Monika Morkūnaitė. Katalikai ir politika moralinio reliatyvizmo spąstuose

Paradoksalu, tačiau šiuolaikinėje reliatyvizmo eroje esama principų, į kuriuos kėsintis ar jais abejoti reiškia akiplėšišką individo lais...

Paradoksalu, tačiau šiuolaikinėje reliatyvizmo eroje esama principų, į kuriuos kėsintis ar jais abejoti reiškia akiplėšišką individo laisvės neigimą. Vienas tokių principų yra pats moralinis reliatyvizmas. Kaip teigė profesorius Alvydas Jokubaitis, svarbiausias dalykas šiandien - „sutarti, kad būtinas nesutarimas“. Visuomenė pratinama tvirtai tikėti, jog kiekvienas gali pats nusistatyti, kas yra gera ir bloga. Bet kokios pretenzijos suvokti objektyvią moralę tokiu atveju yra pasmerktos žlugti. 

Iš tiesų toks požiūris - palyginti nesenas moderno išradimas, kurio pamatus paklojo XVI a. protestantiškoji revoliucija. Todėl tvirtinimas, jog moralės subjektyvumas yra absoliutus ir neginčijamas, yra ne tik logiškai prieštaringas, bet ir neigiantis pamatines klasikinės (antikinės bei krikščioniškosios) filosofijos nuostatas, suformavusias Vakarų civilizacijos tapatumą. 

Trumpam atsigręžkime į Vakarų minties istoriją. Klasikiniai mąstytojai politiką laikė etikos tąsa. Viešasis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be fundamentalių moralės dėsnių pagrindimo. Kartu suvokta, jog iš tiesų dorybingi (kaip, beje, ir ydingi) žmonės visuomenėje sudaro mažumą, o didžioji jos dalis yra piliečiai, kurių elgesys priklauso nuo aplinkybių. Tačiau tokia piliečių klasifikacija anaiptol nebuvo deterministinė: priešingai, manyta, jog tinkama etinė praktika gali padėti išsiugdyti dorybes kaip stabilų polinkį gėriui, pripažįstant, jog tai - ilgas ir sunkus procesas. Moralinį autoritetą čia įkūnijo tobulas filosofas, maksimaliai realizavęs protingąjį ir pažabojęs aistringąjį bei geismingąjį sielos pradus. Krikščioniškoje filosofijoje šis elgesio etalonas buvo pakeistas šventojo įvaizdžiu, bylojančiu apie arčiausią priartėjimą prie Kristaus idealo bei nuoseklų ir sąžiningą vadovavimąsi objektyvią moralės tiesą atskleidžiančiu Bažnyčios mokymu. 

XVI amžiuje pradėjo formuotis moderno politinis mąstymas, grindžiamas humanistine filosofija bei jau minėta protestantiškąja revoliucija. Pastaroji įtvirtino nuostatą, kad žmogaus blogumo priežastis yra ne tik kūnas, bet ir jo sugadintas, moralinį pagrindą kaip vieną savo galių praradęs protas. Paneigus esant objektyvią žmogaus prigimtį buvo išrastas savybių neturintis individas. Užuot turįs realizuoti savo prigimtį, individas tampa tuo, kuo pats save padaro, ir tokia kūryba politinėje teorijoje pamažu buvo įtvirtinta kaip kertinė laisvės principo nuostata. 

Mokant tiek istorijos, nesunku suprasti, jog šiandien plačiai paplitusi moralinio reliatyvizmo idėja remiasi protestantiškojo sąjūdžio įkvėpta moderno politine mintimi. Šiandien šis radikalus pokytis turi didžiausių pasekmių katalikams. Visur Vakaruose vyraujantis reliatyvizmas tiesiogiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, teigiančiam, jog demokratiniam gyvenimui reikalingi nekintantys moraliniai pamatai, kurie dėl savo prigimties bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų objektas. Esminiai katalikiško mokymo principai, kuriuos paprastai siekiama apginti įstatymais, pirmiausiai, žinoma, yra aborto ir eutanazijos draudimas, išreiškiantis siekį įtvirtinti visavertį kiekvieno asmens gyvenimo nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Kitas ne mažiau svarbus katalikų įsipareigojimas politiniame gyvenime - stengtis užtikrinti prigimtinės šeimos, pagrįstos dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka, apsaugą bei skatinimą. Nuoseklūs katalikai, jų organizacijos ir pati Bažnyčia šiandien dažniausiai turi pareigą veltis į politinius debatus būtent šiais klausimais. 

