Pierre Manent. Nauja prasmė Europai

Prancūzams, kurie išgyveno II pasaulinį karą, svarbiausias gyvenimo įvykis buvo iš esmės politini...

Prancūzams, kurie išgyveno II pasaulinį karą, svarbiausias gyvenimo įvykis buvo iš esmės politinis - Šarlio de Golio įkūnytas lemtingas atsisakymas pripažinti 1940-ųjų birželio pralaimėjimą. Su šiuo atsisakymu priimtas ryžtingas įsipareigojimas atkurti tautos suverenumą. Tai buvo daugiau nei vien Vokietijos okupacijos nusimetimas. Kaip pastebėjo de Golis, šis tikslas reikalavo prancūzų dvasinės nepriklausomybės atgavimo, pakartotinio įsipareigojimo unikalios ir atpažįstamos tautos projektui.

Vėlesnei prancūzų kartai 1968-ųjų gegužės įvykiai buvo svarbiausia jų gyvenimo patirtis. Tiek 1968-ųjų revoliucijos šalininkai, tiek jos kritikai sutarė, kad po jos tapome savo ryšius ardančia visuomene. Prancūzija nustojo save suvokti kaip išskirtinę tautą, siekiančią vienybės ir nepriklausomybės. Politinės ir socialinės kolektyvinės normos buvo delegitimizuotos. Veiksmo piliečius pakeitė darbo individai. 1968-ųjų judėjimas pasirodė besąs labai politiškas, netgi revoliucingas, kupinas skirtingų grupių, besivaržančių savo ideologiniu radikalumu. Tikrovėje politiniai skirtumai buvo sulyginti lozungų bangos ir scena paruošta ištikimybės bendruomenei pašalinimui, kuris ir vyko vėlesniais metais.

Gali kilti pagunda šiame procese įžvelgti vien Prancūzijos politinio režimo išlenkimą ir jo bruožų švelnėjimą, tačiau ne esminių jo savybių pokyčius - viso labo įsibėgėjančią Penktąją Respubliką. Po de Golio kategorišką lyderystę lydėjusio streso, atsipalaidavimas buvo pelnytas ir labai malonus. Ši interpretacija, nors maloni ir tikėtina, yra klaidinga.

Po 1968-ųjų atsipalaidavimas tapo šalies įstatymu. Kiekvienas apribojimas viešajame ir asmeniniame gyvenime pradėtas laikyti pertekliniu ir nenaudingu. Kiekvieno suvaržymo nutraukimas šaukiasi kito ir jį pateisina. Valdžią perimančios vyriausybės stebi nebe tai, kaip valdo šalį ir kokią energiją įkvepia visuomenės gyvenimui, o kokias sugeba suteikti naujas teises individams ir jų grupėms. Po demonstratyviu rūpesčiu visuomenės norais ir individų troškimais slepiasi augantis nesugebėjimas pasiūlyti bendro veikimo tikslų. Tai augančio susvetimėjimo tarp prancūzų tautos ir jos politinės klasės priežastis.

Susidūrę su gausiomis grėsmėmis, žmonės jaučia poreikį burtis bendram veiksmui ir nori atkurti nors dalį golistinio tautinio solidarumo telkimo. Tačiau politinė klasė lieka įstrigusi 1968-ųjų gegužės mąstysenoje ir nepajėgi vėl iškelti Prancūzijos kaip tautos vizijos. Vietoje to, jie pristato save: savo kompetenciją, nuoširdumą ir šlovę.

Šios krizės rimtumą ilgai slėpė tai, ką mėgstame vadinti Europos kūrimu. Mūsų politinės klasės energija buvo nukreipta ramstant autoritetą sumanymo, kuris delegitimuoja tautas ir siūlo naują būdą žmonėms sutelkti. Augant nusivylimui nacionaliniu politiniu gyvenimu, piliečiai ir valdžios pareigūnai suka žvilgsnius kitur. Nepatenkinti valdžia žmonės ir žmonėmis nepatenkinta valdžia kartu gręžiasi į Europos pažadą, naują postpolitinį būvį, kuriame abu galės pagaliau atsikratyti vienas kito.

