Monika Morkūnaitė. Romualdo Ozolo užduotis Lietuvai - aprėpti pasaulį protu

1982 metais Romualdas Ozolas parašė savo garsųjį esė, kuriuo pasakė, jog pasaulis yra čia . Kaip ...

1982 metais Romualdas Ozolas parašė savo garsųjį esė, kuriuo pasakė, jog pasaulis yra čia. Kaip šitai suprasti šiandienos lietuviams, išvaduotiems iš socialistinio optimizmo, o kartu – iš šitą optimizmą peržengiančių tikslų, labai logiškai ir natūraliai formavusių XX a. pabaigos žmonių mąstymą ir pasaulėvoką? Žvelgiant atgal, ypač į Sąjūdžio meto Lietuvą, toks vaizdinys pagrįstai kelia pavydą heroizmu apaugusiam istorijos išbaigtumui, taip negailestingai kontrastuojančiam su visada nepakankama šiandiena. Kita vertus, nedera užmiršti, kad po šiuo stulbinančiu dvasingumo ir intelektualizmo triumfu slėpėsi kur kas primityvesni egzistencijos pateisinimo būdai, kuriuos ir jautė pareigą taisyti bei atverti R. Ozolas ir jo bendražygiai. Todėl nėra jokios abejonės, jog ir tai, kaip gyvename šiandien, vis dėlto nenusipelno išskirtinio kultūrinio pesimizmo etiketės, kuri juk lygiai taip pat kaip ir pažangos idėjų inspiruojamas istorinis narcisizmas be racionalios priežasties pervertina savo epochos reikšmę ir išskirtinumą. Ant sovietinio pasaulio griūties slenksčio stovėjusią ir tarp skirtingų tapatumo modusų besiblaškančią XXI a. Lietuvą verčiau reikėtų traktuoti kaip nenutrūkstamą tiesę valstybės ir tautos būtyje, nes būtent istorija yra tikroji mūsų šiandienos kūrėja. Jeigu taip, tuomet mes vis dar esame panirę į varginantį, tačiau gyvybiškai esmingą savianalizės periodą, kada nelieka kitos išeities, kaip tik suvokti, kad mąstyti yra prasminga ir netgi būtina – ne tik filosofams, bet mums visiems. Nes sakyti, kad pasaulis yra čia, šiandien vis dar atrodo keista. 

Išgirsti, ko reikia sielai

„Nuo gimimo iki mirties žmogus ieško kelių į tai, kas spindi po saule, – pasaulį,“ – rašė R. Ozolas. Tačiau greta pridūrė: „Visas gyvenimas yra veržimasis išorėn, tolyn, aukštyn, pamažu kaupiantis tikrumo jausmui, išminčiai.“ Iš tiesų jau pati pasaulio sąvoka yra mažų mažiausiai klaidinanti dėl savo morfologinės sandaros: pasaulis – tai, kas yra po saule. Bet juk akivaizdu, kad sakydami „pasaulis“ paprastai neturime galvoje tiesiog „to, kas yra po saule“, tai, kaip teigė R. Ozolas, yra tam tikra tiesos, pilnatvės pojūčio siekiamybė. Pasaulį dažniausiai intuityviai suvokiame kaip idealizuotą kitonišką realybę, todėl jo idėją galima laikyti viena labiausiai sąmonėn įsirėžusių nuolatinio žmogaus egzistencinio nepasitenkinimo išraiškų. Pasaulis – tai tam tikra pilnumos, visko pajauta, savo mentaliniu problemiškumu artima Dievo pajautai, žmogaus protui iš principo neaprėpiama, todėl kasdieniuose mąstymo ir bendravimo procesuose supaprastinama iki konkrečių, primityvesnių kategorijų. Veržimasis į jį savaime nėra blogas – atvirkščiai, tai netgi rodo, kad žmogaus prigimtis šiaip ar taip yra neatsiejama nuo kažko aukštesnio siekimo. 

