Hilaire Belloc. Didžioji tebesitęsianti Mahometo erezija (III)

Pirmoji straipsnio dalis Antroji straipsnio dalis Šiandien mes įpratę mahometonų pasaulį laikyti kažkuo atsilikusiu ir stagnuojančiu,...

Pirmoji straipsnio dalis

Antroji straipsnio dalis

Šiandien mes įpratę mahometonų pasaulį laikyti kažkuo atsilikusiu ir stagnuojančiu, bent jau materialinių dalykų atžvilgiu. Mes negalime įsivaizduoti didelio mahometonų laivyno, susidedančio iš šarvuočių ir povandeniniu laivų, arba šiuolaikinės mahometonų kariuomenės su modernia artilerija, aviacija ir kitais dalykais. Tačiau ne taip jau seniai, mažiau negu šimtas metų prieš paskelbiant JAV Nepriklausomybės deklaraciją, mahometonų vyriausybė Konstantinopolyje turėjo geresnę artileriją ir geresnę įrangą negu mes, Vakarų krikščionys. Paskutinis mėginimas sugriauti krikščionių pasaulį vyko vienu metu su Anglijos karaliaus Karolio II valdymo pabaiga, jo brolio Jokūbo ir apsišaukėlio Viljamo III laikais. Jis pralaimėjo paskutiniaisiais XVII a. metais, tik šiek tiek daugiau kaip prieš du šimtus metų. Buvo beveik užimta Viena, kurią vos išgelbėjo krikščionių armija, vadovaujama Lenkijos karaliaus. Ši diena turėtų būti tarp žymiausių istorinių datų – 1628 metų rugsėjo 11-oji. Tačiau grėsmė išliko, islamas vis dar buvo milžiniška jėga, galinti per porą žygio dienų pasiekti Austriją. Tik po didžiosios princo Eugenijaus pergalės 1697 m. ir Belgrado užėmimo šis potvynis iš tikrųjų atslūgo. Tuo metu jau pasiekėme XVII a. pabaigą. [...]

Šiandien [1938 m.] pasaulyje iš kiekvieno tuzino mahometonų vienuolika yra išties ar galimai pavaldūs Vakarams. Atrodytų, kad didžioji dvikova dabar jau išspręsta. Bet ar mes galime būti tikri, kad išspręsta? Aš tuo labai abejoju. Man visada atrodė įmanoma ir net tikėtina, kad ateis islamo atgimimas ir kad mūsų sūnūs ar mūsų vaikaičiai pamatys atsinaujinant tą milžinišką kovą tarp krikščioniškos kultūros ir tų, kurie daugiau nei tūkstantį metų buvo didžiausi jos priešai. Kodėl šis įsitikinimas galėjo kilti tokiems kaip aš, stebėtojams ir keliautojams, dabar ir panagrinėsiu. Tai iš tikrųjų gyvybinis klausimas: „Ar gali islamas vėl pakilti?“

Tam tikra prasme šis klausimas jau atsakytas, nes islamas niekada neišnyko. Jis vis dar tebevaldo milijonus ištikimų žmonių tarp Atlanto vandenyno ir Indo upės, taip pat toliau Azijoje išsibarsčiusiose bendruomenėse. Bet aš užduodu šį klausimą tokia prasme: „Ar sugrįš, kad ir laikinai, islamo galia, o su ja ir ginkluoto mahometonų pasaulio grėsmė, kuri panaikins europiečių – vis dar nominaliai krikščionių – dominavimą ir vėl pasirodys kaip tiesioginis mūsų civilizacijos priešas?“ Ateitis visada pasirodo kaip netikėtumas, tačiau politinę išmintį sudaro mėginimas bent jau iš dalies įvertinti, kokie tai gali būti netikėtumai. Man asmeniškai atrodo visiškai tikėtina, kad pagrindinis netikėtumas ateityje bus islamo sugrįžimas. Kadangi religija yra visų politinių judėjimų ir pakyčių pagrindas ir kadangi mes šiuo atveju turime labai didelę fiziškai paralyžiuotą, bet moraliai intensyvią ir gyvą religiją, tai matome nestabilią pusiausvyrą, kuri negali amžinai likti nestabili. Panagrinėkime šią situaciją. [...]