Šios saldžios viltys vis mažiau tikėtinos. Valdantieji ir valdiniai išlieka vieni kitų įkalinti, o kartu yra kaliniais Europos Sąjungos, tapusios dar viena neišsprendžiama problema. Nei Europos institucijos, nei Prancūzijos vyriausybė, nei vadinamoji pilietinė visuomenė neturi jėgų ir patikimumo sutelkti dėmesiui ir išpildyti piliečių viltims. Kad ir kokie esame materialiniais ir intelektualiniais resursais, esame silpni politiškai. Niekas neturi galios sutelkti mūsų bendram veiksmui, kurio būtinybę visi jaučiame. Susidūrę su krizėmis, tokiomis kaip Graikijos įsipareigojimų nevykdymas ir radikalių islamistų atakos, gebame pasiūlyti tik techninius pataisymus ir tuščias banalybes. Tikros politinės lyderystės, kuri iššauktų mūsų giliausią ištikimybę ir didžiausias galias, niekur nematyti.

Politinis silpnumas neprasprūdo pro mus šiandien puolančiųjų akis. Žmonės dažnai puola vienas kitą nepasverdami galios santykių ir todėl pasitaiko, kad silpnesnis užpuola stipresnį. Tačiau būtų klaida taip vertinti esamą situaciją. Kai mūsų pačių piliečiai imasi ginklų ir nukreipia juos prieš mus pačius taip begėdiškai ir nepermaldaujamai, tai reiškia, kad ne tik mūsų valstybė, valdžia ir politinis kūnas, bet ir mes patys netekome gebėjimo susitelkti ir nukreipti savo galias, suteikti savo bendram gyvenimui formą ir jėgą.

Kaip spręsti sunykusio politinio pajėgumo problemą yra didysis Europos politinis klausimas. Nesvarbu, santykyje su Europos integracija ar su islamu, akivaizdu, kad neturime nieko prasmingo, ką galėtume pasakyti, jei susilaikome nuo apeliavimų į europinę tapatybę. Vienas iš būdų apibrėžti esmines europinio politinio ir dvasinio gyvenimo charakteristikas yra priešpastatyti jas konkrečioms pamatinėms musulmonų gyvenimo savybėms.

Rizikuodami pateikti grubią stilizaciją, galime pasakyti, kad islamas per savo istoriją sugebėjo iš esmės išsaugoti formą, postūmį, imperinę sąmonę (šiandien su nauja energija ryškėjančios savybės), kai tuo tarpu Vakarų Krikščionija, nors gimusi imperine forma ir buvusi misionieriškų ir užkariavimo judėjimų subjektu, surado stabilumą visiškai kitokia forma. Islamas niekada nesugebėjo atsisakyti imperinės formos, kurios krikščionybė niekada nesugebėjo priimti išliekančia forma. Krikščionybė savo formą rado tautoje ar tiksliau tautų gausoje kadaise vadintoje Krikščionija, o vėliau Europa.

***

Kadangi stengiamasi laikytis saugiu atstumu nuo Europos istorijos, kadangi Europa buvo ištuštinta nuo ją sudarančių senųjų tautų ir senosios religijos, islamo įžengimas į Europos gyvenimą elito mąstyme nekyla kaip problema. Europa suvokiama kaip abstrakti socialinė erdvė, kurioje vienintelis legitimacijos principas yra žmogaus teisės, suvokiamos kaip neribotos teisės atskiram individui. Nebėra jokių iš tiesų reikšmingų susivienijimų. Žvelgiant iš principo, žmogiškųjų susivienijimų apskritai nebėra. Postpolitiniame pasaulyje yra tik individai ir teisinė sistema jų teisėms garantuoti, žmonių susivienijimai - tautos ir religijos - nebėra socialinė tikrovė. Pasak valdančiųjų elitų, tai „tariama tikrovė“, nepasiduodanti poveikiui ir reakcingųjų žadinama tam, kad užkirstų kelią atvykėliams. Senųjų tautų ir senosios religijos laikymas legitimia tikrove, į kurią būtina atsižvelgti priimant politinius sprendimus apie bendrąjį gėrį, suvokiamas kaip puolimas prieš islamą.