Jeigu teisinga šitai vadinti prigimtimi, tuomet ji yra negrįžtamai suaugusi su kiekvieno žmogaus esatimi ir anksčiau ar vėliau prasiveržia jo galvosenoje bei emocijose nepriklausomai nuo to, ar yra mėginama kaip nors maskuoti. Taip nutinka ne tik paskirų žmonių, bet ir ištisų bendruomenių, tautų gyvenime. „Išėjimo į pasaulį“ idėja pasirodo patraukli tuo, kad savo esme deklaruoja tą svaiginantį visuotinumą, reiškiantį, jog pilnatvė ir tikrumas egzistuoja, nors ir kažkur anapus. 

Greičiausiai pernelyg naivu manyti, jog šiandien šis nenumaldytas veržimosi į pasaulį geismas galėtų būti išmatuotas vien tik emigracijos rodikliais. Juk tai pirmiausia mąstymo būdas, kuriam reikštis ir plėtotis visiškai nebūtinas fizinis pasitraukimas  – užtenka vien to, kad kai šis troškimas išsigimsta, ilgainiui priverčia gėdytis savo „čia“ ar tiesiog tikėti, jog būdamas įspraustas į tam tikrus socialinius, kultūrinius ar netgi etninius rėmus žmogus niekada nesijaus visavertis. Galų gale, susidūrusi su sudėtingesnėmis gyvenimo aplinkybėmis, ši idėja priverčia žmogų taip suprimityvinti savo autorefleksiją, kad jis ima regėti vien fizinių galimybių lauką, ir pamiršta ankstesnes dvasines inspiracijas. Taip mūsų trokštamos pilnatvės liudijamas egzistencinio pasitenkinimo poreikis nežinia kodėl yra perkeliamas į išorę, nors iš tiesų to prašo ne kasdienė fizinė buitis, o protas. 

Tad ar tik ne čia ir slypi esminė mūsų visuomenės rykštė: totalus materialinės gerovės ir intelektualinių ambicijų supriešinimas? Ir į ką tai virto, jeigu ne į gyvuliško fiziologizmo kultą ir į kultūrinį gyvenimą pamažu įsismelkusią Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) įvardytą represyviąją desublimaciją, gebėjimo spręsti filosofijos problemas negailestingą atrofiją, kuri pavargusius bandyti tiesiog uždaro graudžiame savigailos narve? Galiausiai, dėl apėmusios frustracijos imama niekinti pati metafizika, nustumiant ją į neva nepraktiškų ir todėl beverčių užsiėmimų gretas, nes juk ji tai nepadės užsidirbti ir pavalgyti! 

Tai nereiškia, jog bet koks materialinės gerovės siekimas iš principo yra smerktinas. Tačiau būtent kritinė refleksija savo fiziologiškumo atžvilgiu ir dėmesys intelekto poreikiams skiria žmogų nuo gyvulio, todėl negali būti nieko pragaištingiau už visuomenę, kur centrine egzistencijos ašimi patampa kūnas ir jo besaikio lepinimo tikslas. Kai šitaip nutinka, buvimas „čia“ žmogui niekada neatrodo pakankamas, nes egzistuoja galimybė, kad „pasaulis“ pamaitins sočiau ir aprengs šilčiau nei nuolat ribota ir stokojanti to pasaulio užkampio realybė. 

Tiktai tada, kada žmogus supranta, jog pasaulis nėra tik ekonominės gerovės kategorija, prasideda tikrosios tiek pasaulio, tiek savęs jame paieškos. Galbūt išvykęs svetur jis ir bus sočiau pamaitintas, bet tai nenumalšins prigimtinio išminties ir žinojimo alkio ir nesuteiks egzistencinio pasitenkinimo, kylančio pirmiausiai iš dvasingumo, filosofijos, meno ar, abstrakčiai kalbant, – kultūros. Nes kultūra – tai ne išimtinai aukštuomenės „reikalas“, o kiekvieno iš mūsų, kaip žmogaus, priedermė. O kad šį tą suprastum, visai nebūtina skersai išilgai išmaišyti pasaulio: kaip rašė R. Ozolas apie Imanuelį Kantą, „galima visą gyvenimą pragyventi ir Karaliaučiuje, provincijos mieste, svarbu tik, kad iš jo pasaulį galėtum matyti protu, kad siekimas aprėpti pasaulį netaptų  – kaip ypač dažnai mums nutinka  – nesąmoningu savęs neigimu“. 

