Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą apie „Mūsiškius“: visa tiesa apie skandalingą knygą

Neseniai publikavau koncentruotą rašinį apie esmines Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ klaida...

Neseniai publikavau koncentruotą rašinį apie esmines Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ klaidas. Dabar – apie šią skaudžią ir labai sudėtingą temą – gerokai išsamiau.

Užgrobimas

Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pavergimas ir pavertimas Sovietų Sąjungos dalimi, skirtingai nuo vokiečių okupacijos, kuri įvyko karo sąlygomis ir žaibiškai, vyko etapais. Politinė dirva parengta slaptaisiais Molotovo ir Ribentroppo 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytais susitarimais.
„Nors abu diktatoriai niekada nesutiks, sutartis, kurią jie tą dieną sudarė, pakeis pasaulį“, – teigia britų istorikas Rogeris Moorhouse'as.

Šiuo dokumentu Stalinas atrišo rankas Hitleriui pulti Lenkiją, laidavęs jam saugumą ir užtikrinęs, kad antras frontas prieš Vokietiją atidarytas nebus. Quid pro quo (paslauga už paslaugą) Hitleris „paliko“ Suomiją, Rytų Lenkiją, Besarabiją (dabartinę Moldovą) ir Baltijos valstybes Stalino nuožiūrai – jo „interesų sferai“, kaip tai įvardijama slaptuose susitarimuose.

Lietuva iš pradžių palikta Vokietijos „interesų“ lauke. Bet po to, kai drauge su vokiečiais nesiryžo pulti Lenkijos, kad atsiimtų pagal 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį Varšuvos jai pripažintą Vilniaus kraštą, Lietuva nacių imta traktuoti kaip Reicho „neverta“ partnerė ir pagal papildomą slaptą 1939 m. rugsėjo 28 d. protokolą „išmainyta“ į nacių užimtas lenkų teritorijas.

Po vokiečių 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkijos užpuolimo, kuris reiškė Antrojo pasaulinio karo pradžią, Baltijos šalių ir Suomijos atstovai – visi atskirai – buvo išsikviesti į Maskvą. Sovietų lyderiai įteikė jiems reikalavimus įsileisti karines bazes jų teritorijose.

Tose „derybose“ tvyrojusią atmosferą būdingai atspindi Estijos Respublikos pasiuntinys Maskvoje Augustas Rei: „Molotovas daug kartų naudojo posakius „aš prašau jus neversti tarybinės vyriausybės naudoti kitus, žymiai radikalesnius metodus, užsitikrinti savo saugumą“ ir „jeigu Estijos vyriausybė atmes Sovietų Sąjungos pasiūlymus, tai SSSR pasieks savo tikslų, panaudodama kitas priemones“. Ypač kontekste padėties, susiklosčiusios to pokalbio išvakarėse, nebuvo galima Molotovo pareiškimų interpretuoti kitaip, kaip tik grasinimus panaudoti jėgą, kad būtų primesti sovietų reikalavimai.“
Baltijos šalių vyriausybės nusileido sovietų spaudimui ir sudarė Savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų Sąjunga. Sovietams garantuojant, kad karinės bazės bus įkurdintos tik karo laikotarpiui ir kad Baltijos šalių suverenitetas bus be išlygų gerbiamas (sutarčių 5 str.), jų teritorijose buvo išdėstytas Sovietų Sąjungos karinis kontingentas (25 tūkst. karių Estijoje, 30 tūkst. – Latvijoje ir 20 tūkst. – Lietuvoje).

Suomijos vyriausybė atmetė sovietų reikalavimus įsileisti karines bazes ir susilaukė to, kuo Molotovas grasino Estijai (Latvijai ir Lietuvai – taip pat, tik kitais žodžiais). 1939 m. gruodžio 1 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją. Per daugiau kaip trijų mėnesių vadinamąjį „žiemos karą“, Suomija prarado dalį savo teritorijos – geriausias pietines žemes, – bet apgynė nepriklausomybę, 1940 m. kovo 13 d. pasirašiusi su sovietais taikos sutartį. Dėl agresijos prieš Suomiją Sovietų Sąjunga 1939 m. gruodžio 14 d. buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos.

Keletą mėnesių klostėsi įspūdis, kad Sovietų Sąjunga, įkurdinusi bazes Baltijos valstybėse, rado tam tikrą modus vivendi šių valstybių nepriklausomybės atžvilgiu. Baltijos šalys griežtai laikėsi neutraliteto Suomijos ir Sovietų Sąjungos karo atžvilgiu. Jos netgi nebalsavo už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos po akivaizdaus Suomijos užpuolimo. Sovietiniai lyderiai ir sovietų spauda tuo metu gyrė SSSR ir Baltijos valstybių santykius, vadino juos „pavyzdiniais“.

Bet padėtis pasikeitė, kapituliavus Prancūzijai. 1940 m. birželio 14 ir 16 dienomis sovietų vyriausybė pateikė Lietuvai, Latvijai ir Estijai ultimatumus, kuriuose buvo keliami visiškos jų okupacijos ir marionetinių vyriausybių sudarymo reikalavimai. Ultimatumai buvo lydimi grasinimo, kad karinis pasipriešinimas bus sutriuškintas.

Perduodamas ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui sovietų užsienio reikalų komisaras Molotovas pareiškė: „Nepriklausomai nuo jūsų atsakymo, mūsų kariai rytoj bet kuriuo atveju įžengs į Lietuvą.“ Praėjus 10 valandų nuo ultimatumų pateikimo, sovietų kariai įsiveržė į šias valstybes ir užėmė jas 1940 m. birželio 15-17 dienomis.

Sovietų kariuomenei okupavus Baltijos valstybes, Stalinas nusiuntė savo emisarus Andrejų Žadnova, Andrejų Višinskį ir Vladimirą Dekanozovą vadovauti valdžios užgrobimo procesams Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Marionetinių vyriausybių sąrašai įteikti Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentams buvo parengti sovietų pasiuntinybėse Taline, Rygoje ir Kaune. Net ir okupavus Raudonajai armijai Baltijos valstybes bei namų arešte laikant Estijos bei Latvijos prezidentus, taip pat Lietuvos prezidento pareigas ėjusį ministrą pirmininką Antaną Merkį, sovietų pareigūnai tikino, kad šalių nepriklausomybė bus gerbiama, valstybinė santvarka nebus keičiama.

Tačiau sovietų prievarta primestos ir tų šalių žmonių valios neatstovavusios marionetinės vyriausybės nedelsiant paskelbė apie 1940 m. liepos mėnesį numatomus rinkimus. Rinkimai turėjo sudaryti „žmonių valios“ išreiškimo regimybę ir suteikti „teisinį“ Baltijos valstybių sovietizavimo pagrindą.
Vadinamieji „liaudies seimų“ rinkimai tebuvo grubus, blogai užmaskuotas farsas. Raudonoji armija ir sovietų NKVD struktūros visiškai kontroliavo Baltijos šalių vidaus gyvenimą.

Grubiausiu būdu sulaužytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos konstitucijos. Rinkimuose, kurie vyko tariamai pagal tuo metu vis dar nepriklausomų valstybių konstitucijas, buvo nepaisoma galiojusių teisės aktų: paneigti terminai, rinkimų įstatymais numatyti kandidatų iškėlimui ir jų prisistatymui su programomis, neleista registruoti komunistų opozicijos kandidatų, rezultatai nebuvo patvirtinti konstitucine tvarka.

Dar daugiau. Vadinamųjų „darbo liaudies“ kandidatų buvo tiek, kiek buvo „liaudies seime“ vietų. Šių kandidatų paskelbtoje programinėje platformoje nebuvo net užuominų apie valstybinės santvarkos keitimą, juo labiau – šių valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungą. Ten buvo minima tik apie „draugiškus santykius tarp nepriklausomų Baltijos valstybių ir galingosios SSSR“. Sovietų valstybinė naujienų agentūra TASS rinkimų rezultatus paskelbė likus 12 valandų iki rinkiminių apylinkių uždarymo.

„Liaudies seimuose“, greta deputatų, sėdėjo Raudonosios armijos kariai, „išrinkti“ prieš jų pačių valią ir pažeidus nepriklausomų valstybių rinkimų įstatymus. Naujieji „parlamentai“ nedelsiant paskelbė įkurią tarybines Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei kreipėsi į SSSR Aukščiausiąją tarybą, kad jų šalys būtų įjungtos į teritoriją valstybės, kuri dar tik prieš mėnesį jas buvo okupavusi.

SSSR Aukščiausioji taryba, suprantama, nedelsiant patenkino inkorporacijos prašymus. 1940 m. rugpjūčio 3 d. į SSSR sudėtį buvo „priimta“ Lietuvos SSR, rugpjūčio 5 d. – Latvijos SSR, rugpjūčio 6 d. – Estijos SSR. Nepriklausomos valstybės – Estijos, Latvijos ir Lietuvos Respublikos – nustojo egzistavusios.

Nelaimė ir lietuviams, ir žydams

Pereikime prie Tomo Dapkaus kelto klausimo apie Lietuvos piliečių lygybę prieš Lietuvos įstatymus ir Konstituciją.

Ką sakė Lietuvos Respublikos teisės aktai apie priešišką Lietuvos valstybei veiklą? „Tautai ir Valstybei saugoti įstatymas“, priimtas 1934 m. vasario 8 d., galiojo 1940 m. birželio 15 – Lietuvos okupacijos – dieną. Štai keletas jo straipsnių ištraukų:

„4. Lietuvos pilietis, kuris ieško užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę, arba eina į tokį santykį su užsieniu, kuriuo laužo savo valstybės ištikimybės pareigą, yra baudžiamas .

5. Lietuvos pilietis, kuris be Lietuvos vyriausybės kompetentingo organo įgaliojimo ar leidimo veda derybas, tariasi arba susižino Lietuvos valstybės, jos autonominio krašto arba kitos viešosios teisės organizacijos reikalais su svetimos valstybės vyriausybe, jos organu ar agentu arba su svetimos valstybės viešosios teisės organizacija, jos organu ar agentu, yra baudžiamas .

6. Lietuvos pilietis, kuris priklauso prie užsienio organizacijos, kurios siekimai ar veikla nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu, arba kuris su tokia organizacija susižino, yra baudžiamas . 15. Kas žodžiu, raštu arba bet kuriuo kitu būdu agituoja arba varo propagandą daryti tai, kas gali kenkti Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui, tas yra baudžiamas. 

21. Kas priklauso prie tokios organizacijos, kurios buvimas, santvarka, tikslas ar veikla slepiami nuo valdžios, arba dalyvauja tokios organizacijos veikime, arba tęsia valdžios uždarytos organizacijos darbą ar sustabdytą organizacijos veiklą, tas yra baudžiamas“.

Pažvelkime iš Lietuvos konstitucinės perspektyvos į veikas Lietuvos piliečių, kurie ne tik „ieškojo užsienyje paramos prieš Lietuvos valstybę“, „agitavo ir varė propagandą daryti tai, kas“ ją sužlugdytų, „priklausė prie užsienio organizacijos“, kurios siekimai ir veikla buvo „nesuderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu“, bet kurie dalyvavo dar ir svetimos valstybės represinėse struktūrose, kai tos struktūros sekė, sudarinėjo sąrašus, suiminėjo, grobė turtą, kalino, kankino, trėmė ir žudė kitus Lietuvos piliečius, Lietuvos Respublikai niekuo nenusikaltusius. Ar tie piliečiai Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos neišdavė? Nepriklausomai nuo jų tautybės?
Čia nėra gėlių dalijimo sovietų tankistams klausimas. Čia konkretus įsijungimas į Lietuvos valstybės sunaikinimo aktą ir jos piliečių represijas.

Atsiverskime to meto spaudą. Būdingas 1940 m. liepos 1 d. „Lietuvos aido“ straipsnis „Krašto demokratizacija“. Likus dešimčiai dienų iki masinių suėmimų, kurie buvo vykdomi „liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse, komunistų jau užvaldytame dienraštyje S. Nemunaičio slapyvardžiu prisidengęs okupacinių jėgų įrankis rašė: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais.

Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas“.

Nemunaitis žinojo ką rašo. Antanas Sniečkus, okupacinių jėgų pastatytas Valstybės saugumo viršininku, jau liepos 6 d. buvo išleidęs įsakymą, kuriuo nurodė: „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“.

Slaptas kominterno agentas ir nelegalios Lietuvoje komunistų partijos narys Sniečkus 1937 m. gegužės 21 d., su keliais kitais komunistais iš Lietuvos, buvo iškviestas ir slapta nuvykęs į Maskvą gauti instrukcijų. 1940 m. vasarą jis jau nustatinėjo kurios Lietuvos piliečių grupės bus likviduojamos pirmiausiai. Liepos 7 d. Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt., vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“.

Plane buvo numatyta iki liepos 10 d. parengti suimtinų asmenų sąrašus, pasitelkus SSSR NKVD pasienio kariuomenės dalinius, užkirsti kelią persekiojamiems asmenims pasitraukti į Vokietiją. Operaciją, kaip nurodo Arvydas Anušauskas, organizavo A. Sniečkaus vadovaujami ir VSD įdarbinti Maskvos parankiniai – Lietuvos piliečiai: J. Zdanavičius, A. Gailevičius, I. Demba, F. Krastinis, J. Komodaitė, A. Macevičius, A. Slavinas, E. Rozauskas, D. Todesas. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta dirigavo Sovietų Sąjungos NKVD instruktoriai.

A. Sniečkui sunku, reikia manyti, nebuvo. „Aukščiau stovintys draugai“ jau buvo pasirūpinę, kad jų marionetėms Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje nereiktų daug sukti galvos kaip veikti. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Savitarpio pagalbos sutartis, sovietams įsipareigojus „gerbti Lietuvos suverenitetą“, o jau kitą dieną, t.y. spalio 11-ąją (!), pasirašytos NKVD instrukcijos dėl „priešsovietinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“.

Pagal tas Maskvos instrukcijas savo įsakymus leido Stalino vietininkai Taline, Rygoje ir Kaune. Be minėtųjų represijoms ir žmonių naikinimui vartus atkėlusių A. Sniečkaus (VSD vadovo iki 1940 m. rugpjūčio 15 d.) potvarkių, panašaus pobūdžio nusikalstamas prieš Lietuvos piliečius instrukcijas leido A. Guzevičius (1940 lapkričio 28), P. Gladkovas (1941 gegužės 17 ir birželio 16), I. Serovas (1941 birželio 4).

Tai veikos, kurios Niurnbergo teismo procese buvo kvalifikuotos kaip karo nusikaltimai prieš taiką ir žmoniškumą, naikinant ir pasmerkiant nežmoniškam gyvenimui ištisas žmonių grupes.

