Kun. Robertas Urbonavičius. Laiminga kaltė

Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą.  Šitoji naktis viso pasaulio t...

Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą. 
Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų, 
pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo, 
grąžina malonei ir šventųjų bendrijai. 
Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, 
Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.
(Exultet)

Didysis šeštadienis yra tylos ir rimties diena – tikrasis Šabas, kuomet Bažnyčia pasninku ir malda ruošiasi pasitikti savo Sužadėtinį – Mirties ir Pragaro Nugalėtoją. Bažnyčios tėvai skelbia, kad šią dieną Viešpats nužengia į pragarus, kad iš ten išsivestų pirmuosius tėvus ir Senojo Testamento laikų teisiuosius. Kristaus Šviesa išsklaido mirties ir liūdesio sutemas: „Mirties durys uždarytos, niekas niekada negali sugrįžti. Nėra šių geležinių durų rakto. Bet Kristus raktą turi. Jo kryžius atlapoja neatšaukiamus mirties vartus. Jie nebėra neatšaukiami. Šias duris atveriantis raktas yra jo kryžius, jo meilės radikalumas. Jėgos durims atverti turi meilė to, kuris, būdamas Dievas, tapo žmogumi, kad galėtų numirti. Ta meilė stipresnė už mirtį. Rytų Bažnyčios velykinėse ikonose vaizduojamas į numirusių pasaulį įžengiantis Jėzus. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa. „Naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pats“ (Ps 139, 12). Jėzų, įžengiantį į numirusių pasaulį, ženklina žaizdų žymės: jo sužeidimas, jo kančia tapo galia, yra mirtį nugalinti meilė. Jis sutinka Adomą ir visus mirties naktyje laukiančius žmones.“ (Benediktas XVI) 

Sekmadienio išvakarėse, jau sutemus, Bažnyčia susirenka Velyknakčio budėjimui. Apaštalų laikų Bažnyčia šį budėjimą vadino Angeliškąja Naktimi, Visų vigilijų Motina. Pirmaisiais amžiais tokie budėjimai buvo įprasti – juos rengdavo prieš kiekvienas didesnes šventes, tačiau Velyknakčio budėjimas buvo pats švenčiausias – jis tęsdavosi visą naktį ir baigdavosi sekmadienio ryte, Prisikėlimo Mišiomis. Nuo VIII a. šias apeigas imta nukelti į Didžiojo Šeštadienio popietę, o po Tridento liturginės reformos – į rytą. Velyknakčio budėjimas atstatytas po 1955 m. reformos.
Velyknakčio liturgiją sudaro šios dalys:

Žiburių liturgija.

Ugnies šventinimas: apeigos pradedamos naujos ugnies pašventinimu. Mums, gyvenantiems elektros amžiuje, tai tėra gražus simbolis. Tačiau ilgus amžius ugnies šviesa žmonėms buvo gyvybės ir šilumos šaltinis. Kaip Dievas išsklaidė tamsą, tardamas: „Tebūnie šviesa!“, - taip Kristus Pasaulio Šviesa išsklaido nuodėmių tamsą: „Dieve, atsiuntęs pas žmones savąjį Sūnų – pasaulio šviesą, pašventink † šią naują ugnį, o mus pačius per šias Velykas uždek tokiu galingu dangaus troškimu, kad pajėgtume tyromis širdimis pasiekti amžinosios šviesos šventes.“ (šventinimo malda)

Paschalo apeigos: Velykinė žvakė, arba Paschalas, simbolizuoja Kristų, Pasaulio Šviesą. Kaip Šviesos Stulpas vedė Izraelitus per dykumą, taip Kristus šviečia mums kelyje į Pažado Žemę. Ši žvakė žinoma nuo IV a. Ji pažymima kryžiaus įspaudu, penkiais spurgais, kurie žymi penkias Viešpaties Žaizdas. Iki 1955 m. reformos Paschalas nebuvo nešamas per Bažnyčią. Buvo uždegamas trišakis, kuris simbolizavo tris moteris, atėjusias prie Kristaus kapo. Giedant Exultet, diakonas nuo trišakio uždegdavo paschalą. Po reformos, paschalo ženklinimo apeigos atliekamos prie laužo, o paskui jis iškilmingai įnešamas į tamsią bažnyčią, tris kartus sustojant ir užgiedant: Lumen Christi (Kristus mums šviečia)


Exultet: ilgas Velykinis šlovinimas, sukurtas tarp V ir VII a, yra tikras teologinės minties perlas, atskleidžiantis velykinio slėpinio reikšmę. Viešpaties mirtis, pasirodo, buvo ne pralaimėjimas, o tikrų tikriausia pergalė, nes taip įvyko mūsų atpirkimas: „Tikrai verta ir teisinga visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą ir iš meilės pralietu krauju panaikino bausmę už senąją nuodėmę.“ Himno autorius nebijo ištarti, sakytume, tikrą ereziją – net Adomo nuodėmė buvo prasminga, nes per ją mes pažinome Viešpaties gerumą: „O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

Žodžio liturgija.

