Ramūnas Trimakas. 2016-ieji - Beždžionės su sprogdikliu letenoje metai

Istorikas Williamas Jamesas Durantas daugiatomo veikalo „Civilizacijų istorija“ trečiosios dalies „Cezaris ir Kristus“ skyriuje „Epilogas – kodėl žlugo Roma“ rašo: „Didžioji civilizacija neužkariaujama iš išorės iki tol, kol pati nesunaikina savęs iš vidaus. Romos nuosmukį iš esmės lėmė jos žmonės, jos moralė, jos klasių tarpusavio kovos, jos žlunganti prekyba, jos biurokratinis despotizmas, jos smaugiantys mokesčiai, jos vartotojiški karai.“[1]

Baigiantis 2015-iesiems, prasidedant 2016-iesiems, niekuo neišsiskiriančios ir neišvengiamai glaudžiai tarpusavyje susijusios priežasčių ir pasekmių vagonetės triukšmingai kirto dar vieną chronologinę pervažą. Nenutrūkstamai vykstant išpuoliams, žudynėms ir prievartavimams, Vakarų „progresyvieji“ politikai (tokius itin vertino Sovietų Sąjungos propagandistai) ir žiniasklaida nesiliauja kalbėti apie „taikos religiją“, ypač griežtai pasisakydami prieš „islamofobiją“ (nors „fobija“ dažniausiai apibūdinama kaip „intensyvi baimė kažko, kas realybėje kelia nedidelį pavojų arba nekelia visai jokio“, tai toli gražu nėra neapykanta kažkam), grūmodami prieš „rasizmą“ (juo viešai kaltinami islamo kritikai, nors islamas – tai ne rasė, bet religija). Kita vertus, nepasitenkinimo banga, kylanti Vokietijoje, verčia tenykščius politikus reaguoti adekvačiau, užuot vien gąsdinus bundančia nacizmo šmėkla.

Išklausykime keleto asmenų, kurių niekaip nepavadinsi nei dešiniaisiais radikalais, nei neapykantos kurstytojais, nuomonę. Pavyzdžiui, dar 2010 m. biologas, ateistas, vadinamasis Dievo žudikas Richardas Dawkinsas, plačiau žinomas kaip knygos „Dievo iliuzija“[2] autorius, rašė: „Kiek žinau, nėra krikščionių, sprogdinančių pastatus. Man nežinomas nė vienas krikščionis savižudis-sprogdintojas. Joks didesnis organizuotas krikščionių tikėjimas už atsimetimą nebaudžia mirtimi. Mane apima įvairūs jausmai dėl krikščionybės nuosmukio, nes krikščionybė tam tikru mastu galėtų mus apsaugoti nuo kai ko daug blogesnio.“[3] Taip kalbėjo žmogus, ilgus metus ne tik kritikavęs, bet ir nuosekliai puldinėjęs krikščionybę.

Iš Sirijos kilusi psichiatrė, medicinos daktarė Wafa Sultan, 2006 m. vasario 21 d. duodama interviu Al Jaseera televizijai, aiškino, kad skirtingos kultūros savaip reaguoja į iššūkius, su kuriais susiduria. Paklausta apie atitinkamos ne krikščionių grupės elgesio modelį, ji, nepaisydama praeities nuoskaudų ir sunkios istorinės patirties, pabrėžė: „Mes nematėme nė vieno žydo, susisprogdinančio vokiečių restorane.“ Apmąstydama religinės nesantaikos priežastis, psichiatrė akcentavo: „Musulmonai turėtų paklausti savęs, ką [gero] jie gali padaryti žmonijai, prieš reikalaudami, kad žmonija juos gerbtų“[4 (iškart po šio interviu pasipylė grasinimai susidoroti su Wafa Sultan, grasino, savaime suprantama, ne žydai).

Netrukus po to, kai 2016 m. pradžioje įvyko naujametinis prievartautojų benefisas Vokietijos miestuose, žurnalistas iš Pakistano Shamilis Shamsas interviu Deutsche Welle sakė, kad jau daug metų gyvena Vokietijoje, kur su juo elgiamasi maloniai ir pagarbiai. Todėl dabar jaučia neapsakomą gėdą: „Mano draugai europiečiai supyksta, kai perspėju juos, kad pernelyg draugiška kanclerės Merkel politika imigrantų atžvilgiu nėra vienareikšmiškai geras dalykas. Daugelis vokiečių klysta, manydami, kad visi pabėgėliai iš Vidurio Rytų ir Pietų Azijos prisitaikys prie jų gyvenimo būdo, prie vertybių. Aiškinau savo draugams, kad jų supratimas apie musulmoniškąjį pasaulį yra ribotas, net ydingas. Jie nekreipė dėmesio į mano argumentus. [...] Tai, kas nutiko Kelne, dažnai nutinka mano gimtajame Pakistane. Šioje pasaulio dalyje vyrai niekada nejaučia kaltės, nesusigėsta, nesigaili dėl to, kaip jie elgiasi su moterimis. Vyrai, kurie šiurkščiai priekabiavo prie mergaičių Kelne, anaiptol nebuvo išsikraustę iš proto – jie puikiai žinojo, ką daro. Esu įsitikinęs, kad jie darė tai, norėdami pademonstruoti panieką Europos kultūrai, jos normoms ir jos žmonėms. [...] Bijau, kad imigrantų antplūdis sujauks Vokietijos visuomenės harmoniją, suardys pusiausvyrą. Manau, islamo kultūra ir Europos normos yra nesuderinamos.“[5]

