Vytautas Radžvilas. Amžinosios Lietuvos sargybinis

Šiandien minime Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo pirmąsias mirties metines. Šią išk...

Šiandien minime Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo pirmąsias mirties metines. Šią iškilią asmenybę kviečiame prisiminti R. Ozolo laidotuvių dieną nuskambėjusia prof. Vytauto Radžvilo kalba.

Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą.

Žmogaus rangas nėra gyvenime sukauptas turtas, išsikovota ir turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios kada nors eitos politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus, sąžiningai dirbusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, o kartais per šimtmečius – vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Jie ypatingi todėl, kad jiems dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų yra steigiamas, nes, kad galėtų atsirasti ir būti, jis pirmiausia turi gimti žmogaus dvasioje. R. Ozolas todėl ir yra ypatingo rango Žmogus, kad visą savo gyvenimą Jis steigė savo brangiausią kūdikį – Lietuvą.

Jis buvo ne tik politikas, bet tikras vizionierius, o tai reiškia, kad pirmiausia jis buvo dvasinis ir intelektualinis vadovas ir mokytojas. Jis buvo vienas iš negausių nepalaužtos ir trokštančios išsilaisvinti lietuviškos dvasios pirmeivių, pradėjusių neapsakomai svarbų ir sunkų darbą, kurį kažkam reikėjo atlikti po to, kai Lietuva buvo okupuota, pavergta ir naikinama. Kiekvienas Lietuvos užgrobikas ir naikintojas visada siekė svarbiausio dalyko – priversti jo pavergtos šalies žmones mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą taip, kaip reikia jam.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio būsimųjų Tautos šviesuolių, aiškiai supratusių, kad jeigu Lietuva nori išlikti po ją nusiaubusio istorinio kataklizmo ir vėl atsitiesti, pirmiausia ji privalo susivokti savyje. Buvo gyvybiškai svarbu išsiaiškinti, kas jis yra ir ką privalo daryti, kad išvengtų gresiančios nebūties ir sugrįžtų į pasaulio istorijos sceną.

Šitaip mąstyti ir įvardyti Lietuvą, kad ji vėl atrastų savo buvimo pasaulyje kelrodes žvaigždes ir prasmes, buvo neapsakomai sunku. Mokytis nebuvo iš ko – juk Lietuvos kultūros ir nepriklausomo mąstymo tradicijos gija buvo negailestingai nutraukta. Šito meno – lietuviškai mąstyti ir kalbėti apie Lietuvą – R. Ozolas buvo priverstas mokytis savarankiškai. Sunkiai ir ilgai mokėsi, kol išmoko ir galiausiai galėjo mokyti ir vesti paskui save kitus.

Be reikalo daug kas šiandien stebisi, kad jo kalba kartais yra tokia sunki ir nelengvai suprantama. Kitaip būti paprasčiausiai negalėjo. Kad toji kalba būtų lengva ir grakšti, reikia terpės, kurioje gali kalbėti, – laisvos šnekėjimo erdvės, kurioje žodis gali plačiai išskleisti sparnus ir sušvytėti visu savo grožiu. O kiekvienas R. Ozolo tariamas žodis gimdamas turėjo pramušti gelžbetoninį negyvo ideologinio žargono kevalą. Lietuvos mintį ir žodį Jis kūrė beveik absoliučioje vienatvėje. Užtat kiekvienas Jo žodis yra neapsakomai svarus, nes iš tiesų iškentėtas. Ir kai išmušė ilgai laukta Atgimimo valanda, jam nereikėjo mokytis naujam gyvenimui prisikeliančios laisvos Lietuvos žodžių.

Tokių kaip jis – šiuos žodžius susikūrusių ir tyliai, bet tvirtai juos sau ištarusių gerokai anksčiau – buvo saujelė, gal tik vienetai. Kiti – o jų buvo dauguma – buvo priversti pavėluotai ir paskubomis mokytis šių niekada negirdėtų žodžių ir pamėginti suvokti niekada nemąstytas ir todėl visiškai svetimas jų prasmes. Deja, kaip netruko paaiškėti, šie – Laisvės žodžiai – iš tikrųjų taip ir nepasiekė net daugelio tariamų R. Ozolo bendražygių proto ir sąžinės.

