Kun. Robertas Urbonavičius. Naujas įsakymas

„Ši diena yra išpuošta daugybe slėpinių. Pirmą kartą šią dieną mums patikėtas duonos laužymas, Ba...

„Ši diena yra išpuošta daugybe slėpinių. Pirmą kartą šią dieną mums patikėtas duonos laužymas, Bažnyčios stalas pateikia žmonėms angelų duonos, kad jie jos valgytų. Šiandien Kristus savo apaštalams nuplovė kojas ir nurodė tai daryti visais laikais su tokiu pačiu pamaldumu. Su aliejais, kurie pašventina Kristaus įsigytą tautą, šiandien pašventinama Bažnyčioje šventoji krizma, kur balzamas yra sumaišomas su aliejumi ir išreiškia karališkosios ir kunigiškosios šlovės vienybę.“ (Ernaudas Bonevalietis (†1156))

Didysis ketvirtadienis yra paskutinė gavėnios diena ir pirmoji Velykų Tridienio diena. Didysis ketvirtadienis, kaip ypatinga liturginė diena, imama paminėti nuo IV a. pab. – tądien apie pietus buvo švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios. Jau nuo V a. pr. keliose Afrikos ir Jeruzalės Bažnyčiose aukojamos dvejos Mišios. Vienos skirtos katechumenams, per kurias jie turėdavo viešai sukalbėti Tikėjimo išpažinimą, o kitos minėdavo Viešpaties Vakarienę. Tačiau popiežius aukojo tik vienas Mišias Laterane, kurių metu jis pašventindavo šventuosius aliejus. Kai frankų Bažnyčios karolingų epochoje prisiėmė Romos liturgines knygas, buvo pereita prie vienų Mišių papročio, sekant popiežiška liturgija. Viduramžiais Didįjį ketvirtadienį taip pat vykdavo nusidėjėlių sutaikymo apeiga: vyskupas vėl priimdavo į bendruomenę viešus nusidėjėlius, atlikusius užduotą atgailą. Frankų Bažnyčia turėjo paprotį, kad atgailautojai ateidavo prie bažnyčios durų basi, apsirengę skarmalais, simbolizavusiais jų nuodėmingą gyvenimą. Vyskupas juos pasitikdavo prie bažnyčios durų ir, paėmęs vieną už rankos, vesdavosi į vidų grandine, tarsi juos trauktų iš prarajos, į kurią jie nugrimzdo. Po to, apvilkti naujais drabužiais, gavę į rankas uždegtą žvakę kaip jų krikšto dieną, vėl buvo prileidžiami prie komunijos. Viduramžiais aliejų šventinimas (krizma, katechumenų, ligonių aliejai) vykdavo tik vyskupo aukojamose Mišiose, o vakare buvo švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios. Tridento Susirinkimo atlikta liturginė reforma leido Mišias švęsti tik rytais, todėl ir Paskutinės vakarienės Mišios buvo perkeltos iš Ketvirtadienio vakaro į rytą. Aliejų šventinimo apeiga vykdavo tik vyskupo aukojamose Paskutinės vakarienės Mišiose. 1955 m. atlikta liturginė reforma sukūrė Krizmos Mišias, kuriose vyskupas šventina aliejus, o Paskutinės vakarienės Mišias vėl atkėlė į vakarą. Ši liturginė tvarka išlaikoma ir po 1969 m. liturginės reformos. 

Tad kaip minėta, Paskutinės vakarienės Mišiomis prasideda Velykų Tridienis. Net ir liturginė spalva jau nebe violetinė, o balta, tuo pabrėžiant džiaugsmą dėl Eucharistijos ir kunigystės sakramentų įsteigimo. Per Gloria skambinama varpais, paskui jie ir vargonai tylės iki Velyknakčio.

Dievo Žodis. Pirmasis skaitinys mus nukelia į Paschos (Perėjimo) vakarienę. Izraelitai valgo avinėlį ir patepa durų staktas jo krauju, nes „bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą.“ Šis pasakojimas mums simboliškai nušviečia Atpirkimo slėpinį – Kristus, Dievo Avinėlis, pasiaukoja už mus, o jo kraujas mus saugo nuo Angelo Naikintojo. Valgydami Kristaus Kūną ir gerdami Jo Kraują, mes esame išvedami iš dvasinio Egipto – nuodėmės vergijos ir apsaugomi nuo dvasinės pražūties, kurią užtraukia nuodėmės. Todėl „šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“. Atliepiamojoje psalmėje Kristus Dovydo lūpomis žada mus atpirkti: „Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo. Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu prieš visą jo tautą.“