Shamilis Shamsas paminėjo „šią pasaulio dalį“, būtent Pakistaną. Jo tėviškės ir artimiausių kaimyninių šalių istorinė patirtis niekur neišnyko ir iki šiol yra reikšmingas faktorius, darantis įtaką santykiams tarp valstybių. Iki musulmonų įsiveržimo šioje teritorijoje draugiškai sugyveno budistai, zoroastristai, animistai, šaivistai ir t. t. Nė viena iš religijų ar tikėjimo sistemų neragino naikinti kitatikių. O dabar atsiverskime M. A. Khano veikalą „Islamiškasis džihadas“, skirtą musulmonų vykdytam Indostano užkariavimui (prasidėjęs VIII a., jis ypač suaktyvėjo XII a. ir tęsėsi iki XVI a.). Autorius, aprašydamas islamo išpažinėjų rutininę taktiką, pagrįstą genocidu, nurodo kad sudedamoji užkariavimo mechanizmo dalis buvo vietinių nemusulmonių moterų grobimas, paverčiant jas reprodukcijos įrankiais: „Moterys, ypač jaunos, buvo svarbiausias musulmonų pavergimo taikinys nuo pat Pranašo Mahometo laikų. Vėliau šios vergėmis paverstos moterys tapo pagrindine „priemone“, užtikrinančia musulmonų populiacijos augimą ir plėtrą.“[6] Khanas, oponuodamas islamiškajai doktrinai atstovaujantiems autoriams, teigiantiems, neva atsivertimas vykęs taikiai ir laisva valia, parodo, kad būta priešingai. Atsivertimas į islamą ir musulmonų populiacijos augimas kuo puikiausiai sutampa su užkariavimais, per kuriuos kito tikėjimo moterys ir vaikai buvo plačiu mastu pavergiami seksualinio išnaudojimo tikslais.[7]

Patys islamiškosios minties klasikai irgi aprašė savo tikėjimo brolių tokio pobūdžio „žygdarbius“. Pavyzdžiui, persų kilmės istorikas Firišta (هتشرف; dar transkribuojama kaip Ferišta, t. y. „angelas“ arba „siųstasis“, tikrasis vardas Muhamadas Kasimas Hindu Šachas (1560–1620)) savo veikaluose Tarikh-i Firishta ir Gulshan-i Ibrahim aprašo musulmonų arabų pergalingą veržimąsi į Rytus, užkariaujant dabartinę Indiją. Autorius giriasi, kad šimtai tūkstančių induistų buvo išskersti, „baudžiant“ juos dėl „neteisingo“ tikėjimo. Tie, kurie palikti gyvi, tapo vergais arba buvo iškastruoti. Šiuos faktus Firišta pamini kaip savaime suprantamus, jokio pateisinimo nereikalaujančius islamo „pergalės žygio“ epizodus. Šiandien galima tik spėlioti, koks buvo to naikinimo mastas. Kai kurie autoriai nurodo, kad Indijoje, įsibėgėjant islamo užkariavimams XII a., išpažįstančiųjų induizmą buvo maždaug 600 milijonų, o XVI a. liko tik 200 milijonų. Pateikiami duomenys diskutuotini, tačiau bet kuriuo atveju tenka pripažinti faktą, kad žmonės buvo masiškai naikinami, vadovaujantis religiniais sumetimais. Kadangi antpuoliai tęsėsi šimtus metų, per kiekvieną naują įsiveržimą musulmonai jautė pareigą surengti kuo didesnes skerdynes. Pavyzdžiui, istorikas ir indologas Alainas Daniélou knygoje „Indijos istorija“ nurodo: „Maždaug nuo 632 m. po Kristaus, kai pradėjo skverbtis musulmonai, Indijos istorija virto ilga monotoniška žudynių, skerdynių, grobimų ir naikinimo orgija. Kaip jau įprasta, tai daryta jų tikėjimo ir vienintelio Dievo vardu, per „šventąjį karą“ barbarai sunaikino civilizacijas, nušlavė ištisas rases.“[8] Apibendrindamas daugiau kaip 700 metų trukusį islamiškąjį Indijos terorizavimą, François Gautier knygoje „Perrašant Indijos istoriją“ teigia: „Musulmonų nuolatos rengtos skerdynės Indijoje neturi analogų istorijoje – jos kur kas didesnės negu nacių inicijuotas žydų Holokaustas, turkų organizuotos armėnų žudynės, masiškesnės negu vietinių Pietų Amerikos gyventojų skerdynės, kurias surengė įsiveržę ispanai ir portugalai.“[9] O Fernandas Braudelis „Civilizacijų istorijoje“ pabrėžė: „Musulmonai nesugebėjo valdyti šalies jokiais kitais metodais, išskyrus sistemingą terorą. Žiaurumas tapo norma – deginimai, masinės egzekucijos, nukryžiavimai ar pasmeigimai ant baslių, išradingi kankinimai. Induistų šventyklos griaunamos, kad jų vietoje būtų pastatytos mečetės. Bet kokia pasitaikiusia proga vykdomi prievartiniai atvertimai [į islamą]. Jeigu kur kildavo sukilimas, jį tučtuojau žvėriškai numalšindavo: namai būdavo sudeginami, visas kraštas nuniokojamas, vyrai išskerdžiami, moterys paverčiamos vergėmis.“[10]