Legitimūs yra tik individai ir žmonių rasė, o dalinės žmonių bendruomenės - tautos ir religijos - nebėra legitimios ir netgi nešiojasi žmonijos vienybės skaldymo stigmą. Kad ši tautų ir religijų delegitimacija būtų bent nuosekli, ji turėtų apimti ir islamą bei juo tikinčiųjų bendruomenę. Taip nenutinka. Europos politiniai elitai apie islamą ir musulmonų bendruomenę kalba taip, kaip niekada neišgirstame jų kalbant apie krikščionybę ir Bažnyčią. Mūsų viešajame diskurse egzistuoja musulmonai ir krikščionys, tačiau kodėl tik islamiškoji gyva bendruomeninė tapatybė sulaukia neriboto valdančiųjų pripažinimo?

Svarbiausia to priežastis ta, jog islamas nėra suvokiamas kaip socialinė tikrovė ir nėra vertinamas pats kaip toks. Vietoje to islamas yra virtęs savotišku mūsų postpolitinės būklės lakmusu. Islamą būtina priimti be klausimų ir rezervacijų tam, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti, jog Europa tikrai išsivalė nuo bet kokio tautinio ir religinio turinio, galinčio trukdyti žmonijos universalumui. Atsisakymas islamą priimti kaip socialinę ir, bendresne prasme, žmogiškąją tikrovę neturi nieko bendra su pačiu islamu, o tik su Europos savęs vaizdiniu.

Faktas, kad žmogaus teisės musulmoniškoje politinėje bendrijoje gali būti užtikrinamos blogiau nei senojoje europietiškoje. Išlikusios krikščioniškos tautos nedemonstruoja jokio prielankumo senajai politinei tvarkai, priešingai, jų net nebandoma lyginti, aptariant šių žmogiškųjų susivienijmo formų stiprybes ir silpnybes, ilgą istoriją ir skirtingas tapatybes. Vietoje to, islamas turi būti priimamas kaip jokių politinių ir religinių bendrumų nebuvimo Europoje patvirtinimas. Nekliudomas islamo egzistavimas Europoje tad turi paradoksalią reikšmę. Jo grėsmė Europos ateičiai yra jo kaip mūsų dvasinio skurdo, laikomo universalios žmonijos pergale, matavimo priemonės svarba. Būtent dėl to, jog amžiais buvo krikščionybės priešas, o jo moralinės praktikos yra pačios tolimiausios europinių žmogaus teisių idėjai, postpolitinė Europa netrukdomą islamo buvimą suvokia kaip Europos idealų triumfo įrodymą. Tapome taip universaliai žmogiški, jog nebeturime priešų.

Dalis visuomenės, tiesa, visiškai praradusi ryšį su senosiomis tautomis ir senąja religija, žvelgia į islamą kaip į socialinę tikrovę ir pagrįstai nerimauja dėl islamo pagarbos žmogaus ir ypač moterų teisėms. Šios pozicijos atstovai noriai ir nuoširdžiai skelbiasi esą sekuliarūs. Šis islamo atžvilgiu kritiškas sekuliarizmas išreiškia kultūrinį prisirišimą prie europinės istorijos ir gyvensenos, prisirišimą, kuris yra nuoširdus ir gyvas, bet neleidžia aiškiai mąstyti politinių ir religinių Europos kultūros pagrindų. Jis linkęs kultūrą suvokti kaip savarankišką tikrovę ir dėl šios priežasties siaubingai pervertina sekuliarizmo galias išlaikyti stabilią tapatybę bei nuvertina islamo galią priešintis ir teigti save. Sekuliarizmas religiją suvokia kaip viso labo kultūrą.

