Jonas Švagžlys. Saudo Arabija: artima Vakarų sąjungininkė ar radikalaus islamizmo rėmėja?

Po 2001 m. surengtų teroro išpuolių Niujorke bei Vašingtone didžiausiu iššūkiu Vakarų pasauliui tapo augantis islamo ekstremizmas. Vakarų...

Po 2001 m. surengtų teroro išpuolių Niujorke bei Vašingtone didžiausiu iššūkiu Vakarų pasauliui tapo augantis islamo ekstremizmas. Vakarų šalių lyderiai ieško artimų sąjungininkų musulmoniškame pasaulyje, siekdami kartu kovoti su augančia terorizmo problema. Jau daugelį metų viena artimiausių JAV bei kitų NATO šalių sąjungininkių Artimuosiuose Rytuose laikoma Saudo Arabija (SA). 

Vakarų šalių bendradarbiavimas su šia šalimi dažniausiai vertinamas gana pozityviai. Būdama antra po Venesuelos pagal turimus naftos išteklius šalimi, SA vaidina svarbų vaidmenį Naftą eksportuojančių šalių organizacijoje (OPEC) – būtent JAV derybos su SA lėmė naftos kainų kritimą dėl ko Rusija susidūrė su rimtais ekonominiais sunkumais ir netgi buvo priversta atsisakyti dalies ambicijų Ukrainoje. Ypač didelį vaidmenį SA vaidina sprendžiant geopolitinius bei su terorizmu susijusius klausimus. Pernai gruodį SA pareiškė kurianti 34 musulmoniškų šalių koaliciją kovoje su terorizmu.

Kita vertus, nors SA deklaruoja kovojanti su islamistinėmis grupuotėmis, tačiau ši šalis taip pat remia radikalios islamo atšakos vahabizmo judėjimus, pasižymi itin nepalankiu požiūriu į šalyje gyvenančius kitų tikėjimų žmones, be to, šios šalies piliečiai siejami su daugeliu teroro išpuolių. 

Nuo skurdžios dykumų oazės iki turtais aptekusios karalystės

Skirtingai nei daugelis kitų regiono šalių, tokių kaip Iranas, Sirija bei Irakas, SA negali pasigirti turtinga istorija ar kultūriniu palikimu (išskyrus, aišku, islamo religijos atsiradimą bei šventuosius Mekos ir Medinos miestus). Dabartinė SA kaip šiandieninė valstybė pradėjo formuotis 1902 metais, kuomet  musulmonų vahabitų lyderis Abdul Aziz bin Abdul Rahman ibn Saud užėmė savo gimtąjį Rijadą. 1932 m. valstybė buvo suvienyta, o Abdul Aziz bin Abdul Rahman ibn Saud tapo pirmuoju jos karaliumi. Iki atrandant naftos SA buvo skurdi šalis, daugiausiai pajamų surinkdavusi iš į Meką bei Mediną keliaujančių musulmonų piligrimų (pagal islamą, kiekvienas musulmonas bent kartą gyvenime turi aplankyti Meką ir paliesti šventąjį Kaabos akmenį). 

Tačiau šalies padėtis ėmė kardinaliai keistis, kuomet 1938 m. šalyje buvo atrasti milžiniški naftos ištekliai. Šalis tapo viena pagrindinių naftos eksportuotojų pasaulyje, o taip pat ir viena turtingiausių pasaulio šalių. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2014 m. šalies BVP vienam gyventojui siekė 52 311 JAV dolerių. Pagal šį rodiklį SA užėmė vienuoliktą vietą pasaulyje, vienu laipteliu nusileidusi JAV, bet aplenkusi tokias ekonomikos galiūnes kaip Vokietija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kanada ar Švedija. Šalies turi vieną geriausių pasaulyje prekybos balansų. Kita vertus, beveik visą šalies eksportą sudaro nafta bei kiti gamtiniai ištekliai (auksas bei gamtinės dujos).