Nuo tolimų šalių istorijos grįžkime prie moterų. „Progresyvių pažiūrų“ veikėjai siautėjimus Naujųjų metų naktį Kelno katedros pašonėje (dažniausiai nurodomas būtent šis pavyzdys, tačiau išpuolių būta kur kas platesnio masto ir ne vien Vokietijos miestuose) vadina keleto kriminalinių elementų išsišokimais, nemaloniu atsitiktinumu, kuris verčia juos nenoromis prasižioti apie „imigrantų krizę“, tačiau nekelia daugiau jokių asociacijų, nebent dar didesnę neapykantą jų pačių demonizuojamai ir griežtai užčiaupiamai „dešinei“. Musulmonų rutiniškai vykdomi sprogdinimai, atsitiktinių praeivių šaudymas, viešas galvų kapojimas ir gerklių pjaustymas, masiniai prievartavimai, kuriuos dangsto policija, reikalaujant „progresyviesiems“ Vakarų politikams, ir vėl paskatino tiek Lietuvos, tiek Vakarų islamo ekspertus viešai piktintis vietinių gyventojų neišprusimu, nekultūringumu, ksenofobija, kultūrinio jautrumo stoka (nors ne jie, bet juos žudo, prievartauja, plėšia). Ekspertai nurodo, kad būtina diegti kryptingą švietimą, aiškinant autochtonams islamiškosios kultūros ypatumus. Ir jie teisūs – švietimas tikrai būtinas. Atsiliepdamas į tokius raginimus, nors menkai prisidėsiu prie svarbios informacijos skleidimo, žinoma, kuklus mano indėlis neužpildys žiojinčios išsilavinimo spragos.

Po netramdomo naujametinio prievartautojų triumfo Vokietijoje (ir ne vien joje, bet apie tai reikėtų rašyti atskirą tekstą) ne tik „ksenofobiškuose“ interneto portaluose, bet ir Vakarų žiniasklaidoje, kad ir kokia ji būtų paklusni oficialiai „tolerancijos“ cenzūrai, tarsi stepių gaisras plinta žodžių junginys taharrush gamea (شرح يعامج). Ši sąvoka, verčiama kaip „priekabiavimo žaidimas“, neabejotinai pasklis ir mūsų informaciniame lauke, duok Dieve, kad nepasklistų ir pats reiškinys. Iš tikrųjų ši sąvoka yra kur kas turiningesnė, apimanti priekabiavimą, prievartavimą, plėšimą, dažnai lydimus įvairaus sunkumo fizinių sužalojimų. Vakariečiai savo televizorių ekranuose per tiesiogines transliacijas jau matė kryptingo smurto aktus, pavyzdžiui, 2011 m. kilus protestams Egipte. Su prievartavimu ir kankinimais susidūrė JAV televizijos kanalo CBS News reporterė Lara Logan, britų Fair Observer žurnalistė Natasha Smith, prancūzų televizijos kanalo France 3 reporterė Caroline Sinz ir t. t., ir t. t. Praėjus penkeriems metams, į šią „pramogą“ Vakarų Europos didmiesčiuose pagaliau atkreiptas dėmesys, nors šis kriminalinis reiškinys, įgavęs kur kas siaubingesnes formas ir nepalyginamai platesnį mastą, buvo puikiai žinomas, tačiau daugelį metų slėptas.

Vienas žinomesnių, bet ne vienintelis toks, būtų vadinamasis Roderamo (Anglija, Pietų Jorkšyras) vaikų seksualinio išnaudojimo skandalas, kurio pagrindiniai figūrantai – atvykėliai iš Pakistano. Jau įrodyta, kad nuo 1997 iki 2013 m. išprievartauta mažų mažiausiai 1400 vaikų. Detalės gerai žinomos: taikiniais būdavo pasirenkamos mergaitės nemusulmonės nuo 11 iki 16 metų, jas kankindavo, prievartaudavo, svaigindavo narkotikais... Nurodoma, kad būta atvejų, kai jų sėdmenis paženklindavo M raide pranašo Mahometo garbei, ir t. t. Policija ir socialiniai darbuotojai žinojo, kas vyksta, o pratrūkus skandalui, tiesiog atsiprašė, bet atsistatydinti ir tenykštės savivaldybės vadovai, ir vietinės policijos šefė Sara Thornton, atsisakė.[11]

Atlikus nepriklausomą tyrimą, kuriam vadovavo profesorė Alexis Jay, nustatyta, kad ir vietinė Roderamo valdžia, ir policija ne tik deramai nereaguodavo į jiems pranešamus faktus, bet kai kuriais atvejais juos visaip neigė.[12] Theresa May, vidaus reikalų ministrė, apkaltino Roderamo valdžią, kad suvešėti masiniam nepilnamečių mergaičių prievartavimui ši leidusi dėl „institucionalizuoto politinio korektiškumo“.[13] Pakistaniečių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, bendruomenės nariai pripažino, kad mergaičių nemusulmonių prievartavimus vietinė valdžia dangstė ir slėpė, bijodama „įpūsti deguonies į rasizmo laužą.“[14] Kilus „prievartavimų, pakylėtų į industrinį lygmenį“,[15] skandalui, organizacija Britų musulmonų jaunimas (British Muslim Youth) pareiškė, kad Roderame persekiojami musulmonai, ragino juos boikotuoti policiją, atliekančią tyrimus, grasino, kad imsis savigynos ir neatsakys už padarinius.[16] Sasekso universiteto migracijos tyrimų centro dėstytojas Rumy’s Hassanas pabrėžė, kad dėl susiklosčiusios padėties (Roderamo atvejis nėra vienintelis ar kuo nors išskirtinis – šis reiškinys paplitęs kur kas plačiau) kalčiausia vietos valdžia: „Miestų ir miestelių – Ročdeilio, Roderamo, Oksfordo, Oldamo, Birmingamo – vadovybė tylėjo, nes nežinojo, ko griebtis.“ Pasak jo, prievartautojų gaujos neišvengiamai siautės toliau, nes atvykėliai kultivuoja gyvenimo būdą, įprastą, tarkime, Pakistane ar Saudo Arabijoje, o Didžiosios Britanijos vykdoma politika neskatina jų integruotis.[17]

