Česlovas Okinčicas. Lenkai ir Lietuva

Signataro Česlovo Okinčico kalba, pasakyta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkiminėje konferencijoje 1990 metų vasario 3 dieną Vilniaus Sporto rūmuose. Ši kalba gerai atspindi vadinamąją „lojalumo su sąlygomis koncepciją“, kai teigiama, jog tam tikra grupė žmonių valstybei bus lojali tik tuo atveju, jei bus išpildytos tam tikros šios grupės keliamos sąlygos. Būtent tokia koncepcija atsispindi šių dienų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir jai pritariančių jėgų reikalavimuose Lietuvos valstybei.

Zdroviem panstvo. Ponios ir ponai. 1988 metų birželyje mes atsidūrėme visiškai kitokioje situacijoje. Galima sakyti, kitoje naujoje šalyje. Šalyje gyvenančia nauja viltimi. Lietuva tapo didžiule pertvarkos jėga. Į mus žiūri šiandien visas pasaulis. Vakarų šalių komentatoriai tvirtina, kad nuo lietuvių pozicijų ir veiksmų priklauso Sovietų Sąjungos likimas. Mieli Lietuvos žmonės. Nežiūrint dabarties įvykių gausumo bei svarbos ir išlaisvintų vilčių į šviesesnę ateitį, leisiu sau nors trumpam grįžti į praeitį.

Esu Lietuvos pilietis ir esu lenkas. Žiūrint iš istoriškos istorinės perspektyvos, tai visiškai tipiška Vilniaus krašto situacija: būti lenku Lietuvos patriotu. (Plojimai)  

Europos istoriją praėjome kūrėme kartu beveik 500 metų. Jau prie šimtmetį lenkų ir lietuvių istorikai šį laikotarpį įvertino visiškai skirtingai. Lietuviai nepalankiu jiems, o lenkai atvirkščiai. Tautinio proceso logika atvedė į lietuvių ir lenkų konfliktą. Tuoj po pirmojo pasaulinio karo šis konfliktas virto aštriu kariniu priešiškumu tarp Kauno ir Varšuvos. Ne man spręsti, ar tai buvo vienintelė šių įvykių vystymosi galimybė. Net jeigu antrojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo šansų bendram gynimuisi taip būtinam prieš abu kaimynus nusikalstamus totalitarizmus, tai juk dabar yra visiškai kita situacija. Lietuvos žmonės, tikiu, kad nuo seno likusių priešiškumo nelaimė, nelaimė kuri tarpsti taip stipriai sužalojo mūsų tėvų ir protėvių kartos, šiandiena jau nesudaro jokios grėsmės, ji paprasčiausiai neturėtų funkcionuoti. Nei mums, nei jums jau netarnauja. Niekam nėra reikalinga. 

Manau, kad priešiškumo reiškiniai, deja, dar kartais gan ryškūs atsiranda dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai įpročiai, o antra, svetimos priešiškos abiems tautoms manipuliacijos. Visuomenės įpročiai atrodo pastoviu reiškiniu, bet tiems reiškiniams galima ir paprieštarauti. Čia turi pasireikšti inteligentijos vaidmuo. Jūsų ir mūsų. Turime bendrai kovoti ir nugalėti mitus ir supaprastinimus. Juk žymiai labiau tragiški lenkų vokiečių santykiai praeityje šiandien neturi lemiamos įtakos visuomenės nuomonei, nei Lenkijoje nei Vokietijoje. Kodėl Vilniuje negali būti panašiai. Kaip lenkai priėmė lietuvių tautinį atgimimą. Kokia jų pozicija Sąjūdžio atžvilgiu? Varšuva, naujasis lenkų parlamentas, lenkų nepriklausomoji spauda žiūrėjo į šį judėjimą su dideliu palankumu. Sąjūdį vertino kaip po lietuvių solidarnosč, solidarumą. Profesorių Landsbergį lygino su Lechu Valensa (Plojimai). Labai greit simpatijos virto veiksmais, politiniais faktais. Noriu priminti pavyzdžius. Intelektualistų laiškus pasirašytus žymių abiejų tautų autoritetų praeitų metų lapkričio 16 d. bei Sąjūdžio delegacijos vizitą gruodyje Lenkijos parlamente Solidarumo deputatų bei senatorių kvietimu. Žinau apie naujus planus remiančius lietuvių nepriklausomybės siekius. Tai besąlyginės akcijos nelaukiant pirkliško atpildo Jus mums, mes jums. Panašios akcijos pasiekdavo ir iš lenkų emigracijos centrų Vakaruose. Amerikos polonijos kongresas netgi priėmė nutarimą Lietuvos nepriklausomybei remti (Plojimai). Pono Giedraičio bendruomenė Paryžiuje labai daug nuveikė poliarizuodama Sąjūdį. Panašiai Londono lenkų bendruomenė. Lenkų šioje salėje, deja, nėra labai daug. Su dideliu liūdesiu ir gailesčiu turiu kalbėti apie lenkų lietuvių santykius čia, mūsų Respublikoje. Iš pat pradžių jie klostėsi prastai, ir kaltos dėl to abi tautos. Lietuviai nedėjo pakankamai pastangų, kad kuo daugiau lenkų dalyvautų Persitvarkymo Sąjūdyje. Tai ne kartą pripažino Sąjūdžio vadovybė. 