Tačiau Sovietų Sąjunga Niurnberge buvo teisėjas. Nepaisant to, kad faktas – nepaneigiamas: komunistų padaryti nusikaltimai Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, yra dideli. Juos padarė taip pat ir Lietuvos piliečiai, išdavę savo šalį, nuėję tarnauti okupantui. Tarp jų buvo lietuvių, žydų, lenkų, rusų. Nepaisant tautybės, jų atsakomybė prieš Lietuvą – vienoda.

Sąžiningi, plačiai žvelgiantys ir susipratimo, bet ne beprasmiško aistrų eskalavimo siekiantys žmonės, tai supranta: „Aš manau, kad sprendžiant konfliktą, kai žydai Lietuvoje bando diskutuoti, kas kentėjo labiau, tai būtent jų interesas yra dirbti drauge ir pripažinti totalitarinių režimų nusikaltimus, tikrą istoriją ir jos vietą, – sako Barry Rubinas, Izraelio politologas, Tarpdisciplininių studijų centro (IDC) profesorius ir dienraščio „Jerusalem Post“ autorius. – Aš manau, kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus, mano nuomone, svarbu kalbėti apie lietuvių patirtas kančias, ypač po 1945-ųjų. Įmanoma, kad yra žmonių su blogomis intencijomis, kurie siekia panaudoti tai pateisinti Holokaustą. Bet didžioji dalis žmonių, mano manymu, neturi tokios intencijos. Aš manau, kad žmonės nėra tokie kvailiai, kad negalėtų tuo pačiu metu kalbėti apie du dalykus“.

Esu tikras, kad tokiai pozicijai pritartų 99,9 proc. lietuvių. Nemanau, kad yra reikšminga visuomenės dalis, kuri siektų neigti ar bandyti pateisinti Holokaustą. Tačiau bandymai neigti atsakomybę tų, kurie vykdė Lietuvos valstybės griovimo darbą ir sukėlė neapsakomas kančias jos piliečiams, tik beprasmiškai kursto priešingą reakciją. Dar kartą Barry Rubinas:

„Komunizmas buvo nelaimė lietuviams, bet tai buvo nelaimė ir žydams. Jeigu žiūrėtume pagal proporcijas, sovietai nužudė tiek pat žydų, kaip ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lietuvos teritoriją, bet kalbant apie visą Sovietų Sąjungą dešimtys tūkstančių žydų buvo nužudyti, nusiųsti į Gulag'ą, o, pavyzdžiui, tūkstantis žydų buvo nužudyti Katynės miške kartu su lenkų karininkais. Buvo vykdomos didelės represijos ir kraujo praliejimas. Šitų žmonių buvo mažiau nei tų, kurie patyrė nacių represijas, bet sovietų nusikaltimai taip pat turi būti pripažinti.“

Nuėjo tarnauti pavergėjui

Tuo metu Vanagaitė savo knygoje imasi, mano supratimu, neproduktyvios aritmetikos – skaičiuoja žydų medžiaginius nuostolius nacių okupacijos metais: „Tai 50 000 namų, o dar parduotuvės, sinagogos, mokyklos ir bibliotekos, vaistinės ir ligoninės... Vokiečiai pasiėmė žydų auksą, išlupo dantis.

O kiek per visą Lietuvą nužudytų žydų namuose liko kitokio gėrio: spintų, lovų, laikrodžių, paklodžių, pagalvių, batų, palaidinukių, – kurį, savaime suprantama, ne jūsų seneliai griebė ir vežėsi vežimais, kai visa tai buvo mėtoma per langus arba pigiai parduodama miestelių aikštėse. Tikrai ne ne jūsų, o kitų, blogesnių, lietuvių seneliai. Bet gal žinot, gerieji lietuviai, kur dabar tos antikvarinės nužudytųjų lovos? Kas jose miega? Ką sapnuoja?“ (15).

Beprasmiška ir, sakyčiau, gal net ciniška tautiniu pagrindu bandyti „kalkuliuoti“ nekilnojamojo turto likučius, praėjus trims ketvirčiams amžiaus po tų įvykių. Ir ką daryti su mišrių šeimų nuosavybe? Tokių Lietuvoje irgi buvo. Pagaliau galima kelti klausimą ir apie tarybinės kultūros elito, „sielų inžinierių“ sapnus. Jie irgi represijų vykdymo metu netinginiavo.

Pasakoja Halina Koraskienė, žinių agentūros ELTA direktoriaus Kosto Korsako, pastatyto į pareigas iškart po Lietuvos okupacijos, žmona:

„Tiek buvo džiūgavimo, tikėjimo tvirtu naujo gyvenimo pagrindu. Neatidėliodama išsiruošiu apžiūrėti mums siūlomo buto. Modernus pastatas, vadinamas „Vailokaičio dangoraižiu“, iš tiesų didingai kilo virš viso miesto centro, supamas neaukštų, daugiausia senų dviaukščių namų.
Pirmą kartą gyvenime pakilau liftu į penktą aukštą. Prie nurodyto numerio ilgokai pastovėjau, mintyse bandydama suregzti pirmuosius sakinius. Buvo ir nejauku, ir kiek baugu. Kokiomis akimis pažvelgs į mane toji „nepageidaujama šeima“? Ir kaip reikės jai viską paaiškinti?

Pagaliau ryžausi paskambinti. Prieš mane stovėjo aukšta senyva moteris. Žvilgsnis, kuriuo ji tiriamai mane peržvelgė, pasirodė man aštrokas. – Spėju, kad jūs ir būsite šio buto, iš kurio mums liepta išsikelti, naujoji gyventoja?

Aukšta žilagalvė dama ėmė vedžioti mane iš vieno kambario į kitą. Ne, tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti! Malonūs šviesaus riešutmedžio didingi komplektai. Kitame kambaryje senoviški tamsaus ąžuolo bufetai, vėl kitur naujamadiški foteliai, krėslai. Minkšti, žingsnius sugeriantys kilimai. Visa tai teko matyti tik užsienio filmuose.

Po šios keistokos apžiūros grįždama į namus jaučiausi tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne. Ką paveiksi, tokį mano gyvenime nenumatytą ir neprašytą posūkį, matyt, lėmė likimas. Jam nepasipriešinsi.“ („Namas, kuriame gyvenome“, Vilnius, Vaga, 1991, 100-102 p.)

Taip savo „likimą“ priėmė jauna, trisdešimtmetė ponia, žmona vyro, kuris „žodžiu, raštu ir kitaip agitavo bei varė propagandą daryti tai, kas kenkė Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesui“.
Ši veikla okupanto buvo atitinkamai įvertinta – už lojalumą įsibrovėliams iš užsienio, Korsakų šeimai buvo suteikta privilegija užvaldyti turtą kito Lietuvos Respublikos piliečio, kuris buvo represuotas arba, gelbėdamasis nuo Raudonosios armijos ir tikros pražūties, buvo priverstas bėgti iš Lietuvos, viską čia palikęs.

Tačiau Korsakienė savo knygoje niekur nesiskundžia, kad būtų blogai miegojusi...

1941-ųjų gegužę Piotras Glatkovas, buvęs NKVD Baltstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, pristatė savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui, 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašą. Visi jie turėjo būti areštuoti. Ir tai vien šeimų galvos! Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkstančių! Faktiškai, visas Lietuvos politinis, karinis, kultūrinis, mokslinis elitas. Tiek žmonių planuota likviduoti!

Galima būtų drauge su Vanagaite sušukti: kiek dar būtų buvę atlaisvinta butų, jei planas būtų įgyvendintas!

Vertinti reikia faktus, ne emocijas: pirmosios bolševikų okupacijos metu buvo vykdomas genocidinio masto pasikėsinimas prieš Lietuvos piliečius, kurių daugumą sudarė lietuviai, bet tarp represuojamųjų reikšminga dalis buvo ir pasiturinčių bei tikinčiųjų žydų, taip pat lenkų, šiek tiek baltarusių, ukrainiečių ir rusų.

1941 m. birželis buvo tik pradžia. Suspėta areštuoti, apiplėšti, užvaldyti turtą, ištremti į Sibirą ar nužudyti „tik“ apie 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Tolesnę likvidaciją nutraukė karas.
Vykdant šį nusikaltimą prieš labiausiai išsilavinusią, sąmoningiausią, pasiturimą gyvenimą susikūrusių, visos šalies gerovei dirbusių Lietuvos piliečių dalį, tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo dešimtys tūkstančių kitų Lietuvos piliečių.

Suorganizuoti tokio masto krašto nusiaubimą per trumpą laiką reikėjo ypač gerai parengto, puikiai sinchronizuoto plano. Toks, kaip matėme, buvo. Parengtas Maskvoje. O Lietuvos piliečiai, sutikę išduoti savo šalį ir pasivedę okupanto valiai, atliko tik Mauro darbą. Tai patvirtina faktas, kad masiniai trėmimai 1941 m. birželio mėnesį buvo vykdomi ne tik Lietuvoje, ne tik Estijoje ir Latvijoje, bet ir Besarabijoje bei Šiaurės Bukovinoje, vakarinėse Baltarusijos ir Ukrainos dalyse.
Kodėl dalis Lietuvos piliečių sutiko tapti jų pačių valstybės sunaikinimo ir šalį okupavusios jėgos represijų įrankiais? Kiek jų buvo? Kur tų žmonių sąrašai? Kokia jų personalinė atsakomybė už kitų bendrapiliečių pražudytas gyvybes, sugriautus gyvenimus, pasmerkimą kančioms, atimtus bei užvaldytus jų turtus, sulaužius Lietuvos konstituciją?

Poeto Kazio Binkio sūnus Gerardas klausė Justo Paleckio: „Jūs sakėte, kad suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas, o per tardymą man sakė, kad išdaviau tėvynę. Mane kaltino pagal [Sovietų Rusijos] BK straipsnį, pagal kurį bausmė – iki sušaudymo imtinai. Klausiau, kodėl tiek daug? Sakė, tu „tėvynės išdavikas“. Tai aš ir sakau J. Paleckiui: „Kas turima galvoje sakant Tėvynė? Mano gyvenimas vyko Lietuvoje, mano tėvynė Lietuva, aš jos neišdaviau...“ 

Kodėl ją išdavė nuėjusieji tarnauti pavergėjui? Istorija apie tai tyli. Galime tik spėlioti. Dėl išsilavinimo stokos? Stipresniojo baimės? Didesnių karjeros perspektyvų? Gobšumo? Galimybės pasipelnyti iš bendrapiliečių tragedijos? Įsitikinimų komunizmo „pažangumu“? Bet ar tai pateisina įvykdyto nusikaltimo mastą?

Tie žmonės užėmė visas okupuoto krašto valdymo grandis. Nuo aukščiausių marionetinės vyriausybės pareigūnų iki represines struktūras aptarnavusių samdinių. Jie pasirašinėjo Maskvoje parengtas instrukcijas, sudarinėjo represuojamųjų sąrašus, suiminėjo, tardė, mušė, kankino, žudė, konvojavo į kalėjimus ir geležinkelio stotis tremčiai, iš kurios dauguma negrįžo, grobstė turtą ir jį išsidalijo.

Įsidėmėtina ir tai, kad tarp okupacinėse grandyse veikusių ir represijas vykdžiusių Lietuvos piliečių žūvančiųjų gelbėtojų tada nebuvo. Bent man apie tai nieko nėra žinoma.

Štai tokioje politinėje, socialinėje, psichologinėje ir moralinėje atmosferoje, kurioje skendėjo vos prieš metus Sovietų Sąjungos okupuota Lietuva, prasidėjo Hitlerio „Barbarosos operacija“ ir lietuvių Birželio sukilimas.

Šį tarptautinį 1940-1941 m. įvykių kontekstą buvo būtina glaustai priminti, norint toliau dalykiškai kalbėti apie Vanagaitės knygą. Ji pati apie tai nekalba. Galbūt nežino. Gal turi priežasčių nekalbėti. Tačiau patvirtina savo režisierės talentą: griebiasi antikinėse tragedijose naudotos deus ex machina priemonės – mechaninio įtaiso, kuriuo staiga nuleidžia į savo pasakojimo sceną „lietuvių neapykantos žydams“ dievą ir juo ima aiškinti visus įvykius, atsitikusius Lietuvos žemėje nacių okupacijos laikais.
Istorija sudėtingesnė. Pasižiūrėkime kas atsitiko Lietuvoje Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą.

„Barbarosa“

Vytautas Landsbergis prieš keletą metų yra iškėlęs esminį klausimą: kieno sieną peržengė Vokietijos kariuomenė 1941 m. birželio 22 d., pradėdama karo veiksmus prieš Sovietų Sąjungą? Ar tai buvo teisėta Sovietų Sąjungos siena, ar siena laikinai okupuotos šalies, kurios aneksijos Vakarų valstybės nepripažino ir kurios diplomatinės pasiuntinybės tebeveikė jų sostinėse?

„Būtent sukilėliai ir Laikinoji vyriausybė turėjo labai aiškų tikslą – parodyti, kad vokiečiai įžengė ne į Sovietų Sąjungą, – tvirtino pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas. – Tai mes bandome jau daugiau nei 20 metų po Kovo 11-osios grąžinti į pasaulio sąmonę: mes nebuvome Sovietų Sąjunga. Buvome laikinai okupuota Lietuvos valstybė. Tas pats atsitiko ir 1941 m.: vokiečiai įžengė į prieš tai sovietų okupuotą Lietuvos valstybę.“ 

Šią tiksliai suformuluotą poziciją patvirtina ano meto dokumentai. Povilas Žadeikis (1887-1957), Lietuvos atstovas Vašingtone, 1941 m. rugsėjo 3 d., jau po Laikinosios vyriausybės darbo suspendavimo, įteikė notą JAV valstybės sekretoriui Cordell'iui Hull'ui. Šį dokumentą amerikiečiai suprato ir įvertino vienareikšmiškai – kaip „nuostabų Lietuvos pozicijos pristatymą“ („excellent presentation of Lithuanian position“).

Žadeikis notoje rašė: „Sovietinis okupacinis režimas savo teroristiniais valdymo metodais ir priverstine sovietizacija, pasižymėjo visos žemės ir privačios nuosavybės nacionalizavimu, blogu valdymu ir grobimu, masiniais įkalinimais bei ištrėmimais į Sibirą, buvo nesibaigiantis košmaras visų sluoksnių žmonėms, – taip buvo siekiama išnaikinti visą lietuvių tautą.

