Irena Petraitienė. Kunigų seminarija - sala ateizmo vandenyne

Klierikai skaldo malkas. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo. Kauno kuni...

Klierikai skaldo malkas.
Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo.
Kauno kunigų seminarija, gyvenanti 150 metų (1866–2016) jubiliejumi, Švč. Trejybės bažnyčioje parengė fotonuotraukų parodą „Praeities atšvaitai“, kuri paskatino apžvelgti ir sudėtingą 1944–1954 istorinį laikotarpį.

Rektorius kun.dr. St. Gruodis SJ:„Kaip nors susidorosime“

Paskutiniaisiais karo ir pirmaisiais pokario metais Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai vadovavęs rektorius kun. dr. Stanislovas Gruodis SJ, buvęs Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, atsiminimuose pažymi, jog vadovybė daug vargo turėjo dėl seminarijos patalpų ir rūmų išlaisvinimo. Kai ligoninė, karui pasibaigus, buvo evakuota į Vyborgą, seminarijos rūmus tuoj užėmė lakūnai iš Aleksoto. 1944 m. rugpjūtį Ukmergėje vykusioje vyskupų konferencijoje vicerektoriumi paskirtas kan. Petras Rauda savo atsiminimuose plačiau aptarė, kaip buvo ieškotas ir rastas sprendimas dėl seminarijos patalpų: centras – Jėzuitų rūmai, marijonai Laisvės alėjoje užleido visas laisvas patalpas – ten apsigyveno filosofiniai kursai, saleziečiai Švč. Trejybės bažnyčios klebonijoje apgyvendino klierikų: „Žodžiu, pasispaudę – sutilpome… Rytojaus dieną nuvykau pas rektorių t. S. Gruodį. Tai buvo be galo kilni ir įdvasinta asmenybė. Pas jėzuitus gyveno prefektas kun. Juozapas Meidus. Suėjome visi į krūvą aptarti darbo metmenų. Buvo momentų, kai turėjome apsčiai kandidatų į seminariją, nes juos labiausiai patraukė broniruotės, t. y. atleidimas nuo karo tarnybos. Sutarėme per daug nesigilinti į motyvus, atvedusius į seminariją. Pradėjo formuotis kursai. Rektorius, gilaus tikėjimo, atsidavė Dievo Apvaizdai – kaip nors susidorosime…“ Kaimas, sodiečiai seminariją rėmė maistu, klierikai organizuotai važiuodavo į mišką pasikirsti malkų, netgi saugojo seminarijos turtą. Pas saleziečius gyvenę klierikai kartą pastebėjo prie antro aukšto pastatytas kopėčias ir jomis belipančius ligoninės kareivius. Paklausti, ko reikia, lipusieji tiesiog nuriedėjo žemyn… Kiti keli kareiviai susitarė dienos metu apiplėšti Šv. Jurgio (seminarijos) bažnyčią. Kopėčiomis įlipę pro langą pasiglemžė bažnyčios kilimų. Bet nutarę dar pasipelnyti, vėl grįžo, bet nukrito nuo kopėčių, gerokai susitrenkė ir buvo žmonių pastebėti. Taip visus daiktus pavyko susigrąžinti…

Pokario metais, įžengus pro kunigų seminarijos vartus. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo.
T. Gruodis atsiminimuose rašė, jog seminarijos vadovybei buvo rūpesčio tvarkant klierikų dokumentus karo komisariate ir milicijoje. Kaip tik tuomet buvo paskelbta jaunų vyrų mobilizacija ir pakliuvusiems klierikams reikėjo išrūpinti atleidimus nuo karo prievolės, daryti žygius, kad paleistų tęsti mokslų. Ne mažiau teko pavargti, kol pasisekė visus priregistruoti ir išrūpinti naujus pasus. Juoba jog milicijos pareigūnai atidžiai sekė, kad į seminariją nepakliūtų jiems nepageidaujami asmenys. Mokslo metams besibaigiant, klierikai pradėjo dingti iš seminarijos. Vienus areštuodavo saugumas, primesdamas jiems kaltinimą, kad turėję ryšių su „miškiniais“( partizanais), kitus prijungdavo prie į Sibirą deportuojamų tėvų. Labai gąsdindavo ir nerimą keldavo padažnėjęs klierikų kvietimas į karo komisariatą, kur saugumo atstovas visaip stengėsi juos užverbuoti.

