Hilaire Belloc. Didžioji tebesitęsianti Mahometo erezija (II)

Pirmąją dalį galite rasti čia. Kalbant apie islamo jėgą, reikia pasakyti dar vieną dalyką. Atrodo, kad islamo išpažinėjų neįmanoma a...



Kalbant apie islamo jėgą, reikia pasakyti dar vieną dalyką. Atrodo, kad islamo išpažinėjų neįmanoma atversti. Didžiųjų katalikiškų ordinų misionieriškos pastangos atversti mahometonus į krikščionybę per beveik 400 metų niekur nedavė vaisių. Kai kur mes išstumdavome musulmonus ponus ir išlaisvindavome jų pavaldinius krikščionis iš pavaldumo jiems, bet mums beveik nepavyko atversti pavienių mahometonų, išskyrus gal nedidelį skaičių pietinėje Ispanijoje prieš 500 metų; ir net tada tai buvo veikiau politinio nei religinio pasikeitimo pavyzdys.

Tad kaip visa tai paaiškinti? Kodėl islamas vienintelis iš visų didžiųjų erezijų rodo tokį nuolatinį gyvybingumą? Simpatizuojantys islamui ir juo labiau patys mahometonai tai aiškina tvirtindami, jog islamas yra geriausia iš visų žmonių religijų, labiausiai pritaikyta žmonijai ir pati patraukliausia.

Kaip bebūtų keista, esama tam tikro skaičiaus išsilavinusių žmonių, europiečių džentelmenų, kurie iš tikrųjų perėjo į islamą, tai yra tokių, kurie asmeniškai atsivertė į mahometonizmą. Aš pats pažįstu ir esu šnekėjęsis su pustuziniu tokių žmonių įvairiose pasaulio vietose. Taip pat esama labai daug panašių mokytų europiečių, kurie praradę iš tėvų įgytą katalikų ar kokios nors formos protestantų tikėjimą, simpatizuoja mahometoniškai socialinei sistemai, nors iš tikrųjų prie jos neprisideda ir neišpažįsta jos tikėjimo. Šiandien nuolat sutinkame tokių žmonių tarp tų, kurie keliavo Rytuose.

Šie žmonės visada duoda tą patį atsakymą – islamas yra nesunaikinamas todėl, kad remiasi paprastumu ir teisingumu. Jis išlaikė tuos krikščionių mokslo teiginius, kurie yra akivaizdžiai teisingi ir kurie atitinka milijonų žmonių sveiką protą, kartu atsikratydamas kunigijos, paslapčių, sakramentų ir kitų panašių dalykų. Jis myli teisingumą ir draudžia lupikauti. Jis kuria visuomenę, kurioje žmonės yra laimingesni ir labiau jaučia savo orumą negu bet kurioje kitoje visuomenėje. Tai yra jo stiprybė ir kaip tik todėl jis pritraukia žmones, išlieka ir galbūt netolimoje ateityje vėl atgaus valdžią.

Vis dėlto aš nemanau, kad šis paaiškinimas yra teisingas. Apie tokius dalykus kalba visos erezijos. Kiekviena erezija jums sako, kad ji apvalė krikščionių doktrinos iškraipymus ir daro vien tik gera žmonijai, patenkina žmogaus sielą ir panašiai. Tačiau visos jos, išskyrus islamą, išnyko. Kodėl? Kad gautume šios problemos sprendimą, turime pastebėti kuo islamo likimas skyrėsi nuo kitų didžiųjų erezijų, o tai pastebėję, manau, turėsime raktą į tiesą.

Islamas nuo visų kitų erezijų skyrėsi dviem pagrindiniais dalykais, kuriuos reikia aiškiai matyti:

1) Jis neatsirado Bažnyčios viduje, tai yra, mūsų civilizacijos ribose. Islamo ereziarchas nėra žmogus, kuris pradžioje buvo katalikas, o paskui patraukė katalikus pasekėjus savo nauju mokymu, kaip Arijus ar Kalvinas. Jis buvo pašalietis, gimęs pagonis, gyvenęs tarp pagonių ir niekada nekrikštytas. Krikščioniškas doktrinas jis priėmė ir atsirinko tikrai ereziarchišku būdu. Jis atmetė tas, kurios jam netiko ir atkakliai laikėsi tų, kurios jam buvo tinkamos – tai visų ereziarchų požymis, – bet tai darė ne iš vidaus. Jo veikimas buvo išorinis. [...]

2) Ši islamo kariuomenė, kuri krikščionių pasaulį puolė iš išorės, o ne griovė iš vidaus, buvo nuolatos papildoma pačiais karingiausiais rekrūtais iš pagoniškosios išorės tamsybių. Šis rekrūtavimas vyko bangomis, nepaliaujamai per visus šimtmečius iki Viduramžių pabaigos. Tai daugiausia mongolai iš Azijos (nors kažkiek buvo ir berberų iš Šiaurės Afrikos), ir kaip tik šitas nesiliaujantis, pasikartojantis papildymas naujais šalininkais, užkariautojais bei kovotojais, kokie buvo pirmieji arabai, suteikė islamui didžiulį atsparumą ir nuolatinę jėgą.