Tokių pavyzdžių apstu visoje Europoje. Stavangeryje, trečiame pagal dydį Norvegijos mieste, prieglobsčio siekiantys asmenys pabėgėlių centre išprievartavo 3 metų berniuką. Policija, kaip įprasta tokiais atvejais, informaciją įslaptino, tačiau žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kad įtarimai kol kas niekam nėra pareikšti. O privačioskompanijos Hero, kuri valdo 40 proc. visų Norvegijos centrų, priimančių pabėgėlius, atstovė Linda Hagen maloniai paaiškino: „Nėra vieno kultūrinio kodo, kuris leistų pasakyti, koks elgesys yra geras, o koks – blogas, nes visi norime laisvos visuomenės.“[18] Po tokių „progresyvių“ išaiškinimų tampa iš tikrųjų aišku, kodėl išprievartavimų cunamis, siaubęs Stavangerį nuo 2009 iki 2011 m. ir sukeltas vadinamųjų „prieglobsčio prašytojų“, buvo taip stropiai dangstomas ir slepiamas.

Tačiau grįžkime į Vokietiją ir pasidomėkime, kas ten dedasi po naujametinės 2016-ųjų „šventės“. YouTube apstu „integruoto imigrantų jaunimo“ pasisakymų apie juos priėmusius vokiečius ir Vokietiją. Štai vienas iš daugybės pavyzdžių: „Vokiečiai yra šlykštūs kiaulienos rijikai, mes niekada nebūsime jų draugai.“[19] Trys paaugliai sirai, kuriems dar nėra nė penkiolikos metų, plaukimo baseine Miunchene užpuolė septyniolikmetę ir bandė išprievartauti. Ją apginti mėginusi keturiolikmetė sesuo pati patyrė seksualinę prievartą [20] (nekelkite retorinio klausimo, kodėl aplinkiniai leido šiam smurto aktui vykti, – tai kultūriškai nejautru ir netolerantiška).

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas dar 2009 m. liepė nevartoti žodžio džihadistai dėl galimai įžeidžiančios konotacijos, o 2011 m. įsakė mokymų medžiagoje, skirtoje JAV specialiosioms tarnyboms, ištrinti bet kokias užuominas apie islamą ir musulmonus.[21] Jungtinių Tautų pasitarime, svarstant vadinamosios Islamo valstybės klausimą, JAV prezidentas nurodė pasaulio šalių lyderiams, kad ir čia negalima akcentuoti musulmonų vaidmens. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas, neapsikentęs, kad Nobelio taikos premijos laureatas neigia akivaizdžią tikrovę, paragino visus saugios ateities dėlei aiškiai įvardyti grėsmes ir tuos, kurie skelbiasi esantys mirtini nemusulmoniško pasaulio priešai: „Barackai, tu pasakei ir esi teisus, kad kiekvienoje religijoje pasitaiko savų ekstremistų. Tačiau mes privalome būti atviri ir pripažinti, kad šiandien didžiausia problema yra islamiškasis ekstremizmas, kuris pagimdė ISIL, al-Shabab, al-Nusra, al Qaeda ir daugybę kitų prievartos grupuočių.“[22]

Egipto prezidentas Abdelas Fattahas el-Sisis, 2015 m. kreipdamasis į sunitų šventikus Al-Azharo universitete, ne veltui pareiškė, kad reikia atsigręžti į nuosaikesnį islamą, užuot siekus išžudyti visus tuos Žemės gyventojus, kurie nesimeldžia Mahometui.[23] Musulmoniškos šalies, kurioje krikščionių koptų mažuma yra persekiojama, naikinama, plėšiama, lyderis žino, ką sako, kodėl tą sako ir į ką kreipiasi.

Ko tokiuose islamiškuose universitetuose mokoma, šiais laikais nesunku įsitikinti patiems. Pavyzdžiui, panaršius po YouTube, galima su kaupu aptikti paskaitų apie tai, kaip moteris nemusulmones panaudoti musulmonų reikmėms. Antai minėto Al-Azharo universiteto profesorė (bent jau taip ji pristatoma) Suad Saleh „akademiškai“ skaidriai išaiškina, kodėl ir kaip islamas įteisina moterų nemusulmonių prievartavimus, kodėl tai teisėta ir teisinga.[24]

Šiuo atveju komentarų nereikia. Kitas reikalas, kad vadinamoji „liberali“ žiniasklaida ir „progresyvūs“ politikos, visuomenės veikėjai niekaip neišsigydo nuo selektyvaus aklumo. Dalis Vakarų visuomenės, atrodo, visiems laikams yra atsikračiusi gebėjimo adekvačiai suvokti tikrovę.

