Chiara Bertoglio. Ar Italija tapo „pilietiškesnė“ įteisinusi tos pačios lyties civilines sąjungas?

Senatorė Cirinna su vienalyčių partnerysčių rėmėjais Pagaliau Italija, Virgilijaus ir Dantės, Mikelandželo ir Ticiano, Tomo Akviniečio ...

Senatorė Cirinna su vienalyčių partnerysčių rėmėjais
Pagaliau Italija, Virgilijaus ir Dantės, Mikelandželo ir Ticiano, Tomo Akviniečio ir kelių kitų Europos kultūros ikonų šalis, tapo „pilietiška valstybe“! Taip tvirtina šalies spauda po to, kai buvo priimtas „Cirinnos“ įstatymo projektas, įteisinantis tos pačios lyties civilines sąjungas.

Nepaisant daugybę mėnesių viešoje erdvėje trukusios diskusijos apie šį įstatymo projektą, kuris yra pirmasis oficialus kitokių „šeimų“ nei „santuoką sudaręs vyras ir moteris“ modelio pripažinimas, parlamente buvo vengiama bet kokių diskusijų.

Dabartinė valdančioji dauguma Italijoje yra trapus balansas tarp dešinės ir kairės partijų, kurios sutiko remti „neutralią vyriausybę“, kurios vairas buvo atiduotas Matteo Renzi. Jis yra šalies ministras pirmininkas, neišrinktas piliečių, ir jis šį praktiškai neutralų aljansą pasuko į kairę.

Įstatymo projektas, pristatytas Monicos Cirinnos, pradėjo savo parlamentinį procesą prieš porą mėnesių, ir prigimtinės šeimos šalininkai bijojo, kad juo gali būti primestos dar ekstremalesnės pozicijos (pavyzdžiui, surogatinė motinystė). Nuosaikesni daugumos atstovai (tiek dešiniųjų, tiek ir kai kurie kairiųjų atstovai) palaikė kompromiso kelią: jei surogatinė motinystė ir galimybė įsivaikinti bus pašalinti iš projekto, tuomet likusiam turiniui nebebus oponuojama (į šį turinį, pavyzdžiui, vis dar įeina paveldėjimo teisė ar teisė į mirusio partnerio pensiją).

Žinoma, kompromisasi yra politikos kasdienė duona, tačiau tai, kas nutiko per paskutinias kelias dienas, nei iš tolo nepanašu į demokratiją. Parlamentas ne tik kad pasirinko ignoruoti įstatymui nepritariančią piliečių daugumą, kuri rinkosi į milijonines demonstracijas tam, kad išreikštų savo paramą prigimtinei šeimai, bet ir balsavo iš karto už visą įstatymų projektą, apeidamas atskirus jo straipsnius.

„Cirinnos“ įstatymas liečia heteroseksualų civilines sąjungas bei tos pačios lyties asmenų sąjungas. Įstatyme yra daugybė straipsnių, dėl kurių reikėtų diskutuoti ir balsuoti atskirai. Tačiau vietoje to Renzi paprašė parlamento pasitikėjimo balso dėl viso įstatymo projekto iš karto. Tai reiškia, kad projekto nepatvirtinimas būtų privedęs šalį (ir trapią valdančiųjų daugumą) prie vyriausybės krizės.

Daugybė kontitucionalistų ir politikos apžvalgininkų šiame įstatymo projekte pastebėjo nenuoseklumų ir problematiškų aspektų, ir jis galėjo būti kitoks, jei būtų buvę atskirai balsuojama už skirtingus jo straipsnius.

Italijos Konstitucija aiškiai išreiškia paramą socialinei šeimos institucijai, tačiau (priešingai 2010 m. Konstitucinio Teismo rekomendacijai) priimtas įstatymas de facto civilinėms sąjungoms suteikia tokias pačias teises (ir mažiau pareigų) kaip susituokusioms poroms. Vienintelis skirtumas yra įvaikinimas, kuris homoseksualiom porom dar neleidžiamas, nors nereikia turėti pranašystės dovaną, kad matytum, kaip tai bus išspręsta.

Civilinė sąjunga neįpareigoja, pavyzdžiui, padėti ir rūpintis partneriu, kai jis serga ar patiria kitokių sunkumų, nors tai yra viena iš svarbiausių pareigų tradiciškai suprantamoje šeimoje. Civilinio partnerio išdavystė taip pat nelaikoma nusikaltimu, nors tuo laikoma sutuoktinio išdavystė. Ir nors įstatymas draudžia sudaryti partnerystę su artima gimine, šio „artimumo“ ribos jame nėra paaiškintos.

Iškyla ir kita problema - kai kurie valstybiniai darbuotojai jau pareiškė, jog nesudarinės tokių sąjungų ir reikalauja sąžinės laisvės, tačiau apie tokią galimybę naujame įstatyme nekalbama.