Netrukus po pirmųjų užkariavimų Sirijoje ir Egipte atrodė, jog ši nauja entuziastinga erezija nežiūrint jos akinančiai staigaus triumfo žlugs. Nutrūko vadovybės tęstinumas. Tas pats atsitiko ir su visos sistemos politine vienybe. Iš pradžių judėjimo sostinė buvo Damaskas, pirminis mahometonizmas buvo sirietiškas dalykas (imant plačiau – ir egiptietiškas), tačiau po gana trumpo laiko skilimas buvo akivaizdus. Nauja dinastija pradėjo valdyti iš Mesopotamijos, o ne iš Sirijos. Vakarinės sritys, tai yra, Šiaurės Afrika ir Ispanija (ją nukariavus) sudarė atskirą politinę vyriausybę su atskiru valdymu. Tačiau kalifai Bagdade pradėjo remtis asmenine kariuomene iš samdytų kovotojų, kurie buvo Azijos stepių mongolai. [...]

Būtent šis nuolatinis papildymas mongolų kovotojais palaikė islamą ir išgelbėjo jį nuo to likimo, kuris ištiko visas kitas erezijas. Jis išlaikė islamą, besidaužantį kaip taranas už išorinių Europos sienų, pramušantį skyles mūsų gynyboje ir besiskverbiantį vis giliau tenai, kur iki tol buvo krikščioniškos žemės. [...]

Kai Viduramžių viduryje atrodė, kad islamas dar kartą pralaimėjo, užplūdo nauja mongolų kareivių, vadinamųjų „tiurkų“, banga ir vėl išgelbėjo mahometonizmą, nors pradžioje jie siaubingai naikino tą civilizaciją, kurią mahometonizmas buvo išsaugojęs. Štai kodėl kryžiuočių karuose krikščionys savo priešus laikė „tiurkais“, vadindami juos bendru daugelio klajoklių genčių vardu. Kryžiuočių pamokslininkai krikščionys, kareivių kapitonai ir patys kryžiuočiai savo dainose „tiurkus“ kaip savo priešus mini daug dažniau negu bendrai mahometonizmą.

Nežiūrint turėto pranašumo dėl nuolatinio papildymo rekrūtais, mahometonizmo puolimas prieš krikščioniškąjį pasaulį galų gale būtų pralaimėjęs, jei būtų pavykęs didžiausias mėginimas nuslopinti šį puolimą prieš krikščioniškuosius Vakarus. Tas mėginimas buvo padarytas tos istorijos viduryje (1095–1200 m.) ir istorijoje vadinamas „kryžiaus karais“: katalikiškoji krikščionija sėkmingai atsiėmė Ispaniją, jai beveik pavyko išstumti mahometonizmą iš Sirijos, išgelbėti Azijos krikščionių civilizaciją ir Azijos mahometonus atkirsti nuo Afrikos. Tačiau kryžiuočiai pralaimėjo. Jų pralaimėjimas yra didžiausia tragedija mūsų kovos prieš islamą istorijoje, tai yra, kovos prieš Aziją – prieš Rytus. [...]

Taigi, krikščionių vyrams pavykus išstumti mahometonus iš Prancūzijos ir pusės Ispanijos, prasidėjo lyg ir Europos prabudimas. Tai buvo įdomūs laikai. Mes Vakaruose buvome apgulti iš trijų pusių: pagonys azijatai mus puolė pačiame germanų teritorijos viduryje; patys žiauriausi ir bjauriausi pagonys piratai per Šiaurės jūras užplūdo ir beveik nušlavė krikščionišką civilizaciją Anglijoje ir Šiaurės Prancūzijoje; be viso to dar šis mahometonizmo spaudimas iš Pietų ir Pietryčių – kur kas civilizuotesnis, nei azijatų ar skandinavų piratų, bet vis tiek grėsmingas, dėl kurio mūsų krikščioniškoji civilizacija pasijuto ant išnykimo slenksčio.

Siūlau paimti Europos žemėlapį ir pažymėti tolimiausias ribas, kurias pasiekė krikščionių pasaulio priešai šios baisiausios kovos už egzistavimą laikotarpiu. Didžiausio azijiečių antpuolio metu jų raiteliai buvo pasiekę net Turniu (Tournus) prie Sonos upės, kuris yra pačiame šiandieninės Prancūzijos viduryje. Kaip jau matėme, mahometonai taip pat buvo pasiekę patį Prancūzijos vidurį kažkur tarp Turniu ir Puatjė. Baisūs skandinavų pagonys piratai plėšikavo Airijoje, visoje Anglijoje ir Šiaurės Prancūzijos bei Šiaurės Vokietijos aukštupiuose. Jie nusigavo net iki Kelno, apgulė Paryžių ir vos nepaėmė Hamburgo. Šiandien žmonės užmiršta, kad tamsiųjų viduramžių vidury, nuo VII a. vidurio iki IX a. pabaigos, buvo abejojama, ar katalikiška civilizacija apskritai išgyvens. [...]