Kalbant apie galimybes grąžinti pacientams tikrovės jausmą, vertėtų paminėti šiuolaikinio Somalio patirtį. Tačiau iš pradžių atlikime trumpą istorinį ekskursą: „progresyvūs autoriai“, atkreipiantys dėmesį į postkolonijinę Somalio raidą ir kritikuojantys Vakarus (beje, teikiančius šiai šaliai humanitarinę pagalbą), linkę nutylėti, kas vyko iki 1991 m., kai Somalis dėsningai grimzdo į chaosą. Nuo 1976 iki 1991 m. ten buvo oficialiai kuriamas socializmas, vadovaujant vienintelei įteisintai Somalio revoliucinei socialistų partijai („mokslinį socializmą“ imta diegti jau nuo 1969 m., iškart po karinio perversmo). Vakarų kairieji ir įvairūs „progresyvūs veikėjai“ tą šalies kryptį entuziastingai sveikino – jų psichiką ypač įaudrindavo, entuziazmą sukeldavo tokie „progresyvios“ naujakalbės dūzgiažodžiai kaip „antikolonializmas“, „revoliucija“, „socializmas“, „šalin JAV imperialistus“ ir t. t. Todėl socialistiniame Somalyje visiškai logiškai vyko beveik visuotinis nuosavybės suvalstybinimas, bet kokia savarankiška ekonominė veikla buvo ribojama, imta steigti „kooperatinius“ žemės ūkius, persekioti kitaminčius (nebūtinai politinius oponentus). Užsitęsė kariniai veiksmai prieš kaimynus – kuriant „didįjį Somalį“ kaimyninėms šalims buvo skleidžiama „vienintelė teisinga marksizmo interpretacija“ ir, žinoma, „priešiško kapitalizmo“ kritika, nes dėl visko kalti Vakarai ir jų „grobuoniškas kapitalizmas“. Stiprėjant gyventojų pasipriešinimui, galop kilo pilietinis karas.

Rezultatus matome. Vakarų „progresyvūs veikėjai“ kategoriškai atsisako prisiminti, kas vyko iki tol, kol Somalis virto žlugusia valstybe (failed state). O kadangi vietiniai Somalio „progresyvūs veikėjai“ sunaikino ne tik bent kiek adekvačią opoziciją, bet ir socialinius sluoksnius, laikytus „grėsme“ vykdomai „didžiajai transformacijai“, politinėje dykynėje, išdegintoje socializmo ir progresyvizmo napalmu, šiandien siautėja islamistai, tęsiantys marksistinės sektos darbus.

Somalio gyventojams stengiantis išgyventi tokiomis sąlygomis, kokios dabar yra, ypač opi problema – sveikatos priežiūra. Ligų ir mirtingumo rodikliai šalyje sukrečiantys, o medicinos sistemą ištikęs kolapsas. Tą iliustruoja du tokie pavyzdžiai. Pirmas – tarptautinė organizacija „Gydytojai be sienų“, šioje nesiliaujančio karo apimtoje teritorijoje veikusi nuo 1991 m., nusprendė savo misiją nutraukti.[25] Antras pavyzdys – etnografinis faktas, kuris galėtų būti įdomus ir Europos Sąjungos gyventojams. Kadangi somaliečių, sergančių psichikos ligomis, skaičius ypač didelis (ne vien dėl karo, bet ir dėl masiško narkotikų vartojimo) Somalyje psichiatrais įdarbinamos hienos.[26] Pacientas uždaromas kartu su hiena vienoje patalpoje. Jeigu ligoniui sugrįžta sveika nuovoka, jis sugeba išgyventi, kol bus iš ten išleistas. Vietiniai tiki, kad šie šuninių šeimos plėšrūnai, nepasižymintys ypatingu draugiškumu, „suvalgo demonus“, esą apsėdusius žmogų, ir jis atsikrato beprotybės. O jeigu nesusivokia, kas vyksta, pasisotinusi hiena laukia kito paciento.

Europiečių sveikos nuovokos kol kas nevertinsime.

Vis dėlto grįžtant prie vadinamosios „pabėgėlių krizės“, vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną faktorių. Be sąmokslo teorijų. Tai tiesiog atsitiktinių, tarpusavyje, be abejo, niekaip nesusijusių įvykių seka.

Vokietijoje vis garsiau kalbama, kad naujametiniai 2016-ųjų išpuoliai buvo gerai organizuoti ar net nukreipti. Tarp kitko, Suomijos policija sekso džihadistus Helsinkyje sėkmingai sutramdė, nes nusispjovė į prievartautojų ir marodierių „saviraiškos laisvę“. Facebook tinkle išstudijavę raginimus musulmonams „tinkamai“ sutikti naujametinę naktį, „sekso kankinius“ išgaudė be rimtesnių incidentų. O Vokietijoje tai nebuvo padaryta, todėl vis garsiau aidi balsai, reikalaujantys kanclerės atsistatydinimo.

Angela Merkel, su visa jai derama, bet neperdėta pagarba, yra viena ryškiausių politinių figūrų ne tik Vokietijoje, bet ir Europos Sąjungoje. Apie tokias „kairiojo fronto“ ypatas kaip Prancūzijos prezidentas François Hollande’as nėra reikalo išsamiau rašyti – iškart po islamistų išpuolių Paryžiuje jis nudūmė į Maskvą klusniai „derėtis“ dėl bendrų veiksmų prieš Islamo valstybę koordinavimo (mat prancūzų bombonešiai neapdairiai „kliudė“ IS naftos versloves, iš kurių tiekiama nafta Bašarui al-Asadui, o jis, savo ruožtu, pinigais, gautais už parduotą naftą, atsiskaito su rusais). Jokio sutapimo, jokių „sąmokslo teorijų“ – visiškai natūralu, kad Hollande’as palaikė siūlymą panaikinti sankcijas Rusijai. Merkel viena iš nedaugelio tvirtai laikėsi ir pasiekė, kad sankcijos Rusijai būtų pratęstos, todėl jai teks (jau tenka) už tai atsakyti.

Turkijos karo lėktuvui numušus rusų Su-24, šalyje netrukus prasidėjo sprogdinimai. Turkijos specialiosios tarnybos operatyviai sulaikė kelis Rusijos piliečius. Čia irgi nėra jokių „sąmokslo teorijų“ (tiesiog Turkijos specialiųjų tarnybų rankos dar nėra politiškai neatpainiojamai supančiotos eurokairiosios šrioderizacijos ir bleirizacijos).

