Vaida Jonušytė. Istorija – visiems?

,,Tėvynės istorija yra manyje suasmeninta, todėl ji yra mano istorija giliausia šia žodžio prasme...

,,Tėvynės istorija yra manyje suasmeninta, todėl ji yra mano istorija giliausia šia žodžio prasme“ sakė filosofas A. Maceina tik patvirtindamas istorijos svarbą žmogaus gyvenime. Savaime suprantama, jog požiūris į istoriją, kaip lemiamą veiksnį, formuojant tautinį identitetą, nuolat kito. Ir jei bene iki pat XX amžiaus aiškiai suvokėme, jog bendra tautos istorija ne tik vienija atskirus žmones, bet ji tampa ir akstinu kovoti už savo šaknis. Tai šiomis dienomis, besiklausant nuolatinių patyčių iš savo valstybės, matant kraupias emigracijos, alkoholizmo ir neraštingų žmonių skaičiaus augimo statistikas, atrodo, jog mūsų valstybingumas, paremtas istorija, aktualus tik siauram inteligentijos rateliui.

Galbūt aš klystu, tačiau atrodo, jog mano tauta baigia išsivaikščioti.

Savaime suprantama, jog tautinis atgimimas, noras atkurti suverenią Lietuvą vienijo tautą iki pat nepriklausomybės atgavimo. Apie ką kalbu, nėra nauja, tačiau tai, kas iki tol nuolat ragino augti, stiprėti ir priešintis, buvo idėjos, paremtos istorija.

Aišku, jog istorinės patirtys apima ne tik teigiamus aspektus, kuriais vadovaudamasi tauta kėlė valstybingumo idėją nuo pat ATR laikų, bet ir faktus, kuriuos visuomenė yra linkusi nutylėti. Ne dėl atsakomybės vengimo, bet dėl pačių faktų reikalingumo bandant susivienyti. Tarkim, plačiai žinoma 1791 gegužės 3-osios konstitucija – užtikrinusi valdžių padalijimo principą, piliečių dalyvavimą valstybės valdyme. LDK po jos paskelbimo formaliai tampa Lenkijos vasale, be to, konstitucija nepadeda išsaugoti ATR vardo žemėlapiuose. Kad ir kaip bebūtų – 1990 m atkurtosios Lietuvos konstitucija grindžiama ATR statutais. Tai leidžia suprasti, jog nepaisant net ir neigiamų istorijos aspektų, šiuolaikinė valstybė kuriama ant istorinių faktų, o tai parodo jos reikalingumą ypač keliant tautos savivertę kovose už laisvę.

Bet. Kiekviena kova turi pradžią ir pabaigą. Atrodo, taip nutiko ir mūsų kovai.

Pasibaigusi apčiuopiama, faktais grįsta grėsmė XX a pabaigoje, lėmė ir visuomenės atsipalaidavimą. Tikslas pasiektas. Turim suverenią Lietuvos valstybę - metas skirstytis. Štai šioje vietoje dingsta noras domėtis tautos istorija, kaip tautinio identiteto pagrindu, o demokratija tampa visuomenės varikliu – daryti nieko nebereikia, kovoti taip pat.

Žinoma, galima teigti, jog vis daugėja diskusijų, paskaitų ir knygų apie šalies istoriją, bet.... Ar jos nėra skirtos tik tai nedidelei, suinteresuotai visuomenės daliai ir inteligentijai? Ar istorija netapo tik smagia pasaka, kurią įdomu nagrinėti politologams, literatūrologams, istorikams ir jiems prijaučiantiems, o plačioji visuomenės dalis tapo suinteresuota tik neigiamais šalies istorijos aspektais? Tikrai nedrįsčiau taip teigti, jei ne faktai kalbantys už save – jaunas žmogus ne tik vis dažniau renkasi užsienį, bet ir su mielu noru keikia pačią Lietuvą vietoj to, jog keistų ir kurtų, kovotų už senolių įsitikinimus ir jaustų atsakomybę už tautos likimą.