Kan. P. Rauda atsiminimuose rašė: „Ateina auklėtinis, vyresnio kurso, apsiblausęs ir pasakoja. Buvo iškviestas į karo komisariatą. Ten du saugumiečiai grasinimais ir geruoju reikalavo pranešti, kas seminarijoje daroma priešvalstybinio. Sakosi, neatsispyręs ir pasirašęs… Ką dabar patarčiau? Pasiūliau duoti pareiškimą, kad sveikatai pataisyti reikia ilgesnių atostogų. Ir jį paleidome… Ateina antras, trečias – teologinio kurso labai padorus auklėtinis, verkia ir pasakoja tą pačią istoriją. Patariau važiuoti namo ir ilgiau pailsėti. Jis grįžo, gavo kunigo šventimus ir dešimtį metų Sibiro… Tiek buvau susijaudinęs, nuėjau pas rektorių ir pasakiau, kad jau aliarmuojantis reikalas.“

1951 m. prie Kauno Švč. Trejybės bažnyčios kiemelyje esančio paminklo sėdi (iš kairės) rektorius kun.A.Vaitiekaitis, protonotaras prof. prel. A.Grigaitis, valdytojas kun. J. Stankevičius, prof. dr. prel. Pr. Kuraitis, prel. J.Elertas. Stovi kun. V. Michelevičius(vėliau vyskupas),kun. A. Jaudegis, kun. A. Šlapkauskas, kun. J. Grigaitis MIC, kun. P. Tamulevičius. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo.
Tada abu su rektoriumi t. Gruodžiu nutarė aplankyti komisariatą ir pamėginti kaip nors sutrukdyti tokią žalingą praktiką, prašyti, kad komisariatas auklėtinius kviestų per vadovybę, bet ne individualiai. Pažadėjo. „Atrodo, laimėjome. Grįžtant išsitariau rektoriui, kad saugumas to nedovanos. Vienas iš mūsų įkliūsime… Taip sakydamas, pamaniau, kad perkūnai kris ant rektoriaus galvos.“ T. Gruodis savo atsiminimuose gailėjosi kan. Raudos, kurį po kelių dienų gatvėje sulaikė saugumiečiai, išlaikė visą naktį, grasino, paskui areštavo, teisė…

1945 m. pavasarį rektorių aplankė jaunas vyras. Pasisakė esąs saugumo leitenantas. Sakėsi kilęs iš geros lietuviškos šeimos, tik jo dėdė karštas komunistas atvedęs į saugumą, kad padarytų čekistu. Pasilieka saugume ne tam, kad galėtų kenkti savo tautiečiams, bet kad galėtų jiems padėti ir įspėti kitus: „Pas mane atėjo todėl, kad saugumas pradėjo minėti ir mano pavardę. Ta proga išvardijo ir keletą užverbuotų kunigų, kurie pranešinėja saugumui reikalingas žinias, vieno slapyvardis – „Žalgiris“, kito – „Ąžuolas“. Patarė jų saugotis. Atsidūriau sunkioje padėtyje: ar imti šį pranešimą už gryną pinigą, ar žiūrėti kaip į provokaciją. Gyvenimas parodė, kad šis pranešimas buvo pagrįstas. „Žalgiris“ ėmė akivaizdžiai mane sekti, laidyti grasinimus, neslėpė kontaktų su saugumu ir baigė savo nelaimingą gyvenimą savižudybe Žaliakalnyje. Tas jaunas vyras dar kartą buvo atėjęs ir pranešė apie gresiantį pavojų kai kuriems kunigams Žemaitijoje.“