Toks užsienio įsibrovėlių negailestingumas galiausiai sukėlė spontanišką gyventojų sukilimą daugelyje vietovių. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas, kurio metu sukilėliai patyrė didelių nuostolių, sudarė rizikingas sąlygas skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui.

Lietuvos sukilėlių dvasia buvo nukreipta prieš abu įsibrovėlius: atsitraukiančias sovietines jėgas ir besiartinančias vokiškąsias. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti laisvę. Esant tokiom sąlygom bandymas žlugo, tačiau dvasia išliko.“ 

Vanagaitė savo pasakojimą grindžia ne teisinėmis ir politinėmis kategorijomis bei faktų žinojimu, bet jų nežinojimu ir retorinėmis figūromis: „Pagal vokiečių instrukciją visi sukilėliai ant rankovės dėvi baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo apsauga). To balto raiščio laukia šiurpi ateitis... Su kuo jie kovojo? Su besitraukiančia Raudonąja armija, be abejo. Bet ar tik? Su komunistais Lietuvoje? Kieno komandas jie vykdė?“ (54-55 p.)

Autorė nežino, kad sukilėliai pirmosiomis sukilimo dienomis dėvėjo ne baltus, bet tautinių – geltonos, žalios ir raudonos – spalvų raiščius. Ir tai ne smulkmena. Tai svarbi detalė. Ji aiškiai žymi lietuvių savarankiškumo aspiracijų susidūrimą su nacių okupacine galia. Sukilimo metu pareikšta tautos valia buvo priversta nusilenkti jėgai. Drauge su nusegtais raiščiais, buvo nukabintos ir trispalvės vėliavos. Ir tai reiškė ne ką kitą, kaip pradėto vykdyti Lietuvos suverenumo apribojimą.
Sukilėliai užėmė Kauno radijo stotį, paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją ir atstatė Lietuvos Respublikos konstitucijos veikimą birželio 23-osios rytą. Šiuo aktu Lietuvos teritorijoje nustojo galioti bolševikų primesta „Stalino konstitucija“, o visi tarnautojai, ėję pareigas 1940 m. birželio 15 d., buvo pakviesti sugrįžti prie pareigų.

Vanagaitė nesupranta kaip veikė sukilėliai ir kieno komandas jie vykdė.

Jie vykdė savo vadų komandas. Ir veikė lygiai taip pat, kaip veikė rezistencija Prancūzijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje ar Lenkijoje. Jos pagrindai apibrėžti 1899 ir 1907 m. Hagos II ir IV konvencijose dėl karo įstatymų ir papročių, kuriose nustatytos pagrindinės karo veiksmų sausumoje taisyklės, kombatanto (asmens, dalyvaujančio ar pasirengusio dalyvauti kovos veiksmuose – V.V.) samprata, belaisvių statuso pagrindai ir kiti klausimai.

1907 m. Hagos IV konvencijos priedo „Sausumo karo įstatymų ir papročių nuostatai“ I skyriuje teisėti ginkluotos kovos dalyviai apibūdinami taip: „1 straipsnis. Karo įstatymai, teisės ir pareigos taikomos ne tik kariuomenėms, bet ir nereguliariai kariuomenei bei savanorių daliniams, atitinkantiems šias sąlygas: 1) turi vadą, atsakantį už savo valdinius; 2) gerai iš toli matomą sutartinį skiriamąjį atpažinimo ženklą; 3) atvirai nešioja ginklą; 4) vykdo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir papročių.“

Šaliai esant okupuotai ir nesant galimybių teisingumą vykdyti teismuose, juo labiau – vykstant aktyviems karo veiksmams, veikė karo lauko teismai. Į rezistencijos rankas pakliuvę tikri ar potencialūs kolaborantai – visur areštuojami. Nekeliančiais abejonių atvejais, kai kolaborantai yra įvykdę sunkius nusikaltimus ir liudininkų tai patvirtinama, jie naikinami. Taip elgėsi net ir sovietiniai partizanai, vadovaudamiesi sava, bolševikinės teisės ir bolševikinio teisingumo, samprata.

Tautų pjudymo politika

Tačiau skaitant Vanagaitės knygą, nesusidaro įspūdis, kad tuo metu būtų vykęs karas. Tarsi svarbiausias sukilėlių rūpestis būtų buvęs „suimti Vilniuje Vokiečių gatvėje gyvenančius žydus ir suvaryti juos į Lukiškių kalėjimą“ (55 p.). Čia pateikiamas toks nelogiškas tikrų ar tariamų faktų kratinys, kad darosi išvis nesuprantama ką autorė tuo nori pasakyti? Reikšmingai pabrėžia: „Beje, Lukiškių kalėjimo kalinių apskaitos knygose žydai pradėti registruoti jau nuo 1941 m. birželio 6 d.“ (Ten pat.)

Kas buvo birželio 6 d.? Dar veikė tarybų valdžia. Ir ką bendra turi sovietų kalėjimo administracijos, pabėgusios birželio 23 d., antisemitinės užmačios su sukilėlių tikromis ar tariamomis antisemitinėmis nuotaikomis?

Nieko. Priešingai. Tai greičiau štrichas sovietinės valdžios portretui. Kadangi sovietams, nacių partneriams ir bendradarbiams pagal Molotovo-Ribbentropo paktą, antisemitizmas taip pat buvo nesvetimas, kaip ir jų sąjungininkams. Tai patvirtina istorijos faktai. Tik jie elgėsi apdairiau, to neeksponavo. Tačiau antisemitizmo korta savo politiniams tikslams siekti manipuliavo rafinuotai.
„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – kai atsivėrė KGB archyvai, interviu Laisvosios Europos radijui 1992 m. rugpjūčio 6 d. kalbėjo Emanuelis Zingeris, to meto Aukščiausios Tarybos deputatas ir mano studijų laikų draugas, su kuriuo vaikštinėdavome Kauno senosiose kapinėse, Ramybės parke, ir diskutuodavome apie prieškario nepriklausomą Lietuvą dar tais laikais, kai Kovo 11-oji ir horizonte nesišvietė. – Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų.“

E.Zingeris tada pasakojo apie KGB medžiagą, pristatančią „žydų etno-psichologines savybes“ ir aiškinančią „kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigretinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“. Tuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: patariama kaip „įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.“

„Buvo žaidžiama lietuvių-žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos. Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – kalbėjo jau veik prieš ketvirtį amžiaus žinomas parlamentaras.

Tačiau istorijos archyvuose tebėra daug nežinomų svarbių liudijimų, galinčių padėti geriau suprasti 1941 m. įvykius. Man teko skaityti amerikiečių CŽV 1941 m. kovo, vadinasi, likus trims keturiems mėnesiams iki karo pradžios, raportą, kuriame jų agentas iš Kauno praneša (cituoju iš atminties, gaila, neturiu dabar šio dokumento rankose, jį būtina paskelbti), kad į Lietuvos SSR valdymo aparato ir ūkinės veiklos vadovaujančias grandis Maskva skiria neproporcingai daug žydų ir tai lietuviams sudaro klaidinantį įspūdį, jog bolševikinis režimas yra „žydų režimas“. Tai eskaluoja visuomenės antisemitines nuotaikas. Dokumentas rodo, kad CŽV reiškia dėl to susirūpinimą.

Jei tokius faktus jau fiksavo žvalgybos, kodėl reikėtų labai stebėtis, kad daliai lietuvių, ir gal net ne taip mažai, bolševizmas, tegu ir neteisingai, asocijavosi su žydais? Reikėtų palyginti, o kaip buvo bolševikų valdytoje Lenkijos dalyje, Latvijoje, Ukrainoje, Besarabijoje ir Šiaurės Bukovinoje?

Nustebčiau, jeigu padėtis labai skirtųsi.

Žinant stalininės tautų siundymo ir pjudymo politikos „praktinio taikymo“ išradingumą, nebūtų nuostabu, jeigu pasitvirtintų tezė, kad Maskva, užgrobusi Baltijos valstybes ir suvokdama padariusi tarptautinio masto nusikaltimą, ieškojo vidinių socialinių priežasčių tai pateisinti. Vidinė socialinė trintis – geras būdas: jie patys, girdi, nesusitvarko! Reikia mūsų! Kad stabilizuotume! Tautinės nesantaikos kurstymas bei įtampos visuomenėje palaikymas, sudarant sąlygas kuriai nors mažumai dominuoti daugumos atžvilgiu (atkreipkime dėmesį į Siriją, Iraką, Libiją), yra senas imperinės politikos metodas, kurį bolševikai išradingai naudojo.

Prioritetas – ištikimybė Lietuvai

Bet grįžkime į 1941-uosius. Skaitant Vanagaitės knygą, man susidarė įspūdis (greičiausiai – klaidingas), kad tada vyko ne karas, bet savotiškas pasisvaidymas vilnų kuodeliais. Tik nežinia kodėl tame mielame žaidime veikė dar ir ginkluoti „aštriadančiai lietuviai“. Jie neturėjo kito tikslo, kaip tik gaudyti romius, beginklius, nesipriešinančius žydus. Dar kažkoks Hammanas kaip vaiduoklis kartais ten praskrenda. Bet kas jis – ne ką iš tos knygos suprasi. Daugiau veikėjų nelabai matyti.

Bet tai – supaprastintas, švelniai tariant, supratimas. Neatsargus judesys tada reiškė mirtį. Ne tik žydams. Lietuviams taip pat. Kodėl sąlygos, Žadeikio žodžiais, „skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar prieš įsiveržiant antrajam užgrobėjui“ buvo rizikingos, matyti iš Gintaro Lučinsko surinktos medžiagos: „1941 m. birželio 22 d. Lazdijų valsčiuje, Verstaminų kaime į žygiuojančius vokiečius šovė ir nukovė vieną kariškį atsilikęs Raudonosios armijos kareivis. Vokiečiai, kurių tuo metu buvo daug kaime, nesipuolė surasti šovusį raudonarmietį, bet surinko 22 Verstaminų kaimo vyrus ir juos sušaudė.“ (Vermachto nusikaltimai 1941 m. birželį. Alytus, 2011. – 19 p.) Tai tik vienas iš daugybės knygoje dokumentuotų atvejų. Vokiečiai visu okupuojančios jėgos brutalumu, vos peržengę sieną, iškart manifestavo kas yra užimamos teritorijos šeimininkas, ir kad mažiausias nelojalumas bus žiauriai baudžiamas.

Vokiečių užsienio reikalų ministerija iškart įspėjo kariuomenės vadovybę nepalaikyti jokių kontaktų su Laikinąja vyriausybę, kai tik išgirdo apie jos paskelbimą. Tuo metu Tilžės gestapo viršininkas Graeffe pareikalavo ją tučtuojau areštuoti ir pasiųsti į kacetą.

Išgelbėjo generolas Karlas von Roquesas, vokiečių kariuomenės užnugario zonos Lietuvoje viršininkas, griežtai pasipriešinęs LLV narių areštui dėl praktinių sumetimų. Vokiečių kariuomenės užnugario įstaigos, atsakingos už fronto pajėgų aprūpinimą maisto produktais bei vietos gamybos prekėmis, stokodamos nuosavo aparato, jautėsi verčiamos prašyti Lietuvos ministerijų ūkinės pagalbos, nepaisant to, kad Reicho politinės vadovybės direktyva draudė joms palaikyti LLV.

Kokios buvo priešpriešoje atsistojusių jėgų proporcijos? Atgriūvanti ginkluota armada, nuo kurios paniškai bėga Raudonoji armija bei ginkluoti sovietiniai aktyvistai, ir ratelis jaunų vyrų, išdrįsusių prisiimti Lietuvos ministrų titulus, neturintys jokio politinio palaikymo iš svetur, jokių išteklių, jokio užnugario. Išskyrus – didelę išsivadavimo iš priespaudos viltį ir spontaniškai sukilusius, menkai ginkluotus, koordinacijos stokojančius ir į valstybinį darinį dar nesusiorganizavusius žmones.

Gerardas Binkis: „Aš tėveliui ir sakydavau: „Kur dabar ta jūsų visa „chebra“: K.Ambrozaitis, A.Miškinis, P.Slavėnas, kiti, kurie diskutuodavot, „varydavot“ ant A.Smetonos, statėt kitokią Lietuvą? Kur jūs dabar? Darykit!“ O J.Ambrazevičius darė, bandė daryti, kad Lietuvėlė išliktų, nors sąlygos buvo baisiai pavojingos ir neįsivaizduojamai sunkios.“

Tuo metu Vanagaitė stebisi: kodėl Laikinoji vyriausybė pasveikino atžygiuojančią vokiečių kariuomenę, vietoj to, kad būtų pareiškę protestą, kodėl pasivadino „laikinąja“, o ne nuolatine vyriausybe. Bando tai pašieti ir jos pastangas prilyginti J. Paleckio vadovaujamos delegacijos misijai į Maskvą, parvežti „Stalino saulės“. (59 p.)

Trumpai ir aiškiai į tai yra atsakęs istorikas Augustinas Idzelis: „Koks buvo šitų abiejų vyriausybių tikslas? J. Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas.“

Bet grįžkime prie sukilėlių ryšėtų trispalvių ir baltų raiščių. Kada ir kodėl balti raiščiai pakeitė trispalvius? Juos teko sukilėliams pasikeisti iškart po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą. Kauną ji pasiekė birželio 26-ąją.

Skirtingos raiščių spalvos žymėjo ne šiaip sau rekvizitą prie aprangos. Jų pakeitimas reiškė pamatinę teisnių pagrindų sankirtą. Vaduodamasi iš bolševikų okupacijos, Lietuva birželio 23 d. atnaujino Lietuvos konstitucijos galiojimą, kuri iki birželio 26 d. buvo vienintelis teisinio veikimo pagrindas.
Į pareigas Laikinosios vyriausybės nedelsiant sugrąžinti apskričių viršininkai, karo komendantai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi konstitucijos apspręsta lietuviška teisine sistema, skubiai leido įsakymus, potvarkius bei kitus teisės aktus, kurie mobilizavo gyventojus ir dėjo pastangas stabilizuoti bolševikų okupacijos ir karo įvykių sukrėstą šalies gyvenimą.

Gyventojų ir turto saugumas, be abejo, buvo pirmasis prioritetas. Traukdamasi iš Lietuvos Raudonoji armija ir ginkluoti sovietiniai aktyvistai degino namus, sprogdino tiltus, žudė ir terorizavo gyventojus. Sukilėlių būriai organizavosi ne iš malonumo. Iš būtinybės apsiginti.

