Roberto de Mattei. Amoris Laetitia: pirmieji pasvarstymai

Popiežius Pranciškus, balandžio 8 d. paskelbdamas posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia“, oficialiai pareiškė savo nuomonę apie santuokinės moralės klausimus, dėl kurių buvo karštai ginčijamasi paskutinius dvejus metus.

2014 m. vasario mėnesį vykusioje konsistorijoje pop. Pranciškus kardinolui Kasperiui patikėjo užduotį pradėti diskusiją šia tema. Kard. Kasperio pasiūlymas, kad Bažnyčia turėtų pakeisti savo santuokinę sielovadą, 2014 ir 2015 metais tapo dviejų sinodų apie šeimą leitmotyvu, o dabar sudaro Popiežiaus Apaštalinio paraginimo pagrindą.

Per šiuos du metus į diskusiją ne kartą įsiterpė žinomi kardinolai, vyskupai, teologai ir filosofai, norėdami parodyti, kad tarp Bažnyčios doktrinos ir sielovadinės praktikos turi būti glaudus ryšys ir darna. Sielovada iš tiesų turi būti pagrįsta dogmatiniu ir moraliniu  mokymu. „Negali būti sielovados, kuri neatitiktų Bažnyčios tiesų ir moralės, kuri prieštarautų Jos įstatymams ir nesiektų krikščioniškojo gyvenimo įdealo“, ­– teigė kard. Velasio De Paolis 2014 m. kovo 27 d. savo įžanginėje kalboje Umbrijos bažnytiniame tribunole.

Likus kelioms savaitėms iki posinodinio apaštalinio paraginimo paskelbimo, įvairūs kardinolai ir vyskupai ėmė daug karščiau viešai ir privačiai raginti Popiežių neskelbti dokumento, kuriame būtų pilna klaidų ­– o tam būta pagrindo, kaip parodė didžiulis skaičius rankraščio pataisymų, kuriuos Šventajam Tėvui pasiuntė Tikėjimo doktrinos kongregacija. Pranciškus nepasidavė spaudimui ir galutinę dokumento redakciją, ar bent pagrindinius jo fragmentus, regis, atidavė į savo mėgstamų teologų rankas, teologų, kurie pamėgino naujai interpretuoti šv. Tomo mokymą remdamiesi Hegelio dialektika.

Iš šio mėginimo kilo tekstas, kuris yra toli gražu ne dviprasmiškas, o aiškus ­– savo miglotumu. Naujoji „praktinė“ teologija iš tiesų atsisako bet kokių doktrininių teiginių, palikdama žmogaus elgesio ir veiksmų vertinimą istorijai. „Suprantama“, ­– teigia Pranciškus, kad esminiu klausimu dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems „nei Sinodas, nei šis paraginimas neketina pateikti kokių nors naujų bendrų taisyklių, kurios turėtų kanoninį statusą ir būtų pritaikomos visais atvejais“ (Nr. 300). Jei manome, kad krikščionims nereikia savo elgesio priderinti prie absoliučių tiesų ir kad vietoj to jie turėtų įsiklausyti į „laiko ženklus“, būtų nelogiška nustatinėti kokias nors taisykles.

Visi laukė atsakymo į vieną esminį klausimą: ar sudarę antrą, civilinę, santuoką gali priimti Eucharistijos Sakramentą? Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką. („Familiaris Consorio“, 84.)

Vietoj to, Posinodinio apaštalinio paraginimo atsakymas skamba: bendrai – ne, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Akivaizdu tampa viena: draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįveda ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudžia.

Interviu dienraščiui „Il Foglio“ (2014 m. kovo 15 d.) kardinolas Caffarra, kalbėdamas apie kard. Kasperio pasiūlymą, pabrėžė: „Čia paliečiamas Bažnyčios mokymas. Neišvengiamai. Galima sakyti, kad taip nėra, bet, deja, taip yra. Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

„Praktinei“ teologijai svarbu ne taisyklės, o konkretūs atvejai, ir kas neįmanoma teoriškai, galima praktiškai. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo kard. Burke‘as: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“[1]

Be to, išimtis neišvengiamai taps taisykle, nes sprendimas, ar priimti Komuniją, Apaštaliniame paraginime paliekamas „asmeniniam įvertinimui“. Šis įvertinimas turi būti individualus, jis atliekamas pasitarus su kunigu privačiame, slaptame pokalbyje (lot. forum internum) (Nr. 300). Tačiau kurie ganytojai išdrįs uždrausti priimti Eucharistiją, jei „pati Evangelija liepia mums neteisti ir nesmerkti“ (Nr. 308), ir jeigu būtina „integruoti kiekvieną“ (Nr. 297) ir „įvertinti konstruktyvius elementus tose situacijose, kurios dar neatitinka arba nebeatitinka Bažnyčios mokymo apie santuoką“ (Nr. 292)?

