Marius Parčiauskas. Dėl ko aš šiandien privalau aukotis?

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ valdybos nario Mariaus Parčiausko kalba, sakyta Lietuvos nacionalin...

Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ valdybos nario Mariaus Parčiausko kalba, sakyta Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale, sambūrio „Pro Patria“, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos mokinių parlamento organizuoto Kovo 11-osios minėjimo renginio „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“ metu.

Šiais metais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą minėsime turbūt keisčiau nei bet kada anksčiau. Keisčiau todėl, kad, ko gero, kiekvienas įvykiais pasaulyje besidomintis lietuvis giliai širdyje jaučia baimę – galbūt tokią, kokią lietuviai jautė praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Tada buvome pasiruošę kur kas geriau nei dabar, - ir dėl to mūsų baimė tik didesnė. Šiandien privalome džiaugtis ta prakaitu ir krauju prieš 26-erius metus iškovota pergale. Bet tuo pačiu ar tik ne šiandien pats laikas imtis aiškintis atrodytų paprastą, tačiau mūsų Tėvynės likimą greitai galintį nulemti klausimą – ar ir dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos pilietis?

Atkreipkime dėmesį, kad gyvename metu, kai teorija perauga į praktinį veiksmą. Kaip šiomis dienomis atsakysime į šį klausimą, taip atėjus laikui privalėsime elgtis. Amžina garbė didvyriams, pasiruošusiems dėl artimo sumokėti gyvybe, ir amžina gėda bailiams, susirūpinusiems, kaip geriau pasisukti, kad atūžęs naujas vėjas maloniau glostytų.

Tačiau elgtis garbingai ir gėdingai išmokstama. Norint išmokti, reikia atsakyti į klausimą. Nors populiaru atsakinėti į klausimą „dėl ko aš šiandien aukočiausi“, garbinga atsakinėti tik į klausimą „dėl ko aš šiandien privalau aukotis“. Jei kiekvienas aukotųsi dėl skirtingų tikslų ir priežasčių, o visas jas laikytume vienodai vertingomis, tai tiesiog reikštų, kad nei viena iš jų nėra vertinga, nes visos tuo pačiu metu teisingomis jos būti negali. Tad dėl ko privalo aukotis šiandienos lietuvis?

Žygdarbis yra paaukoti savo gyvybę dėl aukštesnio idealo ar apsaugant kitą žmogų ar žmones. Kitaip sakant, žygdarbis yra valios aktas, kuriuo atsisakome to, kas mums brangiausia, kad apsaugotume kitą. Verta atkreipti dėmesį, kad net jei gyvybė paaukojama dėl idealo, o ne norint apsaugoti konkretų žmogų, tai šis idealas yra idealas tik tol, kol tarnauja žmonėms. Kiekvienos idėjos nauda ar žala matuojama jos daroma nauda ar žala žmogui. Pavyzdžiui, ką reikštų ginti Lietuvos laisvę, jei joje negyventų konkretūs žmonės, t.y. lietuviai, o Lietuva būtų viena didelė dykuma be žmonių? Aukotis verta ir galima tik už konkretybę.

Tačiau kas šiandien paprieštaraus, kad reikia aukotis už žmogų? Manau, dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug kalbama apie tai, kaip reikia aukotis už žmogų arba taip vadinamą individą. Ir ko gero dar niekada nebuvo taip mažai už žmogų aukojamasi. Kovojama ir net aukojamasi dėl žmogaus teisių, tačiau nekovojama ir nesiaukojama dėl žmogaus.

Šiuolaikinės pasaulio tvarkos liberaliosios prielaidos teigia, jog centrinis principas yra individo laisvė. Taigi ir valstybė čia turi būti vertinama individo laisvės atžvilgiu – ji toleruojama tiek, kiek padeda tą jo laisvę realizuoti, o tai, kalbant paprastai, reiškia, kad individas vertina valstybę pagal tai, ar ji padeda, ar trukdo patenkinti jo egoistinius interesus. Liberalas siekia ne tarnauti savo politinei bendruomenei ar ginti valstybės laisvę, bet apsisaugoti nuo valstybės ir bendruomenės kišimosi į savo laisvės realizavimą. Tad iš esmės valstybės okupavimas liberalui neatrodo blogas, jeigu pavergėjas jam netrukdo realizuoti vadinamųjų žmogaus teisių, o tai reiškia, kad netrukdo jam tenkinti savo privačių interesų. Ar gi ne todėl šių dienų liberalai mėgsta kovą už valstybingumą sovietmečiu vaizduoti kaip paprasčiausią kovą už saviraiškos ir sąžinės laisvę? O jei saviraiškos laisvė būtų suteikta, ar besipriešintų?