Kultūrinio tapatumo šaknys

Reikia sutikti, jog išminties ir žinojimo alkis savaime yra problemiškas – į esminius egzistencinius ir prasmės klausimus, vienokiu ar kitokiu pavidalu bent kartkartėmis iškylančius kiekvienam asmeniui, yra iš principo neatsakoma. Tačiau, kaip teigė Platonas, nepaisant to, jog įgyti žinojimą apie tam tikrus dalykus šiame gyvenime yra arba pernelyg sunku, arba išvis neįmanoma, numoti ranka ir nebesistengti būtų pernelyg „nevyriška“. Todėl lieka arba kliautis „dieviškaisiais teiginiais“, arba iš žmonių teiginių pasirinkti patį patikimiausią ir geriausiai kritiką atlaikantį ir „ant jo, tarsi ant plausto, ryžtis perplaukti gyvenimą“ . Kitais žodžiais tariant, ignoruoti tiesos ir tikrumo troškimą reiškia ne ką kita, kaip dvasios silpnumą, nes, net ir būdamas ribotas, savo protu bei valia žmogus gali steigti neįtikėtinus dalykus, kurie, jeigu ne atvesią, tai bent jau priartinsią jį prie trokštamos išminties. 

Vadinasi, tam, kad iš tiesų taptume visaverčiais žmonėmis, mums reikalinga kultūrinė veikla. Tačiau nuosekliai samprotaujant čia tarsi iškyla prieštaravimas: jeigu būtent kultūra įkūnija prigimtinį žmogaus išminties troškimą, į kurį įeina ir minėtas pilnatvės, visuotinumo poreikis, tai kaip tuomet ji gali jį suteikti, būdama pliuralistinė savo turiniu, kas reiškia, jog vienintelė tikra ir teisinga kultūros „versija“ neegzistuoja? Tiesa ta, kad kiekviena kultūra su savimi nešasi tam tikrą tapatumo rinkinį, kuriame telpa visų pirma tauta, kalba, tikėjimas ir kiti dalykai, su kuriais žmogus natūraliai suauga nuo pat savo gimimo momento. Tik kaip atskirti, kuris iš šių rinkinių yra teisingesnis, pranašesnis, kuris suteiks žmogui didesnę pilnatvę? 

Kultūrą su jos įkūnijamu tapatumo rinkiniu reikia laikyti ne kuo kitu, kaip metafizine, arba kitaip – tiesiog savaimine, nuo žmogaus pasirinkimo nepriklausančia, duotybe, kurios natūralioje „giminystėje“ su asmeniu, reikia įtarti, ir slypi tikroji jos prasmė. Priklausymas tam tikrai kultūrai kartu su jos erdvėje susiformavusia pasaulėvoka galėtų būti prilyginamas gimimu konkrečioje šeimoje, iš kurios savaime perimamos intelektinės ir etinės gairės, gaubiančios asmenį kaip dar viena „mikrokultūra“. O juk priklausymas jai paprastai yra nekvestionuojamas ir priimamas kaip neatskiriama žmogiškosios egzistencijos dalis, nes kaip tik toji šeima, toji kultūra ir yra mūsų „čia“, be kurio nebūtų ir mūsų pačių.