Dalis naujojo įstatymo oponentų pradėjo kampaniją dėl referendumo, kurio tikslas būtų sustabdyti šio įstatymo įsigaliojimą - bent jau dalį, liečiančią homoseksualias sąjungas. Nors šis ėjimas logiškas, tačiau Italijos referendumų istorija rodo, kad šis bandymas greičiausiai bus nesėkmingas (tam, kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, būtina pasiekti kvorumą).

Laikas parodys. O dabar mes visi džiaukimės naujiena, kad po daugiau nei dviejų tūkstančių metų tamsybių mes pagaliau esame „pilietiška šalis“.

Versta iš Mercatornet.com


Susiję

Šeimos politika 8513670490889488105

Rašyti komentarą

18 komentarų

Nežiniukas rašė...

Vieną dalyką pastebiu ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių - tai, ką mes vadiname demokratija, t.y. daugumos valdžia, iš tikrųjų reiškia renkamoji diktatūra.

Kodėl taip grubiai? Pagrindinis klausimas yra toks: kandidatai į ponus, kurie mus valdys, pateikia labai daug gražių pažadų. Ar tie pažadai turi juridinę galią? T.y. jei nurodoma, kad demokratijos principas yra tai, kad tauta valstybės valdymą vykdo per savo atstovus, reiškia čia galima kalbėti apie įgaliojimo teisinius santykius.

Tokiu atveju, išrinktieji valdžios atstovai privalėtų veikti grynai rinkiminių pažadų ribose - ko nežadėjo, to ir negalėtų daryti, nes teisėje ko nebuvo pavesta daryti įgaliotiniui, tas negalioja.

Tokiu būdu, jei tai tikrai būtų demokratija, mes nesusidurtume su tokia situacija - tauta prieš, bet mūsų ponai vistiek priima tokius įstatymus, kurie prievarta taikomi tiems, kurie neįgaliojo savo atstovų priimti tokių įstatymų. Tikrosios demokratijos atveju, kai briuseliniai verstų priiminėti įstatymus, kuriems priešinasi tauta, tokiais atvejais valdžios atstovai su baime galėtų atsakyti: mes labai norėtume, bet to negalime, nes tam mes nesame įgalioti tautos. Jei tą padarytume, pagal mūsų teisės aktus, tokie įstatymai būtų paskelbti niekiniais, o mes rizikuotume tautos būti pakeisti kitais, kurie tikrai vykdys tautos valią.

Taigi, todėl ir sakau, kad mes per rinkimus ne savo atstovus išsirenkame, bet sau išsirenkame ponus, kurių bijosime ir melsime Dievo, kad bent jie mūsų taip smarkiai nespaustų.

Anonimiškas rašė...

Demokratija yra proto karas, todėl norint joje kariauti pirmiausia, reikia turėti su kuo kariauti, bet kadangi proto visada deficitas, todėl ir laimi dauguma.

Pikc rašė...

Įdomus pasvarstymas, turint omenyje, kad laimi NE dauguma, o proto net horizonte nesimato. :)

Anonimiškas rašė...

Piksiuk prastai su filosofija, dauguma laimėti ir negali, laimi ta ,,dauguma''kuri pajungia vadinamą ,,demokratinę daugumą'' saviems tikslams, o jei iš tikrųjų laimėtu ta vadinama demokratinė dauguma, kitaip liaudis,tada matyt būtų staigi demokratijos pabaiga.

Augustinas rašė...

Vis tiek laimi dauguma, gerb. Pikc. :) Tik problema ta, kad daugumos protus yra užvaldę, sakykim, ne visai protingi (utopiniai) dalykai.

ale, rašė...

Jei kokiam išpuikėliui ir nuskyla, kad jis išplaukia į paviršių, lyg koks ekskrementas, tas dar nereiškia, jog jis laimėjo. Juk pirmai progai pasitaikius tokį konkurentai į miltus sumals. Laimėti galima tik sąmoningai, jei suvoki, kas turi prasmę ir kaip įmanoma tą pasiekti. Kas labai taškosi viešai ir aršiai, tas niekada nebus laimėtojas. - Visada atsiras, kas panorės tokiems atsikeršyti...
O praktiškai, prieš sistema gali laimėti(?) tik kita sistema. Gerai, kai ta kita sistema ne egoistiniais santykiais grįsta, kai šventas reikalas yra tarnauti saviems, o ne kiekvienam asmeniškai parsiduodant svetimiems.

Pikc rašė...

Irgi įdomi mintis: tai iš esmės reiškia, kad demokratija yra kai jos nėra - o va jei ji būtų, tai jau būtų demokratijos pabaiga. Filosofija, tskant. :)

Pikc rašė...