Prieš tai sakiau, kad kiekviena idėja turi būti matuojama pagal jos naudą arba žalą žmogui. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad liberalizmas būtent tai ir daro – atsigręžia į žmogų. Tačiau taip teigti būtų klaidinga. Liberalusis žmogus, kitaip vadinamas individu, yra abstrakcija, nes yra paprasčiausias tuščias lapas be aiškiai apibrėžiamos prigimties. O jei teigiame, kad nėra bendros prigimties, vadinasi nėra ir žmogaus. Liberalusis individas yra realiai neegzistuojanti abstrakcija, nes realybėje žmogus visada turi ir šios realybės atributus – lytį, rasę, tautybę ir pan. Būtent todėl moderniam liberalui nesvarbu, kokia bus Lietuvą sudaranti politinė bendruomenė – emigravus lietuviams tiesiog pakeisime juos imigrantais iš skurdesnių šalių. Taigi, ir Lietuva čia tik abstrakcija. Jei ne iš lietuvių, o, pavyzdžiui, iš pakistaniečių sudarytą valstybę dar galėtume vadinti Lietuva, tai ko tada negalėtume? Jei dėl tokios „Lietuvos“ žmogus aukosis, tuomet jis aukosis dėl nieko – abstrakčios idėjos, neturinčios konkretaus pavidalo, o todėl ir jokio ryšio su realybe. Beje, būtent tokiu principu remėsi sovietinė „Lietuvos be lietuvių“ koncepcija, o tai parodo, kad tiek liberalizmas, tiek socializmas savo esme laiko abstrakčias idėjas, nors teigia, jog gina žmogaus laisvę ir orumą.

Dabar galime matyti, kad tariama liberalų auka dėl žmogaus iš tikrųjų yra tik auka dėl žmogaus abstrakcijos, todėl negali būti laikoma tinkama priežastimi aukotis. Žmogus savo prigimtimi yra politinis gyvūnas, o žmogiškąjį orumą realizuoja tik žmonių bendruomenė. Tai reiškia, kad bendruomenė yra reikalinga asmeniui būti. Asmuo visada yra konkrečiame pasaulyje ir priklauso konkrečiai bendruomenei, o nebūdamas bendruomenėje asmuo negali atsirasti ir tapti. Šis tapimas savimi pačiu konkrečioje bendruomenėje yra asmenybės formavimasis. Taigi, liberalusis žmogus, atskirtas nuo bendruomenės, paprasčiausiai neegzistuoja.

Kaip priešpriešą liberalizmui galima pateikti patriotizmą, kuris kaip idėja vertingas būtent ir tik dėl to, kad yra įsišaknijęs realybėje, o tai reiškia, kad kalba apie realiai egzistuojančius žmones. Patriotizmo esme galima laikyti politinės tautos sampratą. Jis turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, kuriančią savo valstybę. Valstybė čia suprantama kaip politinės tautos, taigi realiai egzistuojančios konkrečios politinės bendruomenės namai, o ne abstrakčių individų, atskirai siekiančių savo egoistinių tikslų, susibūrimas. Tad patriotas įsipareigoja politinei tautai ir jos namams – valstybei. Būtent dėl to šiandien aukotųsi didvyris. Aukodamasis dėl priešingų tikslų, jis paprasčiausiai nebūtų didvyris. Juk didvyriu žmogų padaro ne auka, o teisinga auka. Be to, konkreti auka. Net jei ją pagrįsti reikėtų sudėtingiausiais filosofiniais svarstymais, ji vis tiek bus labai konkreti, nes turinti ryšį su realybe.

Verta ir net privaloma atėjus laikui aukotis ir dėl kitų žmogų žmogumi darančių dalykų – tikėjimo, artimo, šeimos. Savo esme nei vienas aukos vertas šios realybės elementas negali vienas kitam prieštarauti – visi jie vienas kitą papildo ir užpildo žmogų pilnatve. Jei tarp jų atsirastų bent vienas, prieštaraujantis likusiems, tuomet tai reikštų ne ką kita, o tik tai, kad pasaulio, todėl ir žmogaus tvarka yra nelogiška, negali būti pažinta, todėl ir neverta aukos. Aukotis privaloma tik už tiesą, nes jei negali pažinti tam tikro elemento, tai negali įvertinti ir jo vertės, o aukotis už nežinomybę būtų mažų mažiausiai kvaila, galbūt net žalinga.

Nors dabar žymiai populiariau garbinti kankinius, pavyzdžiui, už vadinamąją žodžio laisvę, net jei ji ne augintų, o naikintų žmogų. Matome, kad ir ši žodžio laisvė tokiu atveju yra atskiriama nuo žmogaus ir tampa abstraktybe, arba tikslu ir gėriu savaime. Bet jei ji atskiriama nuo žmogaus, tai neturi mato, kuriuo ją galėtume vertinti. Tokiu atveju tai mažų mažiausiai nežinomybė, o tam tikrais atvejais gali ir matome, kad mūsų dienomis tarnauja greičiau žmogaus nuopoliui nei augimui.