Todėl klaidinga manyti, jog siekti išėjimo į pasaulį reiškia atsižadėti savęs ir atsiriboti nuo savo „čia“, nes būtent tame „čia“ yra įaugusios asmens kultūrinio tapatumo šaknys. Nepaisant to, kad sočiai pamaitintas gali būti bet kur, nenumalšintas išminties, tiesos ir tikrumo alkis vis vien kurstys priekaištą, kad tavoji misija šiame pasaulyje dar neįvykdyta. O juk vienintelė, pajėgi apmalšinti šį alkį, yra būtent kultūra, kuri atveria žmogui kelius į ten, kur paprastai ieškoma tiesos  – religiją, filosofiją, meną... Taigi kultūrinis tapatumas, kaip savaiminė duotybė, nereiškia, kad vienos kultūros išaugintos asmenybės yra kažkuo pranašesnės už kitos kultūros išaugintąsias. 

Ir vis dėlto šiandien net ir, atrodytų, pačius natūraliausius žmogiškosios egzistencijos pagrindus tenka aiškinti ir įrodinėti kaip galimai klaidingas pasaulio, aistringai užvaldyto dekartiškosios abejonės, prielaidas. Tačiau šitaip azartiškai dekonstruojant viską, kas kadaise atrodė pernelyg natūralu, jog turėtų specialų aiškinimo poreikį, galima prieiti iki visiškos mentalinės ir moralinės degradacijos. Kultūrinio tapatumo dekonstrukcija tampa pavojinga todėl, jog būdamas suaugęs su savo aplinka, o paskui priverstas abejoti šio suaugimo prasme ar netgi dairytis geresnių „alternatyvų“, žmogus įtikinamas kompleksuoti, o galiausiai – ir visai atsiskirti nuo savo kultūros. Šitaip jis kartu netenka ir jo intelektinį ir moralinį orumą palaikiusių principinių nuostatų, be kurių negali tapti niekuo kitu, kaip tik instinktyviais fiziologiniais poreikiais besivadovaujančiu gyvuliu. Atimti iš žmogaus jo kultūrinį tapatumą paprasčiausiai reiškia atimti iš jo žmogiškumą. 

Štai kodėl išpopuliarėjęs kvietimas laikyti save pirmiausiai Europos ar pasaulio, o tik tada – savo tautos piliečiais, skamba pernelyg nelogiškai, kad galėtų nekelti klausimų bet kuriam mąstančiam žmogui. Akivaizdu, kad tai – ne tik politinį, bet ir kultūrinį krūvį turinčios sąvokos. Tačiau problema ta, kad nei Europa, nei juo labiau pasaulis neturi vienos homogeniškos kultūros. Kaip teigė vokiečių mokslininkas Hansas Majeris (Hans Mayer), nepaisant tam tikrų kultūros lobių, kurie amžių bėgyje buvo sukurti Europoje ir vėliau paplito po pasaulį (taigi dabar jau ir nebėra vien tiktai europietiški), skiriamasis europietiškos kultūros bruožas yra ne vienodumas, o įvairovė. Europoje nėra vienos kalbos, bendro gyvenimo būdo, nėra vienodo mąstymo ir vienos kultūrinės krypties . Vadinasi, neturėdama vienalytės kultūrinės ašies, Europos erdvė iš principo negali pasiūlyti asmeniui jokios specifinės tapatybės.

Tai nereiškia, kad kultūra kaip tokia turinti likti uždara ir vengti bet kokios sąveikos su išore. Lietuva gali ir turi atsiverti pasauliui, bet tiktai tada, kai bus galutinai įveiktas kompleksas, kurį R. Ozolas vadino provincializmu. Tai, pasak jo, – „toks savęs nuo pasaulio atskyrimas, kai „pasaulis“ ir „čia“ tampa antipodai, „pasauliui“ suteikiant panacėjos, o „čia“ – ribotumo, nepakankamumo, pragaišties, pančių statusus“. Galų gale, ką Europai ar, juo labiau, visam pasauliui galėtų suteikti ir kuo praturtinti žmogus, pamiršęs savo kultūrinį tapatumą ir todėl, kaip buvo sakyta, patapęs instinktų valdomu aistrų vergu? Todėl į tą svaiginantį „išėjimą į pasaulį“ verčiau reikėtų žvelgti kaip į siekiamybę įprasminti savo kultūrą platesniame kontekste kažkuo jį esmingai praturtinant, o kartu suteikiant galimybę sau ir savo tautai tapti lygiaverte tiesos paieškų dalyve. 