Po dienos kitos t. Gruodis gavo įsakymą atvykti į saugumą. Tardytojas ėmė smulkiai klausinėti apie seminarijos personalą, domėjosi, kas iš menininkų dalyvauja seminarijos bažnyčios pamaldose, klausinėjo apie asmeninį gyvenimą, bet kunigo atsakymus protokole suformuluodavo taip, kad galėtų nors kuo apkaltinti. „Mintis, kad šis tardymas, šis neįprastas nervinis įtempimas, Dievas žino, kiek ilgai turės tęstis, visai pakirto mano, karo įvykių ir įtempto darbo seminarijoje išvargintą sveikatą… Kai kitą dieną atėjo manęs aplankyti prel. Stanislovas Jokūbauskis, aš jam pranešiau, kad dėl ligos ir susidariusių aplinkybių toliau negalėsiu eiti seminarijos rektoriaus pareigų.Prelatas pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl visko, kas įvyko, ir prašė neatsisakyti bent nuo moralinės teologijos dėstymo. Taip staiga nukrito mano taip sunkiai pradėtas ir rūpestingai atliekamas vadovavimo seminarijai darbas.“

Vysk. J. Preikšas: „Staiga nubundi – kareiviai su automatais prie lovų stovi“

Griškabūdžio soduose geltonavo sunokę antaniniai obuoliai, galvas svarino jurginai, kai saulėtą 1945 metų rudens dieną tėvų palaiminti trys jauni Juozai – Preikšas (vėliau vyskupas), Žemaitis (vėliau vyskupas) ir Užupis (vėliau prelatas) bėriais kinkytu vežimu patraukė Kauno link. Visus tris jaunuolius į kunigų seminariją išleidę Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios kunigai Juozas Vaičaitis ir Juozas Adomaitis tėviškai įspėjo: „Juozai, nepadarykite gėdos šventajam Juozapui“ (ir visi trys šį įpareigojimą įvykdė su kaupu).

Gausų klierikų būrį, tarp kurių buvo ir trys Griškabūdžio Juozai, 1945 mokslo metais kunigų seminarija, pagal išgales pasiruošusi priimti. „Kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors rašalas nuo šalčio auditorijose užšaldavo, vis tiek daugelis mūsų degė idealizmu, džiaugėmės, kad galime mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo, – pasakojo vysk. J. Preikšas. – Viską mums atstojo garbingų seminarijos profesorių autoritetas, jų uždegantis žodis. Prasidėjus pirmiesiems mokslo metams, 1945 metų rudenį, seminarijoje įvyko džiugi šventė – vyskupas Kazimieras Paltarokas šventė 70-ąsias gimimo metines. Šv. Jurgio bažnyčioje įvyko iškilmingos šv. Mišios, dalyvavo daug svečių. Kartu su klierikų choru, kuriame ir man teko dalyvauti, giedojo garsusis solistas Kipras Petrauskas. Tądien pirmą kartą iš arti pamačiau dvi Lietuvos garsenybes – vyskupą Paltaroką, tikrą tautos milžiną, ir legendinį solistą Petrauską.“

