Kun. Robertas Urbonavičius. Iš žaizdų atpažįstamas

„Pridėk čia ranką ir apžiūrėk vinių vietą;  jau nebebūk netikintis, – būk tikintis“, aleliuja. ...

„Pridėk čia ranką ir apžiūrėk vinių vietą; 
jau nebebūk netikintis, – būk tikintis“, aleliuja.
(Komunijos antifona)

Įžengę į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas dienas, per kurias kasdien iš naujo paminimos Kristaus Prisikėlimo iškilmės. Tačiau velykinis džiaugsmas nesibaigia, nes jis tęsis iki Sekminių šventės – iš viso 50 dienų arba, kaip skaičiavo Bažnyčios tėvai, 7x7+1: „Jei padauginsime septynis iš septynių, suprasime, kad šis šventas laikas tikrai yra šabų šabas; bet aštuntoji diena, kuri yra ir pirmoji diena, jį užbaigia ir pakelia į Evangelijos pilnatvę.“ (šv. Hiliaras, IV a.) Velykų oktava buvo skirta naujakrikščiams, kurie per Velyknaktį tapo Bažnyčios vaikais. Todėl II Velykų sekmadienis buvo vadinamas Dominica in albis depositis (sekmadienis, kai nusivelkamos albos), nes tada neofitai nusivilkdavo aštuonias dienas nešiotą baltą apdarą – albą. Šį paprotį mini šv. Augustinas bei vieno IV a. pab velykinio himno autorius. 2000 m. šv. Jonas Paulius II šį sekmadienį paskelbė ir Dievo Gailestingumo šventės diena, pagal Viešpaties norą išreikštą šv. Faustinai.

Šio sekmadienio Dievo Žodžio skaitiniai kalba apie Viešpaties veikimą savo Bažnyčioje. Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų regime Bažnyčios pavasarį – globojama ir sirpinama apaštalų Ji auga ir plečiasi. Prisikėlusysis nepaliko savo kaimenės, bet ir toliau veikia per savo išrinktuosius: „taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami ¬sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi.“ Rodos, norėtųs sakyti, tai buvo tik pradžia, netrukus prasidėjo persekiojimai bei nesutarimai pačioje Bažnyčioje, O ką jau kalbėti apie mūsų laikus! Tačiau mus padrąsina ir nuramina apaštalas Jonas „jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir kantrybės bendrininkas Jėzuje“, kuris kalėdamas Patmo saloje, vykstant aršiems krikščionių persekiojimams, kuomet galinga Romos imperija užsimojo sunaikinti šią „naują sektą“, susitiko Prisikėlusįjį, kuris apreiškė, kad yra su savo Sužadėtine visuomet, tiek žydėjimo, tiek ir šalnų laiku: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Evangelija mums pristato apaštalo Tomo – nevierno Tamošiaus – istoriją. Atsitraukęs nuo brolių, jis pražiopso Viešpaties atėjimą. Dar daugiau, sugrįžęs pasako, kad visi jo broliai patyrė masinę haliucinaciją ir patikės tik tada, kai Viešpats išpildys jo sąlygas: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Prisikėlusysis išpildo Tomo norą ir šis pateikia trumpiausią ir tiksliausią tikėjimo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Daug kalbėta apie Tomo elgesį, - vieni jį giria už drąsą, kiti peikia už nepasitikėjimą. Svarbiausi šioje istorijoje yra keli momentai:

1. Jėzus yra su savo Bažnyčia – Jis ateina durims esant užrakintoms, nes apaštalai bijo, kad ir juos ištiks Mokytojo likimas, ir atneša Savo ramybę. Bažnyčioje visada bus tokių akimirkų, kai norėsis užsidaryti duris, atsitraukti – ar tai būtų ISIS vykdomas teroras, ar sekuliariojo pasaulio puolimai. Tačiau mūsų Viešpats yra su mumis ir Jis atneša savo ramybę.

2. Be Bažnyčios nėra išganymo – apaštalas Tomas, palikęs savo brolius, nesusitiko Prisikėlusiojo. Jėzus jam pasirodė, kuomet šis buvo vėl kartu su broliais. Kristus yra atrandamas tik Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Galima pažinti Kristų asmeniškai, tačiau gyventi su Juo kasdienybėje įmanoma tik Bažnyčioje. Jėzus neatskiriamas nuo Bažnyčios.

3. Pažįstamas iš žaizdų – net ir Prisikėlęs, Viešpats Jėzus išsaugojo savo Kančios bei Pergalės Ženklus – Šlovingąsias Žaizdas, tam, kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: „mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ Ir tebeesame gydomi. Viešpats apsireiškęs šv. Faustinai kviečia drąsiai pasinerti į Jo Gailestingumo Versmes – Šventąsias Žaizdas, ypač Jo pervertą Šoną bei atvertą Širdį. Tie, kurie svajojo apie Bažnyčią, sudarytą iš tobulųjų bei nepriekaištingųjų, deja, buvo eretikai: montanistai, katarai, jansenistai.

Svarbiausia žinia yra ta, kad kiekvienas iš mūsų esame kviečiami toliau rašyti Evangeliją – savo gyvenimu liudyti šlovinguosius Viešpaties darbus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.“

Džiaukitės savo didžia garbe 
ir dėkokite Dievui, 
kuris jus pašaukė į dangaus karalystę, aleliuja.
(Mišių introitas)

Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 7147928149074939159

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-04-05 21:19

    "Pažįstamas iš žaizdų" - labai įstrigo.
    Nelengvi žodžiai, bet ir paguodžiantys.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item