Kruonio šaulių būrio vadas J. Jenkevičius 1941 m. birželio 30 d. raportavo Kauno miesto ir apskrities Karo komendantui: „Kruonio apylinkėje dar siaučia vietos komunistai, kurie su besislapstančiais rusų kariais terorizuoja gyventojus. Šiomis dienomis iššaudė apie 30 aktyvesnių lietuvių – šaulių.
Prašome tamstą, kiek galima daugiau išduoti Kruonio šaulių-partizanų būriui ginklų. Kruonio apylinkėje yra daug miškų, tad banditams-komunistams yra patogios sąlygos dienos metu slapstytis miškuose, o nakties metu žudyti lietuvius – aktyvistus.“ (LVCA, f. R1444, ap. 1, b. 9, l. 69)
Įtampą, tvyrojusią šalyje, perduoda Telšių miesto komendanto mjr. Svilo 1941 m. liepos 2 d. įsakymas: „Visi geros valios piliečiai lietuviai kviečiami prisidėti prie išlaisvinto žemaičių krašto apvalymo nuo komunistų ir kitų visuomenės kenkėjų, veikusių komunistų naudai ir artimai bendradarbiauti su Laikinosios vyriausybės policijos pareigūnais. Šie piliečiai, kurie slepia ar palaiko dar kokius ryšius su išblaškytos Raudonosios armijos kariais ar vietiniais komunistais, bus baudžiami mirties bausme.“

Tikras karas. Ne svaidymasis vilnų kuodeliais. Kalba – trumpa: slepi priešą, kuris žudo arba dar tik vakar žudė, kankino, trėmė? Mirtis. Nesvarbu tautybė.

Kitu įsakymo paragrafu griežtai įspėjama ir dėl savivalės: „Nusižengę plėšimuose, vagystėse, sauvaliavimuose bei kituose kriminaliniuose nusikaltimuose, bus baudžiami pagal karo meto įstatymus.“ (LVCA, f. R1444, ap. 1, b. 9, l. 67)

Pirmosiomis karo ir sukilimo dienomis „žydų klausimo“, kaip tokio, nėra. Yra klausimas lojalumo deklaruotai Lietuvos nepriklausomybei ir Laikinajai vyriausybei, kuri imasi atsakomybės tą deklaraciją įgyvendinti, ir yra gyvenimo būtinybė užtikrinti žmonių saugumą ir gyvenimo rimtį.

Kalendorius!

Sigitas Jegelevičius, vienas labiausiai įsigilinusių į šį laikotarpį istorikų, tvirtina, kad sukilėliai okupacinės valdžios ir represinių struktūrų pareigūnus suiminėjo visiškai ne tautiniais, o politiniais motyvais: „Nepaisant tautybės, nepaisant tikybos! Sukilėlių institucijos suiminėjo, internavo ar net šaudė ir lietuvius, ir rusus, ir žydus, ir lenkus. Priklausomai nuo to, kiek vienos ar kitos tautybės žmonių veikė komunistų partijoje, kiek jų buvo tarp vyresnio amžiaus komjaunuolių, įvairių tarybinių institucijų vadovų. Ir kiek juos žmonės matė dalyvaujant represijose.“

Augustinas Idzelis teigia tą patį: „Jeigu dalyvavai trėmimuose, jei tardei ir kankinai žmones, nesvarbu, kokios tautybės esi, esi areštuojamas. Verta paskaityti Liudo Dovydėno, „liaudies seimo“ atstovo, pirmininko pavaduotojo, aktyvaus veikėjo, atsiminimus. Sukilėliai jį norėjo sušaudyti. Dovydėną, vedamą žydų, rusų ir lietuvių pasmerktųjų kolonoje, išgelbėjo karininkas lietuvis. Tuo metu niekas žmonių neskirstė pagal tautybes. Klausimas buvo vienas: ėjai su mumis ar prieš mus? Jei buvai komunistas ar sovietinis aktyvistas – esi kaltas.“

Jonas Pajaujis, sukilimo dalyvis: „Tuos sovietinius pareigūnus, kurie buvo inkriminuojami, įtariami rimtai, kad yra padarę nusikaltimą Lietuvos įstatymams, pagal LAF'o instrukcijas, juos reikėjo izoliuoti į kalėjimus ir atiduoti Lietuvos teismams. Po to jie turėjo būti teisiami, jeigu jų nusikaltimas bus įrodytas, pagal Lietuvos teisyną.

O ar jis buvo žydas, ar lietuvis – skirtumo nebuvo. Žydai, kurie pakliuvo į kalėjimus Laikinosios vyriausybės metu, pakliuvo ne dėl to, kad buvo žydai, bet pakliuvo kaip Lietuvos piliečiai, įtariami padarę Lietuvos valstybei nusikaltimą.“

Dar sykį Jegelevičius: „Visas buvo susiję su tuo, ką matė žmonės per 1941 m. birželio 14-18 d. trėmimus. Vietiniai valsčių, apskričių komunistai ir aktyvistai nežinojo į kokią avantiūrą yra įstumti. Juos vieną naktį surinko, priskyrė prie NKVD grupių, ir jie buvo vedliais. Turėjo parodyti kur kaime yra viena ar kita sodyba. Jie atvesdavo, parodydavo kur ta šeima, kurią reikia vežti pagal sąrašą. Jie galbūt nebuvo susiję su to sąrašo sudarymu. Šeimą deportavus, jie būdavo paliekami sudaryti palikto turto sąrašus. Enkavedistas – atvažiavo ir išvažiavo. O kaimynai matė: kas atvedė enkavedistus, kas liko turtą surašyti.“

Jų žodžius patvirtina gausūs archyviniai dokumentai. Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys 1941 m. birželio 29 d. išsiuntinėjo į apskritis aplinkraštį, prašydamas pateikti žinias apie sukilėlių kovose patirtus nuostolius, taip pat nukautus komunistų aktyvistus, raudonarmiečius, į nelaisvę paimtus, taip pat besislapstančius potencialiai pavojingus asmenis.
Stakliškių nuovados viršininkas 1941 m. liepos 5 d. raporte Alytaus apskrities viršininkui pateikia prašomus duomenis, drauge pažymėdamas, kad karo metu valsčiaus teritorijoje sudegė 18 trobesių, susprogdintų tiltų nėra, tačiau sugadintas telefoninis ryšys, jo greitai nebus galima atstatyti, nes patalpos „su visu įrengimu sudegė“.

Pateikiamas Stakliškių valsčiaus areštinėje laikomų 21 asmens sąrašas. Nurodoma už ką asmuo sulaikytas. Tai teikia duomenų vertinimams ir apie suimtųjų tautinę priklausomybę. 1. Kaminskas Jonas, s. Martyno (už I-mos eilės komunistų veikimą); 2. Kaminskas Aleksas, s. Martyno (už I-mos eilės komunistų veikimą); 3. Kaminskas Jonas, s. Vinco (senas komunistas ir didelis veikėjas); 4. Mickus Juozas, s. Igno (buvęs milicininkas ir kompartijai dirbo už pinigus); 5. Minkauskas Aleksas, s. Jurgio (komjaunimo sekretorius, didelis veikėjas); 6. Helerienė Golda, d. Motkės (pasižymėjusi žymi komunistė); 7. Zdanavičius Jonas, s. Kazio (už slaptą veikimą); 8. Sugintas Vacius, s. Kajatono (už slaptą veikimą); 9. Stankevičius Petras, s. Juozo (pristatytas Užuguosčio partizanų kaipo didelis veikėjas); 10. Raižys Stasys, s. Antrano (komjaunimo sekretoriaus padėjėjas, didelis veikėjas); 11. Žilionis Juozas, s. Martyno (senas komunistas, didelis veikėjas); 12. Klimavičius Aleksas, s. Alekso (jau vokiečiams užėjus darydavo susirinkimus sąryšyje su rusais); 13. Katkauskas Aleksandras, s. Jono (senas komunistas, veikė 20 metų); 14. Palevičius Antanas, s. Jokūbo (kaipo seklys); 15. Juškevičius Aleksas, Antano (buvęs milicininkas, didelis komunistų veikėjas); 16. Zdanavičius Leonas, s. Kazio (aktyvus komunistų veikėjas); 17. Isersonaitė Chaja, d. Mejerio (komjaunuolė, Mofro [Molodiožnyj front – V.V.] ir pionierių veikėja); 18. Adomaitis Kazys, s. Adomo (didelis komunistų veikėjas); 19. Adomaitis Zigmas, s. Prano (už vagystę); 20. Kopmanas Borokas, s. Šliomo (didelis organizatorius žydų veikime už komunistus); 21. Žukauskas Antanas, s. Jono (prisidėjęs prie išvežimo šeimų ir kitų svarbių agitacijų). (LCVA f. R-1106, ap. 1, b. 63, l. 9)

Pateikiamas ir kitas sąrašas asmenų, kuriuos numatoma „dėl tų pačių priežasčių suimti“: 1. Urmanavičius Leonas (už komunizmą); 2. Žiukas Antanas (už komunizmą); 3. Daktaras Dogovičius Leiba (didelis aktyvistas); 4. Galperis Juda (komjaunuolis persekiotojas); 5. Lakštutis Adomas (didelis aktyvistas); 6. Kondartavičius Šimas (slaptosios milicijos pareigūnas); 7. Vinskas Pranas (studentas; slapstosi, būtinai reikia suimti); 8. Makštutis Motiejus (kompartijos sekretorius). (LCVA f. R-1106, ap. 1, b. 63, l. 10)

Tarp areštuotųjų sukilimo metu, kaip matyti, vyrauja lietuviai. Panašiai ir kituose Alytaus apskrities valsčiuose. Reikėtų, žinoma, nuodugnesnių tyrimų, tačiau žydai tarp areštuotų sovietinių aktyvistų Alytaus apskrities valsčiuose sudarė nuo 5 iki 30 proc. suimtųjų. Tankiau jų gyvenamose vietose, pavyzdžiui, Kaune ar Vilniuje, žydų nuošimtis tarp suimtų komunistų galėjo būti galbūt didesnis. Reikia tirti. Tačiau faktas, kad sukilimo metu žmonės buvo sulaikomi ne rasiniais, bet politiniais motyvais, yra nesunkiai pagrindžiamas dokumentiniais šaltiniais.

Bandant adekvačiai suprasti Laikinosios vyriausybės vietą ir vaidmenį nacių okupuotoje Lietuvoje, būtina atkreipti dėmesį į svarbią detalę – kalendorių. Kadangi vargu ar yra kitas Lietuvos istorijos įvykis, kur taip svarbios būtų ne savaitės, o dienos!

Kurią dieną ar net valandą nutiko vienas ar kitas įvykis birželio ir liepos mėnesiais! Iki vokiečių įžengimo į Kauną (birželio 26 d.) ar jau po jo? Iki sukilėlių nuginklavimo (birželio 28 d.) ar vėliau? Iki naciams perimant dalies savisaugos batalionų kontrolę (liepos 2 d.) ar po to? Iki nacionalistų pučo prieš Laikinąją vyriausybę (naktį iš liepos 23 į 24 d.), kai į jų rankas pateko Kauno komendantūra ir policija, po jo? Iki vokiečių karinės valdžios perdavimo civilinei valdžiai (liepos 25 d., kitą dieną po pučo!) ar vėliau? Pagaliau iki Laikinosios vyriausybės darbo nutraukimo (rugpjūčio 5 d.) ar jau po to?

Šios visos datos yra svarbios. Kadangi žymi vis siaurėjantį Lietuvos teisės galių lauką ir vis besiplečiančią vokiečių teisės okupuotiems kraštams erdvę.

Tiesa – svarbiausia

Šitai, deja, sunku suprasti ne tik daugumai užsienio, bet ir daliai Lietuvos istorikų. Ir tai, mano supratimu, kyla ne iš blogos valios ar noro sąmoningai klastoti istoriją, bet dėl priežasčių, kurias taikliai įvardijo jau cituotas britų istorikas Moorhouse'as.

Puikų veikalą „The Devils' Alliance. Hitler's Pact with Stalin, 1939-41“ jis išleido praėjus 75-eriems metams po šio nusikalstamo sandėrio – tik 2014-aisiais (lietuviškai – „Velniška sąjunga. Molotovo-Ribbentropo paktas 1939-1941, 2015). Jis paaiškina kodėl: „Visur, išskyrus Lenkiją ir Baltijos šalis, šis paktas nepriklauso kolektyvinei atminčiai apie Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžiui, beveik visos naujausios populiarios Antrojo pasaulinio karo istorijos, išleistos Didžiojoje Britanijoje, paktui skiria per mažai dėmesio. Niekada neįmanoma, kad jis būtų vertas atskiro skyriaus, ir paprastai jam tenka ne daugiau kaip kelios pastraipos ir saujelė nuorodų baigiamojoje rodyklėje.“

Galime kelti klausimą, kaip atsitiko, kad demokratinių Vakarų istoriografija tris ketvirčius šimtmečio ignoravo politinį aktą, kuris „pakeitė pasaulį“? Moorhouse'as atsako: „Sovietų dalyvavimo kare aspektas – ne šiaip įdomus faktas. Pokariu tie, kurie rašė apie nacių ir sovietų paktą, buvo linkę mechaniškai kartoti anuometinius Kremliaus pasiteisinimus, esą Stalinas pasirašydamas sutartį tiesiog tikėjosi išlošti laiko sulaikydamas Hitlerį ir paruošdamas SSSR gynybines pajėgas, turėjusias atremti tikėtiną puolimą. Šis aiškinimas, kurį vis dar pasitelkia sovietinio požiūrio gynėjai, prieštarauja tam, kas įrodyta.“

O įrodyta štai kas: „Hitleris ir Stalinas – du liūdniausiai pagarsėję XX a. Europos diktatoriai – susivienijo bendram reikalui. Jųdviejų režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius, beveik trečdalį laiko, kiek truko konfliktas, dirbo ranka rankon.

Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis palaikydami vieni kitų karo mašiną. Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį. Jis tikrai nebuvo prieš savo valią veikiantis ar pasyvus, „neutralus“ veikėjas.“ (Moorhouse'as)

Grįžkime dabar prie įsitvirtinusio istoriografijoje pasakojimo priežasčių. Galima suprasti Vakarų istoriko logiką, kai jis šaltiniuose ar istoriografijoje užtinka sąvoką Lihuanian civil and military authorities. Ką jam gali sakyti toks terminas, jeigu ir Hitlerio-Stalino paktas sako nedaug? Kam gali rūpėti detalės kaip ta Laikinoji vyriausybė atsirado, ką ji deklaravo, ko siekė, kaip ir kiek ilgai veikė, kokią realią galią turėjo, kodėl nesutiko priimti vokiečių siūlomų generalinių tarėjų titulų ir tęsti darbo? Vakariečiai net nepastebi, kad nelikus LLV, toliau veikė jau ne sukilimo iškelta Lietuvos vyriausybė, bet tiesiogiai vokiečių paskirta ir jų civilinei administracijai (Ziwilverwaltung) pavaldi generalinių tarėjų taryba. Jiems vis tiek tai reiškia tą pačią Lihuanian civil and military authorities.
Štai tose detalėse „velnias“ ir slypi. Vakariečiai pagrįstai kelia klausimus: žydai nacių okupuotoje Lietuvoje persekiojami buvo? Buvo. Getai steigiami buvo? Buvo. Žudynės Lietuvoje vyko? Vyko. Nužudyta Lietuvoje tarp 165 tūkst. (Niurnbergo procesui pateiktas skaičius) ir 200 tūkst. (Vanagaitės mininmas) žydų? Nužudyta. Lietuviai žudynėse dalyvavo? Dalyvavo. Tai kas nepatinka?

