Vincentas Vobolevičius. Raktas į valstybės saugumą

Pastarųjų metų neramumai Lietuvos pašonėje – nuo Rusijos agresijos iki Šengeno erdvės atrofijos – į politikų darbotvarkės viršų iškėlė v...


Pastarųjų metų neramumai Lietuvos pašonėje – nuo Rusijos agresijos iki Šengeno erdvės atrofijos – į politikų darbotvarkės viršų iškėlė valstybės saugumo klausimus. Kol kas šie klausimai sprendžiami gana našiai: Lietuva įsigijo efektyvios vakarietiškos karinės technikos, paspartino karinio rezervo formavimą atnaujindama jaunuolių šaukimą karinėn tarnybon; šalyje rotacijos principu pradėjo „budėti“ amerikiečių karių kuopa. Vis dėlto klausimas tebėra atviras: ar agresijos atveju bus kam iššauti Lietuvos įsigytas prieštankines raketas? Ar didesnės jėgos akivaizdoje mūsų rezervas neišsilakstys? Ar nūdienos lietuviai paseks pokario partizanų pavyzdžiu, ar, atvirkščiai, nuspręs, kad „už tokią Lietuvą“ kovoti neverta?

Netiesioginį atsakymą į šį klausimą siūlo politologės Ainės Ramonaitės atlikto tyrimo rezultatai. Kalbėdama sausio mėnesį vykusiame Krikščioniško pilietinio veikimo forume, mokslininkė pastebėjo, kad sėkminga rezistencija – nesvarbu, ar taiki, ar ginkluota, – galima tuomet, kai šalyje veikia daug nuo valdžios nepriklausomų visuomeninių organizacijų. Net jei šių organizacijų veikla nesusijusi su politika, agresijos momentu jos sudaro svarbų pasipriešinimo okupantui tinklą. Tokio tinklo efektyvumo pavyzdys gali būti rekordinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos gyvavimo trukmė. Kroniką kuriančių ir platinančių pogrindžio organizacijų gausa buvo viena iš priežasčių, neleidusi sovietų saugumo aparatui galutinai nutildyti šio pasipriešinimo balso.

Negana to, Ramonaitės tyrimas atskleidžia, jog visuomeniškai aktyvūs žmonės būtų daug labiau linkę įsitraukti į pasipriešinimą išorės agresijai prieš Lietuvą, nei jų pasyvieji bendrapiliečiai. Svarbu tai, jog visuomenininkų ryžtas ginti Lietuvą pastebimas ne dėl to, kad jais tampa patriotai. Dalyvavimo organizacijose efektas reikšmingas net kontroliuojant respondentų demografinius, ekonominius, socialinius, edukacinius ir kitokius aspektus.

Bėda ta, kad jų – visuomeniškai aktyvių piliečių – Lietuvoje neįtikėtinai mažai! Apie pusę Lietuvos gyventojų nedalyvauja jokioje pilietinėje ar visuomeninėje veikloje. Iš bendro konteksto neišsiskiria ir katalikai visuomenininkai. Vienintelė katalikiška organizacija, galinti bent kiek pretenduoti į masinį žmonių dalyvavimą, yra Caritas.

Dėl to veiklūs katalikai galėtų apsvarstyti naują budėjimo tėvynės sargyboje būdą: plėskime savo organizacijas, darykime jas patrauklesnes ne vien „doriems katalikams“, bet ir ieškantiesiems, atviro mąstymo žmonėms; „suvisuomeninkime“ savo aplinką. Taip prisidėtume ne vien prie Bažnyčios Lietuvoje augimo ir atsinaujinimo, bet, galbūt, ir prie mūsų valstybės ilgalaikio saugumo.

Šalies politikams taip pat derėtų skirti daugiau dėmesio visuomeniškumui, kaip bendrojo gėrio prielaidai, ugdyti, tinkamai bendradarbiaujant su įvairiomis bendruomenėmis. Juk pavojaus atveju Lietuvą gins ne vien pabūklai ir raketos, bet pirmiausia – Lietuvos žmonės, kuriems tėvynė – tai ne valdžia, politikai ar abstrakčios vertybės, bet jų ir jiems artimų žmonių bendruomenė.


Susiję

Vincentas Vobolevičius 5987552640196041581
item