Vladimiras Laučius. Sveiki sugrįžę į skerdžiamą Europą

Sveiki sugrįžę į skerdžiamą Europą. Po teroro išpuolių Paryžiuje politikai baudėsi triuškinsią Islamo valstybę. Įdomu – kuo? Ėriukų tylėjimu? Deja, narsus ėriukų tylėjimas ir vėl neišgąsdino Hanibalo Lekterio – europiečius pietums valgančios ISIS. O juk daug kas turbūt tikėjosi, kad islamistai palūš ir maldaus pasigailėjimo, apšaudomi moderniais ilgojo nuotolio šūkiais: Je suis Charlie, je suis Paris. Dabar – je suis Bruxelles.

Jei visi šie galingi ginklai nepadės (na, dar pakentėkime keletą metų – o gal padės?), teks numesti ant kalifato Johno Lennono žodžių bombą: „Imagine there’s no countries / It isn’t hard to do / Nothing to kill or die for / And no religion too / Imagine all the people / Living life in peace…“ Šito jie tikrai neištvers. Deja, joks žmogus šių saldžiai klaikių eilių neištvers, jei tik jo nekankina politinė silpnaprotystė, humanitarinės kilmės hemorojus ir pacifizmas.

Europos piliečiai žūsta nuo barbarų rankos savo valstybių neginami, paika migracijos politika pasitarnauja ISIS žudikų tinklui, bailumas ir karinė impotencija tampa ES skiriamuoju ženklu, kaip šv. Patriko diena Airijai arba kengūros – Australijai, bet Europos liberaliosios viršūnėlės atsisako pripažinti tikrovę. Kaip kalba prof. Alvydas Jokubaitis apie ES garvežio mašinistę Angelą Merkel, neseniai aiškinusią, jog Vladimiras Putinas prarado ryšį su tikrove, panašu, kad anapus mūsų tikrovės Vokietijos kanclerė su Rusijos prezidentu būna pakaitomis.

Nes kai su Berlyno palaiminimu peršama idėja, jog visi politikos tikslai privalo paklusti pacifistiniam humanitariniam sentimentui, o ES turi tapti gigantiška nelegalų prieglauda, kad vardan šito tikslo turime nebesilaikyti įstatymų, nebekontroliuoti ES išorinių sienų ir toliau kurti Europoje nesiintegruojančių musulmonų getus, stumdami šalin krikščionybę, patriotizmą, tautų suverenitetą ir kultūrinės bendrystės tradicijas, – tai yra tikrų tikriausias tikrovės neigimas.

Putinas savoje netikroviškoje tikrovėje bent jau generuoja idėjas, kad ir blogas, kurias vis dėlto iš dalies įgyvendina. Tuo tarpu Merkel ir jos bendražygiai savame kosmose prigalvoja tokių dalykų, kurie neišgalvotoje politinėje tikrovėje patiria nebejuokingą fiasko, kaip antai šūkis „priimsime visus“ arba cituotus Lennono dainos žodžius primenanti šiuolaikinių gėlių vaikų politinė pasaulėžiūra.

Yra žmonių, kurie patys sau atrodo labai protingi ir gudrūs, kai diskusijoje oponentams vis uždavinėja tą patį vaikišką klausimą: „o tai ką daryti?“ Žinote, maži vaikai pergyveną periodą, kai po du šimtus kartų per dieną paklausia: „o kas čia?“ Tai štai viešojoje polemikoje dažnai pasitaiko tokių minties lėliukų ar paauglių, kurie į viską, kas nemaloniai pažeidžia jų įprastą pasaulėvaizdį, nuolat reaguoja idiotiška ištarme – „kritikuoti gali visi, o tu sakyk – ką daryti?“ Čia kaip sinoptikui (gr. synopsis – apžvalga) reikšti pretenziją sakant, jog stebėti orus ir daryti išvadas gali visi, o tu, žmogau, geriau pasakyk, ką rytoj apsiauti ir apsirengti.

Kai politinis mąstymas visiškai nususinamas, o vadyba tampa „mokslu“ ir „profesija“, kaip šiandien Lietuvoje, vadybinė klišė „problema / sprendimas“ tamsumose, kurių saulė Lietuvoj neprašalino, neoficialiai karūnuojama politikos analizės karaliene. Būtent iš šio beprotiško minties perversmo plaukia „ką daryti“ kvailybė. Tačiau neįmanoma atsakyti į klausimą „ką daryti“ politiniame gyvenime, o ne kokiame nors batų fabrike, jei prieš tai nesutariama dėl pamatinių prielaidų. Politikos analizė ir synopsis, kai jų specialiai neužsako realūs sprendimų priėmėjai, yra skirtos pirmiausiai problemoms ir prielaidoms artikuliuoti, o ne receptams išrašinėti. Žmogus, kuris mano žinąs politinius sprendimus ir nori juos įgyvendinti, turėtų dalyvauti rinkimuose, o ne rašyti apie „ką daryti“.