Šiuo atveju problema yra ne ta – buvo visa tai Lietuvoje ar nebuvo? Buvo, žinoma, niekas to nenori ir negali paneigti: buvo padarytos baisios piktadarybės ir bolševikų, ir nacių laikais. Buvo žudynės, kančios, buvo Holokaustas. Bet problema yra kita. Kaltųjų atsakomybė (nepriklausomai nuo jų tautybės, lietuvius turiu galvoje pirmiausiai!) nejučia bandoma perkelti ant tų, kurie kėlė visai kitas vėliavas, dėl jų aukojosi, statė savo gyvybes į mirtiną pavojų, daugelis – žuvo, vėliau – kentėjo nacių kacetuose ir komunistų gulaguose. Ir net iš jų išėję komunistų buvo persekiojami, šmeižiami, morališkai naikinami.

Aš, kaip ne istorikas, o žurnalistas, Tarptautinės žurnalistų federacijos (TŽF) narys, jaučiuosi saistomas TŽF deklaracijos dėl žurnalistų elgesio principų. O ypač – pirmojo straipsnio: „Pagarba tiesai ir visuomenės teisė į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga.“ Šį priesaką prisimenu kaskart, kai sėdu rašyti naujo straipsnio.

Tai nereiškia, kad tai, ką parašau, pretenduoju skelbti kaip galutinę tiesą. Jokiu būdu. Bet aš jos ieškau. Nejaučiu sunkumų pasitaisyti klaidą, jeigu ją pastebiu pats ar kas nors įrodo kitaip. Tačiau vadovaujuosi tiriamajai žurnalistikai privalomu reikalavimu: niekada nepasikliauti vienu šaltiniu, pačius šaltinius vertinti kritiškai, tikrinti jų patikimumą ir autentiškumą, faktus – gretinti, išklausyti ir „antrąją pusę“, išvadas daryti pagal patikimai surinktą medžiagą, ne pagal „aukščiau stovinčių“ autoritetų nuomonę.

Istorijos autoritetai manęs daugeliu atvejų neįtikina, kai aiškindami Laikinosios vyriausybės veiklą nemato lietuviško suvereniteto intereso, sugriautos Lietuvos valstybės atstatymo pastangų, nepaiso aplinkybių, kuriomis ši vyriausybė atsirado, kokiomis sąlygomis ji veikė, kokias turėjo galimybes, ką realiai ji padarė, ko nepadarė, ką galėjo ar negalėjo padaryti kitaip. Tačiau vis tiek jai bandoma versti atsakomybę už nacių ir jų bendradarbių lietuvių, kurie priklausė ne LLV aplinkai, piktadarybes Lietuvoje.

Svarbiausia, kad pačios „skambiausios“ pavardės, kurios turėtų būti pirmiausiai pastatytos akistaton su karo meto nusikaltimais Lietuvoje, Laikinosios vyriausybės kritikų darbuose kažkodėl neminimos. Žmonių pavardžių, kurie gestapo remiami organizavo pučą prieš LVV ir jėga užvaldė Kauno komendantūrą, perėmė policiją, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kai prasidėjo masinis žydų šaudymas rudenį, Vanagaitės knygoje nerasime. Net ir patys įvykiai neminimi. Vos paminėti tik Stasys Kviecinskas ir Vytautas Reivytis. Bet kas jie ir koks jų tikrasis vaidmuo žydų naikino tragedijoje iš tos knygos nesuprasi. Nieko nebuvo parašyta KGB protokoluose?

Toks autorės „naratyvas“ geriausiu atveju atitinka paviršutiniškus Vakarų istorikų vertinimus, blogesniu – tęsia tarybinės istoriografijos tradicijas ir integruojasi į šiuolaikinę propagandinę Aleksandro Diukovo, kuris 2014 m. nebuvo net įsileistas į Lietuvą dėl agresyviai šališkų istorijos interpretacijų, mokyklą. Vanagaitės veikalo populiarumas Rusijoje – kalba pats už save.
Istorikai šioje knygoje dėmesio vertų dalykų neras. Nemanau, kad ji darytų įspūdį netgi racionaliai mąstantiems žydams. Nenaudinga. Nebent tiems žmonėms, kurie siekia įtampas eskaluoti, ne puoselėti pagarbius, geranoriškus tautų santykius, su nuoširdžia pagarba, supratingumu bei atjauta minėti Holokausto, taip pat visų kitų nekaltai totalitarinių režimų nukankintų aukų atminimą. 

Įšmintingi žydai tai supranta:

„Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams, reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą, – sako jau minėtasis Barry Rubinas. – Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis.
Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi. Žydams turėtų būti svarbu suprasti procesą, kaip dalis jų pačių tautiečių tapo išdavikais, Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose naikinusiais jų pačių tautos religiją, kalbą ir kultūrą. Šiandien, kai žydų ekstremaliosios kairės aktyvistai šmeižia Izraelį, stengiasi jį pažeisti ar sunaikinti, šio proceso supratimas – ypač svarbus uždavinys.“

Šaltiniai

Prie to, kas jau buvo pasakyta, ryšium su Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, belieka pridurti pastabų dėl jos naudojamų šaltinių, medžiagos atrankos, „lietuviškojo antisemitizmo“ ištakų, taip pat mąstymo etikos, kuria grindžiamas pasakojimas. Tai susiję su pirmajame straipsnyje paminėtais 6, 7, 10, 12 punktais

Pradėkime nuo šaltinių, kurie naudojami knygoje. Pagrindiniai – autorės ir Efraimo Zurofo kelionių po Lietuvą pasikalbėjimai su sustojimo vietose sutiktais žmonėmis, pluoštas atsitiktinių žmonių prisiminimų, KGB tardymo bylos iš Lietuvos ypatingojo archyvo, šiek tiek citatų iš knygų ir laikraščių, pačios autorės pasvarstymai, pastabos bei replikos knygoje plėtojama tema.

Centrinę vietą užima autorės pasikalbėjimai su svečiu iš Izraelio. Jiedu kaskart aptaria kylančius įspūdžius kiekvienoje vietoje, kai tik sustoja pagerbti kadaise ten gyvenusius ir per Holokaustą išžudytus Lietuvos žydus.

Arsenalas nedidelis. Išvadoms daryti – aiškiai nepakankamas.

Juo labiau, kad autorė su archyvine medžiaga nedirbo ta prasme, kuria dirba su ja istorikai ir tyrinėtojai. Jie ieško faktų. Naujų, nežinomų, nepanaudotų. Patikimų. Atradę – juos tikrina. Gretina su kitais. Lygina su kontekstine informacija. Tada daro vertinimus ir išvadas.

Vanagaitė eina kitu keliu. Ji nesirūpina faktus tikrinti. Nepaiso ko vertas pats šaltinis, iš kurio tuos tikrus ar tariamus faktus ima. Bet ima ir deda į knygą. Kiek tai patikima, rodo Laimono Noreikos, Justo Paleckio žento, atsiminimai apie „Lietūkio“ garažo įvykius.

Tai buvo pirmasis nacių agentūros suorganizuotas pogromas Kaune, ką yra įrodęs istorikas Arvydas Anušauskas ir savo tyrimą pristatęs Holokausto muziejui Vašingtone. Spaudoje ne kartą rašyta apie nevienodus, prieštaringus to įvykio liudijimus, apie suklastotas nuotraukas, kas irgi abejonių beveik nekelia.  

Bet Vanagaitė dėmesio į tai nekreipia. Noreikos liudijimus pateikia be komentarų, kaip šaltinį: „Grįždami namo posūkyje iš Vytauto prospekto pamatėm stovinčią minią žmonių. Gal kokių penkiasdešimt, nedidelė minia, ant šaligatvio sustoję jie ten sutilpo. Tai buvo „Lietūkio“ garažas. Mačiau dvi grupes. Vienas vieną muša, kitas kitą. Klaikus siaubas. Kitur net nežiūrėjau... ir tas žmogus paskui nukrenta ir nebepasikelia. O tuo metu kitoj pusėj Vytauto prospekto buvo Kauno miesto centrinės kapinės ir ten vyko baltaraiščių laidotuvės. Grojo gedulingi maršai. Klaikuma. Čia tos žudynės, čia tas maršas.“

Užsienio šaltiniuose dar nurodoma, kad po šios kraujo puotos kažkas atsinešė akordeoną ir užgrojo Lietuvos himną. Epizodas yra virtęs beveik folkloru, literatūroje apie Holokaustą daug kur pristatomas kaip „lietuviškojo antisemitizmo“ vizitinė kortelė. Iki kelionės į Kauną tuo buvo įsitikinęs ir Zurofas. Laimei, nuomonę čia pakeitė.

Kaunietis Chaimas Bargmanas, sąžiningas žmogus ir rūpestingas kraštotyrininkas, jam paaiškino: „Nieko panašaus.“ (264 p.) Nuo geležinkelio stoties, „ėjo pro šalį du benamiai. Vienas iš jų turėjo armoniką. Kažkuris iš sargybinių paprašė: „Sugrok jiems Slobodkos žydų maršą.“ Taip, po pasaulį keliauja legenda, kad po žudynių minia giedojo Lietuvos himną. Žydai ir paskleidė tą legendą. Jie Slobodkos žydų maršo nežinojo, tai buvo antisemitinė Kauno prastuomenės dainuška.“ (265 p.)

Gaila, kad Chaimas nebuvo prieš tai perskaitęs Noreikos atsiminimų. Jis būtų paaiškinęs Vanagaitei ir Zurofui, kad tai, ką aktorius Noreika papasakojo apie vienu metu vykusias žudynes ir sukilėlių laidotuves, irgi yra iš „liaudies folkloro“. Kadangi sukilėliai buvo palaidoti birželio 26 d., o „garažo“ pogromas įvyko birželio 27 d.

Čia pavyzdys kiek patikimas šaltinis yra atsiminimai. Žinoma, jie yra šaltinis. Tačiau šaltinis, kurį būtina tikrinti ir paremti papildomais įrodymais. Lygiai svarbu yra ir kompetencija bei patikimumas asmens, kuris tuos atsiminimus perduoda. Priešingu atveju, o ypač kai užrašinėjami praėjus dešimtmečiams, ir dar iš žmonių, kurie neva „bijo“ (189 p.), patys nesugebėdami įvardyti ko, neprisistatydami ir neatskleisdami savo tapatybės, tokie atsiminimai vertės neturi. Iš Vanagaitės ir Zurofo kelionės metu sutiktų ir kalbintų žmonių dėmesio verti, mano supratimu, tik Eugenijaus Bunkos ir Chaimo Bargmano liudijimai.

Apie KGB šaltinius tenka kalbėti panašiai. Negalima paneigti, kad ir tardymo protokoluose galima rasti naudingos tiesai atskleisti informacijos. Tačiau šį šaltinį reikia vertinti ypač atsargiai. Todėl, kad jį rengė totalitarinės valstybės profesionalūs represijų vykdytojai. Jie nebuvo suinteresuoti išaiškinti tiesą. Jie buvo suinteresuoti savo auką sukompromituoti, išgauti prisipažinimus, tuo pat metu nepalikti pėdsakų kokiu būdu tie prisipažinimai buvo išgauti.

Jokiuose protokoluose nerasime patvirtinimų, kad žmonės buvo kankinami. Bet vargu ar kam nors kyla abejonių, kad sovietų slaptoji policija žmones kankino ir persekiojo. Nuo brutalių formų, kai jie būdavo žalojami, luošinami ir žudomi Stalino laikais, iki švelnių Sovietų Sąjungos saulėlydžio išvakarėse. Vengiant politinius-ideologinius priešus teisti atvirai, už „netinkamas“ pažiūras jiems buvo fabrikuojamos kriminalinės ar ekonominės bylos, vykdomas psichologinis teroras, šmeižimas ir persekiojimas spaudoje.

KGB tardytojai nebuvo teisininkai klasikine teisės sampratos prasme, pagal kurią siekiama nustatyti tiesą. Ir tik tiesą nustačius – teisti. Sovietinės teisės esmę nusako Stalinui priskiriamas posakis: „Duokite žmogų, straipsnį parinksime.“

Vladas Niunka, buvęs raudonasis partizanas ir Lietuvos TSR vyriausiasis prokuroras, buvo gerai įsisavinęs savo mokytojo mokslą: „Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks!“

Niunkos stropus darbas tarybiniuose „teisingumo“ organuose buvo įvertintas. „Rasta“, kad jis tinkamas vadovauti strategiškai svarbesniam barui – ideologinei „visuomenės avangardo“ (komunistų) orientacijai. Tapo paaukštintas pareigose. Jam buvo parinktas svarbiausio ideologinio organo, mėnraščio „Komunistas“ vyriausiojo redaktoriaus vaidmuo. Prokurorai, teisėjai, advokatai jo kabinete kalbėdavo plonu balsu ir buvo atidūs „Komunisto“ skaitytojai.

Metu, kai Niunka redagavo „Komunistą“ (1962), Vilniuje ir buvo teisiami žydšaudžiai. Vanagaitė savo knygoje būtent šios bylos ištraukomis ir dalijasi. Cituoja be komentarų. Lyg Asandžas „WikiLeaks“. Lyg priekaištas skaitytojui iš „paskutinės instancijos“. Kadangi „kalba“ – šaltiniai. Išnašose duodama tik su nuoroda į lentyną, kurioje byla Ypatingajame archyve padėta. Norintieji gali nueiti ir įsigilinti į ją patys.

Šį tą paaiškinti vis dėlto vertėjo. Bent jau tai, kad šaltinis – abejotino patikimumo. Juo vienu, mažų mažiausiai, pasitikėti negalima. Todėl, kad KGB tardytojai turėjo užduotį ne aiškintis kaip buvo iš tiesų, bet visų pirma „surinkti įrodymus“. Jei reikia – išmušti ar išgauti kitomis priemonėmis. Kitaip tariant, auką, pasodintą ant kietos kėdės priešais tardytoją, sukompromituoti. Nepaisant netgi to, kad ta šiandieninė KGB auka dar vakar pats galėjo būti budelis.