Paskubomis ir tik paviršutiniškai mėgdžiojant išmokti kartoti šie žodžiai jiems taip ir netapo dvasine savastimi. Kitaip negu šiuos žodžius kūrusiam, jais tikėjusiam ir gyvenusiam R. Ozolui, tokiems vėlavusiems Sąjūdžio prisiplakėliams šie žodžiai taip ir liko reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku mechaniškai kartojamomis tuščių ir beprasmiškų garsų virtinėmis, tiesusiomis kelią ne į visos tautos ir Lietuvos valstybės laisvę, bet į egoizmo priplėkusius asmeninės gerovės rojus.

Įsisiūbavus Sąjūdžio bangai, R. Ozolas savaime ir natūraliai tapo tikruoju jo lyderiu. Jis buvo drąsus vadas ir toliaregiškas strategas. Visi, buvę šalia jo, prisimena ne vieną sunkią ir net dramatišką akimirką, kai reikėdavo priimti sprendimus neturint teisės suklysti. Kai klaidingas žingsnis galėjo kainuoti neišmatuojamai brangiai sužlugdyti pradėtą kovą už Lietuvos laisvę ir sugriauti daugelio žmonių gyvenimus bei likimus.

Tokiomis akimirkomis būtent jo aštrus kaip skustuvas protas dažniausiai rasdavo išeitį. Daugybę kartų jis rado vienintelį reikiamą ir niekaip nepakeičiamą žodį, leidžiantį nepriekaištingai tiksliai įvardyti absoliučiai būtiną veiksmą ar žingsnį, vedantį išsvajotojo tikslo link. Ir niekas nepadarė daugiau negu jis, kad į šį tikslą – nepriklausomą Lietuvą – galiausiai ateitume.

Tačiau R. Ozolas nebuvo iš tų, kuriems pakako formaliai atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kitaip nei dauguma nepriklausomos valstybės siekusių sąjūdininkų, jis iš tiesų suprato, kas yra ir kam reikalinga sava valstybė. Lietuvos Respublika jam buvo ne komunistinės imperijos ,,pertvarkos“ atsitiktinai atsiųsta ar iš dangaus nukritusi galimybė, o jo dvasioje nenuilstamai brandinta gyva tikrovė ir didysis viso sąmoningo gyvenimo siekinys. Todėl R. Ozolas tvirtai žinojo, kad valstybės paskirtis pirmiausia yra būti gynybiniu skydu ir apsauginiu šarvu, kuris privalo saugoti nuo visų vidaus ir išorės pavojų bei negandų savoje žemėje, nuo neatmenamų laikų įsigyvenusią ir joje per amžius turinčią skleisti savo kūrybines galias laisvą ir nepriklausomą lietuvių tautą.

Todėl jau nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės dienų jis pajuto Lietuvos Respublikos tykantį didžiausią pavojų. Jam būdingas nepaprastas įžvalgumas leido iš karto pamatyti, kad toji tik ką atgimusi valstybė skuba atsiskirti nuo ją atkūrusios Tautos ir sparčiai virsta bedvase ir jos žmonėms svetima valdymo mašina. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos likęs besąlygiškai ištikimas nepriklausomos Lietuvos valstybės idealui, R. Ozolas išėjo skausmingai išgyvendamas dėl to, kad virtusi mašina, Lietuvos Respublika tapo pabaisa, ryjančia savo vaikus.

Jis negalėjo ir nenorėjo susitaikyti su tuo, kad jo paties pastangomis atkurta valstybė naikina ją įsteigusią ir šimtmečiais gynusią tautą, išvarinėdama iš gimtosios žemės šimtus tūkstančių jos vaikų ir išblaškydama juos po platųjį pasaulį. Daugeliui sąjūdininkų reikėjo tik formaliai nepriklausomos valstybės, kurią būtų galima paversti jų pačių valdomu ir tik jiems tarnaujančiu dvareliu. Jiems tinka ir net yra patogesnė ir Lietuva be lietuvių. Mat šie pačiu savo buvimu vis dar kelia pernelyg daug rūpesčių, nes, kartais primindami Sąjūdžio sužadintus, bet taip ir neišsipildžiusius tikros nepriklausomybės ir laisvės bei teisingumo lūkesčius, trikdo naujųjų dvarelio savininkų sočią ramybę labiau, negu tai darytų juos pakeitę į dvarelį iš tolimiausių pasaulio pakraščių suvežti dar pigesni ir paklusnesni baudžiauninkai.