Esant šiandienos situacijai islamo recidyvas, to šimtmečiais kęsto teroro sugrįžimas ir pakartotinė žūtbūtinė mūsų civilizacijos kova su tūkstantmečiu priešu, atrodo fantazija. Kas mahometonų pasaulyje šiandien gali pagaminti ir išlaikyti sudėtingus šiuolaikinio karo instrumentus? Kur yra tas politinis mechanizmas, kuriuo naudodamasis islamas galėtų vaidinti lygiavertį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje?

Kultūros kyla iš religijos, galiausiai, bet kurią kultūrą palaikanti gyvybinė jėga yra jos filosofija, jos požiūris į visatą. Religijos smukimas sukelia ją atitinkančios kultūros smukimą – mes tai aiškiausiai matome iš krikščionių pasaulio nuosmukio šiandien. Reformacijos pradėtas blogas darbas neša galutinius vaisius, naikindamas mūsų paveldėtąsias doktrinas – nyksta pati mūsų visuomenės struktūra.

Europoje senojo krikščioniškojo užsidegimo vietą laikinai užėmė tautiškumo, patriotizmo religija. Bet savęs garbinimo neužtenka, todėl mūsų kultūros naikinimo darbą dirbančios jėgos, ypač komunistinė propaganda iš Maskvos, turi labiau tikėtiną ateitį negu mūsų senamadiški patriotizmai.

Islamas niekada nepatyrė tokio protėvių doktrinos naikinimo – ar bent jau nieko panašaus į visuotinį religijos irimą Europoje. Visa dvasinė islamo stiprybė tebeglūdi Sirijos ir Anatolijos, Rytų Azijos kalnų, Arabijos, Egipto ir Šiaurės Afrikos milijonų gyventojų masėje. Galutiniai šios stiprybės vaisiai, antrasis islamo valdžios tarpsnis gali būti sulaikytas, bet aš abejoju, ar jis gali būti sulaikytas visam laikui.

Mahometonų civilizacijoje nėra nieko, kas būtų priešiška mokslinio pažinimo raidai ar inžineriniams gabumams. Aš mačiau gerai veikiančią artileriją jos naudojimo besimokančių mahometonų rankose, aš mačiau puikiai vairuojančius mechaninį kelių transportą ir jį aptarnaujančius musulmonus. Nėra jokio būdingo islamui bruožo, dėl kurio jis negalėtų plėtoti šiuolaikinio mokslo ar kariauti šiuolaikinio karo. Tiesą sakant, šis dalykas nevertas diskusijų. Tai turėtų būti akivaizdu visiems, kurie mahometonų kultūrą matė veikiančią. Taip atsitiko, kad ta kultūra atsiliko materialaus pritaikymo srityje, bet nėra jokios priežasties, kodėl ji negalėtų naujai pasimokyti ir tapti mums lygiaverte tų laikinų dalykų atžvilgiu, nes vien tik jie dabar mums teikia pranašumą, o tikėjimo atžvilgiu mes nusiritome į žemesnį lygį.

Tuo abejojančius žmones gali klaidinti nesenos praeities teiginiai. Pavyzdžiui, XIX a. buvo paplitusi nuomonė, kad islamas prarado savo politinę jėgą dėl fatalizmo doktrinos. Tačiau toji doktrina buvo labai gyva ir mahometonizmo galios apogėjuje. Tiesą sakant, mahometonizmas ne daugiau fatalistiškesnis negu kalvinizmas; abi šios erezijos panašios būtent dėl savo perdėto pabrėžimo, kad Dievo nutarimai nekinta.

Devynioliktame amžiuje buvo ir kitas, protingesnis aiškinimas: esą islamo nuosmukio priežastis yra jo lemtingas įprotis nuolat visuomeniškai skaidytis – skaldymasis ir politinės valdžios kaita tarp mahometonų. Bet šią silpnybę jie turėjo iš pat pradžių, tai įgimtas arabiško temperamento bruožas. Šis jų individualizmas, ši „dauginimosi skilimo būdu“ tendencija juos rimtai susilpnindavo, tačiau jie vėl staiga susitelkdavo apie lyderį ir pasiekdavo didžių dalykų. Taigi, ko gero, šito vienijimosi apie lyderį pakanka, kad islamas sugrįžtų. Kol kas lyderio nėra, tačiau entuziazmas gali jį iškelti, o šiandienos politiniame danguje yra pakankamai ženklų, ko mes galime tikėtis iš islamo perversmo ateityje – galbūt netolimoje.