SA turi didelių ambicijų tapti galinga karine jėga, ir šiam tikslui pasiekti kasmet investuojami dešimtys milijardų dolerių. Pagal išlaidas gynybai SA nusileidžia tik JAV, Kinijai bei Rusijai (tiesa, kai kuriais skaičiavimais, pastaraisiais metais SA išlaidos krašto apsaugai viršija netgi Rusijos išlaidas). Ypač dideles lėšas šalis investuoja į karines oro pajėgas. Nors SA palaiko įtemptus santykius su kita galinga regiono valstybe – Iranu – ir ribojasi su politiškai nestabiliais Iraku bei Jemenu, kai kurių apžvalgininkų vertinimu, tokias milžiniškas lėšas kariuomenei skirti skatina ne tik geopolitinė situacija, bet ir asmeninės šalies lyderių ambicijos bei tarptautinio prestižo siekis. 

Vis dėlto, pagal daugelį rodiklių šalis gerokai atsilieka nuo kitų turtingų šalių. Pavyzdžiui, raštingumas šalyje siekia 95 proc. gyventojų, kai tuo tarpu beveik visose Vakarų pasaulio šalyse jis beveik lygus 100 proc. Npepaisant didelių išlaidų sveikatos apsaugai, gyvenimo trukmė šalyje, 2013 m Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, siekė 76 metus (mažiau nei Lenkijoje bei Estijoje). Palyginimui – kur kas mažesnį nei SA BVP 1 gyventojui turinčioje Ispanijoje gyvenimo trukmė siekia 83 metus. Todėl nieko nuostabaus, jog pagal bendrą gyvenimo kokybės indeksą SA rikiuojasi žemiau nei daugelis Vidurio Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą.

Pažymėtina, jog šalies karališkoji šeima, kuri yra viena turtingiausių pasaulyje, milžiniškas lėšas investuoja Vakarų šalyse. Princas Al Waleed bin Talal 2011 m. šimtamilijonines sumas investuoja į tokias kompanijas kaip „Apple“, Disney“, „Twitter“, taip pat valdo keletą procentų. JAV  naujienų kompanijos „Fox news“ akcijų. Būtent karališkosios šeimos gausios investicijos taip pat gali būti laikomos viena priežasčių, kodėl, nepaisant gausių žmogaus teisių pažeidimų, šalies valdantysis elitas turi gana stiprias pozicijas JAV ir kitose Vakarų šalyse. 

Absoliutinė monarchija ir islamiškasis vahabizmas

SA – absoliutinė monarchija. Ją valdo pirmojo šalies karaliaus palikuonys. Rinkimai vyksta tik į regionines valdžios institucijas. Karališkosios šeimos nariai užima aukštus postus vyriausybėje, be to, didelę įtaką priimant sprendimus turi aukšti islamo dvasininkai. Koranas laikomas šalies konstitucija. Pažymėtina, jog SA visus aukščiausius valdžios postus užima vyrai. 2009 m. pirmąkart šalies istorijoje moteris buvo paskirta švietimo viceministre. Pernai gruodį vykusiuose savivaldos rinkimuose moterys pirmąsyk galėjo balsuoti ir būti renkamos į savivaldos institucijas. 

Nors moterų teisių suvaržymai būdingi daugeliui musulmoniškų šalių, SA išsiskiria netgi jų tarpe. Tai yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje moterims draudžiama vairuoti automobilį. Toks įstatymas motyvuojamas tuo, jog moteriai sėdint už vairo padidėja fizinio kontakto su vyrais tikimybė, be to, tokiu atveju joms gali tekti nusiimti veido apdangalą, pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui ar tikrinant vairuotojos dokumentus (pagal šalyje galiojančius įstatymus, visos moterys viešumoje privalo vilkėti visą kūną bei plaukus dengiančius drabužius; nors formaliai dengti veidą nėra privaloma, tačiau veido apdangalą nusiėmusios moterys rizikuoja atkreipti religinės policijos dėmesį).