Santakoje. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo.
Rektoriaus kun. S. Gruodžio dėka seminarijoje tada galėjo įsidarbinti ir mokytis žymūs Lietuvos kultūros veikėjai – Antanas Dambrauskas, Juozas Povilionis, Juozas Keliuotis. Ir, žinoma, lietuvių filosofijos pradininkas prelatas prof. Pranas Kuraitis, kuris dažnai visus ragindavo atsigręžti į veiklą, kūrybą, labai dažnai primindavo poetą Jurgį Baltrušaitį, dažnai cituodavo jo ketureilį: „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo Bažnyčia dar nepastatyta, tik išdalintas pilkas akmuo ir rankoms duota jėga.“ „Atsimenu, buvome labai sužavėti profesoriaus Kuraičio akcentais, komentuojant Sofoklio Antigonės atsakymą Edipui: „Aš tavęs,Tėve, taip nemylėčiau, jeigu Dievo nemylėčiau labiau negu tavęs“. Nors nė vienu žodžiu neminėjo partizanų, savaime klausytojams stojosi prieš akis seserų ir motinų lankomi išniekinti laisvės kovotojų kūnai. Visa auditorija Antigonės citatą suprato kaip žodį kenčiančiai tautai: „Aš tavęs Tėvyne, taip nemylėčiau, jeigu Dievo nemylėčiau labiau negu tavęs.“

Prof. Gruodis, būdamas tėvas jėzuitas, kunigystės siekiantiems jaunuoliams, galima sakyti, į rankas įdavė ir jėzuitiškojo dvasingumo pagrindus, kurie seminaristams tapo beveik pagrindine savęs tobulinimo priemone. Didelio intelekto ir krikščioniškosios dvasios profesorius seminaristams buvo iškili asmenybė ir autoritetas. Juozas Preikšas dėjosi profesoriaus dėstomas mintis, moksliškai pagrįstas moralinės teologijos nuostatas ir bendrą dvasininko – mokslininko laikyseną. „Tėvas S. Gruodis buvo didelis savo srities žinovas, reiklus pedagogas, tačiau tėviškas, turėjo humoro gyslelę, matydamas nuovargį seminaristų veiduose, šmaikščiai pajuokaudavo.“

Sekmadieniais, po pietų, tėvas Jonas Paukštys SJ auklėtiniams skaitydavo ugningas dvasines konferencijas, kartu įtraukdamas į šį darbą ir seminaristus, kai kurie jų privalėjo patys vesti konferencijas. Prefektas kun. Aloyzas Šlapkauskas buvo džiugios dvasios pedagogas, laisvai bendraudavo su klierikais, kartu žaisdavo tinklinį, krepšinį, kartu eidavo pasivaikščioti į Santaką, o žiemą – į čiuožyklą. Vieną kartą Santakoje net visi įlūžo.

Tarp kitų iškilių, seminaristams daug įtakos turėjusių asmenybių, Jo Ekscelencija mini Šventąjį Raštą dėsčiusį kanauninką prof. Aleksandrą Grigaitį, kuris teologinius mokslus baigė pačioje Jeruzalėje. Klierikams jis imponavo savo plačia erudicija, aukšta vidine kultūra, humoro jausmu, supratimu.

1946-aisiais mokslo metams besibaigiant, iš seminarijos ėmė dingti klierikai. Šis psichologinės įtampos kupinas laikotarpis neišdildomą žymę paliko ir vyskupui Juozui Preikšui: „Būdavo, naktį staiga nubundi – kareiviai su automatais prie lovų stovi. Pasus paima, žiūri, ar nėra deportuojamųjų sąraše. Rasdavo, vidury nakties išsivesdavo… Klierikai būdavo draugiški, užjausdavo ir vienas kitą įspėdavo apie galimą pavojų, ir, jei galėdavo, padėdavo nuo persekiotojų pasprukt: Iš rankšluosčių surišdavo virvę ir nuleisdavo draugą iš antro aukšto.

