių ir sugrįžtame prie akivaizdaus fakto, kad žmogus turi prigimtį, o taip pat ir atskirus žmogiškuosius poreikius, į kuriuos kultūra turi atsakyti.

Savo stulbinančioje knygoje „Moralinė tvarka“ (angl. The Moral Order), antropologas Raoulis Narollas kultūrinę infrastruktūrą, reikalingą jos narių gerovei, vadina „moraliniu tinklu“. Knygoje autorius panaudoja daugybę pavyzdžių, kad parodytų, jog ištisos visuomenės gali patekti į mentališkai nesveiką būseną, jei jų moralinis tinklas subjursta. Norint to išvengti, visuomenės moralinis tinklas turi galėti patenkinti pagrindinius psichologinius, socialinius ir dvasinius visuomenės narių poreikius, taip pat ir tapatybės pilnatvės bei prasmingumo pojūtį, užtikrinti bendruomeniškas veiklas, jungiančias žmones į bendruomenę bei bendrus ritualus ir tikėjimus, kurie suteikia patikimą egzistencinę orientaciją.

Panašiai Erichas Frommas savo knygoje „Sveika visuomenė“ (angl. The Sane Society) kaip vieną iš gyvybiškai svarbių mūsų „egzistencinių poreikių“ įvardina „orientacinius rėmus“. Jis pastebi, jog dabartiniai vartotojai yra supančioti kultūrinės programos, kuri aktyviai blokuoja šių ir kitų poreikių išpildymą, taip pat ir poreikį būti kieno nors branginamam, turėti šaknis, identitetą, išgyventi transcendenciją ir intelektualinį sužadinimą. Mes gyvename „kultūrinės beprotystės“ sąlygomis. Šis terminas reiškia patologišką neatitikimą tarp kultūros inkultūracijos strategijų bei vidinių jos narių poreikių. Tokiomis sąlygomis buvimas normaliu nebegali būti laikomas sveiku noru.

Žmonių kultūra mutavo į sociopatinę prekybos mašiną, dominuojamą ekonominių prioritetų ir psichologinių manipuliacijų. Niekada anksčiau kultūrinė sistema nevertė savo narių užgniaužti tiek daug savo žmogiškumo. Šį priešišką kolektyvinės psichikos perėmimą seka ir vis labiau sofistikuota propaganda bei dezinformacijos industrijos, kurios sukuria vartotojų laimės iliuziją pašėlusiai didindamos mūsų materialinio gyvenimo lūkesčius. Šiandienos vartotojai yra labiausiai propagandos veikiami žmonės istorijoje. Nuolat kartojama ji stipriai hipnotizuoja, sunaikina kritines savybes, sumenkina savęs supratimą ir paverčia komercinį netikrumą prasmės ir tikslo surogatu.

Kuo labiau prarasti, sutrikę ir dvasiškai palaužti žmonės tampa, tuo lengviau jie pasiduoda įtikinėjimui ir galiausiai perka tai, kas atitinka jiems įteigtus vartojimo lūkesčius. Tačiau tokioje netikrumo kultūroje perdėtai išpūsti lūkesčiai vis dar susikerta su jų negalinčia patenkinti realybe. Kadangi niekas nesugeba patenkinti lūkesčių, vartotojų pasaulis iš tikrųjų yra nuolat besitęsiantis nusivylimas. Nors dauguma nusivylimų yra nedideli ir nuo jų lengva pabėgti, bet vis atmetant gilesnius žmogaus poreikius, visi šie nusivylimai galiausiai ima sudaryti emocinį nusivylimo foną. Besitęsiantis šių poreikių badas paskatina žmogų nusivilti pačiu gyvenimu. Bėgant laikui, tai gali destabilizuoti ir pamatines žmogaus prielaidas apie gyvenimą.

Kultūros taisymas

Savo šerdyje demoralizacija susijusi su tuo, kad pagrindinės mūsų egzistenciją ir veiksmus grindžiančios prielaidos ima atrodyti nepatikimos. Prielaidos, kuriomis remiasi mūsų ištikimybė vartojimui, yra ypač pažeidžiamos dėl to, kad jos yra nužmoginančios. Kai jos atsiskleidžia, tampa vis sunkiau identifikuoti save su vertybėmis, tikslais ir siekiais, kurie anksčiau buvo mūsų kaip vartotojų kasdienybė. Iš to sekantis jausmas, kad esi apleistas ir klaidingose gyvenimo vėžėse, gali būti lengvai supainiojamas su depresija ar net nelaimingumu, tačiau tai yra demoralizacijos rūšis, kurią tam tikru laipsniu patirs visi vartotojai.

Jaunajai kartai šio kelio nuo nuobodulio, nusivylimo, iliuzijų griūties iki demoralizacijos beveik neįmanoma išvengti. Patirdami nematomų tėvų, komercializuoto švietimo, vartojimo nuo kūdikystės iki mirties kulto bei itin nuobodžios ir nesveikos kultūrinės programos pasekmes, jie dar ir kažkaip turi asimiliuotis į šią vartotojų visuomenę tuo pačiu metu nuo pat pradžių žinodami, kad visa tai naikina mūsų planetą bei stato į pavojų jų ateitį. Todėl suprantama, kad jie tapo transo karta su nepasotinamu apetitu bet kokioms technologijoms, galinčioms sumažinti jų sąmoningumą ir atbukinti emocijas. Visuomenei atsidūrus egzistencinėje krizėje, o emociniam gyvenimui ritantis žemyn, būtent transas šiandien yra greičiausiai auganti vartotojų rinka.

