Vaisiaus ląstelės gydo motiną visą jos gyvenimą

Standartinis abortus ginantis argumentas laikosi ant prielaidos, jog kūdikis mamos įsčiose pažeidžia jos kūno vientisumą. Šiuo atžvilgiu besivystantis kūdikis matomas kaip įsibrovėlis, parazitas, grėsmė motinos autonomijai. Pagal minėtąjį argumentą, vienintelis būdas, kuriuo ji galėtų išlaikyti teisę į savo kūno vientisumą, yra išsilaisvinimas pribaigiant ir pašalinant įsibrovėlį.

Bet mokslas piešia visiškai kitokį kūdikio ir motinos faktinio santykio paveikslą, parodydamas, jog negimęs kūdikis toli gražu nėra parazitas, o atvirkščiai – gali gerinti motinos sveikatos būklę visą jos gyvenimą, nėštumo metu naudingoms ląstelėms iš vaiko patenkant į motinos kūną. Mokslo apžvalgininkė Jena Pinctott supažindina su šiuo ryšiu savo 2011-ųjų spalį pasirodžiusioje knygoje: „Do Chocolate Lovers Have Sweeter Babies?: The Surprising Science of Pregnancy.“ (ang. Ar šokolado mėgėjai susilaukia saldesnių vaikų?: stebinantis nėštumo mokslas)

Jau daugiau nei 30 metų mokslas tiria vaisiaus ląstelių makrochimerizmo fenomeną. Tyrimai prasidėjo 1979 m. Stanford‘o universiteto mokslininkus šokiravusiu atradimu, kai besilaukiančios moters kraujyje rasta vyriškų Y chromosomų. Žinant, jog moters organizme randamos tik X chromosomos, buvo prieita išvados, jog ląstelės į jos kūną galėjo patekti tik vienu būdu – per vyriškos lyties kūdikį, kurio ji laukėsi. Remiantis biologijos, reprodukcinės genetikos ir epigenetikos tyrimais, Pincott savo knygoje aprašė, ką mokslas išmoko per dešimtmečius nuo Stanford‘o atradimo. „Nėštumo metu“, – rašė autorė, „ląstelė slenka per placentą abiem kryptimis. Vaisiaus ląstelės patenka į motiną, o motinos ląstelės patenka į vaisių.“ Anot autorės, mokslininkai atrado, kad kūdikio vaisiaus ląstelės dažniau randamos sveikos moters krūtų audinyje ir rečiau pas moterį sergančią krūties vėžiu (43 prieš 14%). Pinctott pažymėjo, jog vaisiaus ląstelių moters kūne daugėjimas sumažina tokių autoimuninių būklių kaip reumatoidinis artritas ar išsėtinė sklerozė aktyvumą. Ji tyrimų rezultatus pavadino “intriguojančiais” – vaisiaus ląstelės gali padėti motinai lengviau atsilaikyti prieš kai kurias ligas.

Vienas iš ląstelių, kurios patenka į motinos kūdikį, tipų – kūdikio kamieninės ląstelės. Kamieninės ląstelės pasižymi, kaip vadina Pinctott, “magiškomis savybėmis”, nes gali įsilieti į kitų tipų ląsteles proceso, vadinamo diferianciacija, metu. Embrioninės kamieninės ląstelės gali tapti pačios motinos ląstelėmis, iš kurių sudarytos kepenys, širdis ar smegenys.

Šioje vietoje, kai etikos specialistai galėtų embrioninių kamieninių ląstelių terapiją paskelbti teisėta ir moralia, svarbu suprasti faktą, kad kūdikio kamieninės vaisiaus ląstelės migruoja į negaluojančias motinos kūno vietas ir veikia kaip gydomoji priemonė, tapdamos pačios motinos kūno dalimi. Pinctott rašo, kad tokių ląstelių rasta sergančiuose skydliaukės ir kepenų audiniuose, o tai reiškia, kad jos tiesiog pavirto skydliaukės ir kepenų ląstelėmis. Apžvalgininkė rezultatus vadina „stulbinančiais“ – kūdikio ląstelės gydo ir atjaunina mamos ląsteles.

Tuft‘o medicinos centro Bostone genetikos specialistė Dr. Kirby Johnson ir Filadelfijos Tomo Džefersono universiteto mokslininkas profesorius Carol‘as Altrett‘as antrina Pinctott pastebėjimams. Jų tyrimai rodo, kad moteriai tapus nėščia, ji įgyja armiją apsauginių ląstelių – galima sakyti, gauna dovaną iš kūdikio – kurios jos organizme gyvena ištisus dešimtmečius, ko gero visą gyvenimą. Johnson atlikti tyrimai parodė, kad šaukštelyje nėščiosios kraujo randami dešimtys, o gal net šimtai kūdikio ląstelių. Nėštumui pasibaigus,  iki 6 procentų DNR jos kraujo plazmoje yra iš kūdikio.

Johnson teigia, kad galima būtų tikėtis, jog embrionines ląsteles mamos organizmas palaikys svetimkūniu ir pakankamai įnirtingai atakuos; kad jos bus sunaikintos per kelias dienas ar net valandas. Tačiau atrasta, kad tokia prielaida yra klaidinga ir net labai toli nuo tiesos. Artlett‘as pažymėjo, kad net persileidus ar pasidarius abortą, negimusio kūdikio ląstelės vis vien lieka moters organizme, ištisiems dešimtmečiams.

Ir Johnson, ir Artlett‘as gina hipotezę, jog kūdikio embrioninės ląstelės daro naudingą poveikį – ne kenkti motinai, bet apsaugoti, ginti ir gydyti ją per visą jos gyvenimą, ypač jai rimtai susirgus. Artlett‘o žodžiais, paskutiniu metu atrandama daug įrodymų, kad šios ląstelės atkuria audinius. Interviu metu, Johnson papasakojo apie su hepatito simptomais į Bostono ligoninę paguldytą moterį. Ji vartojo narkotikus juos leisdamasi į veną, o įrašai rodė, kad nėščia buvo net penkis kartus: kartą pagimdė, du kartus persileido ir du kartus pati nutraukė nėštumą. Johnson galvojo, kad pacientė dėl kelių nėštumų greičiausiai turės daug embrioninių ląstelių. Siekiant tai patikrinti, medikai atliko kepenų biopsiją. Į laboratoriją buvo nusiųstas šio organo mėginys patikrinti, ar sergančioje kepenų dalyje susikaupė embrioninių ląstelių. Rezultatai nustebino – „aptikta šimtai embrioninių ląstelių“, teigė Johnson, pridėdama, kad jie matė „tiesiog paklodes ląstelių, ištisus normaliai atrodančius, ligos nepaliestus plotus“.

Mokslininkai vis dar bando išsiaiškinti, kas lemia, jog kūdikio ląstelės bendradarbiauja su moters kūnu taip sklandžiai. Pinctott svarsto, kiek žmonių galėjo palikti savo DNR motinos kūne. „Bet kuris kūdikis, kurio kada nors buvo lauktasi“, – teigia mokslininkė. Ji tame mato kai ką nuostabaus: „Dar ilgai po gimdymo, mes – mamos – nenustojame nešioti savo vaikų, bent jau intuityviai. Kūdikiai tampa dalimi mūsų, kaip mes esame dalimis jų. Nuo šiol dialogas tarp skirtingų pusių šiuose klausimuose vystysis sklandžiau.“ Galbūt ir visai nepoetiška cituoti Pinctott, tačiau kūdikis išties lieka gyventi motinos širdyje bei mintyse.

Versta iš Lifesitenews.com

www.laisvavisuomene.lt