Dar populiariau aukos objektu įvardinti vis augančias žmogaus teises. Juokinga, bet kalbama apie individo teises, nors paties individo neįmanoma apibrėžti, nes jis neturi prigimties. Vėl matome tą patį – abstrakčią idėją, kai kalbama apie kažkieno teises, o to kažkieno apibrėžimo nepateikiama. Kas laiduoja žmogui tokį didelį orumą, kad jį reikėtų saugoti? Jei žmogus yra tik gyvūnas su didesnėmis smegenimis, kodėl jis nusipelno ypatingos apsaugos? Nutylima apie žmogaus orumo kilmę ir pačią žmogaus esmę. Jos nesuprasdami, negalime kalbėti apie jokias žmogaus teises, nes vėl kalbėtume ne apie auką dėl žmogaus, o auką dėl abstrakcijos, neturinčios ryšio su žmogumi.

Bet kam ta auka apskritai reikalinga? Kodėl ji privaloma? Būtent tam, kad apsaugotume savo žmogiškumą. Žinoma, gražu matyti jausmingą ir per daug neapmąstytą Tėvynės meilę. Malonu skaityti eiles apie jos grožį. Tačiau auka tampa privaloma tada, kai suprantame, kad išplėšus iš žmogaus vieną iš jam žmogiškumą suteikiančių elementų, išplėšiame dalį jo paties. Vadinasi, Tėvynė yra dalis mūsų. Aukodamiesi dėl jos, aukojamės dėl savęs paties. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau iš tikrųjų pasiaukodami mes apginame savo pilnatvę. Nors atiduodame savo kūną, tačiau tik taip liekame tuo, kas esame. Išsižadėję aukos, kai jos reikalauja likimas, apvogiame save pačius.

Tačiau atsiminkime, kad yra laikas kovoti ir yra laikas džiaugtis. Šiandien džiaukimės, kad rytoj galėtume kovoti. Niūrus didvyris – ne didvyris, nes nežino, dėl ko aukojasi.


Susiję straipsniai

Politika 847851798278020057

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-14 10:27

    Labai ačiū!

    Nedidelis papildymas:
    "nes realybėje žmogus visada turi ir šios realybės atributus – lytį, rasę, tautybę * ir pan."

    * = , tikėjimą

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti."

    Knygnešys Jurgis Bielinis


    Pagalvokime, ką gera šiandien galime atnešti saviškiams. Grįžome į laikus, kad kuo dalykas geresnis, tuo jis labiau draudžiamas arba garsiai netolerantiškai nepageidaujamas...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Šitas yra Žmogus, nes jo mintys aiškios, prasmę atskleidžiančios.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-03-14 15:17

    Stiprus tekstas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Aš tai gyvybę norėčiau atiduoti už Bažnyčią. Bet patarkit, kaip atsisakyti lašinių penktadieniais?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-14 19:10

      Valgyk tą kiaulieną sau į storumą, kada tik nori. Mažiems ir silpniems pasniko reikalavimai nėra tokie griežti. - Visos davatkos tą gerai žino. Tik keista, kad tamstai tas iki šiol nebuvo žinoma.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-03-14 19:13

      Lašinius valgykit 3 kartus dienoje visas kitas 6 savaitės dienas. Po trijų mėnesių penktadieniais lašinių nesinorės.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-03-14 22:24

    Šarūnas Sauka : "Statistinis lietuvis turi turėti trispalvę, nueiti į mitingą, pavalgyti majonezo ir po to pasikarti. Jam ant kaktos turi būti parašyta „nebaigtas pradinis“.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-14 22:42

      Tikrinot ar veikia klaviatūra? Eikit į Delfio komentarus - pasijausit tarp bendraminčių.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-03-14 22:49

      Kur eiti nurodinėkit savo žmonai, jeigu ji dar tokį pakenčia ir nurodinėjama leidžiasi, kuo abejoju.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2016-03-14 23:13

      Tamsta savo komentaru: "Statistinis lietuvis turi turėti trispalvę, nueiti į mitingą, pavalgyti majonezo ir po to pasikarti. Jam ant kaktos turi būti parašyta „nebaigtas pradinis“ - žeminat lietuvius. Šiame tinklapyje tokie chamai kaip jūs netoleruojami. Ankstesniu komentaru bandžiau mandagiai užsiminti, kad jūsų saviraiškai geriau tiktų kitos vietos. Labanakt.

