Monika Morkūnaitė. Būti pilietišku? Taip. Būti patriotu? Taip!

Neretai nutinka taip, jog tam tikros sąvokos, pernelyg giliai įsišaknydamos į viešąjį diskursą, ...


Neretai nutinka taip, jog tam tikros sąvokos, pernelyg giliai įsišaknydamos į viešąjį diskursą, kartu yra priverčiamos sumokėti nemažą tokio populiarumo kainą: darosi nebeaišku, kas iš tikrųjų yra jomis apibrėžiama. Vienu tokių atvejų neabejotinai galima laikyti po Nepriklausomybės atkūrimo vis labiau pastebimą pilietiškumo sąvokos išpopuliarėjimą tiek akademiniame, tiek viešajame visuomenės lygmenyje. Žmonės entuziastingai skatinami kurti pilietinę visuomenę, pilietiškumas diegiamas per švietimo sistemą. Tačiau akivaizdu, jog norint sukurti aktyvią, sąmoningą ir valstybės gyvenimo problematikai neabejingą žmonių visuomenę, pirmiausia būtina iš naujo permąstyti, kuo turėtų būti grindžiama pilietiškumo ir jo ugdymo svarba. 

Valstybės ar pasaulio piliečiai? 

Šiandien dažnai atrodo, kad vyksta sparti pilietiškumo sampratos transformacija: laikyti save Europos ar viso pasaulio piliečiais tapo kur kas madingiau nei tapatintis su valstybe. Kaip pažymėjo prancūzų filosofas Pierre Manent, po Antrojo pasaulinio karo dėl nacių nusikaltimų tautos sąvoka tapo diskredituota. To pasekmės juntamos ligi šiol – tautines valstybes mėginama pakeisti abstrakčiais kosmopolitiniais dariniais. Tuo tarpu pati valstybė laikoma kone simboliniu praeities reliktu, nesiderinančiu su šiuolaikinėmis pragmatiško mąstymo tendencijomis.

Visai kitokia vizija remiasi tradicinė pilietiškumo samprata. Jos atraminių idėjų galima rasti dar antikos bei viduramžių politiniuose traktatuose, parašytuose Platono, Aristotelio, Augustino bei Tomo Akviniečio. Tačiau vientisą sistemą idealistiniam valstybės supratimui suteikė XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenęs Vienos universiteto profesorius Othmaras Spannas. Individualistiniam asmens traktavimui  jis priešpriešino idėją, kad žmogus yra sukurtas gyventi bendruomenėje. Tik būdamas susijęs su kitais asmuo išmoksta augti dvasiškai ir tapti protinga būtybe – tai pakylėja žmogų virš primityvios gyvuliškos egzistencijos. Taigi kai pilietiškumas traktuojamas kaip tautos ir valstybės interesams tarnaujanti veikla, pilietiškai išugdytas žmogus būtinai suvokia save kaip valstybės dalį. Ji suteikia žmogui politinius, kultūrinius ir moralinius pamatus, dėl kurių jis išmoksta nuolatos mąstyti aukštesnius dalykus. Vadinasi, žmogus, kuris mąsto save valstybėje, visuomet yra aukščiau už besitenkinantį savo individualiu būviu. 

Tuo tarpu naujoji kosmopolitinė piliečio vizija iš esmės pažeidžia tradicinės pilietiškumo sampratos logiką. Kadangi tiek Europos, tiek juo labiau pasaulio politinė tikrovė yra pernelyg nevienalytė, ji negali suteikti asmeniui kultūrinio ir moralinio integralumo. Todėl panašu, kad išplėtus pilietiškumo suvokimą vėl grįžtama prie radikalaus individualizmo. Kada visuomenė regima kaip mechaniška individualių būtybių sankaupa, neišvengiamai silpsta natūralūs bendrumo ir pasitikėjimo saitai. Negana to, įsivyrauja abstrakti individualių teisių idėja, reiškianti, kad žmogui jo aplinka yra pavojinga, todėl jį reikia nuolatos saugoti ir ginti. Iš tiesų tai liudija, jog bendruomeninio dvasingumo ugdymas pamažu užleidžia vietą pragmatiškam asmeninių poreikių tenkinimui. Taigi toks „pilietis“ įgauna tiesiog atvirkščią tradicinės koncepcijos pavidalą – ryšys su tauta ir valstybe jam tampa paprasčiausiai nebereikalingas.   