Lenkai su baime ir nepasitikėjimu žiūrėjo į Sąjūdį, nematė jame jokių garantijų dėl savo teisių. Prašau jūs nesistebėti mano tautiečiais. Tai buvo natūrali reakcija kiekvienos tautinės mažumos, kuri visuomet jaučia savotišką baimę daugumos atžvilgiu, ypač kai jai trūksta inteligentų. Nuo jūsų, lietuvių, priklauso, ar bus sustabdytos priešiškumo ir grėsmės nuotaikos, ar mano tautiečiai sugebės kardinaliai pakeisti savo požiūrį į Lietuvos Respublikoje vykstančius demokratizavimo procesus, ar parems Lietuvos laisvės siekius.

Yra keletas problemų, kurių išsprendimas tuoj pat pakeistų atmosferą ir jokiu būdu nepakenktų Lietuvos interesams, o tuo pačiu ir lietuvių interesams, o ne atvirkščiai – duotų didelę naudą Lietuvai. 

Pirmiausia manau, kad greta lietuvių valstybinės kalbos reikia pakelti iki oficialaus rango lenkų kalbą tose vietovėse, kur lenkai sudaro žymią gyventojų dalį (Triukšmas salėje). 

Antra, bendrų interesų labui reikėtų sudaryti galimybę vystyti plėtoti aukštąjį mokslą lenkų kalba. Kas padidintų lenkiškosios inteligencijos skaičių, visada pagal tradiciją prijaučiančios Lietuvai.

Trečia, sudaryti galimybę retransliuoti pirmąją Varšuvos televizijos programą, kuri šiandien nesiekia Vilniaus krašto, bet eilę metų žiūrima Pietvakarių Lietuvoje ir nesukelia jokių polonizavimo tendencijų. Manau, kad tai sustabdytų ir mums, ir jums pavojingus rusifikacimo procesus, o Lietuvai sudarytų galimybę dar plačiau praverti langą į pasaulį, sustiprinti demokratizavimo tendencijas. 

Niekam nekenktų rūpintis praeities paminklais bei jų atstatymu, nes šioje žemėje praeitis priklauso daugeliui tautų ir daugeliui kultūrų. Tai leidžia spręsti amžiną Vilniaus – svarbaus europietiškos kultūros centro – patrauklumą ir grožį. 

Suprantu, kad tai, ką dabar pasakiau, ne visiems lietuviams gali patikti. Nežiūrint nepaisydamas to, prašau pamąstyti, ar šitų pasiūlymų realizacija neatneštų naudos Lietuvai. Esate pagaliau žmonės, šitos žemės šeimininkai, esate dauguma, esate stipresni. Todėl kreipiuosi į jūsų širdis ir į jūsų aukštą dvasingumą: lenkai ir lietuviai, neleiskite provokuoti nesantarvę, turėkite omenyje, kad mūsų ginčai visada tarnavo svetimiems interesams. Tegul trečioji jėga niekada nepasinaudoja mūsų nesutarimais. Mes privalome bendrai sustabdyti bet kokius ketinimus, stabdančius laisvės ir demokratizavimo procesus Lietuvoje. 

Grįžkime bendrai apskritai į mūsų gimtąją laisvę Europoje. Šitame bendrame kelyje turime prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Laisvės negalima tik turėti ir ja naudotis, reikia ją pasiekti ir paskui iš jos kurti asmeninį gyvenimą, visuomeninius santykius.“ „Solidarność“ lyderis Lechas Wałęsa priminė šiuos žodžius Amerikos parlamente. Jis pabrėžė, kad laisvės idealai gyvena taip pat ir Lenkijoje, kuri šiandien siekia laisvės. Kartu su Lenkija eina ir kitos Rytų Europos tautos. Aš manau, kad tuo momentu jis turėjo omeny būtent mūsų Respubliką Lietuvą. Sulaužyta siena, kuri buvo ir trukdė laisvei. „Tikiu, – pasakė Lech Valensa,– kad pasaulio tautos niekada neleis statyti tokių sienų.“ 

Ponios ir ponai, aš stoviu čia šiandien prieš jus, kadangi tikiu, jog laisvė Lietuvoje nugalės. Ačiū.