Monika Morkūnaitė. Būti pilietišku? Taip. Būti patriotu? Taip!

Neretai nutinka taip, jog tam tikros sąvokos, pernelyg giliai įsišaknydamos į viešąjį diskursą, kartu yra priverčiamos sumokėti nemažą tokio populiarumo kainą: darosi nebeaišku, kas iš tikrųjų yra jomis apibrėžiama. Vienu tokių atvejų neabejotinai galima laikyti po Nepriklausomybės atkūrimo vis labiau pastebimą pilietiškumo sąvokos išpopuliarėjimą tiek akademiniame, tiek viešajame visuomenės lygmenyje. Žmonės entuziastingai skatinami kurti pilietinę visuomenę, pilietiškumas diegiamas per švietimo sistemą. Tačiau akivaizdu, jog norint sukurti aktyvią, sąmoningą ir valstybės gyvenimo problematikai neabejingą žmonių visuomenę, pirmiausia būtina iš naujo permąstyti, kuo turėtų būti grindžiama pilietiškumo ir jo ugdymo svarba. 

Valstybės ar pasaulio piliečiai? 

Šiandien dažnai atrodo, kad vyksta sparti pilietiškumo sampratos transformacija: laikyti save Europos ar viso pasaulio piliečiais tapo kur kas madingiau nei tapatintis su valstybe. Kaip pažymėjo prancūzų filosofas Pierre Manent, po Antrojo pasaulinio karo dėl nacių nusikaltimų tautos sąvoka tapo diskredituota. To pasekmės juntamos ligi šiol – tautines valstybes mėginama pakeisti abstrakčiais kosmopolitiniais dariniais. Tuo tarpu pati valstybė laikoma kone simboliniu praeities reliktu, nesiderinančiu su šiuolaikinėmis pragmatiško mąstymo tendencijomis.

Visai kitokia vizija remiasi tradicinė pilietiškumo samprata. Jos atraminių idėjų galima rasti dar antikos bei viduramžių politiniuose traktatuose, parašytuose Platono, Aristotelio, Augustino bei Tomo Akviniečio. Tačiau vientisą sistemą idealistiniam valstybės supratimui suteikė XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenęs Vienos universiteto profesorius Othmaras Spannas. Individualistiniam asmens traktavimui  jis priešpriešino idėją, kad žmogus yra sukurtas gyventi bendruomenėje. Tik būdamas susijęs su kitais asmuo išmoksta augti dvasiškai ir tapti protinga būtybe – tai pakylėja žmogų virš primityvios gyvuliškos egzistencijos. Taigi kai pilietiškumas traktuojamas kaip tautos ir valstybės interesams tarnaujanti veikla, pilietiškai išugdytas žmogus būtinai suvokia save kaip valstybės dalį. Ji suteikia žmogui politinius, kultūrinius ir moralinius pamatus, dėl kurių jis išmoksta nuolatos mąstyti aukštesnius dalykus. Vadinasi, žmogus, kuris mąsto save valstybėje, visuomet yra aukščiau už besitenkinantį savo individualiu būviu. 

Tuo tarpu naujoji kosmopolitinė piliečio vizija iš esmės pažeidžia tradicinės pilietiškumo sampratos logiką. Kadangi tiek Europos, tiek juo labiau pasaulio politinė tikrovė yra pernelyg nevienalytė, ji negali suteikti asmeniui kultūrinio ir moralinio integralumo. Todėl panašu, kad išplėtus pilietiškumo suvokimą vėl grįžtama prie radikalaus individualizmo. Kada visuomenė regima kaip mechaniška individualių būtybių sankaupa, neišvengiamai silpsta natūralūs bendrumo ir pasitikėjimo saitai. Negana to, įsivyrauja abstrakti individualių teisių idėja, reiškianti, kad žmogui jo aplinka yra pavojinga, todėl jį reikia nuolatos saugoti ir ginti. Iš tiesų tai liudija, jog bendruomeninio dvasingumo ugdymas pamažu užleidžia vietą pragmatiškam asmeninių poreikių tenkinimui. Taigi toks „pilietis“ įgauna tiesiog atvirkščią tradicinės koncepcijos pavidalą – ryšys su tauta ir valstybe jam tampa paprasčiausiai nebereikalingas.   