Dalyvauti, o ne stebėti

Remiantis tradicine pilietiškumo samprata, nesavanaudišką įsipareigojimą konkrečiai tautai ir valstybei skiepyti neįmanoma be dorybių ugdymo. Tik atsakingai žvelgdamas į jį supančią tikrovę, žmogus natūraliai išmoksta ištikimybės, tarnystės ir altruizmo. Dar Platonas yra pasakęs, jog dorybes reikia praktikuoti nuolatos. Taigi pilietiškumo ugdymui nepakanka vienalaikio mokyklos kurso. Mąstant apie pilietinio ugdymo svarbą paprastai pabrėžiamas tikslas sukurti visuomenę, kuri ne tik suprastų valstybėje vykstančius procesus, bet ir jaustųsi galinti pakreipti juos teisingesne linkme. 

Pirmiausia tam reikalinga, jog piliečiai įgytų bent elementarių politinių žinių ir kompetencijos argumentuotai vertinti valstybės institucijų veikimą. Žmogus, nesuvokiantis politikos veikimo specifikos, lengvai pasitenkina įtaigia viešąja retorika, todėl gali būti nuolatos apgaudinėjamas. Tačiau kartu pilietiškumas turėtų tapti impulsu įsitraukti į politinį vyksmą, kuris neapsiriboja rinkimų procedūra – demokratijai reikalinga sąmoninga ir aktyvi politinė bendruomenė. Vadinasi, dėl visuotinės lygybės įtvirtinimo demokratijoje vyraujantį autoritetų trūkumą įmanoma kompensuoti bent minimalia piliečių kompetencija tapti atsakingais savo valstybės kūrėjais. 

Lietuvoje dažnai pasigirsta svarstymų apie tai, kas nutiko, kad išsvajotas demokratinis modelis neveikia taip, kaip buvo tikėtasi. Taip yra todėl, jog institucijų pakeitimas nėra tapatus politinės kultūros ir mąstymo pokyčiams. Šiandieną vyraujantis demokratinės kultūros stygius atrodo tiesiog tobulai logiška sovietmečiu diegtos politinės apatijos ir bejėgiškumo jausmo tąsa. Tačiau abstraktūs raginimai kurti aktyvią ir pilietišką visuomenę gali vargiai įkvėpti žmones iš pasyvių žiūrovų tapti aktyviais politinio gyvenimo dalyviais. Tik įgiję aiškesnį politinės sistemos suvokimą piliečiai sugebėtų susiformuoti pagrįstą požiūrį į politiką, o kartu suprasti savo pačių dalyvavimo galimybes ir prasmę. 

Tėvynės meilė kaip esminė sąlyga

Galiausiai, pilietiškumas negali būti atsiejamas nuo patriotizmo, nors panašu, kad šiandieną kalbėti apie pilietiškumą atrodo kur kas madingiau ir korektiškiau nei apie buvimą savo valstybės patriotu. Vis dėlto tik patriotizmas iš tiesų įprasmina pilietiškumą. Pilietiškas elgesys, aktyvus dalyvavimas ir įsitraukimas yra didžiulė vertybė, tačiau žmogus gali būti pilietiškas absoliučiai bet kur – užsienio valstybėje ar netgi esant totalitariniam režimui. 

Tuo tarpu patriotizmą dabar dažnai bandoma sumenkinti ir netgi priversti gėdytis meilės savo valstybei. Negana to, egzistuoja keistas patriotizmo sampratų pliuralizmas, leidžiantis kiekvienai politinei jėgai išsirinkti norimą meilės tėvynei „versiją“. Įprasta šios sąvokos prasmė – sąmoninga meilė ir įsipareigojimas savo tautai ir  valstybei – tapo kritikuojama dėl to, jog, neva, klaidinga yra savo valstybę ir tautą laikyti savaiminėmis vertybėmis. Tačiau tokiu atveju neišvengiamai kyla klausimas, ar šios vertybės iš principo gali būti kitokios? Vien pats gimimo faktas tam tikroje valstybėje yra grynai atsitiktinis, tačiau būtent todėl tai yra aukštesnė, metafizinė duotybė. Dėl šios priežasties iš jos kylanti meilė ir pagarba negalinti būti kitokia, kaip tik savaiminė. 

Kadangi patriotizmas įprasmina pilietiškumą, pastarasis gali tapti iš tiesų vertingas egzistuojant sąmoningam ir įpareigojančiam ryšiui su savo tauta ir valstybe. Tik suvokus šią paprastą tiesą įmanoma pasiekti, kad būti piliečiu ir patriotu reikštų ne tik skambius žodžius, bet ir nuolatinį darbą dėl aukštesnių, kasdienę individo egzistenciją peržengiančių tikslų. 