Šalyje gausu apribojimų, nebūdingų net itin konservatyvioms musulmoniškoms šalims, tokioms kaip Iranas. Pavyzdžiui, šalyje nėra kino teatrų (palyginimui – itin konservatyvus Iranas garsėja savo kino industrija, jo režisierių sukurti filmai yra laimėję ne vieną tarptautinį apdovanojimą), mokyklose draudžiamos muzikos pamokos. Nors kitatikių persekiojimai būdingi daugeliui islamiškų kraštų, tačiau SA yra viena nedaugelio valstybių, kuriose apskritai draudžiama praktikuoti visas kitas religijas. Pavyzdžiui, šalyje nėra nė vienos krikščionių bažnyčios (nors, įvairiais skaičiavimais, šalyje gyvena apie pusantro milijono krikščionių, daugiausia darbininkai iš Filipinų ir kitų užsienio šalių), žmonėms draudžiama su savimi nešiotis krikščioniškus simbolius, pavyzdžiui, kryželius, Kristaus atvaizdus. 2012 m. 35 darbininkai iš Etiopijos buvo areštuoti privačioje erdvėje vykusios maldos metu. Nors oficiali policijos versija, jog kartu buvo skirtingų lyčių atstovai, nesusiję giminystės ryšiais, bet pačių sulaikytųjų teigimu, jie teisėsaugos nemalonėn pateko būtent dėl krikščionybės praktikavimo.

Krikščionių persekiojimai būdingi daugeliui musulmoniškų šalių. Kita vertus, daugelyje jų religijos suvaržymai visgi yra mažiau griežti. Tarkime, Irane krikščionys diskriminuojami, už atsivertimą iš islamo į krikščionybę baudžiama mirties bausme (kaip ir SA), tačiau šimtmečius šalyje gyvenančioms krikščionių bendruomenėms, tarkime, armėnams, nėra draudžiama praktikuoti krikščionybę. Be to, į Iraną be apribojimų gali patekti ir kitų tikėjimų žmonės (tiesiog turi laikytis islamiškos tvarkos – nevartoti alkoholio, laikytis musulmoniško aprangos kodo), šalis netgi bando kurti turizmui patrauklios šalies įvaizdį. Tuo tarpu į SA vizos lengvai išduodamos tik musulmonams, tuo tarpu kitiems patekti į šalį sudėtingiau – reikia vykti su turistų grupe, gauti iškvietimą arba darbo vizą. Tokie apribojimai taikomi siekiant išvengti galimų Šariato teisės pažeidimų ir išlaikyti „grynai islamiškos“ šalies įvaizdį. 

Tokią šalyje galiojančią tvarką lemia šalyje vyraujanti islamo atmaina – vahabizmas. Būtent jo nuostatomis yra valdoma SA. Kaip musulmonų sunitų sekta vahabizmas atsirado XVIII a. Jį propagavo islamo dvasininkas Muhammad ibn Abd-al-Wahhab (šiandieniai aukšti SA islamo dvasininkai yra jo palikuonys). Jis teigė, kad musulmoniškas pasaulis per amžius nutolo nuo savo ištakų. Vahabizmas iš tikinčiųjų reikalauja laikytis griežtos askezės, draudžia daugelį iš Korano mokymo tiesiogiai nekilusių tradicijų, tokių kaip gimtadienių šventimas, paminklų statymas ant kapų, stalo žaidimai (šachmatai, šaškės) . spektakliai (tai laikoma melo forma), barzdų skutimasis ir t.t. Vahabizmas ypač griežtai riboja moterų teises. Pavyzdžiui, jei pagal įprastą islamo interpretaciją moterims pakanka ryšėti skaras, vahabizmas reikalauja dengti visą veidą (galvos apdangalai reikalingi ir vyrams). Vahabitų dvasininkų teigimu, moterys be vyro leidimo neturi teisės išvykti svetur ar dirbti ne namuose (griežti apribojimai keliauti moterims taikomi SA ir šiandien). Daugelis naujovių, tokių kaip popierinių pinigų įvedimas, vergovės panaikinimas ar mergaičių mokyklos buvo įdiegtos tik po didelių diskusijų su aukštais vahabitų dvasininkais. 