Dalyvauti, o ne stebėti

Remiantis tradicine pilietiškumo samprata, nesavanaudišką įsipareigojimą konkrečiai tautai ir valstybei skiepyti neįmanoma be dorybių ugdymo. Tik atsakingai žvelgdamas į jį supančią tikrovę, žmogus natūraliai išmoksta ištikimybės, tarnystės ir altruizmo. Dar Platonas yra pasakęs, jog dorybes reikia praktikuoti nuolatos. Taigi pilietiškumo ugdymui nepakanka vienalaikio mokyklos kurso. Mąstant apie pilietinio ugdymo svarbą paprastai pabrėžiamas tikslas sukurti visuomenę, kuri ne tik suprastų valstybėje vykstančius procesus, bet ir jaustųsi galinti pakreipti juos teisingesne linkme. 

Pirmiausia tam reikalinga, jog piliečiai įgytų bent elementarių politinių žinių ir kompetencijos argumentuotai vertinti valstybės institucijų veikimą. Žmogus, nesuvokiantis politikos veikimo specifikos, lengvai pasitenkina įtaigia viešąja retorika, todėl gali būti nuolatos apgaudinėjamas. Tačiau kartu pilietiškumas turėtų tapti impulsu įsitraukti į politinį vyksmą, kuris neapsiriboja rinkimų procedūra – demokratijai reikalinga sąmoninga ir aktyvi politinė bendruomenė. Vadinasi, dėl visuotinės lygybės įtvirtinimo demokratijoje vyraujantį autoritetų trūkumą įmanoma kompensuoti bent minimalia piliečių kompetencija tapti atsakingais savo valstybės kūrėjais. 

Lietuvoje dažnai pasigirsta svarstymų apie tai, kas nutiko, kad išsvajotas demokratinis modelis neveikia taip, kaip buvo tikėtasi. Taip yra todėl, jog institucijų pakeitimas nėra tapatus politinės kultūros ir mąstymo pokyčiams. Šiandieną vyraujantis demokratinės kultūros stygius atrodo tiesiog tobulai logiška sovietmečiu diegtos politinės apatijos ir bejėgiškumo jausmo tąsa. Tačiau abstraktūs raginimai kurti aktyvią ir pilietišką visuomenę gali vargiai įkvėpti žmones iš pasyvių žiūrovų tapti aktyviais politinio gyvenimo dalyviais. Tik įgiję aiškesnį politinės sistemos suvokimą piliečiai sugebėtų susiformuoti pagrįstą požiūrį į politiką, o kartu suprasti savo pačių dalyvavimo galimybes ir prasmę. 

Tėvynės meilė kaip esminė sąlyga

Galiausiai, pilietiškumas negali būti atsiejamas nuo patriotizmo, nors panašu, kad šiandieną kalbėti apie pilietiškumą atrodo kur kas madingiau ir korektiškiau nei apie buvimą savo valstybės patriotu. Vis dėlto tik patriotizmas iš tiesų įprasmina pilietiškumą. Pilietiškas elgesys, aktyvus dalyvavimas ir įsitraukimas yra didžiulė vertybė, tačiau žmogus gali būti pilietiškas absoliučiai bet kur – užsienio valstybėje ar netgi esant totalitariniam režimui. 

Tuo tarpu patriotizmą dabar dažnai bandoma sumenkinti ir netgi priversti gėdytis meilės savo valstybei. Negana to, egzistuoja keistas patriotizmo sampratų pliuralizmas, leidžiantis kiekvienai politinei jėgai išsirinkti norimą meilės tėvynei „versiją“. Įprasta šios sąvokos prasmė – sąmoninga meilė ir įsipareigojimas savo tautai ir  valstybei – tapo kritikuojama dėl to, jog, neva, klaidinga yra savo valstybę ir tautą laikyti savaiminėmis vertybėmis. Tačiau tokiu atveju neišvengiamai kyla klausimas, ar šios vertybės iš principo gali būti kitokios? Vien pats gimimo faktas tam tikroje valstybėje yra grynai atsitiktinis, tačiau būtent todėl tai yra aukštesnė, metafizinė duotybė. Dėl šios priežasties iš jos kylanti meilė ir pagarba negalinti būti kitokia, kaip tik savaiminė. 

Kadangi patriotizmas įprasmina pilietiškumą, pastarasis gali tapti iš tiesų vertingas egzistuojant sąmoningam ir įpareigojančiam ryšiui su savo tauta ir valstybe. Tik suvokus šią paprastą tiesą įmanoma pasiekti, kad būti piliečiu ir patriotu reikštų ne tik skambius žodžius, bet ir nuolatinį darbą dėl aukštesnių, kasdienę individo egzistenciją peržengiančių tikslų. 

www.pazinkvalstybe.lt