Po Didžiojo karo vienas vyras staiga atkūrė Turkijos galią. Kitas vyras Arabijoje lygiai taip staiga įsitvirtino ir sugriovė visus planus inkorporuoti tą mahometonų pasaulio dalį į Anglijos įtakos sferą. Sirija, kuri yra jungiantis ryšys, viso mahometonų pasaulio sukimosi ašis, tik žemėlapyje ir paviršutiniškai padalyta tarp anglų ir prancūzų mandatų. Tačiau šios dvi valstybės rezga viena prieš kitą intrigas ir yra vienodai nekenčiamos savo pavaldinių, kurie vos vos sulaikomi karine jėga. Jau ne vieną kartą prancūzų įtakos zonoje buvo kraujo praliejimų, ir tai vėl pasikartos, o Anglijos mandato zonoje priešiškos žydų kolonijos įkūrimas Palestinoje vietinių arabų gyventojų neapykantą įkaitino iki baltumo. Be to, visur esanti bolševikų propaganda per Siriją ir Šiaurės Afriką nuolat veikia prieš europiečių dominavimą vietinių mahometonų gyventojams.

Aš sakau, kad tvirtinimas, jog islamas gali vėl pakilti, atrodo kaip fantazija – bet tai tik dėl to, kad žmones visada stipriai veikia netolima praeitis: galima sakyti, jog jie yra jos apakinti.

Versta iš Hilaire Belloc, The Great Heresies, Rockford: TAN Books and Publishers

www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 955687630194352429

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-04-19 01:17

    puikus straipsnis, parasytas labai toliaregio ir ismintingo zmogaus. Tai, ka jis mate pries beveik simta metu, daug kam nera matoma ir dabar. Zaidzia savo patriotizmus - tusti tie zaidimai be religijos ir politikos..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, matau, atgal ant "arkliuko" - dar ką nors apie tautiškumą ta pačia gaida galėtumėt "suskelti". :) O "įžvalgą" apie "patriotizmą be politikos" - užskaitau! :D

      Panaikinti
  2. Nežiniukas2016-04-19 09:24

    Aš matau realų karinį musulmonų sustiprėjimą ir visai netolimoje ateityje ir būtent per Prancūziją.

    Jau dabar prognozuojama, kad po kelių dešimtmečių musulmonai Prancūzijoje sudarys daugiau nei pusę gyventojų. O kas toliau? O toliau - jau vien tik techninis dalykas -

    Prancūzijoje eilinį kartą organizuojami rinkimai. Musulmonai susitelkę gauna daugumą valdžioje. O kas tada? Tada visa moderni karinė ginkluotė - branduolinis ginklas, povandeniniai laivai, naikintuvai ir t.t. patenka musulmonų kontrolėn. Turint omenyje, kad musulmonai pirmiausiai save mato kaip Uma bendruomenės narius, o tik po to - kaip kažkurios tautos narius, tai pergalė rinkimuose Prancūzijoje iš esmės reiškia branduolinio ginklo perėjimą musulmonams.

    Turint omenyje per istoriją vykusį būtent prievartinį klaidatikių atvertimą, turint savo kontrolėje branduolinį ginklą, šiais laikais "atvertimas" vyks dar greičiau.

    Tik įdomu, ar Europos naudingieji idiotai tai ar supranta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, jei suprastų, tai nebūtų tokie jau idiotai, argi ne? Ta fauna - fanatikai ne menkesni už alach-babachus, ir jei realybė prieštarauja jų ideologijai - tuo blogiau realybei. Supratimui čia vietos nėra - jie net nebando to daryti, nes jie "ŽINO". :)
      Ir apskritai, viename straipsnyje (tiesa, kita tema) perskaičiau, kad "Vakarai, bent taip atrodo, žaidžia daugiausia pusę metų į priekį." (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/jonas-ohmanas-apie-rusija-ir-vilka). Mano galva, perdėm optimistiškas vertinimas. :)