Ganytojai, norintys laikytis Bažnyčios įsakymų, pasak Paraginimo, rizikuotų tapti „malonės arbitrais, o ne jos skleidėjais“ (Nr. 310). „Dėl šios priežasties ganytojas neturėtų manyti, kad užtenka tiesiog pritaikyti moralinius įstatymus gyvenantiems „nenormaliose“ situacijose, tarsi šie įstatymai būtų akmenys, kuriuos galima mesti į žmonių gyvenimą. Tai tik paliudytų užvertą širdį to, kuris įpratęs slėptis už Bažnyčios mokymo, kuris „sėdi Mozės krasėje ir išdidžiai bei paviršutiniškai teisia sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.“ (Nr. 305.)

Tokia precedento neturinti kalba, kietesnė nei „malonės arbitrų“ širdys, būdinga visam dokumentui. Šią „Amoris laetitia“ ypatybę kardinolas Schönbornas per balandžio 8 d. spaudos konferenciją neatsitiktinai pavadino „lingvistiniu įvykiu“. „Dokumentas mane labiausiai džiugina tuo, –­ sakė Vienos kardinolas, ­– kad jis nuosekliai vengia dirbtinio, išorinio, tikslaus „normalių“ ir „nenormalių“ situacijų atskyrimo.“

Tačiau kalba išreiškia turinį. Situacijos, kurias „Amoris laetitia“ apibrėžia kaip „tariamai nenormalias“, yra viešas svetimavimas ir gyvenimas nesusituokus. Pasak dokumento, tokie santykiai išpildo santuokos idealą, net jei tik „dalinai ir analogiškai“ (Nr. 292). „Dėl tam tikrų veiksnių ir švelninančių aplinkybių įmanoma, kad asmuo, esantis objektyvioje nuodėmės situacijoje, subjektyviai gali būti visiškai ar bent jau dalinai nekaltas, gali gyventi Dievo malonėje, gali mylėti, taip pat gali augti meilėje ir malonėje, šiam tikslui gaudamas Bažnyčios pagalbą. (Nr. 305.) „Kai kuriais atvejais tai galėtų reikšti sakramentų pagalbą.“ (Išnaša 351.)

Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu.[2] Tačiau „Amoris laetitia“ atmeta mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priima „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja. Toks žmonių, gyvenančių malonės būklėje (normaliose situacijose), sulyginimas su žmonėmis, gyvenančiais nuolatinės nuodėmės būklėje (nenormaliose situacijose), nėra vien lingvistinis. Regis, jis atitinka Liuterio teoriją „simul iustus et peccator“[3], pasmerktą Tridento susirinkimo.

Šis posinodinis paraginimas yra daug blogesnis nei kard. Kasperio pasiūlymas, kuriam buvo išsakyta daug kritikos įvairiose knygose, straipsniuose ir interviu. Kard. Kasperis uždavė keletą klausimų, „Amoris laetitia“ pateikė atsakymą: atverkite duris išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems, kanonizuokite situacinę etiką ir pradėkite visų sugyvenimo formų įteisinimo procesą.

Turint galvoje, kad naujasis dokumentas nepriklauso neklystančiam ordinariniam magisteriumui, reikia tikėtis, kad jis taps išsamios analitinės kritikos objektu, kritikos, kurią atliks Bažnyčios teologai ir ganytojai, nepasiduodantys iliuzijai pritaikyti jam „tęstinumo hermeneutiką“.

Jei „Amoris laetitia“ tekstas yra katastrofiškas, dar labiau katastrofiška yra tai, kad jį pasirašė Kristaus Vietininkas. Nepaisant to, mylintys Kristų ir Jo Bažnyčią privalo netylėti. Todėl galime tik pakartoti drąsaus vyskupo Athanasiuso Schneiderio žodžius:

„Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

[1] Interviu su Alessandro Gnocchi, Il Foglio, 2014 m. spalio 14 d.

[2] „Savaime blogas veiksmas dėl aplinkybių negali pasidaryti geras, tik dar blogesnis. Pavyzdžiui, keiktis prie mažų vaikų yra nedoresnis veiksmas, negu keiktis tik prie suaugusių žmonių.“ ­– Prel. dr. Bartkus, kan. dr. Aleksa, Dievas ir žmogus. Tradicinis lietuviškas katalikų katekizmas. Kaunas: Laetitia, 2015.

[3] Teorija, teigianti, kad žmogus Dievo akyse visada yra nusidėjėlis, bet pritaikius jam Jėzaus Kristaus nuopelnus, jis tam tikra prasme tampa teisus.

Versta iš Rorate Caeli

www.fsspx.lt