Be abejo, irgi tik sutapimas, kad Vokietijos gatvėse operatyviai pasirodo kontingentas, kuriam priklauso panašaus mobilizacinio amžiaus vyrai iš buvusių socialistinių respublikų, SSRS sąjungininkių – tai Alžyro Liaudies Respublika, buvusi Socialistinės Liaudies Libijos arabų Džamacherija, socialistinis Sadamo Huseino laikų Irakas, socialistinė asadistų Sirija ir t. t. Dabar šios šalys sparčiai grimzta į radikalųjį islamizmą. Minėti vyrai veikia pagal vieną šabloną, juos drausminantiems policininkams atsikerta tokiomis frazėmis kaip antai „Mane pakvietė frau Merkel“ (vokiečiai tuo ne tik stebisi, bet ir piktinasi). Policijos pajėgos per „įvykius“ buvo negausios, su priekabiautojais elgėsi itin atsargiai ir švelniai (nors sekso džihadistai į juos mėtė ir sprogdino petardas). Nė kiek nekeista, kad Kelno merė Henriette Reker, per savo rinkimų kampaniją pažadėjusi duoti atkirtį „fašizmo“ apraiškoms, dabar nurodė naują elgesio kodą moterims. Esą dėl išprievartavimų kaltos pačios aukos, savo gimtajame mieste dailiosios lyties atstovės turėtų rengtis kitaip, negu yra įpratusios, kad neskatintų nedorų minčių atvykėliams. O jei laikysis nuo vyrų per ištiestos rankos atstumą, mažiau juos provokuos imti jas ir išprievartauti. Apie prievartautojų tramdymą Kelno merė užsiminti nenorėjo. Matyt, tai būtų „fašistiška“. Tačiau kilus skandalui, kurio tenykštė melasklaida jau nebesugebėjo užgniaužti, kaltė buvo suversta Kelno policijos šefui, kuris mikliai atstatydintas, nors viso labo klusniai vykdė merės, kovojančios „prieš fašistinį gaivalą“ ir nuolaidžiaujančios imigrantams, nurodymus.

Viena vertus, yra kultūra, sankcionuojanti moterų ir vaikų prievartavimą. Tos kultūros nešiotojai nevaržomai platina ją selektyvaus multikultūriškumo, christianofobijos ir mizoesperijos sąlygomis (autorinis gana nerangus žodžių lipdinys mizoesperija apibūdina neapykantą Vakarų civilizacijai, kurstomą pačių tos civilizacijos periklių. Aritmetinis veiksmas labai paprastas: μῖσος + Εσπερία. Jei suklydau, antikinės graikų kalbos specialistai, neabejoju, mane pataisys).

Antra vertus, yra „progresyvūs“ kairieji politikos veikėjai, revoliucinį Trečiojo pasaulio proletariatą importuojantys į Vakarų šalis ir visaip jį globojantys „didžiosios transformacijos“ dėlei.

Trečia vertus, yra Rytų kaimynas, kuris dar nuo sovietmečio palaiko tvirtus agentūrinius ryšius tiek su Vakarų „progresyviaisiais“ veikėjais, tiek su Trečiojo pasaulio „revoliuciniu proletariatu“.

Jokio sąmokslo. Tiesiog politika, rūstesnė negu verslas.

Šiame fone artimesni ir tolimesni Rytų kaimynai, pradedant Iranu, baigiant Kinija, pajuto nevaržomą laisvę veikti. Ta proga Vladimiras Putinas, iškart po 2016-ųjų šventimo duodamas interviu paslaugiai prisistačiusiems vokiečių žurnalo Bild žurnalistams, aiškiai sudėliojo prasidėjusių Beždžionės metų darbotvarkę. Dėmesį ypač patraukė viena detalė – Kremliaus šeimininkas kaip sektiną pavyzdį Vokietijai ir santykių gerinimo su Rusija etaloną nurodė pernai mirusį Vokietijos politiką, socialdemokratą Egoną Bahrą. Susipažinus su jo biografija, tampa aišku, kodėl šis veikėjas vėl pagarbiai prisimintas: „Būtent savo spekuliatyviomis kalbomis, idealiai kartojančiomis prieš Baltijos valstybes nukreiptą propagandą, jis ir sudomino mane labiausiai. Kas gi tas paslaptingasis E. Bahras? Tai Egonas Karlas Heinzas Bahras, žmogus [sukaupęs] didelę gyvenimišką patirtį, tarnavęs Wehrmachte, ir [taip pat tarnavęs] Vokietijos kanclerio Willy’o Brandto vyriausybėje, o kartu palaikęs glaudžius ryšius su KGB. Šis aktyvus Naujosios Rytų politikos organizatorius, kai tik buvo nuslopintas Prahos pavasaris, 1969 m. pasiūlė savo pagalbą Andropovui. Rusų disidentas, priverstinis emigrantas Vladimiras Bukovskis tvirtina, kad Egonas Bahras – senas kolaborantas, bendradarbiavęs su Sovietų Sąjungos komunistų partija, SSRS vadovybe, naudodamasis KGB kanalais. Bukovskiui, dirbusiam Rusijos Konstituciniame teisme, pavyko gauti dokumentus, įrodančius šį faktą. Taigi, Bahras – senas „dalykinis“ SSKP ir KGB partneris. Be to, Bukovskis aptiko dar vieną šio „vokiečių draugo“ pėdsaką – kai buvo nužudytas Džocharas Dudajevas, Egono Bahro ir ilgamečio jo partnerio Valentino Falino (žlungant SSRS jis vadovavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Tarptautiniam skyriui) fondas dviejų milijonų dolerių premiją už kažkokius nuopelnus sumokėjo generolui Aleksandrui Lebedžiui, kuris tuo metu buvo Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretorius. Šiais pinigais sumokėta už Jungtinėse Amerikos Valstijose pavogtą specialią įrangą, padedančią nutaikyti raketą pagal palydovinio telefono skleidžiamą signalą. Minėtasis Falino Bahro fondas yra Vokietijoje, o fondo pinigai – tai SSKP lėšos. Taigi, praeitis neatsiejama nuo dabarties, o Vokietijos užsienio politikos ekspertas E. Bahras ir toliau nuosekliai konsultuoja Rusijos specialiąsias tarnybas.“[27] (Pastaba: tuo metu, kai rašyti šie žodžiai, „progresyvus“ kairysis politikas Egonas Bahras dar buvo gyvas ir veiksnus.)