Didelį nerimą visiems keldavo įkyrūs kvietimai į komisariatą. Po t.S.Gruodžio rektoriumi tapęs kun. Augustinas Vaitiekaitis, būdavo, sušaukia visus ir viešai skaito kviečiamųjų pavardes, o saugumiečiai, nesulaukę klierikų laiku komisariate pasirodant, ateidavo į seminarijos raštinę ieškot. Ir man pačiam teko patirti, ką reiškia su saugumiečiu akis į akį susidurt. Ateina į seminarijos raštinę, pistoletą ant stalo padeda ir klausia: „Ką parašei?“ „Nieko, – atsakydavau, o mintyse galvodavau – nieko niekada nerašysiu.“ Tada saugumietis grasindavo: „Pasitrauk iš seminarijos. Kitą kartą atėję rasime, paimsime, ir šviesos nematysi.“ Mane šitaip tampė ketverius metus. Ne tik mane vieną.“

1949 metais per seminariją nuvilnijo liūdna žinia – siautėja saugumas. Pašalino pažangiausius klierikus, iš 150 paliko 60 seminaristų. Tarp išbrauktųjų buvo ir du Griškabūdžio Juozai – Žemaitis ir Preikšas. „Be teisės sugrįžti“,– buvo įrašyta įsakyme. Sunki lyg akmuo širdgėla apėmė visus, kurie 1949 metais užvėrė kunigų seminarijos duris. Ar dar teks kada jas praverti? Ar sužibs iš naujo kunigystės pašaukimo žvaigždė? Kas gali atsakyti į šiuos širdį draskančius klausimus?

Leidimą sugrįžti tęsti studijų, gavo šeši bendramoksliai: Juozas Preikšas, Julius Baltuška, Mykolas Gylys, Vladas Radveikis ir Petras Žiuželis: „1950 metais, mums sugrįžus, seminarija buvo perkelta į Masalskio rūmų ansamblį, Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos pastatą. Gyvenome didžiojoje salėje, miegodavome ant gultų. Jau nebuvo profesorių – nei Aleksandro Grigaičio, nei Stasio Gruodžio, nebuvo tėvų jėzuitų.“

Kunigų seminarija buvo gerokai sumažinta, rektorius kun. A. Vaitiekaitis buvo ir prorektorius, ir prefektas. Geranoriškas, pasiaukojantis žmogus neišvengė saugumo arešto. Jį suėmus, laikinai rektoriumi buvo paskirtas kun. Albinas Jaudegis.

Baltais akmenėliais nusagstyti gėlynai kunigų seminarijos kiemelyje rodė, kad, nepaisant nepriteklių, sunkumų, čia vis dėlto vyravo gėris, dvasingumas, grožis – visa tai, kas mintį ir širdį kėlė Dievop. Pražydus seminarijos kiemelyje augusiems astrams, ateidavo ypatingo jaudulio kupinas metas – kunigystės šventimai. Tada buvo tokia nuostata – visus šventimus suteikti iš karto. Jeigu kurį bebaigiantį mokslus seminaristą ar suimtų, ar ištremtų... Todėl rudenį, pasibaigus Švč. M. Marijos gimimo Šilinių atlaidams, po rekolekcijų vykdavo šventimai. Subdiakonatas – penktadienį, šeštadienį – diakonatas, sekmadienį – kunigystės šventimai...

Tebebūdamas Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios klebonu, trisdešimtaisiais savo gyvenimo metais (1956 m.), apgynęs teologijos licenciato laipsnį, kun. Juozas Preikšas buvo paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju: „Dėsčiau moralinės teologijos pagrindus – norme generalis, paskui 12 metų – dogminę teologiją, gamtos mokslus, – pasakoja vyskupas. – Buvau nuvykęs į Jonavą pas tėvą marijoną profesorių Juozą Grigaitį, mums seminarijoje labai preciziškai dėsčiusį dogminę teologiją, kurio įtaka man buvo labai didelė.

