Marius Parčiauskas. Dėl ko aš šiandien privalau aukotis?

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ valdybos nario Mariaus Parčiausko kalba, sakyta Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale, sambūrio...

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ valdybos nario Mariaus Parčiausko kalba, sakyta Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale, sambūrio „Pro Patria“, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos mokinių parlamento organizuoto Kovo 11-osios minėjimo renginio „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“ metu.

Šiais metais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėsime turbūt keisčiau nei bet kada anksčiau. Keisčiau todėl, kad, ko gero, kiekvienas įvykiais pasaulyje besidomintis lietuvis giliai širdyje jaučia baimę – galbūt tokią, kokią lietuviai jautė praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Tada buvome pasiruošę kur kas geriau nei dabar, - ir dėl to mūsų baimė tik didesnė. Šiandien privalome džiaugtis ta prakaitu ir krauju prieš 26-erius metus iškovota pergale. Bet tuo pačiu ar tik ne šiandien pats laikas imtis aiškintis atrodytų paprastą, tačiau mūsų Tėvynės likimą greitai galintį nulemti klausimą – ar ir dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos pilietis?

Atkreipkime dėmesį, kad gyvename metu, kai teorija perauga į praktinį veiksmą. Kaip šiomis dienomis atsakysime į šį klausimą, taip atėjus laikui privalėsime elgtis. Amžina garbė didvyriams, pasiruošusiems dėl artimo sumokėti gyvybe, ir amžina gėda bailiams, susirūpinusiems, kaip geriau pasisukti, kad atūžęs naujas vėjas maloniau glostytų.

Tačiau elgtis garbingai ir gėdingai išmokstama. Norint išmokti, reikia atsakyti į klausimą. Nors populiaru atsakinėti į klausimą „dėl ko aš šiandien aukočiausi“, garbinga atsakinėti tik į klausimą „dėl ko aš šiandien privalau aukotis“. Jei kiekvienas aukotųsi dėl skirtingų tikslų ir priežasčių, o visas jas laikytume vienodai vertingomis, tai tiesiog reikštų, kad nei viena iš jų nėra vertinga, nes visos tuo pačiu metu teisingomis jos būti negali. Tad dėl ko privalo aukotis šiandienos lietuvis?

Žygdarbis yra paaukoti savo gyvybę dėl aukštesnio idealo ar apsaugant kitą žmogų ar žmones. Kitaip sakant, žygdarbis yra valios aktas, kuriuo atsisakome to, kas mums brangiausia, kad apsaugotume kitą. Verta atkreipti dėmesį, kad net jei gyvybė paaukojama dėl idealo, o ne norint apsaugoti konkretų žmogų, tai šis idealas yra idealas tik tol, kol tarnauja žmonėms. Kiekvienos idėjos nauda ar žala matuojama jos daroma nauda ar žala žmogui. Pavyzdžiui, ką reikštų ginti Lietuvos laisvę, jei joje negyventų konkretūs žmonės, t.y. lietuviai, o Lietuva būtų viena didelė dykuma be žmonių? Aukotis verta ir galima tik už konkretybę.

Tačiau kas šiandien paprieštaraus, kad reikia aukotis už žmogų? Manau, dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug kalbama apie tai, kaip reikia aukotis už žmogų arba taip vadinamą individą. Ir ko gero dar niekada nebuvo taip mažai už žmogų aukojamasi. Kovojama ir net aukojamasi dėl žmogaus teisių, tačiau nekovojama ir nesiaukojama dėl žmogaus.