Tokie šiai įstaigai buvo vertingi. Įklimpęs į nusikaltimus žmogus, organizacijoms, panašioms į gestapą ar KGB, turėjo vertės. Kodėl? Paaiškina Adolfas Damušis, buvęs Laikinosios vyriausybės narys, su kuriuo parengiau interviu 1989 m., kai jis buvo atvykęs į VDU atkuriamąją konferenciją.
Damušis: „Kai įvyko sukilimas, visi išėjo iš kalėjimo – tiek politiniai kaliniai, tiek kriminaliniai. Išlaužė duris arba sargai atrakino. Kriminalistai po to greitai vėl įkliūdavo (kriminalinė policija buvo lietuvių). Gestapo atstovas tuojau juos pasiimdavo. Tai kuriam tikslui jis tokį žmogų pasiimdavo? Jis juk jo nenaikino!... Naudojo savo tikslui.“

Bet Vanagaitė to nesupranta. Ji skaito ypatingo slaptumo KGB bylas, randa parašyta, kad vienas žydšaudys „priklausė agentūriniam tinklui“, kitas buvo „pervestas į agentus“, trečias vadinosi „agentas Jonas“, bet vis tiek kraipo galvą: „Ką jiems KGB pasiūlė? Mažesnes bausmes?“ (117 p.)
Tie klaustukai man kažkaip nedera su knygos pedagoginiu tonu, kuriuo auklėjamas skaitytojas nuo pirmųjų puslapių... Gerbiamoji, tie vyrai gavo naujas tarnybas! Stojo tarnauti organizacijai, kuri ką tik juos tardė!

Nežinau, ar turiu aiškinti toliau? Jie „savo gelbėtojams“ įsipareigojo. Ir įsipareigojo rimtai. Tapo itin pavojingi visuomenei. Tapo nusikalstamos organizacijos valdomais recidyvistais. Su didele žudymo praktika. Naudojamais išskirtinai juodiems darbams. Totalitarinės sistemos priešams persekioti, bauginti, luošinti, jei reikia – ir žudyti. Padugnės tęsė karjerą. Tik pas kitą šeimininką.

Tačiau Vanagaitė jų pavardžių savo knygoje neatskleidžia. Nors tereikėjo iš atverstų bylų pavardes nusirašyti. Bet ne. Ji peikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybę, kaltina, neva ji slepia žydšaudžių sąrašus. Ir dar „susimokiusi“ su Lietuvos vyriausybe.

Nemaža dalis pavardžių, galimai susijusių su nusikaltimais, prieinama internetu. Bet čia nepasakyta, kad tai „žydšaudžių sąrašas“. Kadangi istorikai supranta skirtumą tarp savo pareigų ir prokuratūros.
Vanagaitė, panašu, – nelabai. Ji tik nori sąrašo ir nori kaltinti. Daugelį. Bet gal ji žino kodėl šio sąrašo mirties bausme nuteistų bataliono karių dalis buvo sušaudyti, o kita dalis ne? Ir kodėl šios bylos per visą sovietmetį buvo laikomos giežčiausioje paslaptyje?

Tačiau atsakomybės reikalaujama iš Lietuvos vyriausybės už nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti Lietuvos Respublikai esant okupuotai, šalyje šeimininkaujant įsibrovėlių ginkluotai jėgai ir jų primestai teisėtvarkai? Ir net už tuos nusikaltimus, kurie buvo padaryti ne Lietuvos teritorijoje?
Pagaliau ar į tą sąrašą turėtų būti įtraukti ir Lietuvos piliečiai žydai, tarnavę Vilniaus žydų policijoje ir pasižymėję itin dideliu žiaurumu bei brutalumu, 1942 m. rudenį sušaudę 800 savo brolių Ašmenoje? (Avraham Tory, „Surviving the holocaust. The Kovno Ghetto diary“, 1990, 373 p.)

Nuo Antikos laikų civilizuotų šalių teisėje galioja principas: Poacta juramenta robur non habent, t.y. prievarta duotos priesaikos negalioja. Bolševikai ir naciai elgėsi atvirkščiai: priesaikas išgavinėjo prievarta.

Tai svarbios priežastys, kodėl šaltiniai, kuriais savo kaltinimus lietuviams grindžia Vanagaitė, yra nepatikimi.

Antisemitizmas

Vanagaitė savo knygoje šaunasi nuginkluoti lietuviškąjį antisemitizmą: „Mes kone visi kilę iš kaimų. Mūsų seneliai ir proseneliai nebuvo labai išsilavinę, tad jie natūraliai perėmė visas Bažnyčios jiems įdiegtas tiesas ir kartu – prietarus. Mūsų antisemitizmą, paveldėtą iš senelių, sustiprino pokarinės sovietinių žydų invazijos. Mes, lietuviai, taip ir nepažinome savųjų žydų kultūros. Ir kuo mažiau žinome, tuo daugiau vietos prietarams, tuos stipresnis yra mūsų senas geras antisemitizmas.“ (260 p.)
Priekaištai dėl antisemizmo apskritai yra tokio pobūdžio, kai ginčytis dėl to tolygu galynėtis su muiluotu plikiu: nei sugriebt, nei parverst!

Todėl nesiginčysiu. Nekalbėsiu už visus lietuvius. Vanagaitės pavyzdžiu, pasibarstysiu galvą pelenais ir papasakosiu apie Valiušaičių „antisemitizmą“. Juolab, kad neseniai išleidau knygą apie Valiušaičių giminę. Belieka tik pacituoti iš jos mano močiutės Emilijos Valiušaitienės (1881-1973) pasakojimo dalį, kur ji pati liudija apie Bažnyčios įdiegtus „prietarus“, apie tai, kokie „priešiški“ santykiai buvo tarp Valiušaičių ir žydų, ir kaip aplinkiniai žydai prieš Valiušaičius buvo „susimokę“. Čia epizodas iš 1929 m. nuotykių, kai ji rūpinosi išleisti vieną iš savo sūnų studijuoti į Italiją.

„Stasys jau ruošiasi kelionei. Dar šiek tiek pinigų trūksta. O aš daug žąsų turėjau. Nueinu pas vieną Baisogalos žydą, jis supirkinėjo žąsis. Klausiu: „Perički, jūs perkat žąsį?“ – „O kaipgi, – perkam.“ Tai aš jam ir sakau: „Žinai ką, duok man pinigų iš kalno, o žąsys bus tavo. Kai prieis laikas supirkinėti, tada paimsi žąsis, o man pinigus jau būsi atidavęs.“ – „Na, gerai, gerai. Aš galiu tau ir paskolinti“. 

Taip ir buvo. Paėmė žąsis, kada atėjo laikas jam supirkinėti.

„Kraitelio, mamyt, reikia – batelių, rūbų“, – sako Staselis. Galvoju sau, tai kur dabar man eiti? Mūsų miestelis buvo Šeduva. Nuvažiuoju pas vieną pažįstamą krautuvininkę. „Ponia Chava, – sakau, – sūnus išvažiuoja į Italiją, ar gali duoti man „ant bargo“?“ – „Oi, kiek nori – chocj pusę krautuvės imk. Reikia, reikia vaiką į užsienį išleisti. Imk ko reikia, aš žinau, kad tu atiduosi.“ Viską gaunu.
Na, dar batelių trūksta. Toks Mirvicas, pažįstamas, krautuvę turi. Nueinu, sakau, sūnus Stasys išvažiuoja. „Imk, – sako, – ko reikia, aš nebijau, jūs geri žmonės, atiduosite.“

Štai tokie „prietarai“ ir tokie santykiai vyravo tarp tų „išsilavinimo stokojusių“ valstiečių ir aplinkinių miestelių žydų. Įdomu tai, kad anksčiau, nei nuėjo močiutė pagalbos pas žydus, buvo užėjusi skolintis pinigų pas du lietuvius. Vienas paskolino, o su kitu buvo tokia kalba:

„Klausia, ką jam pasakysiu? Sakau, atėjau pinigų pasiskolinti. „A-a, pinigų... Taip tai taip, paskolinti tai paskolinti, bet kas juos atiduos?“ – „Na, – sakau, – kas pasiskolins, tas ir atiduos.“ Negaunu, išeinu. Grįžtu ir galvoju: „Kur dabar man eiti?“ Ir eina pas žydus...

Dar kiti jos sūnūs, mokslus ėję Rygoje, Čekoslovakijoje, Kaune, irgi jautė ištiestą draugišką Baisogalos ir Šeduvos miestelių pažįstamų žydų ranką. Niekada žydų atžvilgiu negirdėjau šiurkštesnių, juo labiau – tokių kvailų žodžių (74 p.), kuriuos knygoje cituoja Vanagaitė, nei iš senelių, nei iš tėvų, nei iš dėdžių.

Priešingai. Atėjus žydams atėjus sunkiai valandai, jie darė ką galėdami jiems padėti. Prezidentas Valdas Adamkus, mano dėdės Broniaus Valiušaičio šeimą, apdovanojo (po mirties) „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium“, kuri, kaip rašoma prezidento dekrete, „nepaisydama mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, 1941-1945 metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido“.

„Patys tėvai apie tai su mumis niekada nekalbėjo. Padėjo kuo galėdami kaimynų šeimai ir tai tikriausiai jiems atrodė visiškai natūralus dalykas“, – sako mano pusseserė, Nijolė Valiušaitytė-Misiūnienė, žinoma Kauno kardiologė, medicinos mokslų daktarė, profesorė.

Vanagaitė – inventorizuoja. Skaičiuoja kurių buvo daugiau – žydšaudžių ar gelbėtojų? Gelbėtojų randa 2559 pavardes, o žydšaudžių... atsiprašau, net ne žydšaudžių, o tik asmenų „galimai dalyvavusių Holokauste“ – 2055 pavardes. Pripažįsta: „Taigi gelbėtojų Lietuvoje buvo daugiau. Oficialu.“ (146 p.)

Bet jeigu temą, kurios ėmėsi, „Mūsiškių“ autorė, būtų studijavusi ilgiau negu metus (221 p.), būtų sužinojusi, kad seras Martinas Gilbertas, žymus Didžiosios Britanijos istorikas, aštuonių tomų Winstono Churchillio biografijos ir aštuonių darbų apie Holokaustą autorius, savo studijoje „Teisuoliai. Neapdainuoti Holokausto didvyriai“ („The Tighteous. The Unsung Heroes of the Holocaust“, 2003), skirtoje gelbėtojams visoje okupuotoje Europoje, nurodo, kad „siekiant išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties ar daugiau žmonių“. („Tie, kurie gelbėjo 1941-1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje, 2012, 6 p.)

Kaip pažymi Genius Procuta, vokiečių okupacijos metais Lietuvoje „buvo gelbėta ir slepiama nuo 2500 iki 4000 žydų“. Naudojant M. Gilberto formulę, nesunku apskaičiuoti, kad Lietuvoje žydų gelbėjime dalyvavo mažiausiai 25 tūkstančiai žmonių.

Kraštotyrininkas Eugenijus Bunka, Zurofo ir Vanagaitės nustebimui, lankantis jiems Plungėje, atskleidžia: „Tie, kurie gelbėjo žydus, irgi galvojo, kad vokiečiai atėjo ir pasiliks. Jie žinojo, kad slėpdami žydus prisiima pareigą visam gyvenimui. Jie turės slėpti tuos žmones savo rūsiuose iki pat mirties. Jie ne tik patys prisiima tą pareigą, bet ir užkrauna ją savo vaikams. Tai ne drąsa. Tai kur kas daugiau.“ (231 p.)

„Aš nieko apie tai nesu girdėjęs, – sako Zurofas. – Niekas man nepasakojo šitų dalykų.“ (232 p.)
Suprantama. Vanagaitė negalėjo žinoti.

Lyginant proporcingai pagal pagal bendrą šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antra valstybė Europoje. Daugiau gelbėtojų buvo tik Olandijoje. Lenkija – trečia. Procuta: „Gal dėl šios priežasties (kaip rašo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja Dalija Epšteinaitė trečiosios knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ įvade) Holokausto tyrinėtojas iš Didžiosios Britanijos (manau, „Teisuolių“ autorius) laiške klausė: „Ar galite paaiškinti neproporcingai didelio Pasaulio tautų teisuolių skaičiaus Lietuvoje priežastis?“ (Ten pat, 7 p.)

Procuta tvirtina, kad jam 1994 m. vasarą lankantis Žydų muziejuje, Michailas Erenburgas, Tolerancijos centro direktorius, keletą kartų pakartojo: „Lietuvoje žydus gelbėjo ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių.“ Jis tvirtino, kad lietuviai turi pasauliui parodyti, kad „jie faktiškai yra žydų gelbėtojų tauta“. Anot Procutos, „daugelis žydų gelbėjimo tyrinėtojų Amerikoje yra priblokšti, jie neranda atsakymo, kodėl gelbėtojai taip rizikavo keldami pavojų ir savo, ir artimųjų gyvybei. Tačiau atsakymas gana paprastas ir aiškus – gelbėtojai buvo aukštos moralės žmonės, jautrūs pavojuje atsidūrusių kitų žmonių kančiai.“ (9 p.)

Kyla paprastas klausimas: kodėl „Mūsiškių“ autorei jos pačios, pavadinkim švelniai, „susipažinimo su tematiką liečiančia literatūra“ spragas reikia dangstyti savo senelių „kaimietiškumu“, „neišsilavinimu“, „prietaringumu“? Knygos asistentas ir kelionės partneris Efraimas Zurofas, pokalbyje su Vanagaite, kėlė klausimą: „Nuo kada neišsilavinimas ar kvailumas atleidžia nuo atsakomybės?“ (170 p.)

O būtų buvę pravartu susipažinti bent su tuo, kam nereikia pastangų net eiti į biblioteką. Užtenka prieigos prie interneto. Neatrodytų „lietuviškasis antisemitizmas“ taip komplikuotai. Bet nebuvo, reikia manyti, laiko. Reikėjo rašyti knygą.

Žudikai

Pasakysiu atvirai: kai skaičiau knygą, Efraimo Zurofo pasisakymai apie lietuvius iš pradžių man atrodė, vadinkim, nelabai mandagūs. Sakysim, jam atrodė visiškai normalu atvykus į svečius ramiausiai pareikšti, kad lietuviai žydams yra tiek nusikaltę, kad, dalies jų nuomone, „jeigu ant Lietuvos nukristų atominė bomba, to būtų negana“ (168 p.).