Tebeturėjau jo paskaitų užrašus (scriptus), tačiau tėvas Grigaitis padovanojo savo asmeninių dogminės teologijos vadovėlių ir savo labai tvarkingus užrašus. Šis susitikimas su vyresnės kartos profesoriumi ir ypač jo geranoriškumas, perduodant pedagoginę estafetę, labai maloniai nuteikė ir netgi įpareigojo tęsti dvasinio mokymo tradiciją. Aišku, aš galbūt neturėjau tokios tvirtybės ir pedagoginio kietumo, kuo pasižymėjo tėvas Grigaitis, tačiau jo suformuotos, netgi įkaltos dogminės teologijos žinios padėjo tvirtus pagrindus.“

Vysk. A. Vaičius: „Įspūdinga būdavo mūsų eisena per Rotušės aikštę į Arkikatedrą baziliką“

1946 metų rudenį, likvidavus Telšių kunigų seminariją, tarp pasiryžusių toliau siekti kunigystės, buvo ir skuodiškis Antanas Vaičius (vėliau vyskupas): „Nustatytą dieną susirinkome Telšiuose. Čia laukė jau pasiruošęs vežti mus į Kauną buvęs mūsų lotynų kalbos dėstytojas, jaunas, energingas kunigas Juozapas Grubliauskas, žemaitis, kilęs iš Viduklės parapijos.“ Susirinko 120. Toks didelis kursas per paskaitas galėjo sutilpti tik didžiojoje Kauno arkivyskupijos kurijos salėje.

Atsiminimuose vysk. A. Vaičius rašė, jog įdomiai skambėjo aukštaičių, suvalkiečių ir dzūkų tarmėmis tariami žodžiai. Žvelgė vieni į kitus šypsodamiesi, kad ne viską iškart suprasti galima: „Liko atmintyje ir mūsų kurso senjoro rinkimai. Žemaičiai norėjo rinkti mane, bet nuraminau, kad esame mažesni kuklesni. Senjoru buvo išrinktas Juozas Preikšas (Panevėžio vyskupas emeritas). Rektoriumi tada buvo kan. dr. Pranas Venckus, labai žemaičiuojantis, kilęs iš Veiviržėnų prapijos. A. Vaitkui ypač patiko ugningas tėvas Jonas Paukštys SJ, prel. dr. Pranas Kuraitis ir fakulteto dekanas prof. prel. Jonas Grigaitis MIC. „Kai kurie profesoriai iš pradžių gana įtariai ir skeptiškai žiūrėjo į mus žemaičius, bet vėliau jų nuomonė pasikeitė, nes mes pasirodėme nė kiek ne blogiau už kitus.

Klierikų iš visos Lietuvos buvo per keturis šimtus.Įspūdinga būdavo mūsų eisena per Rotušės aikštę į Arkikatedrą baziliką. Okupantų bedievių siautėjimo laikais daug kas negalėjo atsistebėti matydami nesibaigiančias mūsų gretas. Ypač stebėjosi kariškiai lakūnai, tada gyvenę didžiuosiuose seminarijos rūmuose. Kai nieko negelbėjo ateistinė propaganda ir visokiausiais būdais vykdoma pašaipa, buvo imtasi drastiškesnių priemonių. Metams praėjus, Vilnius pareikalavo, kad klierikų skaičius būtų sumažintas. Prisimenu liūdnus veidus ir ašarotas akis turėjusiųjų atsisveikinti.“

Vieną dieną per prof. prel. Kuraičio paskaitą pasirodė saugumiečiai. Šalia Antano Vaitkaus sėdėjęs Kazimieras Baronas spėjo paduoti savo laikrodį ir pasakyti: „Jie manęs atėjo.“ Išsivedė jį į profesorių namelį. Po kurio laiko susijaudinęs rektorius paprašė klierikui Baronui nunešti maisto. Kambaryje vyko krata. Kaziukas sudėtomis už nugaros rankomis stovėjo nugręžtas į kambario kampą. „Svečiai“, perpjovę čiužinį, naršė šiaudus...

