Liudas Dapkus. Trys gilios duobės Lietuvos kelyje

Mokytojo antausis mokiniui Papilės Simono Daukanto gimnazijoje trumpam atkreipė dėmesį į dramą, jau seniai vykstančią mūsų šalies mokyklose. Vieni piktinasi sulaukėjusiais moksleiviais, kiti atkerta, kad pedagogai nepasiruošę dirbti su vaikais.

Rimtos lėtinės ligos simptomas pratrūko paniekos, baimės ir įniršio priepuoliu. Tačiau šis sergančio kūno traukulys jau blanksta politinių rietenų, naujų skandalų ir tarptautinių grėsmių fone. Mes jau seniai įpratome kartoti vis tas pačias klaidas, iš jų nesugebėdami nei pasimokyti, nei padaryti esminių išvadų. Ir tai yra labai blogai.

Mat švietimas ir demografija, dvi esminės tautos išlikimo sąlygos, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio palikti savieigai, iš esmės nieko nedarant. Vis tikintis, kad viskas kažkaip susigulės. Gal rinka sureguliuos? Padės drausmingai įdiegtos Briuselio direktyvos?

Nė velnio! Savaime tai neišsispręs, o netrukus prasidės procesai, kuriuos ateityje istorikai vadins lūžio taškais. Už nepadarytus namų darbus bus parašyti pažymiai – jei dar ne rytoj, tai kitą dieną.

Lietuva iš viso turėjo 12 švietimo ministrų: nuo D.Kuolio iki A.Pitrėnienės. Visi savo veikla (dažniau neveikimu) prisidėjo prie esamos situacijos. Kažkas skubėjo ardyti ankstesnę sistemą neturėdamas vizijos kaip atrodys nauja, kitas įdiegė profiliavimą, kai aštuntokas turi nuspręsti, kuo bus užaugęs. Ir taip toliau. Eksperimentų buvo daug, rezultatai – kaip kuolas ant kaktos.

Šįmet vasarį surengtas kasmetinis pagrindinio ugdymo pasiruošimo patikrinimas priminė liūdną tiesą: mokslai vaikams – vis sunkiau suvokiami. Yra savivaldybių, kurios matematikos patikrinimo neįveikė net trečdalis dešimtokų.

Koks šalyje bendras dešimtokų lietuvių kalbos išlaikymo balo vidurkis? Ogi 6,33. O štai – matematikos – vos 5,59!

Ir žinot, kas liūdniausia? Po poros metų tai jau atrodys visai pakenčiami balai, nes bendras žinių lygis toliau smunka. Į darbo rinką ateina jauni žmonės, neturintys bazinių žinių ir gebėjimų. Jie nesugeba teisingai suprasti skaitomo teksto, nemoka atlikti elementarių praktinių skaičiavimų. Daugėja vaikų, neturinčių net minimalių mokymosi ir darbo gebėjimų.

Anksčiau sakydavo: tie tai eis griovių kasti. Bet dabar viskas kitaip. „Mes esame visų pirma socialiai atsakinga ugdymo organizacija ir mūsų tikslas yra suteikti jaunuoliams universitetinį išsilavinimą, kad ir kokie neraštingi jie būtų. Ateityje svarstysime galimybę priimti ir be brandos atestato“, – taip tragikomišką situaciją apibūdino Vilniaus Universiteto rektorius A.Žukauskas.

Galima pykti arba liūdnai juokauti, tačiau problema – rimtesnė, nei plintantis neraštingumas. Jau po kelerių metų Lietuva atsidurs naujos realybės ruože, o ekonomiką vienas po kito užgrius trys rimti išmėginimai.

Nuo 2020 m. drastiškai sumažės ES parama. Panašiu metu atsivers demografinė duobė, kuri kasmet vis gilės. Pagal dabartines demografines tendencijas, 2025 Lietuvoje gyvens vos 1,9 mln. žmonių. Ir tik mažesnioji jų dalis kurs kažkokią pridėtinę vertę.

Jau dabar verslui trūksta kvalifikuotų darbingo amžiaus gyventojų, o pensinio amžiaus gyventojų stabiliai daugėja. Valstybei subalansuoti finansus darysis sunkiai įmanoma, nes darbo jėga bus susitraukusi net trečdaliu.

Bet tai – dar ne viskas. Maždaug tuo metu jau bus įsibėgėję poindustrinės ekonomikos procesai. Vairuotojus kabinose, darbininkus cechuose bus pakeitę išmanieji robotai, o sudėtines dalis, kurias pagal užsakymus gamina tokios šalys kaip Lietuva išstums pigi 3D spausdintuvų produkcija.

Toje pasaulinėje ekonomikoje liks nedaug vietos ir galimybių tokioms ekonomikoms, kokią vis dar puoselėja Lietuva. Kovodama su savo pačios demonais, rinkdama į valdžią vis tuos pačius veikėjus arba jų antipodus. Iš esmės neįstengiančius kažko pakeisti, bet puikiai žinančius ką daryti, kad gerai gyventų jų partija ir artimiausia aplinka.

Kas laukia valstybės, kur į valdžią nuolat patenka gudrūs, bet neišmintingi veikėjai? Jie gal ir mato, kas aplink vyksta, bet to nesuvokia. Juos valdo amžino statybininko mentalitetas, vis mėginant gauti iš Briuselio (kaip kadaise iš Maskvos) pinigų, kad už juos būtų galima kuo daugiau išasfaltuoti ir iškloti trinkelėmis. Na gerai, dar LED šviestuvų prikaišioti į skverus, kuriais niekas seniai nebevaikšto ir kurių prižiūrėti jau nebus kam.

Jie nesupranta, kad tautos klestėjimą ir ateitį nulems žinios. Išsilavinę, plataus akiračio, idėjų turintys žmonės. Būtent toji rūšis, kuri mūsų šalyje nuosekliai ir tragiškai tirpsta. Maža to, Lietuva yra viena paskutinių valstybių pagal talentų pritraukimą ir pastangas juos išsaugoti.

Tautinė pramonė iš esmės nepajėgi konkuruoti pasaulinėse rinkose. Ji gamina sudėtines didelių užsakovų produkcijos dalis. Metų metais frezuoja plokštes, karpo lekalus pagal tą patį paskolintą brėžinį. Tačiau visa tai iš inercijos ir savo siauro supratimo ES pinigais remia valstybė, užuot susitelkusi į didžiausią pridėtinę vertę žinių ekonomikoje kuriančias sritis – biotechnologijas, mediciną, IT. Taip pat – nuosekliai augantį paslaugų, turizmo, poilsio sektorių.

Lietuvoje dar yra likę veiklių, kūrybingų žmonių. Kažkas čia dar gyvens ir po 10, ir po 20 metų. Klausimas tik toks: ar ištrūkusi į laisvę, pradėjusi reformas ir persidažiusi fasadą valstybė nori būti kažkas daugiau, nei ES paribio ruožas?

O gal jai lemta dar ilgai likti mažai kam įdomia pustušte valstybe su gražia, bet itin retai gyvenama teritorija?