Šiuolaikinės pasaulio tvarkos liberaliosios prielaidos teigia, jog centrinis principas yra individo laisvė. Taigi ir valstybė čia turi būti vertinama individo laisvės atžvilgiu – ji toleruojama tiek, kiek padeda tą jo laisvę realizuoti, o tai, kalbant paprastai, reiškia, kad individas vertina valstybę pagal tai, ar ji padeda, ar trukdo patenkinti jo egoistinius interesus. Liberalas siekia ne tarnauti savo politinei bendruomenei ar ginti valstybės laisvę, bet apsisaugoti nuo valstybės ir bendruomenės kišimosi į savo laisvės realizavimą. Tad iš esmės valstybės okupavimas liberalui neatrodo blogas, jeigu pavergėjas jam netrukdo realizuoti vadinamųjų žmogaus teisių, o tai reiškia, kad netrukdo jam tenkinti savo privačių interesų. Ar gi ne todėl šių dienų liberalai mėgsta kovą už valstybingumą sovietmečiu vaizduoti kaip paprasčiausią kovą už saviraiškos ir sąžinės laisvę? O jei saviraiškos laisvė būtų suteikta, ar besipriešintų?

Prieš tai sakiau, kad kiekviena idėja turi būti matuojama pagal jos naudą arba žalą žmogui. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad liberalizmas būtent tai ir daro – atsigręžia į žmogų. Tačiau taip teigti būtų klaidinga. Liberalusis žmogus, kitaip vadinamas individu, yra abstrakcija, nes yra paprasčiausias tuščias lapas be aiškiai apibrėžiamos prigimties. O jei teigiame, kad nėra bendros prigimties, vadinasi nėra ir žmogaus. Liberalusis individas yra realiai neegzistuojanti abstrakcija, nes realybėje žmogus visada turi ir šios realybės atributus – lytį, rasę, tautybę ir pan. Būtent todėl moderniam liberalui nesvarbu, kokia bus Lietuvą sudaranti politinė bendruomenė – emigravus lietuviams tiesiog pakeisime juos imigrantais iš skurdesnių šalių. Taigi, ir Lietuva čia tik abstrakcija. Jei ne iš lietuvių, o, pavyzdžiui, iš pakistaniečių sudarytą valstybę dar galėtume vadinti Lietuva, tai ko tada negalėtume? Jei dėl tokios „Lietuvos“ žmogus aukosis, tuomet jis aukosis dėl nieko – abstrakčios idėjos, neturinčios konkretaus pavidalo, o todėl ir jokio ryšio su realybe. Beje, būtent tokiu principu remėsi sovietinė „Lietuvos be lietuvių“ koncepcija, o tai parodo, kad tiek liberalizmas, tiek socializmas savo esme laiko abstrakčias idėjas, nors teigia, jog gina žmogaus laisvę ir orumą.

Dabar galime matyti, kad tariama liberalų auka dėl žmogaus iš tikrųjų yra tik auka dėl žmogaus abstrakcijos, todėl negali būti laikoma tinkama priežastimi aukotis. Žmogus savo prigimtimi yra politinis gyvūnas, o žmogiškąjį orumą realizuoja tik žmonių bendruomenė. Tai reiškia, kad bendruomenė yra reikalinga asmeniui būti. Asmuo visada yra konkrečiame pasaulyje ir priklauso konkrečiai bendruomenei, o nebūdamas bendruomenėje asmuo negali atsirasti ir tapti. Šis tapimas savimi pačiu konkrečioje bendruomenėje yra asmenybės formavimasis. Taigi, liberalusis žmogus, atskirtas nuo bendruomenės, paprasčiausiai neegzistuoja.

Kaip priešpriešą liberalizmui galima pateikti patriotizmą, kuris kaip idėja vertingas būtent ir tik dėl to, kad yra įsišaknijęs realybėje, o tai reiškia, kad kalba apie realiai egzistuojančius žmones. Patriotizmo esme galima laikyti politinės tautos sampratą. Jis turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, kuriančią savo valstybę. Valstybė čia suprantama kaip politinės tautos, taigi realiai egzistuojančios konkrečios politinės bendruomenės namai, o ne abstrakčių individų, atskirai siekiančių savo egoistinių tikslų, susibūrimas. Tad patriotas įsipareigoja politinei tautai ir jos namams – valstybei. Būtent dėl to šiandien aukotųsi didvyris. Aukodamasis dėl priešingų tikslų, jis paprasčiausiai nebūtų didvyris. Juk didvyriu žmogų padaro ne auka, o teisinga auka. Be to, konkreti auka. Net jei ją pagrįsti reikėtų sudėtingiausiais filosofiniais svarstymais, ji vis tiek bus labai konkreti, nes turinti ryšį su realybe.