Nesvarbu, kad draugai vienas po kito būdavo kviečiami į saugumą, ten tardomi ir laikomi per dienas ir naktis, kad kaskart pasiekdavo skaudžios žinios apie naujus kunigų suėmimus ir nuteisimus. „Tai mūsų netrikdė – priešingai, suteikė mums dar daugiau jėgos ir užsidegimo... Kokia nuostabi tautinė ir religinė nuotaika tad buvo mūsų širdyse. Silpnai pavalgę, po vakarienės dar gana ilgai sėdėdami už stalų tautines, partizanines dainas dainuodavome. Iš mūsų akių ir karštai plakančių širdžių per kraštus liejosi meilė Dievui ir savo gimtajai šaliai. Iki šiol atmintyje užsiliko mūsų anuomet taip jautriai dainuotieji žodžiai: „Vis vien Velykos ar Sekminės, Naujieji metai ar Trys Karaliai, pas mus gegužis ir nėra ledo, pas mus širdyse žydi viskas...“

Labai neramios nuotaikos kunigų seminarijoje buvo 1949 m. pavasarį, plačiai pasklidus kalboms, jog greit prasidės žmonių trėmimas į Sibirą. Namiškius Antanas aplankydavo tik paslapčia, naktimis, kad neapsunkintų šeimos ir kad neatkreiptų sovietinių pareigūnų dėmesio. „Atostogas leidau Viekšniuose pas kun. Joną Ilskį, o kai jį suėmė – pas naująjį Viekšnių kleboną dekaną kun. Stanislovą Ilinčių. Vieną vasarą mane pas savo senutę mamą buvo pasiėmęs prefektas kun. Juozas Grubliauskas.“

Įspūdinga būdavo klierikų eisena per Rotušės aikštę į Arkikatedrą baziliką. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus asmeninio archyvo.
Gražų 1949 m. pavasario vakarą, kai visi vaikščiojo takeliais kieme, prie Vaitkaus prisigretino kurso draugas Valerijonas Vaitkevičius ir tyliai pasakė: „Man taip neramu, man atrodo, kad šiąnakt prasidės vežimai.“ „Eime“,– tarė Antanas ir nusivedęs Valerijoną į palėpę parodė pasidarytą lindynę tarp krūvos suverstų knygų, palei stogą, vakarų pusėje. Prie sienos stovėjo paprastos kopėčios. Apačioje prie durų gyvenusio klieriko S. Jako bendramoksliai paprašė greit neįleisti atvykėlių. „Staiga per miegus išgirdau trenksmą, paskui greitus žingsnius. Siaubo apimtas šokau iš lovos ir nėriau į viršų. Į slėptuvę įlįsti nebespėjau, nes žingsniai iš apačios buvo visai nebetoli. Kritau kniūbsčias į spalius, palto apykaklę užsitraukęs virš galvos. Išgirdau, kaip jie pasibeldę suėjo pas prefektą Grubliauską.

Pirmas jų klausimas buvo: „Kur Vaičius?“ Labai susijaudinęs Grubliauskas atsakė, kad vakare aš buvau ir turiu būti kambary. Tada jie pasakė, kad čia tamsu ir paprašė prožektoriaus. Kai gavo prožektorių, išgirdau, kad jau lipa prie manęs, jau apšviečia palėpę. Tuo metu kieme pasigirdo šūviai ir riksmas: „Stoj, stoj.“ Grupė klierikų, gyvenančių didžiųjų rūmu patalpose, mėgino kitaip gelbėtis. Iš rankšluosčių pasidarę virves, bandė pro langą nusileisti į kiemą, bet buvo pastebėti, apšaudyti ir sulaikyti. Pirmoji mintis tada buvo, kad reikia pasiduoti. Bet tuoj apsisprendžiau kitaip: „Geriau tegu nušauna.“ Tie, kurie ieškodami manęs švaistėsi prožektoriumi, buvo jau viršuje, kai pasigirdo komanda iš apačios: „Pajiechali“ (važiuojam). Su dideliu palengvėjimu pajutau, kad ieškotojai leidžiasi žemyn. Dar ilgokai nejudėdamas tylėjau kniūbsčias. Viskam nurimus, nusileidau apačion pas draugus. Pirmiausia paklausiau, kur Valerijonas. Jis gyveno pirmame aukšte, ir jam buvo daug sunkiau. Bandė bėgti, bet, išgirdęs įsibrovėlių žingsnius, krito atgal į lovą ir buvo išvežtas.“