      Panaikinti
  7. Jei čia ginčas kilo dėl kiaulienos, tai neverta apie ją kalbėti. O propatrijos tema "dėl ko reikia aukotis" labi tinkama. Buvo, pvz., atvejis, kai paklausiau suaugusių žmonių, kas yra auka, jie šito nežinojo. Jie žvelgė į tai ironiškai, pašaipiai. Jie to visiškai nesiejo su žmogiškumu, kaip čia rašo Marius. Į jų laisvę auka neįėjo. O gal aš netinkamai paklausiau, nežinau.
    Dėl Tėvynės reikia aukotis. Bet dėl tikėjimo aukotis, manau, ne mažiau reikia, jei ne daugiau. Čia Saukos sarkazmas, kartais virstantis liguistu (kai žmogus nebejaučia intymumo ribų), visai gerai įsikomponuotų, pvz., Kristaus paveikslas (panašiai kaip per Šiluvos atlaidus), įsodintas į tortą - toks mūsų galvose dažnai būna Išganytojas. Dėl tokio Dievo nei aukotis verta, nei kovoti.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-03-15 09:56

    vienas toks komunistuojantis sociologas, profesoriaus Jokūbaičio pavadintas Liublijanos klounu, Slavojus Žižekas, gana taikliai pastebėjo, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė nuo visų istorijoje buvusių ankstesnių išsivysčiusių visuomenių skiriasi vienu svarbiu dalyku - nebėra jokios idėjos ar idealo, už kurį tos visuomenės nariai būtų pasirengę mirti. Visada buvo, o dabar nėra. Pats gyvenimas savaime, nesvarbu koks, svarbesnis už bet kokią idėją ir mirties bijoma labiausiai - net labiau, negu bet kokio idėjinio ar vertybinio žlugimo. Kad pernelyg neįsijaustų karštos mūsų galvos, pridurčiau, kad, neabejotinai, tai bailių armijai priklauso ir dabartiniai lietuviai. Ir vargu ar yra kelias atgal.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Marius Parčiauskas: „... šiandien pats laikas imtis aiškintis atrodytų paprastą, tačiau mūsų Tėvynės likimą greitai galintį nulemti klausimą – ar ir dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos pilietis?“

      „Slavojus Žižekas, gana taikliai pastebėjo, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė nuo visų istorijoje buvusių ankstesnių išsivysčiusių visuomenių skiriasi vienu svarbiu dalyku - nebėra jokios idėjos ar idealo, už kurį tos visuomenės nariai būtų pasirengę mirti.“

      Aukotis už Tėvynę, visiškai nereiškia, kad kiekvienas privalėtų numirti beprasmiškai ir kvailai tvirtindamas, jog aš už.., bet taip ir neaišku, už ką. Kad aukojimasis galėtų būti prasmingas ir kažko vertas, būtina gyventi, ir gyventi kuo ilgiau, prasmingai bei produktyviai dirbant dėl gyvenimo - savo ir kitų gyvenimo, tik kartu su kuriais tegalima jaustis laimingu ir patirti tikrą džiaugsmą. Nedera skleisti erezijų, neva, reikia programuoti sau mirtį besąlygišką ir beprasmišką. Deklaruojantys, neva, jie pasiryžę mirti „už“, praktiškai, deklaracijomis ir apsiriboja. Kaip taisyklė, gudručiai visada kišenėje nešiojasi tinkamą „filosifiją“, kad tik jie pasiruošę gyvybę aukoti. Jiems ir į galvą nešauna, kad visuomenei labiau reikalingas jų doras ir prasmingas gyvenimas, o ne suvaidintas pasiryžimas gyvybę beprasmiškai nutraukti.
      Todėl vietoj to, kad klaustume, už ką(?) gyvybę paaukoti verta, derėtų klausti: Kam galėčiau pašvęsti savo gyvenimą, kad ir visą šimtą metų gyvenimo.
      Teisingai čia Slavojus Žižekas pastebėjo, kad nebėra jokios idėjos. Bet jei nebėra idėjos, tai gal ieškokime, skelbkime idėjas, kam reikalinga mirtį sėti?
      Grįždamas prie autoriaus paraginimo: imtis aiškintis atrodytų paprastą... klausimą, galiu paantrinti jam, kad tik aiškindamiesi turime galimybę išsiaiškinti, kaip galėtume išlikti. Štai ten, tame būsimame aiškume ir slypi prasmė, kam verta ir būtina pasišvęsti. Ir nėra jokio reikalo pūsti pompą, neva, visi turi būti pasirengę mirti. Atvirkščiai, visi turi būti pasiryžę gyventi. Ir tik jei Gyvenimo užtikrinimui prireiks mano gyvybės kainos, tai tik dėl to, kad Gyvenimas nenutrūktų, verta atlikti pareigą iki galo, bet ne specialiai ta proga žudytis.

      Panaikinti

emo-but-icon

item