Kokį įspūdį toks pareiškimas sukelia lietuviams? Ir ko tada galima tikėtis iš lietuvių ir žydų santykių, jeigu tokie nusistatymai traktuojami ne kaip nusišnekėjimas, bet kaip tam tikros dalies žydų pozicija, verta pristatyti knygoje, pretenduojančioje brėžti gaires lietuvių ir žydų bendradarbiavimo perspektyvai?

Pats Zurofas čia pat priduria, kad jis manąs kitaip: „nusikaltėliai privalo atsakyti už savo nusikaltimus, bet jų vaikai ir anūkai negali būti kaltinami.“ Aš su juo sutinku.
Sutinku ir su kitu jo teiginiu: „Jeigu norite susitaikyti su praeitimi, turite priimti ją tokią, kokia ji buvo, o ne padailintą, dezinfekuotą jos versiją. Priimti faktus tokius, kokie jie buvo. Tai jūsų pareiga sau, savo šaliai. Ne man.“

Būtent dėl šios priežasties ir ėmiausi šio ilgo straipsnio, ėmusio iš manęs žymiai daugiau laiko ir pastangų, negu paprasta knygos recenzija būtų reikalavusi. Kadangi supratau, kad tokia knyga, kokia parašyta, negali paaiškinti istorinės tiesos nei lietuviams, nei pasitarnauti geresniam žydų ir lietuvių tarpusavio susipratimui. Per daug klaidų, per daug faktų painiavos, per daug neišmanymo.

Bet keistas dalykas: juo toliau skaičiau, juo labiau ėmiau suprasti Zurofo požiūrį. Pamačiau, kad jis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visažinis įžūlus rėksnys, kaip jis prisistato kai kuriose knygos vietose, kartais matomas televizijos reportažuose ar pateikiamas spaudos pranešimuose. Supratau, kad nėra visiškai taip. Kad iš tiesų jis yra pamaldus, nuoširdžiai jautrus savo tautos skausmui, savo tautos aukų atminimui žmogus.

Dar daugiau. Net ir Zurofas žino ne viską. Ir jo garbei reikia pažymėti, kad nebijo to pripažinti: „Aš pats daug ko nežinojau, daug naujų dalykų atradau per šią kelionę. Suvokiau, kokia maža jūsų šalis. Jūs paprasčiausiai nepajėgiate padaryti to, ko iš jūsų reikalavau nuo pat pradžių.“ (282 p.)

Kitur Zurofas sako: „Buvau nustebęs, kiek daug tirdami Holokaustą yra nuveikę Lietuvos istorikai. Istorikai, apie kuriuos net nežinojau. Pasijutau, tarsi būčiau buvęs suklaidintas, tarsi neįgalus.“ (283 p.)

Argi gali tokiems žodžiams lietuviai likti abejingi? Nemanau. Priešingai. Šita prasme jis kaip tik gali būti mums, lietuviams, tinkamas pavyzdys, kaip dera puoselėti savo tėvų ir protėvių atminimą. Taip pat atminimą ir istorinį paveldą tautos, su kuria tiek šimtmečių gyventa drauge, ir kurios vaikų kaulai taip dramatiškai ligi šiol guli užkasti mažai lankomose ar visai nelankomose vietose. Zurofo maldos apleistose nužudytų aukų vietose – skardus atminties varpo dūžis mums visiems. Reikia darbų. Ne žodžių.

Bet štai kuriozas: juo Zuforas darėsi man suprantamesnis, juo didesne mįsle virto man Vanagaitės motyvacija statytis pokalbių su juo istorinėmis temomis partnere. Jeigu svečias iš Izraelio kažką naudingo sužinojo leidęsis į žygį net su Vanagaite, nesunku įsivaizduoti kiek atradimų ji būtų patyręs, jeigu jo pašnekovas ir palydovas po Lietuvą būtų buvęs vienas iš tų istorikų, apie kurių darbus „jis net nežinojo“.

Straipsnio pradžioje ne veltui paminėjau, kad Vanagaitės pokalbiai su Zurofu primena svaičiojimus. Kadangi tai visiškai nelygiaverčių pašnekovų dialogas. Zurofas – apsiskaitęs, puikiai išmanantis dalyką, apie kurį kalba, savo religijos, kultūros, tradicijų, istorijos žinovas.

O Vanagaitė? Knygos motto ji ima kažkokio penkiolikmečio Dainiuko žodžius: „Nu, ten Hitleris nekentė žydų ir išvežė juos į Vokietiją. Tada, tipo, suvarė į duobes ir paleido dujas. Taip jų nebeliko.“

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad autorė lietuvių supratimą apie istoriją prilygina mažvaikio išmanymui. Ir tada imasi jiems aiškinti pati. O ką supranta apie tai ji pati?

Pagirtina bent tai, kad negudrauja. Pripažįsta, kad už Dainiuką žino daugiau, „bet ne kažin kiek“: „Esu tipinis tarybų valdžios melo ir laisvos Lietuvos tylėjimo produktas. Homo sovieticus lituanus.“ (9 p.)

Ir štai šios dvi asmenybės savo pokalbiais leidžiasi į, Vanagaitės žodžiais, „istorijos tamsumas“. Kas iš viso to išeina?

Zurofas: „Ką aš turėčiau daryti, kad jūsiškių nuomonė apie mane pasikeistų?“ Vanagaitė: „Duokit mums pinigų. Pasidalinkit.“ (260 p.)

Čia yra atsakymas. Kas yra Zurofas, ir kas – Vanagaitė.

Vanagaitė jam aiškina Holokaustą. Jai atrodo, kad žydai Lietuvoje buvo žudomi todėl, kad lietuviai buvo „beraščiai“. Primityvūs, neišsilavinę seneliai, tokie pat tamsūs ir buki jų vaikai. Jie nesiekė nieko daugiau, tik naudotų žydų lovų, senų laikrodžių ir padėvėtų kelnių. Dėl to ėjo žudyti. Autorė Zurofui kalba: „Būkim realistai: dauguma tų žmonių nebuvo išsilavinę, pusė jų beraščiai ar beveik beraščiai. Jie per daug negalvojo apie moralines vertybes. Kai kurie jų – tiesiog primityvoki kaimo bernai...“ (170 p.)

To negana. Pagal savo homo sovieticus lituanus supratimą autorė toliau įtikinėja Zurofą: „Nepriklausomos Lietuvos valdžia juos kaip ir skatino tai daryti, vadai jiems liepė (lyg būtų buvusi Lietuvos valdžia, kuri būtų sprendusi! – V.V.), Bažnyčia tylėjo (!), visi kiti būryje tai darė ir galų gale Dievas leido, kad tai įvyktų – ką čia žmogus bepadarysi?“ (170 p.) „Lietuvos piliečiai darė tai, kas jiems buvo jų valdžios (!) liepta. Jie žydus saugojo. Konvojavo. Šaudė. Kai kurie su malonumu (!). Kai kurie galbūt ne.“ (220 p.)

O pokalbiai su Zurofu galėjo būti vertingi. Kitaip nei Vanagaitė, jis turi ką pasakyti. Tačiau reikėjo istorijoje nusimanančio ir Zurofo kompetenciją atitinkančio pašnekovo. Dalis Zurofo teiginių gali būti suprantami kaip abiems tautoms bendras tikrovės suvokimo pagrindas: „Trečiasis reichas sukūrė tikrovę, kurioje moraliai pasielgti galėjo tik nedaugelis, tik patys stipriausi.“ (221 p.)

Jam pritaria ir Barry Rubinas: „Vertinant visuomenių laikyseną prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus, reikia suvokti, kad konkrečios valstybės nebuvo nei fašistinės, nei komunistinės – tose valstybėse buvo jėgos, rėmusios arba fašizmą, nacizmą, arba komunizmą.
Vokietija, pasak jo, finansuodavo įvairių kraštutinių dešiniųjų judėjimų veiklą užsienio valstybėse, nors kartais gali atrodyti, kad įvairios nacistinės idėjos skverbėsi natūraliai. Lietuva taip pat buvo ne išimtis – joje buvo fašistuojančių jėgų, bet tai nebuvo valstybinė laikysena. Tačiau esminis dalykas, kuris išskiria Lietuvą ir kitas mažas valstybes iš kitų šalių – sovietų invazija, kuri kiek paaugino visuomenės paramą kraštutinėms dešiniosioms jėgoms.“ 

Tačiau Vanagaitei buvo per sunku palaikyti su Zurofu prasmingą, abiejų tautų susipratimui naudingą pokalbį. Autorės istorijos žinių spragos tiesiog „skandina“ patį Zurofą ne istorijos, bet Vanagaitės spėlionių „tamsumose“, užuot padėję Wiesentalio centro direktoriui geriau suprasti tai, kas vyko Lietuvoje 1940-1941 m. Gaila, bet šita knyga tikriausiai neprisidės prie Zurofo reputacijos pagerinimo Lietuvoje. O jis vis dėlto, mano nuomone, vertas daugiau.

Kita vertus, Zurofą iš dalies galima suprasti. Kodėl jis turėtų geriau galvoti apie lietuvius, jeigu pati Vanagaitė, užuot jam paaiškinusi kaip veikė Lietuvoje „reicho sukurta tikrovė“, kurioje, Zurofo žodžiais, „moraliai pasielgti galėjo tik nedaugelis“, vien tik svaičioja?

Žydšaudžių „motyvacijos“ ji ieško psichoanalitiko Ericho Fromo darbuose. Nesvarbu, kad ji ką tik tvirtino, jog dauguma žudiku buvo „beraščiai ar beveik beraščiai“, „apie moralines vertybes negalvojo“. Dabar taiko Fromo metodiką ir „randa“, kad tai turėjo būti „konformistinė agresija“, „grupinis narcisizmas“ (137 p.). Bet vis tiek tai buvo „normalūs žmonės“, „tokie pat kaip mes“. 

Imperatyvas stiprus. Raudona gija driekiasi per visą knygą. Bet lieka klausimas: arba mes esam beraščiai, arba Fromo metodika kelia įtarimų?

Istorikai tą „motyvaciją“ aiškina ne taip sudėtingai.

Augustinas Idzelis: „Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Jis buvo nuostabus asmuo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo saugumo valdininkas. Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų „penktąją koloną“ Lietuvoje. Jis turėjo agentą, jo vardas buvo Richardas Schweizeris. Jis buvo infiltravęs vokiečių „Kulturbund“ organizaciją Lietuvoje. Kai sovietai okupavo Lietuvą, Schweizeris pabėgo į Vokietiją, į Rytprūsius. Grįžo jau su Franzu W. Stahleckeriu, nacių saugumo policijos vadu. Stahleckeris nusileido lėktuvu Kaune trečiadienį, birželio 25 dieną. Ir jau trečiadienį vakare susitiko su Dainausku.

Dainauskas grįžo į saugumą pirmadienį, birželio 23 d., kada Laikinoji vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai turi grįžti į pozicijas, kuriose jie buvo iki okupacijos. Paaiškėjo, kad jis yra aukščiausias saugumo departamento pareigūnas, kuris liko Lietuvoje. Taigi, J.Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga – į jo kabinetą įeina Stahleckeris su Schweizeriu. Schweizeris dėvi SS majoro uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar Dainauskas buvo Schweizerio viršininkas. Iki tol Dainauskas nežinojo, kad Schweizeris buvo dvigubas agentas.
Stahleckeris bandė Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų likvidavimą. Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte.“ 

Laikinosios vyriausybės atstovas buvo Dainauskas. O Pyragius buvo gestapo kolaborantas. Drauge su naciais ir kitais lietuvių nacionalistais, jis kenkė Laikinajai vyriausybei nuo pat pradžių, kol pagaliau įvykdė prieš ją perversmą. Tuo metu Dainauskas jau liepos 8 d. pats buvo įkištas į kalėjimą, nepaisant to, kad jo vyriausybė vis dar posėdžiavo. Tačiau Pyragius Vanagaitės knygoje net nepaminėtas.
Kai keliamas klausimas kodėl Laikinoji vyriausybė neapgynė žydų, pirmiausiai reikia pagalvoti, kodėl ji neapgynė savo saugumo viršininko Dainausko, kuris žydus šaudyti atsisakė?

Laikinoji vyriausybė Dainausko apginti negalėjo todėl, kad jokių realių galių pasipriešinti vokiečių prievartos jėgai neturėjo. Išskyrus siaurą teisės sritį. Paskubomis leisdama labiausiai ūkio ir švietimo sritis liečiančius potvarkius, Laikinoji vyriausybė bandė gelbėti tai, ką dar buvo įmanoma bent iš dalies gelbėti nuo atgriuvusio ir be ceremonijų šalyje šeimininkaujančio nacionallsocializstinio molocho.

Vokiečių slaptosios tarnybos „žydų klausimą“ savo „žinion“ perėmė iš karto po to, kai tik Stahleckerio lėktuvas nusileido Kaune. Ir ne Laikinosios vyriausybės ar Lietuvos vyskupų galiai buvo tuos įvykius kaip nors pakreipti.

Zurofas Vanagaitės klausia: „O kaip pavadinsit žmones, kurie buvo šio proceso užnugaris – Lietuvių aktyvistų frontas arba Lietuvos laikinoji vyriausybė?“

Atsakymas: „Šie žmonės gal ir nenorėdami pakeitė Lietuvos himno žodžius. Vietoj „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ jie savo veiksmais tarsi teigė: „Vienybė be žydų“... (216 p.)

Autorė būtų padėjusi Zurofui geriau suprasti procesus Lietuvoje Birželio sukilimo įvykių metu, paskaičiusi jam tiesiog iš knygos, vietoj spėliojusi apie dalykus, kurie jai akivaizdžiai skendi miglose. Knyga, tarp kitko, išleista LTSR laikais, vadinasi „Masinės žudynės Lietuvoje“. Ten skelbiama ištrauka iš Stahleckerio raporto. Nacių saugumo policijos vadas savo viršininkams Berlyne praneša:
„Užėmus miestą (Kauną – V.V.) jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus. Nors ir gana sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija (vokiečių saugumo policija – V.V.), vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo griežčiausiai.

Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulsyje, nes nepaprastai žiaurios priemonės neišvengiami būtų sukėlusios nerimą ir vokiečių sluoksniuose (vokiečių kareivių, kurie pražygiavo pro Lietuvą į frontą – V.V.). Todėl viešai viskas turėjo atrodyti taip, tarytum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva, natūraliai reaguodami į ligšiolinį komunistinį terorą, žydų priespaudą.
Vienas saugumo policijos uždavinių buvo skatinti apsivalymo tendencijas ir nukreipti jas teisinga vaga, kad valymo operacijos pasibaigtų kuo greičiau. Ne mažiau svarbu buvo sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai.

