Dalius Stancikas. Nenutildama šauk

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Graudi realybė – lietuvių tauta nyksta akyse. Lietuva, kaip Tautos buveinė, tvirtėja, bet jos esmė, turinys byra ir nyksta.

Skaudu. Atlaikę šimtametes okupacijas, išsaugoję uždraustą žodį, išstovėję žiauriausiose geopolitinėse pervartose, požemių bunkeriuose, tremtyse ir lageriuose, anot poeto – šitiek trinti, klumpam svajonės išsipildyme, neatsigręždami bėgam nuo jos. Negi atlaikėme žemesnių civilizacijų priespaudą tik tam, kad ištirptume aukštesnėse?

Dar graudžiau, kad nedrįstam net pamatyti savo saulėlydžio. Antrą dešimtmetį apsimetam, kad jau greit greit viskas susitvarkys: beveik milijonas mūsų pabėgėlių vieną staigaus ekonominio pakilimo dieną parlėks namo („Juk airiai grįžo į Airiją“, – jau antrą dešimtmetį kartoja dvigubas ekspremjeras, „nepastebintis“, kad per tą patį laiką airių sugrįžėliai vėl emigravo), o jaunosios lietuvės pradės masiškai gimdyti…

„Kuo daugiau Europos Lietuvoje, tuo daugiau Lietuvos“, – aiškina besikeičiančios valdančiosios daugumos, lyg kokiame aukcione konkuruodamos, kurios greičiau savo programose pagausins lietuvių skaičių: keturi milijonai gyventojų 2050 m.! Ne – 2040 m.! O mes – 2030 m.!

Juk kuo labiau europėjam, tuo labiau nykstam. Logiška: nyksta ir pati Europa, savo gyvastį bandydama pratęsti dirbtinai – naujomis emigrantų bangomis.

„Toks perdėtas pesimizmas kaip tik ir žlugdo Lietuvą“, – rėžia man buvusi kolegė, primindama viduramžius, kai lietuvių buvo tik kiek per milijoną. Bet ar buvo taip Lietuvos istorijoje, kad laisvės ir taikos metais iš jos kasmet išvyktų po vidutinio dydžio miestą? Ir taip jau daugiau kaip dešimtmetį?!

Europos Komisija, remdamasi statistiniais skaičiais, prognozuoja, kad per 40 metų iš visos Europos sparčiausiai trauksis Lietuva– tuomet mūsų neliks nė dviejų milijonų.

Užsidarėme pražūtingame rate: emigraciją galime sustabdyti tik pakėlę gyvenimo lygį, tačiau to lygio negalime pakelti nesustabdę emigracijos.

Vis dėlto liūdniausia – net ir likusi Lietuva grėsmingai sensta. Išmiršta. Per du pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva susitraukė 165 tūkstančiais (Klaipėdos dydžio miestu) todėl, kad mirštančių buvo daugiau nei gimstančių (europietiška tendencija).

O juk akivaizdu: kuo mažiau valstybėje jaunų, darbingų piliečių, tuo tuštesnės kalbos apie didėjančias pensijas (kas jas uždirbs?), gerėjančią ekonomiką, mediciną, švietimą, saugumą ar kariuomenę.

Valstybė gyva tol, kol jos gyventojai neišsibėgioja. Tauta gyva tol, kol joje gimsta vaikai.

Įtikinamiausi pavyzdžiai – Kinija ir Indija. Dar prieš pusšimtį metų šios dvi buvusios ekonominės ir politinės atsilikėlės dėl savo gyventojų skaičiaus šiandien jau tarp pasaulio lyderių – abi sudaro trečdalį Žemės gyventojų.

Ar tai reiškia, kad Lietuvos istorijai jau taškas, kad turim susitaikyti su žiauria realybe ir nuleisti rankas?

Ne.

Pakilti galime tik tinkamai įvertinę esamą padėtį, tik išdrįsę išsikelti ir atsakyti sau į kelis esminius klausimus: kam apskritai reikalinga tokia valstybė kaip Lietuva? Ar gali lietuvių tauta (3 mln.) išlikti Europos Sąjungoje (500 mln.), kuri virsta „vieninga“ valstybe ir kurioje toks skirtingas gyvenimo lygis? Kokia Europos Sąjungos struktūra būtų naudingiausia Lietuvai, lietuvių tautai? Kokie turi būti strateginiai Lietuvos valdžios uždaviniai?