Jei Prancūzijos prezidentas po teroro išpuolių Paryžiuje pažada nugalėti ISIS, tai sprendimas turėtų būti – tesėti pažadą, kovoti su ISIS ir nugalėti. Bet tai prieštarauja dviem esminėms ES politikos prielaidoms: a) visada reikia siekti taikos ir vengti karo bet kokia kaina; b) svarbiau yra išlaikyti esamą socialinių išmokų ir bendros materialinės gerovės lygį nei didinti biudžeto asignavimus gynybai. Taigi sprendimas neatitinka prielaidų, todėl užsilenkia nė negimęs.

Ir štai mes prieiname prie pagrindinio šio straipsnio klausimo: kokia pasaulėžiūrinė prielaida prieštarautų sprendimui smarkiai stiprinti saugumą, kuris net didelės rizikos zonoje – Prancūzijoje ir Belgijoje, kaip matome, yra arti apgailėtino? Juk teroristai, įsikūrę musulmoniškuose rajonuose, gali ištisas savaites ir mėnesius ramiai planuoti bei sėkmingai įgyvendinti dešimtis gyvybių nusinešančius teroro aktus. Kaip rašo „The Telegraph“ apžvalgininkė Allison Pearson: „Kitą sykį, išgirdę ministrą pirmininką sakant, esą Britanija turi likti ES dėl saugumo sumetimų, pagalvokite, prašau, apie Briuselį. De facto ES sostinė yra ir Europos džihado sostinė. Katastrofiškai dirbančios Belgijos saugumo tarnybos leido Paryžiaus teroro išpuolių dalyviui Salahui Abdeslamui bastytis po Molenbeką net keturis mėnesius, kol jį suėmė.“

Ir kokia po viso to yra politikų pagrindinė žinia europiečiams? Kaip ir po kruvinų skerdynių Paryžiuje, visuomenei kartojamas „Russkoje radijo“ ir „Maximos“ šūkis: „viskas bus gerai“. Nusiraminkite, gyvenkite, kaip gyvenote, vartokite, mėgaukitės malonumais, vartokite, nepanikuokite, vartokite. Kitaip tariant, sveika refleksija, mintis, kad reikia kažko imtis, kažką keisti, pripažinti ir aiškiai įvardyti priešą, galbūt daugiau reikalauti iš mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų politikų ir tarnybų – bloga mintis, nes tai esą reikštų, kad teroristai pasiekė, ko norėjo. Vėl viskas apverčiama aukštyn kojomis. Tikrovė nustumiama į šalį, ir iš skerdžiamos visuomenės tikimasi, kaip iš galvijų kaimenės, kad ji ramiai ganysis toliau, neimdama į galvą grėsmės būti susprogdintai ir nesirūpindama savigyna. Leidžiama tik tyliai ir nepiktai mūkti. Antraip skaitysis, kad teroristai laimėjo.

Pamatinė prielaida, kuria grindžiamas šis ciniškai skambantis padrąsinimas, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai graži ir kilni: meilė laisvei. Esą saugumą galime padidinti tik atsisakydami dalies savo laisvės, o tai reikštų, kad aukojame bene svarbiausią savo civilizacijos vertybę ir pasiekimą. Neva to ir nori teroristai. Ši alternatyva – arba laisvė, arba daugiau saugumo – daugeliui skaitytojų turėtų būti gerai pažįstama, nes jau daugiau kaip dešimtmetį yra aktyviai brukama į masinę sąmonę. Ir nors paišomas vaizdinys „arba – arba“ nėra visiškai beprasmis, jis vis dėlto labai smarkiai iškraipo tikrovę ir veda šunkeliais.

Antai šauktinių kariuomenė didina visuomenės saugumą ir varžo šauktinių bei jų artimųjų pasirinkimo laisvę, tačiau to niekas nevadins visuomenės laisvės aukojimu – na, nebent taip manys verktiniai. Nemanome, kad aukojame visuomenės laisvę, ir kai nusikaltėliai baudžiami laisvės atėmimu, ir kai reikia mokėti mokesčius, ir kai esame priversti laikytis eismo taisyklių. Tai, ko šiandien labai nenorima aukoti dėl saugumo, nėra laisvė. Labiausiai nenorima prarasti pinigų, kuriuos tektų skirti iš biudžeto saugumui ir gynybai, karpant kitas išlaidas; vartotojiško, biurgeriško (pagal Hegelį) ir pacifistinio (verktinių) komforto, kurio šiek tiek sumažėtų; privataus gyvenimėlio detalių, kurios gali tapti žinomos specialiosioms tarnyboms. Kitaip tariant, ant kalbamų svarstyklių saugumą iš tikro nusveria ne laisvė, o godumas, materializmas ir individualizmas. Trys demokratinio žmogaus ydos, aprašytos nepranokstamo demokratinės santvarkos psichologo ir filosofo Alexio de Tocqueville‘io.