Susiję straipsniai

Politika 2287486257283346655

Rašyti komentarą

  1. Ačiū, šauniai parašyta, pagarba!
    Beje dėl šito - "žmogus gali būti pilietiškas absoliučiai bet kur – užsienio valstybėje ar netgi esant totalitariniam režimui": BŪTENT todėl tas "pilietiškumas" ir diegiamas VIETOJ patriotizmo. Kaip aname sajūze žmogus turėjo būti "tarybinis pilietis", taip šitame - "europietis". O patriotizmas - kaip visokiais būdais slopintas valdant "seniesiems" raudoniesiems, taip tebeslopinamas valdant "naujiesiems". Nihil novum sub sole, kaip sako. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Švarus ir teisingas gyvenimo stebuklo supratimas. Didelė laimė matyti ir žinoti, kad auga toks gražus jaunimas Lietuvoje.
    Iš tiesų, tikrovė aiški ir akivaizdi, lyg tyra ašara vaiko akyje. Ir jei žmogus neįsitraukia į išsigimusią politiką, pasaulį pažįsta tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, - koks turėtų būti.
    Taip ir norisi veidmainiams politikieriams priminti Kristaus žodžius:
    „ Mt 18 2 Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų 3 ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę"."

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-04-13 16:36

    valstybė savo prigimtimi yra politinis kūrinys, skirtingai nuo bet kokio kito susibūrimo, judėjimo arba sueigos. Nėra politikos - nėra valstybės. Ir priešingai - ten kur valstybė, ten politika neišvengiama. Todėl visos kalbos apie kultūrą ir tautiškumą yra savaime geros, bet vien jomis, nesukūręs politinės (o ne vien tautinės) piliečių bendruomenės ir iš jos kylančios valstybės, neišspręsi valstybės kūrimo problemos, t.y. liksi tautiniu (gal dar ir kultūriniu) sambūriu be valstybės.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-04-13 16:37

      kas, beje, Lietuvoje ir vyksta. Deja, esame tautinis sambūris be piliečių ir be valstybės.

      Panaikinti
    2. Nieko nuostabaus - yra nemenkas spaudimas tiek iš Briuselio, tiek iš jų klapčiukų Vilniuje, kad lietuviai nevirstų politine tauta tikrąja to žodžio prasme, o valstybė kuo greičiau pataptų "sajūzine respublika". Beje, dėl "tautinio sambūrio" irgi ne visai sutikčiau - tautiškumas slopinamas ne ką mažiau - gi visi turi patapti "europiečiais/pasaulio piliečiais" (plg. "tarybiniais piliečiais").
      Idealiu atveju, atsižvelgiant į faktą, kad Lietuvos Respublika buvo sukurta ir atkurta kaip tautinė valstybė, čia turėtų būti tautiškumo ir politiškumo sintezė. Deja, aktyviai slopinama tiek viena, tiek kita.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-04-13 23:21

    Na va, pagaliau, kad ir privalomai pamekenes savo propagandine mantra apie briuselio samoksla, sutinki su manimi, kad politika ir pilietiskumas mirtinai reikalingi, butini, trukstami elementai musu gyvenime.
    Tautiskumo turime. Ir atsargu prikaupeme. Reikia kurti trukstama dali.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmiausia, leisiu sau pacituoti itin šiam atvejui tinkamą frazę iš Dostojevskio "Brolių Karamazovų" (persiprašau, kad ne valstybine kalba): "А извольте, сударь, уметь со мной говорить, если еще не научены, я вам не ты, не извольте тыкать-с".
      Antra, pons "anonime", labai panašu, kad tamstai sunkoka su teksto suvokimu - aš sakiau, kad reikia tautiškumo ir politiškumo SINTEZĖS, o ne "pilietiškumo" VIETOJ tautiškumo, tad šiuo požiūriu tamstos teiginys "sutinki su manimi" yra, manyčiau, nepagrįstas.
      P.S. O apie "propagandines mantras" tai ne tamstai kalbėti. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-04-14 06:40

      Na va, ir puiku. Dar karta - patvirtinimas. Jeigu reikia sintezes, tai kaipgi ji galima be visu jungiamuju elementu? Vadinasi, valstybe be politikos ir pilietiskumo sudetu su tautiskumu yra kaip cepelinai be bulviu arba be mesos. Niekada nieko kitaip ir nesakiau, tik kai kas girdi ka nori. Aisku, laikausi nuomones, kad perdetas tautiskumo akcentavimas politiskumo ir pilietiskumo saskaita yra apgailetinas ir zalingas.
      O kad ne viskas taip paprasta, iliustruoja cia pat patalpintas mano megiamo H.Belloc straipsnis apie islama, kuriame cituojamas Napoleonas, istares zinoma fraze, kad visi karai Europoje - pilietiniai karai. To nepriimantys lietuviai pilietinius karus su rytais kariauja, o ne su vakarais.