      Panaikinti
  3. Na visuomet pats efektyviausias ginklas prieš mususlmonus buvo Mergelės Marijos rožinis, o ne visokie intelektualų 'išvedžiojimai". Kai Europa išsižadėjo Dievo, tai nėra ko stebėtis, kad į ją plūsta musulmonų ordos. O ką gi daugiau Dievas turi daryti, matydamas tokią Europos bedievystę. Todėl iš savo didžio Gailestingumo Jis siunčia Europai musulmonus, tame tarpe ir vis daugiau teroristų, kad materialine gerove besimėgaujantys ir visiškai užmiršę savo išganytoją Jėzų Kristų europiečiai, nors musulmonų grėsmės pasekoje pajaustų, kad be Dievo nors ir su krūvomis pinigų jie yra niekas. Pinigai europiečiais dabar atsisuka antru galu, kuo turtingesnė šalis, tuo labiau ten veržiasi musulmonai. O Dievas yra gailestingas ir rūpinasi sielų išganymu.
    O dėl Rožinio, tai nemanykit, kad tai bobučių pasakos. Pagooglinkit "nigerian Bishop rosary" ir paskaitykit.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pasitarnausiu tiems, kurie nemoka "googlinti":)
    Rome, Italy, Apr 21, 2015 / 02:44 am (CNA/EWTN News).- A Nigerian bishop says that he has seen Christ in a vision and now knows that the rosary is the key to ridding the country of the Islamist terrorist organization Boko Haram.
    “Towards the end of last year (2014) I was in my chapel before the Blessed Sacrament… praying the rosary, and then suddenly the Lord appeared,” Bishop Dashe told CNA April 18.
    In the vision, the prelate said, Jesus didn’t say anything at first, but extended a sword toward him, and he in turn reached out for it.
    “As soon as I received the sword, it turned into a rosary,” the bishop said, adding that Jesus then told him three times: “Boko Haram is gone.”
    “I didn’t need any prophet to give me the explanation,” he said. “It was clear that with the rosary we would be able to expel Boko Haram.”
    The bishop said he didn’t want to tell anyone, but “felt that the Holy Spirit was pushing him to do so.”
    He started with the priests of his diocese, and then told participants in the April 17-19 #WeAreN2015 congress in Madrid, Spain. The event is being sponsored by the Spanish Catholic sister groups hazteoir.org and CitizenGo to gather ideas on how to preserve the Christian presence in nations where they are most persecuted.
    Bishop Dashe leads the Diocese of Maiduguri, in northeastern Nigeria's Borno State. In 2009, there were around 125,000 Catholics under his guidance. After a surge in violence from the Islamist extremist group called Boko Haram, today “there are only 50 to 60 thousand left,” he said.
    Most of those who fled sought safer areas in other parts of Nigeria, he said. Some of the same families are now returning home as armed forces from Nigeria, Chad and Cameroon liberate their homes.
    In 2014, Boko Haram became known worldwide when members kidnapped nearly 300 girls from a school in Borno State. On March 7, 2015, five suicide bombers killed 54 and wounded nearly three times as many in the capital city of Maidaguri, where the bishop lives and works.
    The group has killed 1,000 people across Nigeria in the first three months of 2015, according to Human Rights Watch, which reports that more than 6,000 have died in Boko Haram-led violence since 2009.
    Just last month, the group pledged its allegiance to ISIS – also known as the Islamic State – which launched a bloody campaign in Iraq and Syria last summer.
    Meanwhile, Bishop Dashe has just completed a “consolation tour” to communities in his diocese, promoting forgiveness and continued faith. He believes he was asked by Jesus to spread devotion to the rosary in order to aid them as they do so.
    “Maybe that’s why he did it,” said the bishop, referring to Jesus in his vision.
    Bishop Dashe said he has a strong devotion to Christ’s mother, and that “I never joke with ‘Mamma Mary.’ I know she is here with us.”
    And he is not the only Nigerian bishop putting the future of the country in the hands of Mary. The nation’s bishops’ conference has consecrated the country to her twice in recent years.
    Bishop Dashe believes that one day his diocese will completely recover and grow thanks to her intercession.
    “These terrorists… think that by burning our churches, burning our structures, they will destroy Christanity. Never,” Bishop Dashe told several hundred people from the dais of the #WeAreN2015 congress.
    “It may take a few months or a few years … but ‘Boko Haram is gone.’”
    He later told CNA that “prayer, particularly the prayer of the rosary, is (what) will deliver us from the claws of this demon, the demon of terrorism. And of course, it is working.”

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item