Apaštalas Paulius antrame skaitinyje pateikia pasakojimą apie Naujosios Sandoros įsteigimą – Kristus atiduoda savo Kūną ir Kraują už mus ir pasilieka su mumis Duonos bei Vyno pavidaluos, įsakmiai liepdamas: „Tai darykite Mano atminimui.“ Per kiekvienas šventąsias Mišias mes vėl atsiduriame Paskutinės vakarienės menėje. Evangelija pagal Joną pasakoja, kaip Viešpats Jėzus numazgojo savo mokiniams kojas, tuo parodydamas nusižeminimo ir besąlyginės meilės pavyzdį. Juk kojų numazgojimą atlikdavo tarnai. Pats Viešpats paaiškina šį savo veiksmą: „Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“

Kojų mazgojimo apeiga. Kaip minėta, kojų mazgojimas buvo įprastas Rytų kraštuose dėl praktinių sumetimų (taip pat, kaip dabar mes plaunam rankas grįžę iš lauko), tik Viešpats Jėzus šiam gestui suteikė nuolankios ir atsidavusios meilės reikšmę. Ši apeiga buvo praktikuojama ankstyvojoje Bažnyčioje, ją mini apaštalas Paulius: „Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri teturėjo vieną vyrą, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą“ (1Tim 5, 9-10) bei šv. Augustinas: „Viešpats nurodė kojų mazgojimą. Prieš tai pats mokiniams numazgojęs kojas, jis mums paaiškino, kad šis gestas primena nuolankumą, kurio jis atėjo mus pamokyti.“ Šv. Bernardas Klervietis šią apeigą vadino sakramentu. XII a. pab. ši apeiga buvo popiežiškoje liturgijoje: popiežius po Mišių mazgodavo kojas dvylikai subdiakonų. Ši apeiga įterpta į Paskutinės vakarienės Mišių liturgiją tik 1955 m ir eina po homilijos. Galima pastebėti tiek šios apeigos privalumus, tiek ir trūkumus, tačiau tai palikime liturgistams, juoba, Lietuvoje galima ant pirštų suskaičiuoti tas bažnyčias, kurios šios apeigos nepraleidžia.

Švč. Sakramento pernešimas. Po Komunijos maldos kunigas perneša konsekruotas ostijas iš tabernakulio (kadangi jis turi likti tuščias, taip išreiškiant, kad Didįjį penktadienį neaukojamos šv. Mišios) į garbinimo altorių, kuris liaudiškai vadinamas Kristaus kalėjimu, taip tarsi prisimenant Jėzaus kalinimą.

Kokia nuotaika išgyventi Paskutinės vakarienės liturgiją? Pirmiausia, tai dėkingumas Viešpačiui už Jo dovanas – Eucharistiją ir Kunigystę. Kaip išgyvenu šventąsias Mišias? Ar kaip savaime suprantamą katalikybės komponentą? Sunkią pareigą, kurią reikia atlikti? Asmeninio pamaldumo išraišką? O juk Mišios tai daug daugiau, nei galime suvokti ar įsivaizduoti. Per jas ir toliau vyksta atpirkimas, jomis tobuliausiai pašlovinamas Dievas, nužengia malonės mums ir tiems, už kuriuos meldžiamės. Šv. Mišios – tai Dangus žemėje. Ir tai ne poezija – tai realybė: „Išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Kristus mums paliko Eucharistiją, būsimos garbės drauge su Juo laidą; dalyvavimas šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su dangaus Bažnyčia, su švenčiausiąja Mergele Marija ir visais šventaisiais.“ (KBK 1419). Pamilkime Mišias, pažinkime Mišias – atraskime adoraciją, nes tai geriausias būdas žengti link Viešpaties. Jis pasiliko su mumis ir dėl mūsų. Laukiantis ir kviečiantis. Melskimės taip pat už kunigus, kurie niekada nebus tobuli, nebus pakankamai šventi bei pakankamai geri, kuriems nuolat reikės keistis bei taisytis. Tačiau Viešpats juos išsirinko, kad per juos ir toliau šventintų pasaulį: „Be Šventimų sakramento Viešpaties neturėtume. Kas jį ten pastatė tabernakulin? Kunigas. Kas priėmė jūsų sielą pirmąkart įžengiant į gyvenimą? Kunigas. Kas ją maitina, teikdamas jai jėgų iki galo nueiti savo keliu? Kunigas. Kas ją parengs susitikti su Dievu, paskutinį kartą nuplaudamas Jėzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada tik kunigas. O kai ta siela miršta [per nuodėmę], kas ją prikels, kas suteiks jai ramybę ir taiką? Vėl kunigas… Pagal Dievą, kunigas yra viskas! ... Tiktai danguje jis supras, kas yra iš tikrųjų.“ (Šv. Jonas Marija Vianėjus)

Jisai, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas visiems laikams skirtąją Auką, save paaukojo tau kaip mūsų išganymo atnašą ir liepė mums tai daryti jo atminimui. Už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas – girdo ir skaistina. (Mišių prefacija)

Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 182103811957912646

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item