Dviejose politiškai korektiškose ir iš pažiūros visiškai priešingose pozicijose, kurių viena atmeta bet kokias kliūtis islamo įsigalėjimui, o kita reikalauja iš sekuliarizmo valdžios kylančių apribojimų, slypi pamatinis bendrumas: abiem atvejais islamas nėra traktuojamas kaip socialinė ir politinė tikrovė. Viena vertus, Europa suvokiama kaip tuščia erdvė be jokio turinio, kas laikoma geru dalyku, nes kiekvienas joje gali rasti savo vietą. Kita vertus, Europa suvokiama kaip kultūra, kurią verta išsaugoti ir skleisti. Islamas abiem atvejais egzistuoja tik kaip šešėlis, kurį meta jo santykis su Europa, arba užima iš anksto numatytą rolę gerbiamų Europos žmonių sąmonėje. Tai, ką kalbame apie islamą, negali būti atskirta nuo to, kuo laikome Europą, jos politiką ir religiją.

Privalome atkurti Europos patirties matymą, kuris leistų mums ir islamą matyti kaip objetyvią tikrovę, o ne mūsų pačių savęs nesupratimo atspindį. Negalime pretenduoti patys nustatyti islamo tiesos. Kaip ir krikčionybė, islamas turi savo neaiškumų ir galimybių. Europiečiai ir ypač prancūzai turi rasti sugyvenimo su islamu modelį ir mėginti su jo paties pagalba islamą Europoje priversti atsižvelgti į pačios Europos realijas ir galimybes, o ne milijonų individų fantazijas apie amžinai besiplečiančias žmogaus teises.

Kol elitai linksta Europą laikyti niekiu, tuščia erdve, kurioje nėra nieko bendra, arba daugiausia kultūra be religinio ir tautinio turinio, dauguma europiečių su tuo nesutinka. Nepaisant pusę amžiaus trukusių kone vieningos valdančiosios klasės pastangų, dauguma europiečių vis dar gyvena savo senųjų tautų tikrovėje ir peršokimo į postnacionalinę Europą perspektyva, kad ir ką šis veiksmas reikštų, nėra tikėtina.

Nėra abejonių, kad mūsų santykis su tauta pasikeitė kaip ir pati tauta. Šis santykis vis labiau gynybinis ir vis mažiau užtikrintas bei viltingas. Mes praradome tikėjimą suverenios savivaldos idėja, kuri įkvėpė Europos tautas nuo pat jų formavimosi pradžios vėlyvaisiais viduramžiais. Paraleliai ir, ko gero, neatsitiktinai mes praradome tikėjimą Dievo apvaizda, Aukščiausiojo palankumu ir apsauga. Jei šis žodynas atrodo pasenęs, galima sakyti, praradome tikėjimą Gėrio viršenybe. Kitaip nei amerikiečiai, mes nebeprašome dieviškos apsaugos savo tautoms, net jei vis dar meldžiamės už save ir savo artimuosius. Kada paskutinį kartą, be retų išimčių, Prancūzijos vyskupai meldėsi už Prancūziją?

Žinau, kad šis klausimas gali atrodyti keistai, ir visgi savivalda ir Aukščiausiojo apsaugos siekis yra dvi neatskiriamos laisvės raiškos formos. Kiekvienas veiksmas, ypač pilietinis ar politinis, atliekamas tam tikro bendrojo gėrio suvokimo perspektyvoje. Šis bendrasis gėris priklauso nuo mūsų, tačiau yra už mus didesnis ir mums per didelis. Esame gundomi matuotis jį kaip išimtinai savo ir matyti save kaip jo autorius. Kai tą darome, tauta sudievinama ir tampa stabu, kuris reikalauja žmonių aukų vardan jos neprilygstamo išskirtinumo arba universalumo.