R. Ozolui buvo ne vis vien, kas – kokios tautos žmonės – gyvens šioje valstybėje dabar ir ateityje. Lietuvos valstybė be joje gyvenančios lietuvių tautos jam atrodė tiesiog nesusipratimas. Kitaip negu naujaisiais jos šeimininkais tapę sąjūdiniai nomenklatūrininkai, jis nemokėjo abejingai žvelgti į akyse vykstantį tautos tirpimą, kurį laikė didžiuoju Lietuvos pralaimėjimu. Šis pralaimėjimas jam buvo ir asmeninė tragedija, kurios akivaizdoje jis išliko savimi – tvirtu ir nepalaužiamu mąstytoju ir kovotoju.

Jis nenuleido rankų ir išėjo nepasidavęs. Iki paskutiniųjų dienų grūmėsi – dažnai vienišas ir nesuprastas – už savo tautos išgelbėjimą ir ateitį. Šiai kovai jis atidavė visas savo proto ir valios galias ir, jau sunkiai sirgdamas, aukojo net paskutinius jų likučius. Jis sugebėjo ištverti ir nepalūžti, nes jėgų ir tikėjimo sėmėsi iš daugeliui neprieinamų šaltinių – giliausių tautos dvasinės būties versmių. Jam šie šaltiniai atsivėrė, nes buvimas savo Tautoje ir su ja jam visada buvo autentiškiausia egzistencinė patirtis ir asmeniškiausiai išgyventas įsipareigojimas – didysis viso gyvenimo tikslas ir prasmė.

R. Ozolas buvo ne tik Lietuvos ir jos tautos sūnus, bet ir pasaulio žmogus tikriausia šio žodžio prasme. Jam kėlė širdgėlą tai, kad okupanto atsikračiusi Lietuva taip ir nesugebėjo išsiaiškinti pati sau, koks turi būti jos santykis su jai atsivėrusiu pasauliu. R. Ozolas tai žinojo labai seniai. Dar gerokai iki ateinant laisvei, jis jau turėjo ir spėjo išsakyti kitiems savąją santykio su pasauliu formulę: pasaulis yra čia.

Niekada nė akimirką nesuabejojęs, kad išsilaisvinusi Lietuva turi būti atvira pasauliui, jis – vėlgi kitaip negu dauguma šiandieninių lietuvių – nuostabiai aiškiai suprato, kad atsiverti pasauliui galima dvejopai. Jam buvo savaime akivaizdu, kad atsivėrimas pasauliui gali virsti betiksliu ir beprasmišku blaškymusi neaprėpiamose pasaulio platybėse. Todėl jis nepavargdamas kartojo ir vėl tik mažumai kol kas suprantamą tiesą, kad šitoks atsivėrimas nepadės dvasiškai augti Lietuvai ir nestiprins jos gyvybingumo bei kūrybinių galių.

Jo atkakliai siunčiama žinia buvo ir tebėra pernelyg tiesi ir rūsti, kad netrikdytų tautos ateičiai abejingų ,,globalios Lietuvos“ statytojų patogaus ir malonaus snūdulio jų susikurtose asmeninės gerovės pilyse ir nekeltų jų susierzinimo ir pykčio. R. Ozolas žinojo ir kategoriškai priminė jiems ir visiems nepajėgiantiems ar nenorintiems suprasti: nemąstantis ir neatsakingas atsivėrimas pasauliui gresia tautos išnykimu. Stichiškas ir pakrikas išėjimas į pasaulį ir betikslis bastymasis jame gali baigtis ,,globaliu“ išsibarstymu ir galiausiai – visišku ištirpimu margaspalvėje žmonijos tautų ir kultūrų jūroje nepaliekant jokio savo buvimo pėdsako, išskyrus nebent tuščiu ir nieko nebereiškiančiu žodžiu ,,Lietuva“ pažymėtos teritorijos vardą ateities be mūsų žemėlapiuose.