Kitas svarbus vahabizmo bruožas – itin priešiškas požiūris į visas kitas religijas, taip pat kitas islamo atmainas, ypač šiizmą (ši atšaka vyrauja Irake bei Irane). Vahabizmas pateisina neapykantą kitatikių atžvilgiu ir palaiko ginkluoto džihado idėją. Libaniečių kilmės JAV mokslininko Nassim Nicholas Taleb teigimu, būtent vahabizmo srovei atstovaujantys dvasininkai yra atsakingi už augantį islamiškąjį ekstremizmą.

Gaudama milžiniškas pajamas už parduodamą naftą, SA didelę dalį šių pinigų skiria vahabizmo propagavimui kitose šalyse. Daugelyje šalių veikia SA ir jos piliečių remiami televizijos kanalai, propaguojantys vahabitinės pakraipos islamą. Vienas skandalingiausių pavyzdžių – Indijoje įsikūrusi „Taikos televizija“ ir jos įkūrėjas Zakir Naik. Šios televizijos, transliuojamos keliomis skirtingomis kalbomis, eteryje ne sykį nuskambėjo itin skandalingi pareiškimai, tokie kaip Z. Naik teiginys, jog Rugsėjo 11-osios išpuoliai buvo pačių amerikiečių darbas. Pernai šis dvasininkas gavo garbingiausią SA valstybinį apdovanojimą už „tarnavimą islamui“, kurį jam įteikė SA karalius Faisalas. 

Jau daugelį metų SA remia mečečių statybą tiek musulmoniškuose, tiek kituose pasaulio kraštuose. Kilus šiandieninei pabėgėlių krizei, SA, nors pati nėra priėmusi didelio pabėgėlių skaičiaus, pasisiūlė pastatyti kelis šimtus mečečių Europoje. Nors iš pirmo žvilgsnio toks pasiūlymas neatrodo grėsmingas, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog SA propaguojama itin agresyvi vahabitinė islamo atmaina, nesunkiai galima daryti prielaidą, jog tokiose mečetėse taip pat būtų dėstomos radikalios Korano interpretacijos, kas kurstytų religinį ekstremizmą tarp Europos musulmonų ir trukdytų ir taip jau problematiškai jų integracijai į vakarietišką visuomenę. 

Situacija yra paradoksali. Viena vertus, SA vakariečių tarpe bando kurti islamo kaip taikios religijos įvaizdį. Jau minėtas W. Talal yra sakęs, kad jo tikslas yra supažindinti amerikiečių visuomenę su musulmoniška kultūra, ir tai yra viena priežasčių, kodėl jis investuoja į žiniasklaidos priemones JAV. Jis taip pat yra skiręs dešimtis milijonų dolerių Harvardo bei Džordžtauno universitetams, kad jose būtų pradėtos dėstyti islamo studijų programos, siekiant amerikiečius supažindinti su islamo tradicijomis. 

Todėl susiduriame su išties grėsminga situacija. Viena vertus, SA turtuoliai Vakaruose kuria islamo kaip draugiškos ir taikios religijos įvaizdį, bet musulmoniškuose kraštuose saudiečių lėšomis propaguojamos itin radikalios islamo atmainos. To pasekoje auga islamiškasis ekstremizmas, tačiau dėl Vakaruose kuriamo kitokio islamo įvaizdžio vakariečiai šio reiškinio iki galo nesuvokia, tad kovoti su islamizmu tampa dar sudėtingiau.