"Vis tiek laimi dauguma" - Nebūtinai - gi dabar madoje neomarksistinė liberastiją, pagal kurią dauguma turi pralaimėti visokių "mažumų teisių" naudai, net jei tos "mažumų teisės" tai daugumai ir labai žalingos.

Augustinas rašė...

Na, taip. Bet ką reiškia "madoje" arba "madinga"? Mano galva, tai ir reiškia, kad daugumai patinka tokie "pralaimėjimai" visokių mažumų teisių naudai. Vadinasi, vis tiek viską kontroliuoja dauguma, kuri veikia (mažumų naudai) net prieš save pačią. O kad ji (ta dauguma) taip veikia įtikinta kažkokių kvailų utopinių teorijų, tai čia jau truputį kitas dalykas.

Anonimiškas rašė...

Deja čia ir yra demokratijos paradoksas, kol kas galioja tokia filosofija, jei žaidžiama demokratija tyli patrankos, jei jos nebėra prabyla kanonada, o žaidžiant demokratija laimi gudrūs, labai retai, arba iš vis kvaili tikrai laimėt negali, reikia daug laiko kol išmoksi žaisti, o demokratija žavi savo ramiu, be karo,laiku kas gi norėtu, kad imtu kristi,,Gradas''.

Pikc Kažinkavičius rašė...

Nežinau, nežinau... Mano galva, čia kitas atvejis: viena vertus, kaip ir kiekvienos totalitarinės ideologijos atveju, "šiauštis prieš sistemą" yra jei ne pavojinga, tai bent jau žalinga. Logiška, kad, tokiomis sąlygomis, laikui bėgant, "besišiaušiančių" mažėja. Galiausiai, kaip ir pvz. bolševizmo atveju, įsivyrauja "prisitaikymo ir išlikimo filosofija" - daugumai apskritai pasidaro "dzin" (beje, čia į temą būtų A. Titovo straipsnis (http://www.propatria.lt/2016/05/politines-organizacijos.html) apie tiek Rytų, tiek Vakarų moralinę degradaciją) - negi dabar rizikuosi savo darbu, gerove ir pan. dėl kažkokių principų? Ar tai TIKRAI reiškia, kad "daugumai patinka tokie "pralaimėjimai""? Negi tikrai manote, kad, pvz. daugumai patinka nevaldoma nelegalų imigracija, iškrypėliškos ideologijos brukimas į švietimą ir pan. liberastinio neomarksizmo "viartibės"? Ar tikrai tokios nesąmonės dėtųsi, jei būtų demokratija ir kontroliuotų dauguma? Ir ar tai daugumai priklauso finansai, MIP ("smegenų plovyklos"), valdžios svertai? Priminsiu, kad bolševikai irgi skelbėsi, jog yra "darbininkų ir valstiečių (t.y. daugumos) valdžia". Ar tai reiškia, kad taip ir buvo?

Pikc Kažinkavičius rašė...

Kaip sako, "racijos yra" - ir čia reiktų pabrėžti du dalykus: a) ŽAIDŽIAMA demokratija (t.y. kalbame apie regimybę, o ne realybę) ir b) laimi GUDRŪS (NE protingi, išmintingi, o būtent gudrūs - kaip telefoniniai sukčiai, kaip kokie čigonai turguje, kaip aferistai ir pan. fauna).

Anonimiškas rašė...

Teisingai, regimybėje, fantastikoje, utopijoje, demokratijoje turėtu laimėti protingi išmintingi,deja realybėje laimi sukčiai, aferistai,populistai, tiesiog melagiai, o dėl ko taip yra, reikia vėl nert į filosofiją.

Augustinas rašė...

Cit.: "Negi tikrai manote, kad, pvz. daugumai patinka nevaldoma nelegalų imigracija, iškrypėliškos ideologijos brukimas į švietimą ir pan. liberastinio neomarksizmo "viartibės"? Ar tikrai tokios nesąmonės dėtųsi, jei būtų demokratija ir kontroliuotų dauguma?"

Tikrai nežinau, kaip dėl nelegalų imigracijos (tikriausiai jau nebepatinka), bet kad kitos liberastijos, anot Jūsų, "viartybės" daugumai patinka arba bent jau atrodo visai nieko esančios, tai - faktas. Užtenka tik pasiskaičiuoti, kiek žmonių pradeda lytinius santykius be santuokos, kiek kontraceptikų nuperkama, koks pornografijos paplitimas. Ir bent jau man viskas pasidaro aišku. Deja. :(
Taip, žinoma, galima sakyti, kad ta dauguma yra suklaidinta utopinių idėjų ir liberastinių "viartybių", galima rodyti pirštais į žiniasklaidą-purvasklaidą ar net į žiniasklaidos-purvasklaidos konkrečius savininkus, kurie bando diegti minėtas "viartybes" visuomenėje, bet faktas lieka faktu - nepriklausomai nuo šio keisto reiškinio priežasčių, dauguma Vakarų visuomenėse tas "viartybes" palaiko. :(
O kodėl žmonės leidosi apkvailinami, čia jau truputį kitas klausimas.