Jo paties ištartos tautos santykio su pasauliu ir žmonija glaustos ir tikslios formulės „pasaulis yra čia“ prasmė yra nuostabiai paprasta ir aiški: ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje. Ja pasakoma, kad autentiško ir laisvo Lietuvos santykio su pasauliu atramos ir atskaitos taškas gali būti tik pati Lietuva. Turint šį nepajudinamą tašką – mažytį Lietuvos žemės lopinėlį – ir tvirtai į jį atsirėmus dvasioje, galima drąsiai atsiverti pasauliui ir nebijoti jokių jame siaučiančių audrų.

R. Ozolas niekada nebijojo tokio atsivėrimo. Priešingai – jo paties atvira ir drąsi dvasia visada laukė ir troško plataus skrydžio. Juk kas jau kas, o jis tikrai žinojo, kad neišsižadantį gimtosios žemės ir dvasioje jos nepaliekantį išėjimą į pasaulį visada lydės saugumo ir tikrumo jausmas, tvirtas tikėjimas, kad tas žemės lopinėlis niekada neišslys iš po kojų ir visada liks saugus prieglobstis ir sugrįžimo uostas net ir toliausiai į pasaulį nuklydusiam keliauninkui.

R. Ozolui nebuvo lemta sulaukti akimirkos, kai būtų galėjęs savo šviesiu ir džiugiu žvilgsniu išvysti, kad šitoks sąmoningas ir tikslingas atsivėrimas – pasižmonėjimas po pasaulį, kai iš Lietuvos išvykstama tik panorėjus ir prireikus ir bet kada lygiai taip pat į ją lengvai ir laisvai sugrįžtama, – yra savaime suprantama tautos gyvenimo tikrovė ir kasdienybė. Šitoks atsivėrimas buvo didžioji jo svajonė, kuriai išsipildyti dar neatėjo laikas. Tačiau jis drąsiai kovojo ir pasiaukojamai triūsė, kad šis laikas greičiau ateitų, nes jame niekada nemirė viltis, kad pasimetusi ir besiblaškanti Lietuva sugrįš į save ir taps tuo, kuo ji yra, gali ir privalo būti. Jis nesulaukė jos sugrįžtant. Tačiau pats R. Ozolas iš tiesų sugrįžo į Lietuvą.

Nežinia, patiktų Jam ar ne, bet jeigu stebuklingai vėl stovėtų numylėto Vilniaus kapinių kalnelyje, kur jį suptų tyliai ošiančios išlakios pušys, jis turbūt nesupyktų, jeigu išgirstų kelis jam tariamus jo gyvenimo prasmę nusakančius žodžius:

Ir net tada, kai į kalnelį vėsų

Lydės bičiuliai neramių dienų

Linksmai pušų viršūnėms sušnabždėsiu

Iš Lietuvos į Lietuvą einu

R. Ozolas čia atėjo iš amžinosios Lietuvos – jo galingoje ir laisvoje dvasioje ji buvo iš tiesų amžina – ir sugrįžo į amžinąją Lietuvą. Sugrįžo visiems laikams, nes buvo visai kaip prakilniojoje Platono vizijoje – tvirtas ir ištikimas Lietuvos sargybinis, jos mąstytojas ir gynėjas. Todėl čia pasiliekanti ir trokštanti bei siekiant būti amžina Lietuva visada jo gedės ir ilgėsis. Juk kaip galima negedėti ir nesiilgėti žmogaus, iš kurio švytėjo meilė ir laisvė – neišdildomi amžinybės pėdsakai ir ženklai, tokių kaip Romualdas Ozolas, paliekami šioje netobuloje ir viską užmaršties upėje paslepiančioje žemėje.


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 6007815924308985855

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-04-07 09:21

    Antrajame sakinyje yra rašybos klaida. Ištaisykite.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nėra tokios "amžinosios" Lietuvos.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-04-11 20:50

    Amžina idėja būt gali, o amžiną Lietuvą galime tik įsivaizduot, Ozolas buvo iš tokių kurie galvojo apie tobulą Lietuvą, jei tokių būtų dauguma, priartėtume prie tobulos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item