Kai sugriuvusios prielaidos atveria kelią demoralizacijai, pagrindinė problema tampa, kaip šiuos mūsų gyvenimą grindžiančius pamatus atstatyti. Savo dabartinėmis formomis psichologijos ir psichiatrijos profesijos yra neįgalios gydant sutrikimus, kurių šaknys glūdi kultūroje. Kadangi individuali terapija nepradės gydyti demoralizuotos visuomenės, kad būtų efektyvus, toks būdas turėtų susikoncentruoti į kultūrinius asmenybės prielaidų, identiteto ir vertybių šaltinius. Būtinas kultūros taisymas, perprogramuojant asmenį, kad taptų nepaklusnus smegenų plovimui, taip pat asmenybės vystymosi strategijos. Ir visa tai turi būti nukreipta į pasaulėžiūros, geriau sujungiančios asmenį su pačiu savimi, kitais bei natūralių pasauliu, kūrimą.

Tačiau tikroji užduotis yra kažkaip pagydyti sergančią kultūrą, o ne individualius sergančius asmenis. Erichas Frommas apibendrina šį iššūkį: „Negalima žmonių išgydyti išmokant juos prisitaikyti prie šios visuomenės. Mums reikia visuomenės, kuri prisitaikytų prie žmonių poreikių.“ Frommo sprendimas numatė ir Aukščiausiąją kultūrinę tarybą, kuri būtų tarsi kultūrinis prižiūrėtojas ir patartų vyriausybėms dėl taisomųjų ir preventyviųjų veiksmų. Tačiau tokio tipo sprendimo dar reikės ilgai laukti, kaip ir kultūros keitimo idėjos. Demokratija, tokia, kokia yra dabar, yra kultūrinės beprotystės gynėja.

Su kultūrine revoliucija, kuri perorganizuotų politinį procesą, ekonomiką, darbą, šeimos ir aplinkos politiką, mes jau gerokai pavėlavome. Mažai tikėtina, kad demoralizuotų žmonių visuomenė sukils, net žinant, kad ji sėdi ant milžiniškos tramdomo nusivylimo parako statinės. Bet patikimumas neutralizuoja demoralizaciją, ir šis nusivylimas gali ištrūkti su didžiule energija, kai šioje lygtyje atsiras patikima priežastis ar patikima lyderystė.

Galima buvo spėti, jog patikimas, tikslingas ir prasmingas veikimas atsiras tada, kai mūsų saugumui ir išlikimui kils daugybė grėsmių, sukeltų lemtingo neatitikimo tarp vartotojų kultūros ir planetos poreikių. Faktas, jog toks veiksmas neatsirado, rodo mūsų vartotojų amžiaus demoralizacijos laipsnį. Jos infrastruktūra giliai įsišaknijusi, o minimalūs kolektyvinės rezistencijos ženklai, kaip ir visi kiti ženklai sako, kad pasenusi sistema - tai, ką kai kurie vadina „katastrofišku kapitalizmu“ - išliks gyvuoti, kol globalinė katastrofa padiktuos mums naujas kultūrines kryptis.

Versta iš Newint.org


Susiję straipsniai

John F. Schumaker 4698687788656954999

Rašyti komentarą

  1. Mano akimis žiūrint, galima atrasti sąlyčio taškų su Titovo straipsniu moralinės degradacijos klausimu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-05-26 14:32

    Mano akimis žiūrint, dar daugiau sąlyčio taškų galima rasti su aprašytu eksperimentu Visata-25 (ar Rojus-25).

    Čia irgi pateiktas patalogoanatominis skrodimas. Bet kokia "ligos" priežastis?

    Priežastį žino, ar numano daugelis, bet ją įvardinti taip nemadinga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha, ten įdomus eksperimentas - bet štai keista detalė: eksperimento išvada, kad tą "dvasios mirtį" ir populiacijos išnykimą sukelia gyventojų perteklius - bet juk Vakaruose to pertekliaus nėra, o perpildytose Azijos šalyse apie tą "dvasios mirtį" neteko girdėti. Vadinasi, tikėtina, kad yra ir kitas veiksnys - greičiausiai čia aprašomas "demoralizuotas protas". Kitaip tariant, pirmiausia materializmu grįsta liberalistinė-neomarksistinė ideologija redukuoja žmones iki gyvūnų lygio, o jau tada pradeda veikti tas Kalhuno modelis. Aišku, čia tik spėjimas, galiu ir klysti.

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2016-05-26 19:43

      Ne visai taip supratote. Pelės projektuoto bako populiacijos skaičiaus niekuomet nepasiekė, taigi erdvės buvo pakankamai.

      Jas pražudė "nepakeliamas būties lengvumas", būtent tas, kas dabar vyksta ekonominės gerovės šalyse, su visais iš to išplaukiančiais reiškiniais.

      Panaikinti
    3. Bet, kiek skaičiau apie tą eksperimentą, visur akcentuojamas būtent "per didelis populiacijos augimas" - galbūt dėl to, kad apie kitus variantus kalbėti būtų "nepolitkorektiška"? :)

      Panaikinti
    4. Nežiniukas2016-05-26 23:15

      Atkreipkit dėmesį į tą faktą, kad iš tankiai apgyvendinto bako perkėlus "gražuoliukus" į tuščią baką, tie "gražuoliukai" vistiek nesiveisė.

      Panaikinti
    5. Taip, skaičiau - aš kalbėjau ne apie faktinę medžiagą, bet apie jos "išvartymą", kai akcentuojamas tik VIENAS "patogus" aspektas, apeinant "nepatogius".

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-28 20:42

    D.M.
    Straipsnis vis tik protingas ir analitiškas-ne dažnai tokį gerą svorį pamąstymams tenka aptikti-ačiū tiems, kas pasirūpino, kad šis str.pasiektų visuomenę.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item