...Vieną vakarą klierikas Petras Danyla, priskirtas A. Vaičiui pavaduotoju ceremonijoms, susijaudinęs atbėgo ir pasakė, kad jo kambario draugas ką tik parašė ilgą pranešimą saugumui. Sėdėdamas šalia jo, prie stalo, jis beveik žodis žodin nuskaitęs, ką tas saugumui rašė. Rašte labiausiai minimi kun. J. Grubliauskas, klierikas Leonas Leščinskas ir klierikas Antanas Vaičius. Nutarė abu, kad reikia tą laišką paimti ir perduoti rektoriui. „Perskaitęs rektorius susijaudinęs paklausė, ar tikrai esu įsitikinęs, kad raštas rašytas to klieriko ranka ir paprašė, kad prisiekčiau, ir aš prisiekiau bučiuodamas Evangeliją. Tada pasakė, kad tą laišką sunaikinčiau.

Atsisveikinęs paskubom nubėgau į Švč. Trejybės bažnyčią, kur vyko pamaldos. Zakristijoje vienas pats galvojau: kažin, ar gerai, jei tą raštą sunaikinsiu, juk skundėjui nebus sunku parašyti naują, be to, jis gali ieškoti, kas tą laišką paėmė. Man taip besvarstant, pasirodė rektorius: „Ar tą raštą sunaikinai?“ – įbėgęs paklausė. „Ne, magnificencija, rektoriau.“ „Labai gerai“, – tarė ir paprašė, kad tą laišką įdėtume atgal, kur jis buvo. Per paskaitas stebėjau tą nelaimėlį, sėdėjusį greta manęs, ir mačiau, kad jis labai sunerimęs. Iš suglamžyto rašto turbūt suprato, kad kažkas jį yra skaitęs... To savo draugo, kuris turėjo palikti seminariją, ir šiandien tebesigailiu. Vis pasimeldžiu už jį, nors ir nežinau tolesnio jo likimo.“

Ir vis dėlto A. Vaičiui teko apsilankyti Kauno saugume. Tai atsitiko po kun. Juozapo Grubliausko suėmimo. Iškvietimus gavo jis ir kurso draugas Jonas Rudzinskas. Tuomet garsėjo saugumietis žydas pavarde Mejeris, kuris iškviestuosius, daužydamas stalą ranka, kaltino, kad su kun. Grubliausku agitavę klierikus neiti balsuoti. „Sušukau: tai šmeižtas. Kun. Grubliauskas ne tik kad neatkalbinėjo nuo balsavimo, bet visus mus kaip avinus surikiavo ir balsuoti nuvarė.“

Grįžęs iš lagerio kunigas man pasipasakojo, kad, tada tardydamas ir kaltinamas klierikų agitavimu nedalyvauti rinkimuose ir nebalsuoti, jis pareikalavęs, kad jo nekaltumui paliudyti būtume iškviesti aš ir Rudzinskas. Ačiū Dievui, daugiau jokių iškvietimų nebeturėjau ir laimingai baigiau seminariją. Kunigystės šventimus gavome iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų Švč. Trejybės bažnyčioje. Niekas nei iš mano namiškių, nei iš giminių nedalyvavo – negalėjo atvykti. Ir pirmąsias – primicijų šv. Mišias laikiau be savųjų Švč. Trejybės bažnyčioje, prie šoninio altoriaus. Kuklios, kuklios, paprastos, bet kartu ir kokios jaudinančios man buvo tos primicijos. Net ir šiandien nemainyčiau į jokias, kad ir iškilmingiausiai suruoštas iškilmes...“

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8508434399544041162

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item