Praeitame šimtmetyje sąmoninga Tautos dalis panašius egzistencinius klausimus kėlė net tris kartus ir po alinančių carinės, vėliau bolševikinės Rusijos okupacijų triskart bandė atkurti Lietuvos valstybę: 1918 ir 1990 m. sėkmingai, 1941 m. nesėkmingai. Tada buvo aiškiai suvokta: nykstančią Tautą, jos gyvastį gali išsaugoti tik atkurta Lietuvos valstybė – Tautos namai.

Tačiau ką daryti, jei atkūrus valstybę Tauta nyksta dar didesniu tempu, jei valstybė neatlieka tos paskirties, dėl kurios buvo atkurta? Gal taip yra todėl, kad įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva vis mažiau panašėja į valstybę?

Deja, statistika negailestinga: dabar kuriamoje „vieningoje“ Europos Sąjungoje, kur naikinamos valstybės ir jų suverenitetai, lietuviai, kaip ir kitos negausios tautos, išnyks per keletą kartų. Akivaizdu, kad tokioje Europoje gausios ir ekonomiškai stipresnės tautos (vokiečiai – 80 mln., prancūzai – 65 mln., italai – 60 mln. ir t.t.), pirmą dešimtmetį finansiškai remdamos silpnesnes ir mažesnes, vėliau jas labai greitai nususins jų pačiomis rankomis.

Vienas pavyzdys: ar kas skaičiavo, koks daromas Lietuvai ir jos gyventojams nuostolis, kai čia 20 metų sunkiai augintas geras specialistas (vaikų darželis + 12 metų vidurinė mokykla + 6 metai aukštoji mokykla) be jokio privalomo atlygio Tėvynei iškart išvyksta svetur ten nusinešdamas ir savo žinias, ir savo mokesčius? Kodėl Lietuvos valdžia nekelia tokių klausimų Briuselyje? Juk JAV mokslus įgijęs studentas privalo atsilyginti savo šaliai arba finansiškai, arba atidirbdamas numatytą laiką.

Todėl išvada paprasta: lietuvių Tautai išsaugoti reikalinga ne „vieninga“ (tiksliau – viena) Europos valstybė, o ta, į kurią mes ir stojome 2004-aisiais, – Europos valstybių sąjunga. Sąjunga valstybių, turinčių svarbiausius valstybinius atributus: suverenitetą (savarankišką politiką), savo valdžią (nepavaldžią Briuseliui) ir savo kontroliuojamas sienas. Tą jau labai gerai įsisąmonino vidurio Europos valstybės – Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija. Deja, to dar nesuvokia Lietuvos valdžia ir didžioji dalis piliečių.

Kita išvada: strateginiai valstybės uždaviniai turi būti ne atominės elektrinės ir energetinė nepriklausomybė, ne naujausių technologijų klasteriai, ne Valdovų rūmai ar Gugenheimo muziejai ir net ne didesnės pensijos, bet reikalingas lopšelių ir vaikų darželių skaičius bei deramos socialinės paskatos jaunoms šeimoms (ypač daugiavaikėms). Sveiku protu nesuvokiama, kai labiausiai nykstančioje Europos valstybėje jau trečią nepriklausomybės dešimtmetį vaikams masiškai trūksta darželių, kai valstybės pareigūnai persekioja motinas dėl gimdymo namuose, kai motinos sodinamos į kalėjimus dėl per „didelės“ motinystės pašalpos. Ar tokia valstybė, tokia tauta gali išlikti? Ne. Lietuva išliks tik tuomet, kai Lietuvoje bus geriausia Europoje gimdyti ir auginti vaikus. Kaip dabar mūsų išvykėliai iš anglijų ir vokietijų grįžta į Lietuvą taisytis savo dantų (čia pigiau), taip turėtų grįžti į Tėvynę gimdyti ir auginti savo vaikų – kito kelio tiesiog nėra.

Ir pagaliau – švietimas, mokykla ir mažiausiai Europoje uždirbantys mokytojai. Jaunam Lietuvos piliečiui būtent mokykla ir yra tas pirmas mažasis valstybės modelis, kur jis susiformuoja savo santykį su ja, kur kuria savo ateities planus. Deja, net 80 nuošimčių mokinių jau yra nutarę kuo greičiau lėkti už jūrų marių. Todėl ir strateginis šis klausimas: kur ta mūsų mokykla, kur tie mūsų mokytojai, kurie perduotų vaikams ištikimybę nuolat griaunamai ir vis iš naujo atkuriamai savo valstybei, kurie įskiepytų Justino Marcinkevičiaus išdainuotą gyvenimo prasmę: „Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti – savo gyvenimu, meile, širdim ir daina“, kurie perkeltų į jų širdis tą egzistencinį lietuvio nerimą: „Ašara Dievo aky, Lietuva ką tu veiki, nieko tavęs neprašau, tik nenutildama šauk!“?