Per kūrybą – į amžinybę

Ir visgi tam, kad galėtume tam pasauliui kažką suteikti, turime būti ne, kaip teigė R. Ozolas, „imantys“, „prašantys“ ir nuolatos „laukiantys“ vartotojai, o „darantys“ ir „kuriantys“, pasaulį pirmiausiai protu aprėpti ir konkrečia veikla įprasminti gebantys savosios kultūros nešėjai. Tik šitokiu būdu gali įvykti racionalus ir vertingas „pasaulio“ ir „čia“ susitaikymas, privalantis sugriauti nuolatine įtampa apgaubtą įgimto tapatumo ir visuotinumo prieštarą. Pastaroji atsiranda tuomet, kai klaidingai interpretuojamas visuotinumas galiausiai išsigimsta į savojo tapatumo sumenkinimą ar atsisakymą. 

Tikroji tiek paskiro žmogaus, tiek ir visos tautos branda ateina tuomet, kada pamėginama atsakyti į klausimą: „Kas aš nesu?“ – rašė R. Ozolas. Tik jaunystėje, anot jo, „būnama viskuo – taigi ir niekuo“. Šiais ir panašiais žodžiais buvo grindžiama analogijų kultūros intelektualinė tragedija, pasireiškianti ne tik savosios vertės, bet ir jos aktualizavimo gebėjimą praradusios tautos dvasiniu paralyžiumi. Kaip rodo šiandiena, tokiai „intelektualinei mažakraujystei“ tampa itin sunku rasti veiksmingų vaistų tada, kai šis masinis sirgimas išplinta po daugybę tautų, o ir pati liga pamažu darosi panaši į normalią būseną. Tačiau didžiausia bėda ta, kad ši negalia pavojingiausią stadiją pasiekia būtent mažųjų, vargiai prieš visuotines tendencijas atsilaikyti galinčių tautų ir valstybių gyvenime. 

Dabar toks aršus įprotis viską matuoti ir gretinti remiantis neva objektyviais ir teisingais „pasauliniais standartais“ bene geriausiai išsitenka po pažangos vardu. Viskas, kas bent minimaliai pasipriešina šiai neva intelektinei, bet iš tiesų elementariu psichologizmu grįstai idėjai, išsyk nurašoma į beviltiškų atliekų maišą, paženklintą „nepažangu“, „reakcinga“ bei „atsilikę“ etiketėmis. Visaapimančio globalumo troškulys ir pats didele dalimi pasirodė esąs suaugęs su grynu psichologizmu, kaip niekada ryškiai išsiskleidusiu žmonijos sąmonėje nutikus didžiausioms XX a. katastrofoms. Tuomet tapo galutinai aišku, jog žmogus paprasčiausiai nebeturi jėgų būti žmogumi. Pasauliui, o ypač Europai, teko įtikėti, kad būtent kryptingas „atsilikusio partikuliarizmo“ niekinimas ir visuotinumo plėtra padės įgyvendinti išsvajotąją taikos viziją ir atvers dar neregėtus kelius į maksimaliai supaprastintą žmogaus ir bendruomenės gyvastį. Net ir autentiškos tradicijos pradėtos aukoti dėl nesutramdomo noro lygiuotis į pasaulio neva diktuojamus „šaunumo“ etalonus. Masinis karo šmėklos siaubas ir baimė dėl pasaulio ateities privertė sumokėti nemenką kainą, pasireiškusią ne tik jau minėtu užsidarymu saugiame fiziologizmo kiaute, bet ir (ne)sąmoningu bjaurėjimusi viskuo, kas yra tautiška, originalu ar tiesiog savita. 