      Panaikinti
    3. Na, tamsta savo komentaruose labai aršiai tautiškumo atžvilgiu pasisakydavote, todėl ir susidarė įspūdis, kad tamstai tautiškumas - blogai, o pilietiškumas - gerai. Na, panašu, kad artėjam link sutarimo, jog normaliam tautinės valstybės funkcionavimui reikalingi visi dėmenys - ir tautiškumas (savo kalbos, kultūros, istorijos - apskritai visos tautinės savasties - išsaugojimas), ir pilietiškumas ("gerai elkis, laikykis įstatymų ir eik balsuoti"), ir patriotizmas. Vis dėlto, panašu, kad dėl vieno punkto tikrai nesutarsim - mano įsitikinimmu (patvirtintu tiek eurosajūzo šulų pasisakymais, tiek vykdoma politika), tokia sintezė eurosajūzui NĖRA priimtina - jiems reikia TIK pilietiškumo (nes, kaip sakė autorė, "žmogus gali būti pilietiškas absoliučiai bet kur – užsienio valstybėje ar netgi esant totalitariniam režimui"), tuo tarpu tamstos nuomone, tai tėra "propagandinė mantra".

      Panaikinti
    4. Tiesa, dėl "pilietiškumo" - jau esu minėjęs, kad pas mus nusivažiuota tiek, kad ir šiukšlių rinkimas, ir žuvusių didvyrių pagerbimas vadinami vienodai - "pilietinėmis akcijomis", bet Vakarai nuėję dar toliau: ten eilinės negrų ar babajų riaušės, sukeltos dėl kokio policijos nudėto bandito, tolerastinėje purvasklaidoje vadinamos "civil unrest". Įdomu, jei pas mus, tarkim, čigonai, protestuodami prieš prekybos narkotikais suvaržymus, pradėtų deginti automobilius ir plėšti parduotuves, spauda irgi rašytų apie kokią "pilietinę nepaklusnumo akciją"? :D

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-04-14 15:00

    Komentatoriai, gerbkite patys save. Juk jūs ginčijatės dėl, neva, kažkokių tai vertybių. Minite tam tikrus visi tuos pačius žodžius, o akivaizdžiai matosi, kiekvienas po tais žodžiais įsivaizduojate vis kažką kita, vien tik sau pačiam kažką suvokiama. Gaunasi, lyg toje pasakoje, kaip vėžys, varlė, lydeka ir gulbė vežimą vežė.
    Tokie dabar jau laikai yra, kad kiekvienas "išminčius" su aukštuoju, praktiškai nėra nė pradinio mokslo deramai įsisavinęs. Kad susišnekėti gautųsi, būtina matyti ir turėti omeny pačią realybę: kaip ką su kuo kaip derinant įmanoma naudą gauti tokią, kad ir perspektyvoj neatsirūgtų.
    Mokykitės iš jaunų žmonių. Jie pavyzdį rodo. Juk vien terminais, kaip abstrakcijom, operuojant tik nusigrybauti įmanoma, bet ne reikalus tinkamai sutvarkyti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Gaila, kad Monikutė nesupranta, kad "pilietis" nereiškia lietuvis. Piliečiu gali būti ir papuasas, o lietuvių tauta tai nyksta. Liks piliečių Lietuva be lietuvių. Taip kaip čia dabar, jei gerbiamoji tautininkė...... ?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-04-22 14:34

    Algimantai, atidžiau perskaitykite prieš verdiktus skelbdamas. Štai ką rašo:


    "Tėvynės meilė kaip esminė sąlyga

    Galiausiai, pilietiškumas negali būti atsiejamas nuo patriotizmo, nors panašu, kad šiandieną kalbėti apie pilietiškumą atrodo kur kas madingiau ir korektiškiau nei apie buvimą savo valstybės patriotu. Vis dėlto tik patriotizmas iš tiesų įprasmina pilietiškumą. ..., tačiau žmogus gali būti pilietiškas absoliučiai bet kur – užsienio valstybėje ar netgi esant totalitariniam režimui.

    Tuo tarpu patriotizmą dabar dažnai bandoma sumenkinti ir netgi priversti gėdytis meilės savo valstybei. ... Įprasta šios sąvokos prasmė – sąmoninga meilė ir įsipareigojimas savo tautai ir valstybei – tapo kritikuojama ... Vien pats gimimo faktas tam tikroje valstybėje yra grynai atsitiktinis, tačiau būtent todėl tai yra aukštesnė, metafizinė duotybė. Dėl šios priežasties iš jos kylanti meilė ir pagarba negalinti būti kitokia, kaip tik savaiminė.

    Kadangi patriotizmas įprasmina pilietiškumą, pastarasis gali tapti iš tiesų vertingas egzistuojant sąmoningam ir įpareigojančiam ryšiui su savo tauta ir valstybe."

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai rodo, kad tautininkai nelabai skyriasi nuo liberalų.

      Panaikinti
    2. Ne - tai rodo išankstinį komentatoriaus nusistatymą ir atsisakymą bent pabandyti suvokti tekstą. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item