Tada įvyko didžioji reakcija ir Europos prabudimas. Ispanijon atvykę gausūs riteriai iš Galijos, taip pat ispanų riteriai pradėjo stumti mahometonus atgal. Tamsiaisiais Amžiais nežiūrint kelio tolumo, brangumo ir pavojų nuolat vykusios maldininkų kelionės į Jeruzalę dabar tapo ypač pavojingos dėl mahometonų kareivių antplūdžio, šie įsitvirtino Rytuose ir ypač Palestinoje. Pasklido garsas, kad šventąsias vietas, Tikrąjį Kryžių (kuris buvo saugomas Jeruzalėje) ir išlikusias krikščionių bendruomenes Sirijoje bei Palestinoje, o svarbiausia Šventąjį kapą – Prisikėlimo vietą, pagrindinį kiekvienos piligrimystės tikslą – reikia gelbėti nuo grobikiškų islamo nagų. Užsidegę žmonės skelbė pareigą žygiuoti į Rytus vaduoti Šventosios Žemės. Tuometinis popiežius Urbonas Prancūzijoje paskelbė pats vadovausiąs žygiui; kai jis sakė savo garsųjį pamokslą susirinkusioms minioms, riteriai šaukė: „Dievas to nori!“ Rytų kryptimi pradėjo traukti netvarkingi daliniai, pasiryžę išvyti islamą iš Šventosios Žemės; netrukus didžiųjų krikščionių karalių reguliarūs daliniai pradėjo organizuotą plataus masto žygį. Pasižadėjusieji dalyvauti žygyje kariai savo rūbus papuošė kryžiaus ženklu, ir dėl to šis žygis buvo pavadintas Kryžiaus karu. [...]

Jei pirmojo Kryžiaus karo pabaigoje pasilikusios kryžiuočių pajėgos būtų buvusios nors kiek gausesnės, jeigu jos būtų užėmę Damaską ir virtinę miestų dykumos pakraščiuose, tai visa pasaulio istorija būtų buvusi kitokia. Islamo pasaulis būtų buvęs padalintas pusiau, ir Rytai būtų negalėję prisiartinti prie Vakarų. Galbūt mes, europiečiai, būtume atgavę Afriką ir Egiptą – tikrai būtume išsaugoję Konstantinopolį – ir mahometonizmas būtų išlikęs tik kaip rytietiška religija, nustumta už senųjų Romos Imperijos sienų. Bet atsitiko taip, kad mahometonizmas ne tik išliko, bet ir sustiprėjo. Jis iš tikrųjų buvo išstumtas iš Ispanijos ir rytinių Viduržemio jūros salų, tačiau išlaikė savo rankose visą Šiaurės Afriką, Siriją, Palestiną, Mažąją Aziją, o paskui puolė ir nukariavo Balkanus bei Graikiją, užgrobė Vengriją, du kartus grasino užgrobti Vokietiją ir vėl pasiekti Prancūziją iš Rytų, tuo padarydamas galą mūsų civilizacijai. Viena iš priežasčių, kodėl suskilo krikščioniškasis pasaulis ir prasidėjo Reformacija, buvo faktas, kad mahometonų spaudimas Vokietijos imperatoriui suteikė vokiečių kunigaikščiams ir miestams progą sukilti ir savo valdose įsteigti protestantų bažnyčias.

Paskui buvo daug įvairių žygių prieš Turkiją; jie buvo vadinami Kryžiaus žygiais, o pati idėja išsilaikė iki pat Viduramžių pabaigos. Tačiau Sirija nebuvo atgauta ir islamas nebuvo išstumtas. O pirmasis Kryžiaus karas į Vakarų Europą atnešė tiek daug naujos patirties, kad pradėjo labai greitai vystytis kultūra, sukūrusi didingą Viduramžių architektūrą, aukštą filosofiją ir socialines struktūras – tai buvo tikrieji Kryžiaus karų vaisiai. Karai pralaimėjo, bet jie sukūrė modernią Europą. Tačiau ji buvo sukurta senosios idėjos apie krikščionių vienybę sąskaita; didėjant materialiai civilizacijai, pradėjo formuotis naujos tautos, krikščioniškas pasaulis dar laikėsi drauge, bet jau silpnai. Galiausiai atėjo Reformacijos audra; krikščionija suskilo, įvairios tautos ir kunigaikščiai pasiskelbė nepriklausomais nuo bet kokios bendros kontrolės, kurią užtikrino popiežiaus moralinė pozicija, ir mes nusiritome žemyn tuo keliu, kuris pagaliau turėjo baigtis masinėmis šiuolaikinio karo žudynėmis – tai gali reikšti mūsų civilizacijos sunaikinimą. Labai gerai pasakė Napoleonas Bonapartas: kiekvienas karas Europoje iš tikrųjų yra pilietinis karas. Tai gili tiesa. Krikščioniškoji Europa yra ir dėl savo prigimties turėtų būti viena, tačiau užmiršdama savo religiją ji pamiršo ir savo prigimtį. [...]

Bus daugiau.

(Versta iš Hilaire Belloc, The Great Heresies, Rockford: TAN Books and Publishers)

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6932013968852400838

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-04-13 19:39

    Puikus autorius. Labai gera jo knyga Vergovine valstybe.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item