Rusijos vadovybė demonstruoja savo pasirengimą veikti. Tame pačiame interviu žurnalui Bild Putinas ne veltui nurodė Baltijos valstybes – jis žymi naujus artimiausius, gal net šių metų taikinius, o pabrėžtinis JAV silpnumas ir susitaikėliškumas (Europos Sąjungos šiuo atžvilgiu neverta net minėti) dar labiau didina Kremliaus apetitą.

Kaip vertina situaciją mūsų Rytų kaimynas, žvelgdamas į Vakarus, nesunku suprasti, paanalizavus informacines Rusijos laidas, įvairaus rango ekspertų nuomones, oficialius pranešimus ir politinės vadovybės priimamus sprendimus (pavyzdžiui, vėl didinamas karinis kontingentas Vakarų kryptimi). Putinas nesikatapultavo į „alternatyvią tikrovę“, kaip viliasi Angela Merkel, – buvęs KGB karininkas pernelyg gerai žino, ko vertas Vakarų „progresyvių politikos veikėjų“ agentūrinis tinklas ir ką galima nuveikti, sumaniai juo naudojantis. Rusijos propaganda vaizduoja Europą, užtvindytą pabėgėlių, apimtą suirutės, ir įžvelgia puikią progą lengvai pasiglemžti tai, dėl ko jai seniai niežti nagus. (Galėtume guostis nebent tuo, kad propagandinės spalvos vis dėlto gerokai sutirštinamos, o perdėtai apokaliptinės nuotaikos kažin ar atspindi tikrąją padėtį. Antai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo laukiama Vakarų griūties, nes plečiasi „proletariato revoliucija“, o dabar ir vėl pranašaujamas Vakarų žlugimas, nes šie savo noru įsileido veržlųjį „Trečiojo pasaulio šalių proletariatą“).

Ar išdrįs Rusija žengti žingsnius, kuriuos atvirai deklaruoja, apie kuriuos iš anksto praneša, netrukus įsitikinsime savo kailiu. Deja, mūsų kaimynai Vakarų fronte atsisako išgirsti nerimo balsus, be paliovos kartodami Kremliaus propagandos užkeikimus apie „rusofobiją“.

Dalies Vakarų Europos rinkėjų kantrybė palaipsniui senka, matant laisvai veikiančius serijinius žudikus ir prievartautojus (apie patologinį Prancūzijos atvejį nė nešnekame). Kai eiliniam biurgeriui tenka sukti galvą dėl savo ir artimųjų saugumo, Baltijos šalių likimas jam tikrai neatrodys reikšmingas 2016-ųjų klausimas. Kriminalinis šurmulys nuosavame kieme nustelbs karo aidą rytinėje Baltijos pakrantėje.

Ką jau ir kalbėti apie visiškai neadekvatų JAV prezidento pranešimą, pasak JAV Kongreso Atstovų rūmų pirmininko Paulo Ryano, tiesiog pažeminusį prezidento instituciją.28 Tai dar vienas Rusijos trokštamas išgirsti signalas – šiais metais ji galės „produktyviai“ veikti iki pat „Mandžiūrijos kandidato“ kadencijos pabaigos (o jeigu bus išrinktas kitas demokratų partijos kandidatas, galimybių ribos išsiplės laike dar mažiausiai ketveriems metams). Įžūliai peržengta jau ne viena „raudona linija“, kurią nubrėžė JAV prezidentas. Į Kremliaus, atvirai puoselėjančio imperines ambicijas, vis agresyviau metamus iššūkius griežto, Rusijai suprantamo atsako niekas neduoda. Ką jau kalbėti apie parodomąjį nuolaidžiavimą Irano ar Šiaurės Korėjos atžvilgiu (šis pavyzdys tiesiog anekdotinis: kai 2016 m. sausio 6 d. Šiaurės Korėja pranešė apie vandenilinės bombos išbandymą, visa JAV prezidento kariauna suskubo neigti šį pranešimą, o vienišo strateginio JAV bombonešio B-52 demonstratyvus skrydis virš Pietų Korėjos galėjo sukelti nebent juoko audrą nuo Pchenjano iki Maskvos ir Havanos).

Štai ir sulaukėme Beždžionės su sprogikliu letenoje metų.

[1] Will Durant. The Story of Civilization. Part III. Caesar and Christ. New York: Simon and Shuster. 1944, p. 665.

[2] Richard Dawkins. The God Delusion. Mariner Books. 2008, p. 464.