Lietuvoje tai pavyko pirmiausiai Kaune, panaudojus partizanus. Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia visų pirma pasitelkėme minėtą partizanų vadą Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune mūsų nedidelis priešakinis būrys. Klimaičiui pavyko taip parengti ir pradėti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų nurodymai, nei mūsų iniciatyva.

Kauno pavyzdžiu panašios akcijos, tik mažesnio masto, vyko ir kituose Lietuvos rajonuose. Jos palietė ir likusiuos tose vietose komunistus. Apsivalymo akcijos praėjo be komplikacijų, kadangi wermachto instancijos, painformuotos apie tai iš anksto, visiškai pritarė tiems veiksmams. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad galimybių daryti pogromus bus tik pirmomis okupacijos dienomis. Kaip Kaune taip ir Rygoje, filmuojant ir fotografuojant, buvo pagal galimybę užfiksuota, kad pirmuosius stichinius žydų ir komunistų žudymus vykdė lietuviai.“

Nenoriu kartotis. Apie žudikus esu ne kartą rašęs.

Jie tikrai ne „maniškiai“. Neabejoju, kad ir ne „mūsiškiai“. Absoliučiai Lietuvos piliečių daliai. Nepriklausomai nuo tautybės.

Etika

Vis dėlto vieną svarbų dalyką, kurio iki šiol nebuvau pakankamai aiškiai įsisąmoninęs, supratau. Lietuvių ir žydų pasakojimai apie 1940-1941 m. Lietuvą ištikusią katastrofą yra labai skirtingi. Žydams nesvarbūs lietuviai, jie domisi tik savo netektimis. Lietuviai irgi galvoja labiau apie save, nelabai gilinasi į žydų praeitį. Nepakankamai vertina tai, kas jiems atsitiko. Abiems pusėms dėl to skaudu, abi pusės nepatenkintos.

Tinkama būtų tą puikybės ir abejingumo luobą pramušti. Aš manau, kad taip yra susiklostę ne dėl blogos valios, bet dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Abi tautos Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo skaudžiai nukentėjo, buvo atsidūrusios nevienodoje padėtyje.

Žydai, kaip raštinga ir labai išsilavinusi tauta, paliko didelį memuaristikos klodą. Daugelis išgyvenusiųjų Holokaustą ne tik jautė pareigą, bet ir turėjo kvalifikacijų palikti savo vertingus liudijimus. Suprantama, dažniausiai jie yra tamsūs, dėl pergyvento siaubo.

Lietuviai, kurie gyveno tuo pačiu metu, ne tik memuaristikos, bet ir ikonografijos, dokumentinės medžiagos maža teišsaugojo. Daugiausia – kurie pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje buvo labai pavojinga. Stalino metais jie ne tik neužrašinėjo. Naikino, jei ką ir buvo užsirašę. Laikmečio nuotraukas taip pat. Kadangi tai buvo įkalčiai. Kelionės bilietas į gulagą. Archyvai Lietuvoje taip pat gerokai praretinti. Pėdsakai matyti. Okupantų 50-ties metų šeimininkavo ženklai.

Žydų atsiminimuose tas laikotarpis aprašytas iki detalių. Suprantama, subjektyviai. Iš žydų, ne lietuvių perspektyvos. Bet žydai mato, lietuviai kol kas neturi jų dėmesį rimčiau traukiančių darbų.
Tuo metu lietuviai (turiu galvoje ne istorikus, plačiąją visuomenę) žydų pasakojimą apie karo metus Lietuvoje pažįsta ribotai. Nepriklausomybės metais, tiesa, išleista daug vertingų šio pobūdžio žydų parašytų knygų lietuvių kalba. Vis dėlto nemažai daliai lietuvių laikotarpis vis dar skendi miglose.
Ypač todėl, kad sistemingai jį nagrinėjančių darbų, balansuotai integruojančių lietuvišką ir žydišką naratyvą, trūksta. Yra gerų darbų nagrinėjančių tam tikrus laikotarpio segmentus, ne visumą. Kitą vertus, parodyti „stebuklus“ per 25 metus, kai 50 metų istorija buvo klastojama, irgi nerealu. Sąlygos nesusikalbėti visuomeninėje plotmėje – vis dar yra.

Tačiau politiniu lygmeniu, nepanašu, kad būtų sunkumų kalbėtis Lietuvai su Izraeliu. Su dideliu malonumu išklausiau Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono kalbos Seime kovo 3 d., konferencijoje „Visuomenės atsparumo stiprinimas prieš hibridines grėsmes Baltijos jūros regione“, kurią organizavo Gynybos paramos fondas, kartu su Pulkininkų asociacija ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu. Ambasadorius – puikus Izraelio reprezentantas. Tokios asmenybės nieko kito, kaip tik lietuvių simpatijų, susilaukti negali.

Kodėl tuomet neplėtoti tautų santykių, grindžiant juos vertybėmis, kurias atspindi ambasadoriaus Maimono raiška ir jo charizmatiška asmenybė?

Ir čia tuomet kyla klausimas: kam naudingos tokio pobūdžio knygos kaip „Mūsiškiai“? Izraeliui? Lietuvai? Nustebčiau, jeigu „Mūsiškiai“ būtų tokie pat populiarūs Izraelyje, kokį pasisekimą turi Rusijoje.

Ko reikia, kad vyrautų konstruktyvus, kuriantis, ne destruktyvus ir santykius ardantis pradas?

Filosofas Povilas Aleksandravičius neseniai parašė puikų straipsnį „Mąstymo etika: sąvoka ir uždavinys Europai“. Jis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu, Vilniaus universitete 1993 m. rugsėjo 5 d. pasakytoje kalboje pavartotą iki tol pasaulyje dar neskambėjusią sąvoką „mąstymo etika“.

Filosofas ją pagrindė ir išryškino turinį. Jis aptaria žmogaus pajėgumą pranokti savąjį ego, kalbantis su kitaip mąstančiu žmogumi. Mąstymo etika gali būti pasitelkiama sprendžiant aštriausias pasaulio problemas, kurios kyla „iš skirtingas vertybes išpažįstančių individų ar jų grupių nemokėjimo susikalbėti“. Tai susiję ne tik su tiesos, bet ir su gėrio principu.

Mąstymo etika ieško ne vien loginio tikslumo, bet „proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pastikėjimu kitais, atvirumu“. Šį visuotinė mąstymo etika „neatpalaiduoja nuo tyrinėjimo pastangų, bet jas palaiko ir padeda“.

Dainiuko „mąstymo etika“ padėti negali.

O štai Rubino, Maimono, daugelio kitų žydų išminčių, neabejoju, kad – taip. Martyno Buberio apsakyme vienas teisuolis klausia išminčiaus: „Kada tiksliai prasideda nauja diena?“

Išminčius atsako klausimu: „O kaip tu manai?“ Teisuolis: „Kai jau gali atskirti žvėrį nuo medžio.“ „Ne“, sako išminčius. Teisuolis pasitaiso: „Kai gali žmogų atskirti nuo žvėries“. „Ne, – atsako išminčius. – Ji prasideda tada, kai kitame žmoguje gali atpažinti savo brolį ir seserį.“


Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 3849103970384298451

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-21 11:59

    Amžinas dėsnis, kada kyla banga ar dar koks Cunamis, tai jis šluoja viską pakeliui, gali iki begalybės nagrinėti, kodėl ta banga vienus varto taip kitus kitaip, o dar labiau gali nagrinėti po atoslūgio, kodėl vieni atsilaikė kiti neatlaikė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Geras straipsnis bet, mano galva, autorius be reikalo optimistiškai į zūhofą žiūri. Pirma, formuotis nuomonę pagal visokių vanagaičių paišomus paveikslus apskritai nevertėtų, o antra, reikia nepamiršti, kad tas veikėjas gyvena iš šmeižimo ir nesantaikos kurstymo, tad manyti, kad jis staiga atsisakys savo biznio, jei gaus objektyvią informaciją, būtų gerokai naivu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir trečia, kad jis (t.y. E.Zuroff'as) pats neieško objektyvios informacijos.

      Panaikinti
    2. Kas reiškia, kad jos jam nė velnio nereikia - iš objektyvios info kiršinimo nelabai padarysi - o, va, iš visokių vanagaičių kliedesių.. ;)

      Panaikinti
  3. skaitytojas2016-03-21 17:36

    Puikus, išsamus, objektyvus straipsnis. Pagarba autoriui. Tokios "rašytojos" kaip vanagaitė pavardė garbingai rikiuojasi šalia kitų "grandų": putinaitė, ulbinaitė, g...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ką gi, ačiū autoriui. Daug padirbėta, pateikta nemažai epizodinių faktų, kurių tikrumu abejonių beveik ir nekyla. Tik štai, visumoje darbas su objektyvumu mažai ką turi bendro. Jaučiasi autoriaus noras įtikti Zurofui, o bendriau - žydams... Kitaip sakant, autorius (tam tikra prasme) akivaizdžiai čia kolaboruoja su žydais, kaip ir ta pati čia kritikuojama Putinaitė. Lygis aukštesnis, pozicija kita,..bet esmė – ta pati. Pagrindinė straipsnio mintis, kad lietuviai šaudė ir žydus, tik ne todėl, kad jie tiesiog žydai, o todėl, kad jie, neva, tik kaip ir kitų tautų atstovai, kolaboravo su Lietuvą okupavusiais rusų komunistais. Versija, žinoma įdomi, bet pateikiamų argumentų neužtenka, kad neliktų abejonių. Juk tokiu būdu apeinamas klausimas, kodėl naciai žydams skyrė išskirtinį dėmesį, kodėl visoje Europoje beveik jau du tūkstančius metų niekur žydai nebuvo mėgiami, buvo persekiojami, vaikomi, jais buvo visur piktinamasi, tyčiojamasi iš jų, netgi žudomi. Kiek teko girdėti pačių žydų paaiškinimų, kodėl taip, tai jie patys priežasčių, neva, nesiaiškina, tiesiog tvirtina, kad jų misija pasaulyje išskirtinė, ir tik todėl,.. bet pabrėžia, kad visos pasaulio tautos BE PRIEŽASTIES žydų neapkenčia.
    Patikėjome – jų misija pasaulyje ypatinga. Tada klausimas, kam ji ta jų misija ypatinga dabar reikalinga? Žmonija juk turi vieną kart išlipti iš smėlio dėžės, ir pasakyti: ačiū, nebereikia jūsų aukos, patys toliau tvarkysimės. Akivaizdu, visi prisibijo žydų, niekas nedrįsta viešai išsižioti, nors, virtuvinėje aplinkoje kiekvienas supranta reikalo esmę vienodai.
    Naivu pataikaujant žydui, tikėtis iš žydo lygiaverčio santykio. Nei vienoje kitoje tautoje nėra kultivuojamas grupinis vieningas veikimas atžvilgiu svetimų, tame tarpe ir atžvilgiu atskirų individų. Žydai grupinį veikimo būdą viena dvasia viena kryptimi vadina savo dievu. „Net net ni kavo, krome boga odnavo“. Nes kitų tautų individai sąžiningai(?) žaisdami demokratiją, veikia kiekvienas atskirai nuo savų, labiau linkęs užsipulti savus, nei svetimus, todėl demokratiniuose(?) bet kokių reikalų įteisinimuose beviltiškai pralaimi. Ir tai logiška, kad pralaimi veikdami ne visi išvien viena dvasia, nes nesuvokia, kad kiti/žydų kontroliuojami/ veikia bendra dvasia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš esmės taip ir yra. Bet autorius labai drąsiai pavadino straipsnį - "Visa tiesa..." Istorinių faktų pririnkta daug, bet kad tai ir yra "visa tiesa", tai leiskit suabejoti. Neberašysiu apie pačių žydų požiūrį į lietuvius, manau, jis visiems aiškus. Štai p. F. Kukliansky nesidrovėdama ir, be abejonės, žinodama, kad Lietuva - daugiausiai žydų išgelbėjusi šalis, reikalauja paskelbti pavardes lietuvių, šaudžiusių žydus. O kad taip paprašius paskelbti žydų, šaudžiusių lietuvius, pavardes? Tas pats V. A. rašo, kad buvo raudonųjų būrių, sudarytų beveik vien iš žydų, juose buvo kalbama jidiš kalba.
      Be istorinio, dar yra religinis požiūris, kuris nesvetimas nei lietuviams, nei žydams. Jis būtų labai nemalonus, tad geriau jo kol kas neliesti, nors jis egzistuoja už kulisų, ir labai energingai. Yra dar moralinis požiūris, rasinis ir t.t. Taip kad šiame straipsnyje vargu ar "visa tiesa" išdėstyta. Toli gražu. (Jt)

      Panaikinti
    2. Taip, taip ir yra, kad autorius rašydamas tikėjo, jog tiek - ir yra visa tiesa. Būtent, visada žmonės operuoja visu tuo, ką žino. O tai, ko nežino, tas lyg ir neegzistuoja jiems. Svarbu suprasti tai, kad absoliučiai visi tegali operuoti tik tuo, ką jie žino, arba... kokias nuostatas turi. Iš to plaukia kiekvieno elgesys ir pasirinkimai - aukotis ar kolaboruoti. Dažnai piktinamės, kad kiti kolabaravo su kažkuo tai negeru.., bet nepastebime, kad patys tokie pat... Kad nebūtų tokie skaudūs praradimai, verta, tiesiog būtina girdėti kitą. Nepulti teisuoliškai smerkti kitą, bet bandyti suprasti, kodėl taip gavosi, kodėl privalu dabar elgtis vienaip ar kitaip, kad nesigautų naujas nesusipratimas.
      Nebijokime pasitaisyti, taip tobulėjame. Jokios prasmės ginti tai, kuo dar prieš minutę buvome, lyg ir, tikri.

      Panaikinti
  5. http://sauksmas.lt/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos-melo-4-dalis.html

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-23 08:39

      Nieko naujo Valdas Anelauskas neatrado. Dar TSRS laikais tas buvo žinoma:
      https://www.youtube.com/watch?v=x_z4z2x3ts0

      Panaikinti
    2. Vieno kraugerio pasakojimai apie kitą, tad apie raudonąjį smurtą patylėta... Tačiau nuo 40min15sek kaip tik apie diskutuojamą klausimą: žydų getus ir juose veikusią pačių žydų policiją Jupo (buvo ir žydų valdybos Judenrat) - naciams nemažai padėjusią...
      Įdomi medžiaga knygai "Saviškiai"...

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item