Vygantas Malinauskas. Šeima kuriama ne dėl emocijų, bet dėl viešo moralinio įsipareigojimo

www.bernardinai.lt

LR Konstitucinis Teismas 2011 m. išaiškino, kad „šeimos konstitucinė samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Taip pat, kad ir nesusituokę asmenys Konstitucijos prasme gali būti laikomi šeima. Pasak kai kurių komentatorių, galima džiaugtis, kad Lietuva pagerino savo „įvaizdį“ ir nebeatrodys „konservatyvi ir atsilikusi“. Tačiau ką iš tiesų duoda visuomenei ir šeimai šis Konstitucinio Teismo nutarimas?

Vienas iš dažnai kartotų Valstybinės šeimos politikos koncepcijos oponentų argumentų buvo priekaištas, kad valstybė, apibrėždama, kas yra šeima, kišasi į privatų šeimos ir asmenų gyvenimą. Pasak prof. V. Mikelėno, „yra šiek tiek kvaila, kai valstybė su teisės pagalba bando pasakyti, kad jūs esate šeima arba jūs nesate šeima“. Iš tiesų Valstybinės šeimos politikos oponentų lūkesčiai atrodo buvo patenkinti su kaupu. Konstitucinis Teismas faktiškai pasakė, kad santuoka tėra šeimos „santykių išraiškos forma“, kuri „konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“.

Nereikia būti apdovanotam ypatinga įžvalga, kad suprastum, jog tokiu būdu konstituciniam santuokos institutui valstybės teisinėje sistemoje paliekama greičiau ne konstitucinė, bet dekoratyvinė funkcija. Tuo tarpu pro profesoriaus ir Konstitucinio Teismo teisėjų dėmesį praslydo aplinkybė, jog santuoką nustojus laikyti būtinu šeimos sampratos kriterijumi, kartu iš bendrai gyvenančių asmenų atimama teisė patiems nuspręsti, ar jie nori save viešai apibrėžti kaip šeimą. Po Konstitucinio Teismo nutarimo klausimas, kas yra šeima, tampa nebe asmenų laisvo apsisprendimo, bet faktinių aplinkybių klausimu.

Tie, kurie bandė įtikinėti, kad šeimos įstatymuose apibrėžti neįmanoma ir apskritai nereikia to daryti, kažkokiu nuostabiu būdu sugebėjo nepastebėti, kad Lietuvos Respublikoje yra pakankamai daug įstatymų apibrėžiančių, kas yra šeima. Konstitucinio Teismo garbei reikia pasakyti, jog jis neapsimetė nepastebįs šio fakto. Iš tiesų, tam, kad šeima galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje, vienokiu ar kitokiu būdu įstatymuose turi būti nubrėžta riba tarp šeimos ir likusios visuomenės. Klausimas: kas nubrėžia šią ribą? Ar ribą tarp teisių bei pareigų, saistančių visus visuomenės narius, ir teisių bei pareigų, siejančių asmenis šeimoje, nubrėžia patys asmenys, ar politikai priimdami įstatymus? Konstitucinio Teismo valia konstituciniam santuokos institutui nustojus savo reikšmės, valstybei niekas nebetrukdys su teisės pagalba savo nuožiūra pasakyti: „jūs esate šeima arba jūs nesate šeima“.

Konstitucinis Teismas savo nutarime teigdamas, kad Valstybinės šeimos politikos koncepcijos sąvokos susiaurina šeimos sampratos turinį, iš tiesų į vieną suplakė šeimos turinį (tai yra šeimos narius tarpusavyje siejančias teises, įsipareigojimus, ryšius) ir būdą, kaip šeimos santykiai yra įteisininami visuomenėje. Šeimos santykių viešo įteisinimo forma, pati niekaip nesusiaurina šeimos santykių turinio, o tik jį patvirtina. Santuoka visuomet buvo ir tebėra būdas, kuriuo asmenys patys (be jokių valstybės nurodymų) save viešai visuomenėje apibrėžia kaip šeimą.

Esą pažangios Europos valstybės taip pat nei atšaukė santuokos, nei paskelbė ją istoriniu reliktu. Tuo tarpu būdų, kuriais įvairių Europos valstybių piliečiai sukuria šeimos teisinius santykius skaičiaus, didesne įvairove nelabai pavadinsi. Jis retai kada viršija du (santuoką ir partnerystę). Beje, verta pažymėti, kad Europos valstybėse partnerystės institutas atsirado visai ne todėl, kad pažangių Europos šalių piliečiams pritrūko šeimos kūrimo formų įvairovės. Partnerystės institutas atsirado siekiant sukurti tos pačios lyties asmenims santuokos alternatyvą. Nes iki šiol daugumoje Europos valstybių santuoka leidžiama tik tarp skirtingos lyties asmenų.