Verta ir net privaloma atėjus laikui aukotis ir dėl kitų žmogų žmogumi darančių dalykų – tikėjimo, artimo, šeimos. Savo esme nei vienas aukos vertas šios realybės elementas negali vienas kitam prieštarauti – visi jie vienas kitą papildo ir užpildo žmogų pilnatve. Jei tarp jų atsirastų bent vienas, prieštaraujantis likusiems, tuomet tai reikštų ne ką kita, o tik tai, kad pasaulio, todėl ir žmogaus tvarka yra nelogiška, negali būti pažinta, todėl ir neverta aukos. Aukotis privaloma tik už tiesą, nes jei negali pažinti tam tikro elemento, tai negali įvertinti ir jo vertės, o aukotis už nežinomybę būtų mažų mažiausiai kvaila, galbūt net žalinga.

Nors dabar žymiai populiariau garbinti kankinius, pavyzdžiui, už vadinamąją žodžio laisvę, net jei ji ne augintų, o naikintų žmogų. Matome, kad ir ši žodžio laisvė tokiu atveju yra atskiriama nuo žmogaus ir tampa abstraktybe, arba tikslu ir gėriu savaime. Bet jei ji atskiriama nuo žmogaus, tai neturi mato, kuriuo ją galėtume vertinti. Tokiu atveju tai mažų mažiausiai nežinomybė, o tam tikrais atvejais gali ir matome, kad mūsų dienomis tarnauja greičiau žmogaus nuopoliui nei augimui.

Dar populiariau aukos objektu įvardinti vis augančias žmogaus teises. Juokinga, bet kalbama apie individo teises, nors paties individo neįmanoma apibrėžti, nes jis neturi prigimties. Vėl matome tą patį – abstrakčią idėją, kai kalbama apie kažkieno teises, o to kažkieno apibrėžimo nepateikiama. Kas laiduoja žmogui tokį didelį orumą, kad jį reikėtų saugoti? Jei žmogus yra tik gyvūnas su didesnėmis smegenimis, kodėl jis nusipelno ypatingos apsaugos? Nutylima apie žmogaus orumo kilmę ir pačią žmogaus esmę. Jos nesuprasdami, negalime kalbėti apie jokias žmogaus teises, nes vėl kalbėtume ne apie auką dėl žmogaus, o auką dėl abstrakcijos, neturinčios ryšio su žmogumi.

Bet kam ta auka apskritai reikalinga? Kodėl ji privaloma? Būtent tam, kad apsaugotume savo žmogiškumą. Žinoma, gražu matyti jausmingą ir per daug neapmąstytą Tėvynės meilę. Malonu skaityti eiles apie jos grožį. Tačiau auka tampa privaloma tada, kai suprantame, kad išplėšus iš žmogaus vieną iš jam žmogiškumą suteikiančių elementų, išplėšiame dalį jo paties. Vadinasi, Tėvynė yra dalis mūsų. Aukodamiesi dėl jos, aukojamės dėl savęs paties. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau iš tikrųjų pasiaukodami mes apginame savo pilnatvę. Nors atiduodame savo kūną, tačiau tik taip liekame tuo, kas esame. Išsižadėję aukos, kai jos reikalauja likimas, apvogiame save pačius.

Tačiau atsiminkime, kad yra laikas kovoti ir yra laikas džiaugtis. Šiandien džiaukimės, kad rytoj galėtume kovoti. Niūrus didvyris – ne didvyris, nes nežino, dėl ko aukojasi.


Susiję

Politika 847851798278020057
item