Tačiau būtent šių nuostatų, o ypač - prigimtinės šeimos sampratos liberalizavimas skiria autentišką katalikų tikėjimą išpažįstančius asmenis nuo vadinamųjų neokatalikų, pasižyminčių selektyviu Bažnyčios mokymo laikymusi bei jam prieštaraujančių liberalizmo principų gynimu. Neokatalikai taip pat neretai skelbia, jog kiekvieno žmogaus laisvė nusistatyti asmenines gero ir blogo elgesio gaires yra būtina demokratijos sąlyga. Tai itin problemiškas požiūris, nes jei taip, Bažnyčios mokymas tampa visiškai nesuderinamas su pačia demokratija. 

Vienas geriausių tokio mąstymo pavyzdžių Lietuvoje yra „Naujojo Židinio - Aidų“ (NŽ-A) žurnale ir, regis, redakcijoje vyraujanti pozicija Katalikų Bažnyčios mokymo klausimais. Šių metų pradžioje portale 15min.lt pasirodžiusiame Bernardo Gailiaus straipsnyje „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“ išdėstyta nuomonė, jog siekis įstatymiškai įtvirtinti prigimtinės šeimos sampratą yra tikrų tikriausias nesusipratimas, mat teisiškai laiduoti Katalikų Bažnyčios mokymo nuostatų neįmanoma tiesiog dėl pačios „piliečių įvairovės“. Kitaip tariant, minėtas tikslas esą tėra nevykusi valdžios siekiančių demagogų viešųjų ryšių akcija, griaunanti pamatinius Lietuvos Respublikos idealus .

Autentišką katalikų tikėjimą išpažįstančiam asmeniui privalu žinoti, jog moralinio reliatyvizmo principas nepainiotinas su politinio pliuralizmo nuostata. Konkrečių politinių sprendimų įgyvendinimas bei aplinkybių įvairovė neišvengiamai gimdo įsitikinimų laikinųjų dalykų srityje skirtumus. Vadinasi, nuomonių skirtumas grynai politiniais klausimais, tokiais kaip, pavyzdžiui, kokia yra geriausia valstybės forma, ir Katalikų Bažnyčios yra visiškai leistinas . Tačiau nepaisant natūralios požiūrių įvairovės, jie visi privalo remtis Katalikų Bažnyčios mokymo deklaruojamu etiniu pagrindu, išreiškiančiu prigimtinę dorovės ir žmogiškojo gėrio sampratą. Tik tuo tikėdamas esi nuoseklus katalikas.

Moralinis reliatyvizmas apskritai yra neįgyvendinamas demokratiškais pagrindais tvarkomoje valstybėje. Demosas, kaip vieninga politinė bendruomenė  (tauta), remiasi bendrojo gėrio idėja. Bendrasis gėris suteikia moralinius įsipareigojimus jo siekiančiai ir jį pripažįstančiai politinei tautai. Apskritai, pati demokratijos idėja reikalauja tam tikro kolektyvinio subjekto, turinčio istorinę atmintį ir kultūrinį tapatumą su konkrečiu etiniu pagrindu. Tuo tarpu reliatyvizmas grindžiamas įsitikinimu, kad jokia bendra moralė iš principo negalima, todėl individas turi neatimamą teisę apsibrėžti gėrio ir blogio suvokimą taip, kaip nori pats. Būtent apie tai kalbėjo B. Gailius, teigdamas, jog valdžia neturėtų siekti „įstatymais apibrėžti gero ir teisingo gyvenimo“, nors tiek antikos, tiek krikščioniškoji politinė filosofija remiasi nuostata, kad įstatymai yra svarbiausias gėrio įrankis, kuriais žmonės nukreipiami į dorybingą gyvenimą. Vadinasi, toks liberalių principų propagavimas yra nesuderinamas ne tik su krikščioniškosios demokratijos, bet ir apskritai su demokratijos principais. Pastarosios uždavinys yra vienyti, plėsti ir kurti žmonių bendrumą. Tai neišvengiamai kertasi su liberalų akcentuojama kraštutinio individualizmo idėja (Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, 2012, 147). 

Tačiau moralinio reliatyvizmo idėja yra komplikuota ne tik praktiniu, bet ir teoriniu lygmeniu. Visų pirma, ši koncepcija prieštarauja pačios moralės esmei: juk ši esanti tam tikros elgesio normos, būtinos žmogui kaip visuomeninei būtybei. Moralės subjektyvumas yra prieštaringas, nes numatydamas kiekvienam individui teisę pačiam nusistatyti savo supratimą apie gerą ir blogą elgesį, jis kartu paneigia ir bendruomeninių saitų prasmę. Moraliniam reliatyvistui bendruomenė yra nereikalinga tuo požiūriu, kad jis turi unikalų etikos kodeksą, bet sąvoka „individuali moralė“ yra absurdiška todėl, kad, išskyrus tam tikrus kraštutinius atvejus, tokius kaip savižudybė, žmogus negali nei įgyvendinti, nei pažeisti moralės nuostatų sąveikaudamas pats su savimi. Nepaisant to, jog moralės subjektas yra individualus, dorovės principais grindžiamų veiksmų objektas visada yra išorėje.  