Kita vertus, galbūt kai kas, ką šiandien vadiname naujove ir kas nėra sukurta mūsų pačių, vis dėlto gali pasirodyti tinkama ir mūsų krašte – tai nėra jokia neįmanomybė. Svarbu tik, kad šis svaiginantis polėkis visada ir visur pirmiausiai veržtis prie to, kas nauja, universalu ir todėl beprotiškai patrauklu, netaptų savųjų tradicijų ir savosios kultūros neigimo pagrindu. Juk tokio dalyko kaip „pasaulinė kultūra“ paprasčiausiai nėra, nėra ir jokio „pasaulinio tapatumo“, neva kažkuo pranašesnio už tą, kurį kiekvienas su savimi atsinešėme nuo pirmųjų egzistavimo akimirkų. 

Tuo tarpu pats aukščiausias „išėjimo į pasaulį“ protu laipsnis – tai savojo tapatumo puoselėjimas per autentišką kūrybą, nuolatinis kultūros gaivinimas leidžiant jai ne tik atsiverti, bet ir pasiekti amžinybę. Tik jeigu filosofija šiandien jau atrodo pernelyg sunkiasvorė, tai menas, priešingai, veši, tačiau įgijęs atvirkščią jo tikslui formą. Mums nuo mažens yra teigiama, kad kiekvienas esame menininkas, bet staiga nutinka taip, kad menininku nebegali būti niekas. Juk nepaisant gal kiek primityvesnio paviršiaus, menas puoselėja pretenzijas, kurias daugeliu atžvilgių galima laikyti identiškomis toms, kurios slypi filosofinių samprotavimų gelmėje, o tai visų pirma – nenumaldomas siekis surasti tiesą ir išskleisti ją pasauliui. Iš esmės menas, kaip ir filosofija, yra skirtas malšinti pilnatvės ir tikrumo troškulį. Todėl tarus, kad gebėjimas mąstyti katastrofiškai sunyko, argi ne tą patį reikėtų pasakyti apie gebėjimą kurti tikrąjį meną, o ne įžūlias jo simuliacijas? 

Pasak filosofo Rodžerio Skrutono (Roger Scruton), modernusis menas beviltiškai „užstrigo“: užuot nuoširdžiai ieškojus tiesos paplito kur kas paprastesnis būdas siekti kuo efektyvesnio sukrėtimo, taip pradedant simuliuoti patį meną . Ir, ko gero, būtų pernelyg naivu manyti, kad žmonės to nepastebėjo: kandi ironija ir visuotinis pasipiktinimas šiuolaikinio meno liekanomis liudija vidinį tiesos troškimą pajautus beviltišką klastotę. Dėl to turbūt nereikia stebėtis, jog teatrų salės ir paveikslų galerijos šiandieną stovi tuščios žmonėms užsidarius namuose, kur emocinio (deja, jau nebe intelektinio) pasitenkinimo troškulys malšinamas svaigalais arba hiperrealiais virtualaus pasaulio išgyvenimais. 

Tačiau populiarėjantis kultūros simuliacijų demaskavimas drauge įkvepia viltį, jog tarsi bandytas realizuoti, bet iš tiesų nesąmoningai slopintas, pilnatvės troškimas pagaliau išsiverš kaip valingas mėginimas palikti kažką tikro ir esmiško savo visuomenės mąstysenoje bei tiksluose. Šitai liudija taip pat ir masinis nusivylimas pigiąja estrada bei publicistika, sunkiai, tačiau pamažu atgimstanti politinė diskusija. Vis tai verčia tikėti, jog suvešėjusioms ydoms pamažu atsiranda tegul ir nestipri, bet bent jau tikėjimą ateitimi įkvepianti atsvara – nes pagrindinis uždavinys šiandien, kaip ir 1982-aisiais, vis dar tebėra įveikti dvasinę ir intelektinę negalią. 


Susiję straipsniai

Skaitiniai 1143197758329069186

Rašyti komentarą

  1. Puiku! - Toks pasaulio suvokimas ir toks minčių reiškimo aiškumas turėtų būti norma visiems, kurie drįsta save priskirti žmonių giminei.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item