***

Mes taip pat galime, kuo geriausiai darydami tai, kas priklauso nuo mūsų, atsisakyti prisiimti išskirtinę atsakomybę už šį mus pranokstantį bendrąjį gėrį. Kiek prislopindami savo išdidumą, galime kreiptis į Veiksnį, daug didingesnį už bet kokį veiksmą ar žmogiškąjį gėrį. Kad ir kokie svyruojantys ir lengvai palūžtantys esame, logiška atiduoti mūsų bendrąjį gėrį, tokį mįslingai realų ir patvarų, Dievo apvaizdos globai ir kreipimui. Taip elgtis - natūrali išraiška pripažinimo, jog egzistuoja gėris per didelis, kad patys vieni būtume jo autoriais. Natūralus siekis šauktis krikščioniškojo Dievo rūpesčio mūsų tauta visada rizikuoja užsikrėsti pagonybe. Bet mūsų, piliečių, užduotis nėra tobulai imituoti dievišką nešališkumą. Mes kreipiamės į Aukščiausiąjį iš savo veiksmų ir miestui, kurio piliečiai esame, siekiamo bendrojo gėrio perspektyvos. Be to, europiečiai niekada neatskyrė savo kaimynų - draugų ar priešų - nuo dieviško palankumo, kol neįsigalėjo modernūs režimai, pabrėžtinai atmetę Biblijos Dievą apskritai.

Būtent tokių modernių bedieviškų režimų nusikaltimai XX amžiuje iki šiol neleidžia europiečiams su tikėjimu atsigręžti į Dievo apvaizdą. Galima diskutuoti, kad žydų išnaikinimas padarė neįmanoma tikėjimą Dievu kaip žmonijos draugu ir istorijos kūrėju. Virpančia ranka esu šį klausimą lietęs kituose kontekstuose. Jis slegia Europą ne vienu aspektu. Teisėjas atrodo esąs teisiamas. Kur Jis buvo?

Ir vis dėlto Dievo apvaizdos atmetimas dėl nepaisant jos padarytų nusikaltimų viso labo sugrąžintų mus prie Epikūro religijos, mokiusios, kad dievai yra abejingi žmonėms. Šis požiūris daug senesnis už Holokaustą. Jei sustotume prie to, ko išmokome iš Holokausto tragedijos, grįžtume prie neįgalių ir blogos valios pagonių dievų, o kartu su jais ir prie betikslio žmonių gyvenimo, skatinančio apatiją ir atsitraukimą nuo viešųjų reikalų.

Kad būtų galima veikti vardan bendrojo gėrio, reikalingas tikėjimas Gėrio galimybe apskritai. Kodėl turėtume sąmoningai atimti iš savęs šį tikėjimą? Nuo to daug kas priklauso. Jei mums nepavyks dar kartą su pasitikėjimu atsigręžti į Gėrį, kurį randame Europos istorijos ir ją sukūrusių tautų Dievo sampratoje, niekaip neatkursime gebėjimo valdyti save politiškai.

Šiandien mums trūksta šio sugebėjimo. Pati idėja apie veikimą vardan bendrojo gėrio mums yra praradusi reikšmę. Visko, ką darome, imamės laikydami tai esant teisinga, nuoširdu ar kilnu, bet ne todėl, kad tai būtų objektyviai būtina, kad negalėtume elgtis niekaip kitaip. Globalios rinkos asmenyje mes sukonstravome veiksmų sistemą, kurią galima apibūdinti kaip dirbtinę apvaizdą. Mes teigiame sau, kad geriausia, ką galime daryti, yra leistis valdomiems globalios rinkos. O, kaip mes mylime šią apvaizdą! Kokie paklusnūs esame, kai ant mūsų nusileidžia jos nematoma ranka! Ir kaip gerai mūsų pasaulio išmintingieji ir galingieji žino, kaip reikia interpretuoti jos nurodymus!

Apeliuodami į rinkos dievą ir kitus aukščiausiajam naudingumo dievui patarnaujančius dievus, mes pradėjome organizuoti viešąjį gyvenimą taip, kad jam vis mažiau reikėtų laisvos valios ir politinės bendruomenės. Mes nebenorime veikti kitaip, nei vedami būtinybės. Kolektyvinio veiksmo sritis negalės būti atverta tol, kol nesugebėsime padėti į šalį šios netikros apvaizdos. Jei norime atkurti politinę tvarką kaip bendrojo gėrio rinkimosi sąlygą ir padarinį, turime atkurti Dievo apvaizdos troškimą ir viltį jos sulaukti.