[3] Ruth Gledhill. Scandal and schism leave Christians praying for a ‘new Reformation’. The Times (UK), 6 April 2010. Taip pat galima rasti internete: http://www.thetimes.co.uk/tto/faith/article2460128.ece

[4] John M. Broder. For Muslim Who Says Violence Destroys Islam, Violent Threats. The New York Times, March 11, 2006. Taip pat galima rasti internete: http://www.nytimes.com/2006/03/11/international/middleeast/11sultan.html?pagewanted=print&_r=0

[5] Opinion: Cologne attacks on Muslims show incompatibility of cultures Taip pat galima rasti internete: http://www.dw.com/en/opinion-cologne-attacks-on-muslims-show-incompatibility-of-cultures/a-18971622

[6] M. A. Khan. Islamic Jihad: A Legacy of Forced Conversion, Imperialism, and Slavery. iUniverse. 2009, p. 105.

[7] Ten pat, p. 104.

[8] Alain Daniélou. Histoire de l’Inde. Fayard. 1983, p. 452.

[9] François Gautier. Rewriting Indian History. Vikas Publishing House. 2003, p. 164.

[10] Fernand Braudel. A History of Civilizations. Penguin Books. 1995, p. 640.

[11] Police chief constable and council chief executive refuse to stand down despite catalogue of errors in Oxford sex ring scandal. Mail Online, 14 May 2013. Taip pat galima rasti internete: http://www.dailymail.co.uk/news/article-2324386/Police-chief-constable-council-chief-executive-refuse-stand-despite-catalogue-errors-Oxford-sex-ring-scandal.html#ixzz3xIlOMG3s

[12] „Independent Inquiry into Child Sexual Exploitation in Rotherham (1997–2013)“. Rotherham Metropolitan Borough Council. 26 August 2014. Taip pat galima rasti internete: http://www.rotherham.gov.uk/downloads/file/1407/independent_inquiry_cse_in_rotherham

[13] „May blames ‘institutionalised political correctness’ for Rotherham scandal“. The Guardian. 2 September 2014. Taip pat galima rasti internete: http://www.theguardian.com/uk-news/2014/sep/02/theresa-may-political-correctness-rotherham-abuse

[14] „Real or imagined: Racism ‘fear’ over Rotherham child abuse“. BBC News. 27 August 2014.Taip pat galima rasti internete: http://www.bbc.com/news/uk-england-south-yorkshire-28951612

[15] Soeren Kern. British Girls Raped by Muslim Gangs on „Industrial Scale“. Gatestone institute, March 17, 2015. Taip pat galima rasti internete: http://www.gatestoneinstitute.org/5386/british-girls-raped-oxford

[16] Fury as Islamic group orders Muslims in Rotherham to BOYCOTT police over child sex scandal. Express, Oct 29, 2015 .Taip pat galima rasti internete: http://www.express.co.uk/news/uk/615246/Rotherham-sex-scandal-Islamic-British-Muslim-Youth-boycott-South-Yorkshire-Police

[17] Nick Hallet. Muslim Professor: Rape Gangs Inevitable, Muslim Men Live In Britain As If It Was Pakistan. Breitbart, 13 Jan 2016. Taip pat galima rasti internete: http://www.breitbart.com/london/2016/01/13/muslim-prof-rape-gangs-inevitable-muslim-men-live-in-britain-as-if-it-was-pakistan/

[18] Gianluca Mezzofiore. Three-year-old boy is raped ‘by multiple people’ at asylum centre in Norway. Mail Online, 12 January 2016. Taip pat galima rasti internete: http://www.dailymail.co.uk/news/article-3396107/Three-year-old-boy-raped-multiple-people-asylum-centre-Norway.html#ixzz3xaBgb6rB

[19] Taip pat galima rasti internete: https://www.youtube.com/watch?v=qv5WlxjLe7s&feature=player_embedded

[20] Corey Charlton. Girl, 17, is ‘raped’ and her 14-year-old sister is sexually assaulted as she tried to save her when group of Syrian migrants surrounded them at German public swimming pool. Mail Online, 12 January 2016. Taip pat galima rasti internete: http://www.dailymail.co.uk/news/article-3395924/Girl-17-raped-14-year-old-sister-sexually-assaulted-tried-save-group-Syrian-migrants-surrounded-German-public-swimming-pool.html#ixzz3xIuq3DkL

[21] Rowan Scarborough. Obama’s scrub of Muslim terms under question; common links in attacks. The Washington Times, April 25, 2013. Taip pat galima rasti internete: http://www.washingtontimes.com/news/2013/apr/25/obamas-cleansing-of-islamic-terms-suppresses-commo/?page=all

[22] Dave Boyer. David Cameron slams Obama: ‘Barack, biggest problem we have is Islamist extremism’. The Washington Times, September 29, 2015. Taip pat galima rasti internete: http://www.washingtontimes.com/news/2015/sep/29/david-cameron-confronts-obama-roots-islamist-extre/?page=all.

[23] Raymond Ibrahim. Egypt’s Sisi: Islamic „Thinking“ Is „Antagonizing the Entire World“ Taip pat galima rasti internete: http://www.raymondibrahim.com/2015/01/01/egypts-sisi-islamic-thinking-is-antagonizing-the-entire-world/

[24] https://www.youtube.com/watch?v=Hj-Bx4SYufA

[25] http://www.doctorswithoutborders.org/country-region/somalia-closed

[26] Richard Hooper. Where hyenas are used to treat mental illness. BBC News, 17 October 2013. Taip pat galima rasti internete: http://www.bbc.com/news/magazine-24539989

[27] http://www.kgbdocuments.eu/index.php?424601855

[28] Susan Page. Paul Ryan: Obama’s State of the Union ‘degrades the presidency’. USA Today, January 13, 2016. Taip pat galima rasti internete: http://www.usatoday.com/story/news/politics/elections/2016/01/13/paul-ryan-obama-political-state-of-the-union-degrades-presidency/78747316/