Beje, kalbant apie SA ir vahabizmą, vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną paradoksą. Kaip itin ortodoksinė islamo srovė, vahabizmas iš musulmonų reikalauja laikytis griežtos askezės. Tačiau jį propaguojantys SA valdantieji, akivaizdu, patys tikrai nelinkę gyventi asketiškai. SA karališkoji šeima garsėja itin prabangiu gyvenimo būdu. Tiek jau minėtas W. Talal, tiek kiti karališkosios šeimos nariai perka prašmatnias jachtas bei vilas įvairiuose pasaulio kraštuose. Prabangiame Ispanijos kurorte Marbeloje stovi milžiniška SA karališkosios šeimos rezidencija. Kalbama, jog buvęs SA karalius Fahdas atostogaudamas Marbeloje per dieną išleisdavo kelis milijonus JAV dolerių. Tuo tarpu skurdžiai gyvenančių žmonių dalis SA yra kur kas didesnė nei kitose turtingose pasaulio šalyse (nors vahabitai linkę akcentuoti socialinio teisingumo svarbą). Dar daugiau – už uždarų durų karališkosios šeimos nariai nevaržomai mėgaujasi alkoholiu ir net narkotikais (nors šiaip už narkotikų gabenimą šalyje baudžiama vieša mirties bausme). Tad gal radikalųjį islamą propaguojantys SA valdantieji patys nėra tokie jau uolūs musulmonai?

Parama terorizmui – vieša SA paslaptis

Dar didesnė problema yra šalies sąsajos su teroristinėmis grupuotėmis. Net 15 iš 19 Rugsėjo 11-osios teroro atakų vykdytojų buvo SA piliečiai. Šių nusikaltimų organizatorius Osama bin Laden – vienos turingiausių SA šeimų, susikrovusių milijardinius turtus iš statybų verslo, palikuonis. Nors SA viešai pasmerkė šiuos teroro išpuolius, visgi vargiai tikėtina, ar tokioje griežtai valdomoje šalyje rastųsi galimybės formuotis teroristinėms grupuotėms, jei tam nebūtų palaiminimo iš aukštų valdžios sluoksnių. Vienintelis iš nuteistų Rugsėjo 11-osios sąmokslininkų Zacarias Moussaoui yra pareiškęs, jog paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje keli įtakingi karališkosios šeimos nariai, įskaitant ilgametį SA ambasadorių JAV Bandar bin Sultan, finansiškai rėmė „Al Qaeda“ grupuotę. 

Be to, SA ne sykį rėmė karines islamistų grupuotes Afganistane, Bosnijoje bei kitose šalyse. Afganistano karo prieš sovietų invaziją metais SA finansiškai rėmė prieš sovietus kovojusius mudžachedinus. Nors deklaratyviai tai buvo kova prieš okupantus, tačiau realiai šios grupuotės siekė sukurti islamistinę valstybę.  1996 m. buvo įtvirtintas Talibano režimas, veikęs iki 2001 metų, kai jį nuvertė JAV pajėgos. SA, kartu su Jungtiniais Arabų Emyratais bei Pakistanu, buvo vienintelės šalys, pripažinusios Talibano režimą ir su juo palaikiusios diplomatinius santykius. Dalis Talibano režimo atstovų yra mokęsi SA finansuojamose religinėse mokyklose.

Taigi, nors SA skelbiasi kovojanti su terorizmu (kai kurios grupuotės rengia išpuolius ir SA viduje), tačiau būtų naivu manyti, jog ši šalis yra ir gali būti artima Vakarų sąjungininke. Ne be SA pagalbos didėja religinis ekstremizmas musulmoniškuose kraštuose, ko pasekoje auga ir terorizmo grėsmė. Todėl norėdamos pažaboti terorizmo grėsmę, Vakarų šalys privalo griežtinti toną SA režimo atžvilgiu. Netgi suvokiant, jog dėl to išaugtų naftos kainos, vargu, ar tai būtų per didelis mokestis už saugumą visame pasaulyje.
Šaltinis: žurnalas Tribūna

Susiję

Pasaulis 1937768801361881579
item