Bažnyčia čia turi atlikti kertinį vaidmenį. Nors katalikai atrodo stumiami vis toliau į viešojo gyvenimo pakraščius, net ir mūsų sekuliarizuotoje dabartyje Bažnyčia yra Vakarų dvasinio gyvenimo centras. Jos atsakomybė yra proporcinga šiam centriniam vaidmeniui, kuris savo ruožtu yra neatskiriamas nuo jos tapatybės. Tik visuotinė Bažnyčia gali išlaikyti Europos gyvenimo formą, kuri būtų pajėgi pasiūlyti svetingumą judaizmui, islamui, protestantizmui ir net žmogaus teisių doktrinos atstovams. Atitinkamai, Bažnyčia Prancūzijoje - šios šalies katalikai - turi išskirtinę atsakomybę bendrajam gėriui, kurio kūrime tik greta jų dalyvauja ir kitos šios šalies dvasinės jėgos. Galima įtarti, kad šios kitos jėgos nežino apie išskirtinę katalikų atsakomybę ir nėra linkusios jos pripažinti. Tai tiesa. Tie, kas jaučiasi atsakingi už visumą, taigi katalikai, gali įtikinti kitus pripažinti jų išskirtinę atsakomybę tik tuo atveju, jei sugebės įtikinamai pademonstruoti kitoms grupėms joms numatytą indėlį į bendrojo gėrio kūrimą. Prancūzijos katalikai turi išpildyti savo kertinį vaidmenį.

Manau, kad Prancūzijos musulmonai ras savo vietą tik tuo atveju, jei prancūzų tauta juos priims ne kaip vien teises turinčius piliečius tarp kitų teisių turėtojų, bet kaip savitą bendruomenę, kuriai krikščionybės suformuota prancūzų tauta užtikrina tam tikrą vietą. Mūsų musulmonai bendrapiliečiai neabejotinai mėgaujasi savo Prancūzijos piliečių teisėmis be diskriminacijos, ko ne visada pavyksta sulaukti. Tačiau jie negali rasti vietos vakuume, o tik tautoje, kuri turėtų dvasinių ir intelektualių resursų būti dosni ir kartu nepasitenkinanti tuo, kas pasiekta.

Kad rastų savo vietą Prancūzijoje, kuri pripažįsta centrinį krikščionybės vaidmenį savo gyvenime, musulmonai privalo norėti aktyviai dalyvauti gyvenime politinės bendruomenės, kuri nepriklauso ir niekada nepriklausys ummai - pasaulinei musulmonų bendruomenei. Kad tauta priimtų juos kaip musulmonus, neredukuodama jų religinės tapatybės iki privačios savybės be jokios reikšmės politiniam gyvenimui, būtina kad musulmonai priimtų prancūzų tautą kaip savo pilietinio veikimo ir, dar svarbiau, ugdymo erdvę. Tam tikras komunitarizmas yra neišvengiamas. Musulmonai neišvengiamai formuos matomą ir savitą bendruomenę. Tai sukurs sunkumus vienoje ar kitoje jų santykio su prancūzų tauta pusėje. Bet tai siektina tiek, kiek tai užkerta kelią naujojo sekuliarizmo ideologiniam melui, reikalaujančiam iš mūsų apsimesti niekuo daugiau nei piliečiais-individais, kuriems leista imtis kolektyvinio veiksmo tik vardan visos žmonijos.

Prancūzijos Respublika, kurioje visi piliečiai turi lygias teises, nėra abstrakcija. Tai krikščionybės paženklinta tauta, kurioje žydams suteiktas svarbus vaidmuo. Tokioje Respublikoje musulmonai gali džiaugtis jiems suteiktomis teisėmis ir šioje tautoje jie gali rasti savo vietą. Kuo geriau tauta sugeba išsaugoti savo istorinę formą, tuo geriau Respublika sugebės užtikrinti piliečiams teisių lygybę. Tik prancūzų tauta, pajėgi imtis politinio veiksmo vardan bendrojo gėrio, gali pasiūlyti islamui vietą savo politiniame kūne.