Augustinas rašė...

P.S. Dėl apsikvailinimo priežasčių, tai Pro Paria išvertė puikų straipsnį:
http://www.propatria.lt/2016/05/john-f-schumaker-demoralizuotas-protas.html
Rekomenduoju su juo susipažinti.

Pikc rašė...

Aha, skaičiau, labai geras straipsnis.
Grįžtant prie mūsų diskusijos, iš vienos pusės, esate teisus - kaip ir bolševikų atveju, skambios deklaracijos (šiuo atveju - "velniop pareigas - duokit šen teises ir laisves!") ir nepatenkintųjų "dusinimas" išties yra veiksminga visuomenės zombifikavimo priemonė, bet čia, mano galva, mes susiduriame su keliomis dedamosiomis - aš jas vadinu ideologiniais "paketais". Pirmasis, "laisvė be pareigų" yra bendras tiesiogiai į "daugumą" orientuotas demoralizuojantis "paketas" ir yra daugiau liberastinis, tuo tarpu antrasis - "mažumų" paketas - daugiau neomarksistinis, ir jame jau akcentuojamos "mažumų" teisės ir "daugumos" pareigos toms "mažumoms". Logiškai mąstant, ta "dauguma" liberastinį paketą turėtų lengvai praryti, nes jis pats, iš esmės, yra "meduolis", tuo tarpu neomarksistinis - jau sprangesnis, todėl jis eina komplekte su "botagu" - represijomis nepatenkintiesiems. Todėl aš laikausi savo nuomonės, kad tos "mažumų teisės" nėra priimtinos daugumai (bent jau kol kas) - tiesiog tai daugumai nuolat ir agresyviai demonstruojama, kad joms priešintis "neapsimoka".

Pikc rašė...

Pamiršau pridėti pavyzdžius - mano galva, mūsų nuomonės išsiskyrė, nes mes, kalbėdami apie tas "vakarietiškas viartibes", kalbame apie skirtingus "paketus" - aš paminėjau pavyzdžius iš "mažumų/neomarksistinio paketo" ("nevaldoma nelegalų imigracija, iškrypėliškos ideologijos brukimas į švietimą ir pan."), Jūs - iš "daugumos/liberastinio" ("kiek žmonių pradeda lytinius santykius be santuokos, kiek kontraceptikų nuperkama, koks pornografijos paplitimas"). Čia mano kaltė, kad iškart jų aiškiai neatskyriau, o sudėjau į viena (liberastinio neomarksizmo "viartibės").

Augustinas rašė...

Čia, žinot, kas yra įdomu, gerb. Pikc? Ogi kad liberastijos ir neomarksizmo ideologų tikslai ir veiklos principai yra tie patys. T.y., tiek liberastai, tiek neomarksistai teisų ir pareigų argumentus naudoja vienodai. :) Skiriasi tik tuos dalykus pateisinantys argumentai ir vartojama terminija. Pvz., taip vadinamosios seksualinės mažumos ir jų "teisės" ginamos tiek neomarksistų, tiek liberastų ir tais pačiais metodais. Tačiau ar atkreipėt dėmesį, kokie tokios gynybos argumentai eina iš liberastų, o kokie argumentai eina iš neomarksistų lūpų? Iš liberastų eina tokie argumentai, kaip laisvės rinktis norimą gyvenimo būdą, nesikišimo į privatų žmogaus gyvenimą, tolerancijos ir kiti panašūs argumentai. O iš neomarksistų lūpų eina tokie argumentai, kaip visų žmonių lygybė, politkorekcija ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip visiškai skirtingi argumentai. Tačiau ar Jūs pastebite, kaip siejasi, pvz., liberastinis "nesikišimo" į privatų žmogaus gyvenimą argumentas su neomarksistiniu politkorekcijos argumentu? Arba liberastinis "tolerancijos" argumentas su neomarksistiniu visų žmonių "lygybės" argumentu? Ir t.t.
Taigi, gerb. Pikc, Jūs nelabai ir apsirikot, rašydamas "liberastinio neomarksizmo viartibės". Tiksliau sakant, pataikėt tiesiai į dešimtuką, nes neomarksistai ir liberastai yra iš esmės tas pats velnias. Ir jei anksčiau liberalai su marksistais pešėsi tarpusavyje, tai dabar liberastai su neomarksistais suvienijo pastangas ir tokiu būdu laimėjo Vakarų visuomenėse daugumą. Čia ir yra visa jų populiarumo, "madingumo", jei norite, Vakaruose esmė.

item