Šiandien Dievo baimę laicistinėje Europoje išstūmė mirties ir net menkų materialinių nepriteklių ar psichologinių iššūkių baimė. To, kas potencialiai darė žmogų tauresnį, geresnį ir drąsesnį, buvo atsisakyta, idant suklestėtų tai, kas daro jį turtingesnį, bet dažnai – bailų, godų ir menką.

Demokratinis žmogus be tikėjimo, iškeitęs sielos gerovę į atrajojančios karvės laimę arba tuščių ambicijų tenkinimosi svaigulį, būna linkęs vergauti savo materialiniam pasaulėliui, kurio laikosi įsitvėręs, lyg jaustųsi niekad nemirsiąs. Ši būsena taip sukausto demokratinio žmogaus valią, kad jis nebeturi nei savisaugos paskatų, nei dvasinių jėgų priešintis politiniam blogiui – tiek išorės, tiek vidaus. Jis tampa individualistu prisitaikėliu. Ir nors jis greičiausiai į nieką nekeistų laisvojo pasaulio, kuriame gyvena, šis jam svarbus ne tiek dėl politinės laisvės, kiek dėl ramios galvos ir gerovės. Jei Vakarų Europai labiausiai rūpėtų laisvė, ji ją gintų, reikalui esant, tiek Daugpilyje, tiek Narvoje. Bet kadangi rami galva ir gerovė – pirmoje vietoje, daug kas ir abejoja, ar gins. Tai paaiškina šiandienės ES vangumą, nesugebėjimą ir nenorą griežčiau tramdyti Rusiją, sunaikinti ISIS, tapti visaverte JAV prilygstančia NATO galia, užkirsti kelią nelegaliai migracijai, aktyviai užsiimti geopolitika ir išsikuopti savo multikultūrines mėšlides.

Tocqueville‘io išskirtinumas – tas, kad laisvės ir tikėjimo jis tarpusavyje nepriešino, kaip buvo būdinga liberalizmo minties tradicijai, o kaip tik juos glaudžiai susiejo. Religija, jo žodžiais, jeigu ir neišgelbsti žmogaus aname pasaulyje, yra labai reikalinga jo laimei ir taurumui šiame, ir tai esą „ypač taikytina žmonėms, gyvenantiems laisvose šalyse.“

„Sunaikinus valstybėje religiją, į aukščiausius intelekto sluoksnius įsiskverbia abejonė ir pusiau paralyžiuoja visą žmogaus protinę veiklą. Žmonės pripranta prie miglotų, nuolat besikeičiančių požiūrių į tai, kas labiausiai rūpi jų artimiesiems ir jiems patiems; jie blogai gina savo įsitikinimus arba net jų atsižada, o kadangi netenka vilčių patys vieni išspręsti likimo skirtus uždavinius, aplaidžiai stengiasi apie tai negalvoti. Tokia padėtis išsekina dvasią, palaužia valią ir pamažėle rengia piliečius vergijai. Tuomet jie ne tik nesipriešina, kai iš jų atimama laisvė, bet dažnai ir patys ją atiduoda“, – rašo Tocqueville‘is. Ir čia pat rėžia iš peties: „Esu linkęs manyti, jog, jeigu jis [žmogus] netiki, turi paklusti kokiai nors valdžiai, o jeigu jis yra laisvas, turi būti tikintis“.

Tocqueville‘is toli gražu nesmerkia žmogaus, „dorai ir teisėtai siekiančio gerovės“, bet mato didžiausią pavojų tame, kad „jis galop neteks tauriausių savo sugebėjimų ir, norėdamas viską aplinkui pagerinti, pats išsigims“. Įstatymų leidėjams ir apsišvietusiems žmonėms jis primygtinai pataria „kreipti piliečių žvilgsnius į dangų“: „Tie, kuriems rūpi demokratinių visuomenių ateitis, turi susivienyti ir be atilsio darbuotis ir toms visuomenėms diegti begalybės pojūtį, didingumo jausmą ir dvasinių malonumų ilgesį. O demokratinės visuomenės intelektinėje atmosferoje atsiradus kokioms nors pražūtingoms teorijoms, skelbiančioms, jog viskas žūva drauge su kūnu, jų skelbėjus reikia laikyti tos tautos priešais.“

Tai yra daugiau nei prieš pusantro šimto metų duotas atsakymas mėgėjams klausti „ką daryti“. O išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje, apskritai ISIS karas prieš Vakarų Europą kelia ne tik ir gal net ne tiek civilizacijų konflikto, apie kurį nemažai rašyta ir diskutuota, kiek Europos konflikto su pačia savimi problemą. Pasirinkimas šiame konflikte yra ne tarp didesnio saugumo ir daugiau laisvių, o tarp krikščionybės, laisvės bei drąsos iš vienos pusės ir biurgeriško materializmo, prisitaikėliškumo, multikultūriškumo bei agresyvaus politinio korektiškumo – iš kitos. Atitinkamai yra dvi Europos, ir jeigu pastaroji laimės, tai greitai gali nelikti jų abiejų.