Šiuo metu vyksta visiškai priešingas procesas. Islamas išdygo Europoje, kuri išardė savo senuosius bokštus ir paliko juos byrėti. Nebedrįsdami būti kaip namuose savo pačių valstybėse, europiečiai siekia atsitraukti ir rasti ramybę postnacionalinėje ateityje ir šio siekio kol kas niekas negali kontroliuoti ar sustabdyti. Jokios sienos negali trukdyti laisvam kapitalo, prekių, paslaugų ir žmonių, vadinamų darbo jėga, judėjimui, kaip ir joks įstatymas negali apriboti begalinių individualios atskirybės teisių. Gyvenimas be įstatymų pasaulyje be sienų tapo siektinu horizontu mažiausiai vienai europiečių kartai.

Europos istorija yra įkvėpta visai kitos idėjos, kuri buvo išplėtota senovės Izraelyje, reformuota krikščionybės ir galiausiai prarasta Europos istorijos laivui atsitrenkus į du XX amžiaus karus. Ši idėja, be kurios tiesiog neįmanoma suprasti Europos istorijos, pati tapo nesuprantama šiandienos europiečiams. Tai Sondoros idėja - pasitikėjimas, jog Aukščiausiasis prižiūri ir tobulina mūsų tautos bendrojo gėrio kūrimo pastangas. Tai nėra eilinė racionali idėja, bet ir ne visai religinė dogma. Tai specifinis būdas suvokti žmonių veikimą pasaulyje, jų veiklos didybę ir jos nesaugumą. Dievas šioje perspektyvoje yra tas, kuris dovanoja pergales, bet kartu ir baudžia už pastangų trūkumą. Jis suteikia veiksmams gėrio, kuris padaro juos iš tiesų gerais, taip leisdamas mums drįsti kelti kolektyvines ambicijas, pranokstančias blaivų savo jėgų įvertinimą. Ir Jis sulaiko bloguosius nuo visiško jų nešamo blogio realizavimo, taip saugodamas mus nuo nevilties mūsų bendro išbandymo laikais.

Atgaivinti prasmę ir tikėjimą Sandoros sutaurinta politine bendruomene yra krikščionių uždavinys. To neįmanoma padaryti kviečiant islamą prisijungti prie abstrakčios abraomiškų religijų brolijos. Sandoros prasmė ir tikėjimas ja gali gali būti atnaujintas tik atnaujinant prasmę ir tikėjimą specifiniu europietišku politiniu susivienijimu - tauta, iki pat neseniai nešusia Sandorą su Dievu. Ypač dabar, kai žydai sukūrę politinę formą Izraelio tautinės valstybės pavidalu, krikščioniškosios Europos tautos negali atsisakyti nacionalinės valstybingumo formos tuo nepadarydamos milžiniškos žalos Izraelio legitimimui. Kol arabiškojo-musulmoniškojo pasaulio sienos griūva ir patys musulmonai susiduria su vis daugiau problemų, mėgindami patys sukurti politinę formą, europiečiams įsileisti juos į Europą ar greičiau palikti Europoje be politinės formos ir sutelkto kolektyvinio veiksmo bendrojo gėrio labui reikštų atimti iš musulmonų jų geriausią pilietinio gyvenimo šansą. Negana suvesti žmones, kad būtų galima paskelbti ar juo labiau užtikrinti jų teises. Tam reikalinga bendro gyvenimo forma. Prancūzijoje tik krikščioniška tauta yra tokia žmones sutelkti galinti bendro gyvenimo forma.

Tekstas yra ištrauka iš netrukus anglų kalba pasirodysiančios Pierre Manent knygos „Anapus radikalaus sekuliarizmo: kaip Prancūzija ir krikščioniškieji Vakarai turėtų atsakyti į islamo iššūkį“

versta iš www.firstthings.com


Susiję straipsniai

Pierre Manent 4241245962281650216

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-03-29 12:01

    Islamas yra religija. Krikščionybė yra religija. Jei yra noras kažką priešpastatyti islamui, pirmiausiai reikia suvokti, kas yra islamas.

