Linas Braukyla. Ugdyti valią reiškia apsimarinti

Eilinė diena einant į šalia, senamiestyje, esančią didelio prekybos tinklo mažą parduotuvėlę ir perkant ten du sūrelius. Abu „su akcija“...


Eilinė diena einant į šalia, senamiestyje, esančią didelio prekybos tinklo mažą parduotuvėlę ir perkant ten du sūrelius. Abu „su akcija“. Visada galima žinoti, kad kažkurios rūšies sūreliams bus akcija. Įprastai perku, nes skanu ir pigiau nei įprastai.

Kai ateina rūpestis dėl gyvenimo tuštybės, rūpestis dėl per daug suvartojamo cukraus, dėl spuoguoto veido arba dėl gavėnios, tenka susilaikyti.

Tuomet, pagalvoju, ugdau valią. Juk visi didūs žmonės ugdė valią, todėl jie ir buvo didūs. Išsimokslinimas reiškia lig tol vykusį valingą ir nuolatinį mokymąsi, puiki sportinė forma reiškia užsispyrimą reguliariai treniruoti savo kūną, gebėjimas lemiamu metu imtis atsakingų veiksmų reiškia dar prieš tai išugdytą tvirtumą ir ryžtingumą. Tvirta valia, o ne vien žinojimas, skiria gerą ir blogą gyvenimą.

Ši valia, ugdoma valia, yra tarsi jėga. Ji neturi turinio, ji tik žymi, kaip labai mes galime valdyti save. Tačiau čia yra pinklės: ši jėga reikalinga, bet pati ji žmogaus nevaldo – žmogus valdo ją.

Parankus čia yra būtent fizinės jėgos pavyzdys. Įvairūs pratimai sukuria vis didėjantį gebėjimą judinti kitus kūnus, bet tai savaime nepaverčią galiūno nei atletu, nei šokėju (kai jėgos yra reikalingos), nei darbininku, nei imtynininku. Visiems jėgos panaudojimams reikalingas papildomas išmanymas, technika ir proto veikla. Turbūt yra netgi priešingai: išmanymą, techniką ir proto veiklą jėga tik papildo, kad galėtų atsirasti reikalingas rezultatas, pavyzdžiui, šokėjas savo partnerę galėtų išlaikyti ant vienos rankos.

Mes žinome, kad mums reikia tvirtos valios. Jos mums reikia kaip priemonės, bet niekada kaip tikslo savaime. Juk kartais gali būti, kad dėl noro didinti abstrakčią „valią“ iš tiesų praleidžiame geriausias gyvenimo progas.

Iš tikrųjų, situacijos, kai „ugdau valią“ atsisakydamas malonumo dėl keturių skirtingų priežasčių yra keturios skirtingos situacijos. Kiekvieną kartą aš suvaldau save, todėl stiprinu gebėjimą save valdyti, bet suvaldau save dėl pinigų taupymo, dėl kūno išvaizdos ir t.t. Išmokstame ne savaime atsisakyti malonumo, bet jo atsisakyti dėl kažko.

Tai patvirtina žinomas dalykas, kad pats punktualiausias, t.y. valingiausiai planuojantis laiką, žmogus gali būti nepataisomas pasileidėlis.

Atrodo, kad nepriklausomai nuo mūsų valios kiekio, kiekvieną dorybę reikia vis tiek ugdyti atskirai ir ji išugdoma tik ją praktikuojant. O gyventi dorybe visuomet reiškia kažko dėl jos atsisakyti, nesitikint grįžti į ankstesnį būvį (pavyzdžiui, tikras saikingumo dorybės taikymas yra išgeriamo alkoholio kiekio mažinimas ne trumpam laikui, kad galėtum vėliau nusigerti su kaupu, bet visam laikui).

Tai taikliai vadinama ne šiaip susilaikymu, o apsimarinimu. Ne trumpam, o visam laikui, ne laikinam poveikiui, o amžinam pokyčiui, ne tam, kad labiau vertintume daiktą, kurio atsisakome, o tam, kad labiau vertintume tai, ką tas daiktas užstoja.

Mirimas yra aiškiausias žodis nusakyti virsmui. Tas, kuris supranta savo būklę ir todėl ieško esminio pokyčio, žino, jog būtinai jo gyvenime turi įvykti kažkoks virsmas. Žmogaus virsmas yra apmarinti tai, kas yra, dėl to, kas turi būti.

Jei tai tiesa, vadinasi menkavertis yra valios ugdymas palyginus su tuo, kas iš tiesų mus keičia – apsimarinimu. Tai, ko trokštame pirmuoju, iš tiesų gausime imdamiesi antrojo. Tačiau jei ir tai tiesa, tada negi siekdamas tikrosios pažangos turiu atsisakyti sūrelio ne dėl jo kainos, ne dėl savo išvaizdos, ne dėl sveikatos, o tik tam, kad pamatyčiau, kokios puikios yra penkios minutės gyvenimo, išlaisvintų nuo apetito? Gyvenimas yra sunkus.

Susiję

Straipsniai 3560244879994131963
item