Kaip pavyzdį pateiksiu plačiai socialiniuose tinkluose nuskambėjusį Lietuvos istorijos repo filmuką. Nors mane labiausiai nustebino ne pats klipas, o skirtingos nuomonės apie jį. Rimtesni istorikai stoja piestu prieš bet kokį bandymą šalies istoriją papasakoti ne akademiniu stiliumi – esą tyčiojamasi iš iškilių žmonių ar svarbių tautai datų. Taip, spalvingai, humoristiškai pateikta Lietuvos istorija patraukia akį, tuo pačiu paversdama ją savotišku žaidimu, tik šįkart skirtu platesniam visuomenės ratui. Nes, galbūt, tai ir yra raktas į žmogaus pasąmonę? Galbūt naujai kartai, kuri gimė ir augo demokratiškoje Lietuvos valstybėje, kuriai įvykiai, aprašyti daugiatomėse istorijos knygose tėra tik žiovulį keliantys skaitiniai, kitoks istorijos pateikimo būdas sužadins norą pasidomėti plačiau? Be jokių abejonių tokie filmukai negali būti laikomi ugdymo etalonais, tačiau kaip priemonė, siekiant atkreipti dėmesį į istoriją bei jos svarbą – kodėl gi ne? Ir tebūnie tai tik pagrindinės, mokyklose mokytojų kalamos datos, mūšiai ir asmenybės, bet atgimstančios filmukų pavidalu, modernistų tapybos darbuose, jaunų žmonių tekstuose, šūkiuose, jos įgyja naują pavidalą. Mes turime sudominti istorija, bet sudominti pateikdami ją kitaip. Istorija privalo tapti įkvėpimu stotis ant kojų ir statyti demokratišką, sąmoningai mąstančią Lietuvą. Ir net jei vyresniųjų (su visa derama pagarba) pyktį iššaukiantys istorijos vaizdavimo būdai padėjo atkreipti dėmesį bent vieno, nuo pirmadienio iki pirmadienio gyvenančio žmogaus dėmesį – tai jau yra pasiekimas.

Nes valstybė tai ne tik inteligentija, studentų ar intelektualų bendruomenės. Tai kiekvienas iš mūsų – nuo kaimo glūdumoje gyvenančio žmogaus, iki bedarbio, valstybės tarnautojo ar moksleivio. Ir vienintelis būdas išsaugoti tautinio identiteto vienijamą bendruomenę – tai apeliuoti į kiekvieno žmogaus atsakomybės jausmą už valstybingumo išsaugojimą. O tai reikia pradėti daryti kitaip, negu darėme iki šiol, nes, atrodo, dabar naudojamos priemonės praranda savo veiksmingumą.


Susiję straipsniai

Vaida Jonušytė 3332325453331055847

Rašyti komentarą

  1. Pagarba šiai jaunai šviesiai asmenybei!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-30 22:37

    Tikrai puikus, šviesus ir realistiškas tekstas. Gerai, kad vis daugiau protingo jaunimo atranda "Pro Patria". Būtent čia - geriausia vieta jų minčių sklaidai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-04-02 06:47

    Pritariu skaitytoju komentarams. Labai sviesus labai glaustas ir toks gilus sudetingo musu lietuvisko pasaulio apmastymas.Jis kazkoks elegantiskas gal geriau tiktu sakyti - dailus.Juk sakome -dailusis menas nors neretai jis prisiliecia prie labai nedailiu dalyku.
    Man atrodo kad musu didziausia klaida jog mes tiesiog gyvename savo gyvenima tuo paciu tapdami pasyviais jo dalyviais ir kazkieno sumanymu vykdytojais- . O is tiesu ta gyvenima ( velgi is tiesu reikia sakyti - ta musu pasauli) reikia ir privalu kurti . O kilti ta kuryba gali tik is musu paciu noru , siekiu ir svajoniu. Kazkieno primesta kieno nors ipirsta ar prievarta ibrukta - tai jau ne kuryba , tai jau vergo ir pavaldinio darbas.Ir kaip matome dazniausiai menkai apmokomas ir menkai gerbiamas.
    Tad mums ir reiketu visu pirma issaiskinti kas is tiesu varzo tas musu svajas , musu siekius ir aisku ta kuryba.
    Aciu Autorei uz puiku straispni.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Atvirai pasakysiu, Lietuvos istorijos pasakojimas "yo yo nigga nigga" stiliumi man irgi neatrodo tinkamas, bet jei tokia išraiška sudomins žalią jaunimėlį domėtis MŪSŲ istorija, o ne išdavikų "istorikų" perpasakojamais lenkų, rusų, vokiečių ar dar kažkieno "naratyvais" apie ją - gal ir nieko. :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item