    Todėl religiniu pagrindu veikiantiems žmonėms turi būti priešpastatyti žmonės veikiantys irgi religiniu pagrindu. Bandymas pasipriešinti kitu pagrindu tolygu lėktuvus numušinėti rankinėmis granatomis - veiksmas yra ir reginys yra, bet nieko kito daugiau. Ar ne tas pats dalykas vyksta šiuo metu Europoje?

    Bet aš nesu naivus, tikėdamasis, kad po autoriaus ar mano pasisakymų žmonės, ypač Prancūzijoje, suplūs į bažnyčias. Realybė yra kitokia: kaip visokios mažumų teisės atėjo be mūsų pritarimo ir be mūsų pasipriešinimo, panašiu keliu ateis ir islamas. O tuomet jau niekas neklaus apie tavo norą ar nenorą būti musulmonu - tiesiog negalės būti kitaip.

    Esu pesimistas šiuo klausimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-31 11:50

      tam ale-"ES marionetės"-gal ir marionetės, bet taip pat ir KOMUNISTAI- MAOISTAI-Junkeris,Šulcas, Barroso.Taip , kad, mūru stoti už juos nereikia, nes manau, jie puikiai suvokia kokiai ideologijai atstovauja ir kokią politiką vykdo.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-29 13:00

    TAIGI "savo pačių piliečiai...prieš mus pačius"-užsižaidė Vakarų Europa su lengvu pilietybės dalinimu į kairę ir dešinę.Kad tu atvykai, pagyvenai išmokai kalbą, o net jeigu ten ir gimei , tai manau, dar nėra pagrindas lengva ranka duoti pilietybę, juo labiau žmonėms, su tokiu skirtingu kultūriniu kodu kaip azijatai, afrikiečiai ar šiaip musulmonai .Nes būkim biedni , bet teisingi-visa tai, ką turi Europa - sukūrė jie, europiečiai ir europiečių tėvai ir proseneliai, ne atvykėliai iš Azijos ar Afrikos.Juk Europa sugebėjo nugalėti diktatūras,sugebėjo atskirti religinį valdymą nuo pasaulietinio(ko iki šiol nepadarė musulmonai), ir išgyvenusi du Pasaulinius karus, sugebėjo atsitiesti ir vėl suklestėti.Ką sugebėjo Afrika, Afganistanas, Pakistanas ir kt.,kaip buvo tamsybininkai, taip ir liko, bet baisiausia ne tai, baisiausia, kad tą savo tamsybiškumą atsineša ir skleidžia pas mus, o mes tam ne tik, kad nesipriešiname, bet dar ir skatiname juos visokiais lozungais apie neva absoliučias žmogaus teises, tikėjimo ir religijos laisves.Apgailėtina.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-03-29 13:12

    Vadiniesi nežiniuku, bet žinai nemažai, gal dėl anonimiško niko tu nežiniukas, o mintys teisingos, kas džiūsta ta užlieja, susidaręs perteklius ar potvynis.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-03-29 16:20

    Nežiniukas: " Todėl religiniu pagrindu veikiantiems žmonėms turi būti priešpastatyti žmonės veikiantys irgi religiniu pagrindu. Bandymas pasipriešinti kitu pagrindu tolygu... "

    - "Šaukštai po pietų", kad vienas religijas priešpastatinėti kitoms religijoms. Bepigu buvo žydams priešpastatyti vienybės dvasią/vieną dievą/ atskirai veikiantiems puskvailiams neišmanėliams. Dabar visi gudrūs(?), ir kai prispiria reikalas be didelio vargo gali susidoroti su religinių fanatikų banda. Tam yra prigalvota įvairiausių greitaveikių propagandos priemonių.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Norėtųsi priminti autoriui, kad tai nėra pirmasis islamistų bandymas kolonizuoti Europą - ir anuometinė (giliai religingos) Europos sėkmė siejama ne su kokiomis nors "sandoromis", o su Puatjė mūšiu. ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item