Kita vertus, rinktis subjektyvią moralę neretai skatina būtent radikalios sekuliarizacijos sąlygotas žmogaus mąstymo suprimityvinimas iki juslinio patyrimo. Vien tiktai ekonominėmis kategorijomis besivadovaujantis individas tampa nepajėgus pagrįsti nieko, kas išeina iš jo fizinio patyrimo lauko, kuriame jis saugiai tenkina savo instinktyvius poreikius. Tačiau, kaip pastebėjo Antikos mąstytojas Platonas, yra idėjų, kurios laikosi vien protu, ir ypač kada kalbame apie politinę sferą, tampa akivaizdu, kad visiškas tokių idėjų atmetimas yra tiesiog neįmanomas. Bet, kita vertus, žvelgiant griežtai iš juslinės perspektyvos, Dievo, laisvės, tautos ar gėrio idėjos tėra fikcijos. Štai kodėl vien savo pilvo poreikius 
tenkinantis modernusis individas niekada negalės pagrįsti pasiaukojimo už tėvynės laisvę ar artimo gyvybę - jo suvokime fiziškai neapčiuopiami elgesio motyvai paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau ši nuostata negalioja katalikams, kurie vadovaujasi ar turėtų vadovautis tikėjimo principu, peržengiančiu tiek žmogiškojo patyrimo, tiek proto ribas. Dėl šios priežasties objektyvi moralė katalikų tikėjimą išpažįstantiems asmenims yra natūralus bendruomeninio gyvenimo pagrindas, laiduojantis žmogiškosios būties prigimtį atitinkančių principų perkėlimą į politinį gyvenimą. 

Nuoseklus Bažnyčios mokymo laikymasis yra sudėtingas, mat krikščionybė kelia žmogui nepaprastai aukštus etinius reikalavimus. Tai tarsi leidžia suprasti, kodėl net vadinant save kataliku gyventi vadovaujantis moraliniu reliatyvizmu yra kur kas paprasčiau nei siekti atitikti objektyvų gėrį įkūnijantį etaloną. Ir visgi čia neišvengiamai tenka grįžti prie esminių klasikinės politinės teorijos postulatų. Kaip šiandieną, taip ir Antikos laikais suvokta, kad besąlygiškai vadovautis nekintančiais gėrio standartais yra beprotiškai sunku, tačiau Platonas ne veltui teigė, jog dorybes reikia praktikuoti nuolatos. Tuo tarpu moralinis reliatyvistas negali suvokti, kaip įmanoma sekti moraliniu autoritetu, nes nesugeba įžvelgti kokybinio skirtumo tarp savęs ir žmogaus, kuris nuolatos elgiasi dorybingai ir daro tai remdamasis nekintančia moralės samprata. Tačiau klasikiniai mąstytojai visada teigė, jog bet kuris žmogus turi potencialą tapti dorybingu kantriai ugdydamas savo charakterį ir mokydamasis besąlygiškai rinktis gėrį, kas jį padaro iš tiesų laisvą.

Politika, kaip žmogaus bendruomeniškumo realizacija, yra neatsiejama nuo moralės, o pastaroji savo ruožtu - nuo pastovaus dorybių ugdymo. Šiandien Vakarų pasaulyje įsitvirtinęs vidujai prieštaringas liberaliosios demokratijos modelis skatina abejoti arba visai atmesti objektyvios moralės galimybę, tokiu mąstymu vadovaujasi ir tradicinį Bažnyčios mokymą selektyviai priimantys neokatalikai. Tačiau remiantis Vakarų civilizacijos tapatumą sukūrusia antikine ir krikščioniškąja filosofija, toks esminių elgesio normų liberalizavimas tampa iš principo neįmanomas. Taip yra todėl, jog politinė tauta, gyvenanti demokratiniais pagrindais valdomoje valstybėje, yra reikalinga vieningos moralės kaip jos narius rišančio saito, parodančio, kad pamatiniai etiniai reikalavimai yra būtina žmonių socializacijos, o kartu - ir paties žmogiškumo sąlyga. 

Mūsų dienų katalikai priversti rinktis tarp Bažnyčios mokymo apie objektyvią moralę ir moralinio reliatyvizmo. Rinktis pirmąjį ir būti nuosekliais katalikais yra kiekvieno laisvo apsisprendimo reikalas. Dėl to katalikai netaps demokratijos priešais. Reliatyvizmas jokiu būdu nėra būtina demokratijos sąlyga.


Susiję

Politika 5824491479867671024
item