Velyknakčio liturgija mums pateikia daug Šventojo Rašto skaitinių. Iki 1955 m. reformos jų buvo net 12 (1955 m. reforma buvo palikusi tik 4), dabar pateikiami 7 iš Senojo Testamento ir vienas iš Naujojo. Ši praktika mus nukelia į Apaštalų laikų Bažnyčią, kuomet buvo skaitoma daug skaitinių, ir po kiekvieno buvo sakomos katechezės. Velyknakčio skaitinių ciklas iš esmės atitinka II–III a. katechumenams skirtus tekstus. Visi skaitiniai parinkti taip, kad kalbėtų apie Kristų ir krikšto malonę.

Prisikėlimo Mišios: Po 1969 m. liturginės reformos po Senojo Testamento skaitinių pradedamos Prisikėlimo Mišios, iškilmingai giedamas Gloria himnas, skamba varpai bei vargonai. Tuomet skaitoma epistolė (Rom 6, 3-11), kur apaštalas Paulius kviečia mus būti naujais žmonėmis su Kristumi: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“ Po epistolės, pirmąkart po 40 dienų pertraukos, užgiedamas džiaugsmingas Aleliuja. Liūdesys pasitraukia, laikas šlovinti Viešpatį. Evangelija mums pateikia vieną iš Prisikėlimo pasakojimų. Anksti ryte moterys atskuba prie kapo, tačiau randa jį tuščią. Angelai joms paskelbia Gerąją Naujieną: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“

Krikšto liturgija.

Nuo seniausių laikų Velyknakčio metu buvo šventinami katechumenai. Šv. Jonas Auksaburnis mini, kad jo laikais šią naktį buvo pakrikštyta 300 tikinčiųjų. Pirmiausia giedama Visų šventųjų litanija, taip prisimenant, kad esame susieti su Dangiškąja Bažnyčia, bei vyksta vandens šventinimo apeigos. Jos buvo ypač išvystytos senojoje liturgijoje: kunigas giedodavo ilgas maldas, kvėpdavo į vandenį (Šv. Dvasios veikimo ženklas), žegnodavo ir ranka skirstydavo vandenį bei pildavo katechumenų ir krizmos aliejus. Šiuolaikinės apeigos supaprastintos iki velykinės žvakės pamerkimo į vandenį. 

Krikšto pažadų atnaujinimas: 1955 m. reforma įvedė Krikšto pažadų atnaujinimą: tai tarsi savo krikšto išgyvenimas jau sąmoningai bei atsakingai.


Vidi aquam: pirmąkart tikintieji apšlakstomi naujai pašventintu vandeniu, giedant Vidi aquam: regėjau versmę: „Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono, aleliuja; ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė, buvo išgelbėti ir gieda: aleliuja, aleliuja!“ Ši giesmė primena Ezechielio pranašystę, kuri nurodo apie atvertą Viešpaties šoną, iš kurio teka malonių versmės visai Dievo  Tautai.

Aukos liturgija. 

Senojoje liturgijoje po vandens šventinimo prasideda šventosios Mišios, o naujojoje – tęsiama aukos liturgija.

Taigi Velyknaktis yra tikrasis Perėjimas – iš mirties į gyvenimą; iš tamsos į šviesą; iš nuodėmės į malonę. Pajuskime tą perėjimą ir savyje. Išgyvenkime Exultet skelbiamą džiaugsmą, kad net visos mūsų ydos ir klaidos yra paimtos Viešpaties. Nepasilikime jų sau, atiduokime viską  Jam, leiskimės Jo atperkami bei išgelbstimi.

Tedžiūgauja dangaus angelų minios! 
Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys,
 ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai! 
Tesilinksmina nušvitusi žemė ir, 
amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta, 
kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė. 
Tesidžiaugia Motina Bažnyčia, tokios šviesos žiburiais pasipuošusi, 
o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.
(Exultet)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 5309343539802476225

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item