Jei asmenys gyvena bendrai nesudarydami santuokos, tai gali reikšti vieną iš kelių dalykų. Arba jie nenori viešai savęs apibrėžti kaip šeimos, arba jie nenori prisiimti pareigų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, arba jie dėl objektyvių priežasčių (poligamija, artimi giminystės ryšiai ir pan.) negali sukurti šeimos teisinių santykių. Tiesa, gali dar būti tokių priežasčių kaip ideologinė alergija santuokos institutui. Konstitucinio Teismo nutarimas, išaiškinantis, kad, remiantis Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, turi būti saugomos bei ginamos ir nesusituokusių asmenų teisės, Seimo priimamuose įstatymuose gali būti įgyvendintas keliais būdais. Tiesą sakant, variantų skaičius nėra labai didelis.

Vienas galimų variantų – bendrai gyvenantys asmenys gauna tokias pačias privilegijas, kaip ir susituokusieji. Nors skirtingai nuo susituokusiujų, jie vienas kito atžvilgiu nėra saistomi teisinių pareigų. Akivaizdu, kad tokia „konstitucinė apsauga“ ne tik nesukurtų visuomenės nariams paskatų sudaryti santuoką, bet ir diskriminuotų sudariusiuosius santuoką (visi turėtų vienodai teisių, tačiau kai kurie daugiau pareigų).

Kitas galimas variantas – iš esmės sulyginti susituokusiųjų ir tiesiog bendrai gyvenančiųjų teises ir pareigas (neregistruotos partnerystės atvejis). Taip būtų galima išvengti santuoką sudariusių asmenų diskriminacijos. Tačiau tada būtų nepaisoma bendrai gyvenančių asmenų teisės gyventi kartu neprisiimant jokių iš šeimos teisinių santykių kylančių įsipareigojimų. Toks šeimos pareigų nuleidimas „iš viršaus“ būtų kur kas didesnis valstybės kišimosi į privatų gyvenimą atvejis nei šeimos sąvokos apibrėžimas koncepcijoje.

Trečia galimybė – valstybė kažkokiu būdu įsigudrina pati sužinoti, kuriuos gyvenančius bendrai asmenis sieja tokie santykiai: „grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, o kurių tokie santykiai nesieja. Atitinkamai pirmiesiems suteikdama Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises ir apsaugą, o antriesiems – ne. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kaip valstybė sugebėtų tai padaryti. O net jei ir sugebėtų, kodėl turėtų viešai laikyti bendrai gyvenančius asmenis šeima, jei jie patys to viešai nedeklaravo?

Konstitucinis Teismas savo nutarime išvardija keletą kriterijų, kuriais, jo įsitikinimu, turi remtis “konstitucinė šeimos samprata”. Pasak Teismo, šeima yra asmenys, susieti „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Stebėtina, o gal ir nelabai, kad tarp Konstitucinio Teismo vardijamų kriterijų nėra minimas nei šeimos santykių viešas pobūdis, nei moralinis šeimos narių įsipareigojimas vienas kitam. Tuo tarpu šeima savo esme yra moralinė bendruomenė, kurios nariai vienas kito atžvilgiu pirmiausia turi moralines pareigas ir jas atitinkančias teises. Šeimos nariai gali patirti emocinių krizių, gali neteikti pagalbos vieni kitiems, gal net nustoti suprasti vienas kitą. Tačiau, kol šeimos nariai viešai pripažįsta, kad juos sieja šeimai būdingos moralinės pareigos, tol jie yra šeima. Šeima, kuri gali būti laikoma visuomenės bei valstybės pagrindu.

Šeimos samprata, kurią Lietuvos visuomenei „nuleido“ Konstitucinis Teismas, yra ne moralinė, bet faktinė arba moksliškiau sakant pozityvistinė. Turint omenyje, kad lietuviškoje jurisprudencijoje pozityvizmas yra vyraujanti teisės teorija, tai nelabai ir stebina. Taip pat nestebina, kad tokiam pozityvistiniam mąstymui santuokos institutas „esminės reikšmės neturi“. Neturi, nes santuoka yra ne tik viešas asmenų savęs kaip šeimos apsibrėžimas visuomenėje, bet ir viešas moralinis įsipareigojimas. Konstitucinio Teismo sprendimas gal ir pagerino Lietuvos „įvaizdį“ kieno nors akyse. Tačiau paneigdamas santuokos, kaip vieno svarbiausių visuomenės laisvės garantų, konstitucinę reikšmę nuvertino šeimos moralinį pobūdį. Kartu mums visiems nutolindamas teisingos ir laisvos visuomenės, kurioje gera kurti šeimą, realizavimo galimybes.