Kun. Robertas Urbonavičius. Kai nebelieka linijos

Senojoje liturgijoje ( Vetus Ordo ) paskutinės dvi Gavėnios savaitės priklauso Kančios liturgini...


Senojoje liturgijoje (Vetus Ordo) paskutinės dvi Gavėnios savaitės priklauso Kančios liturginiam laikui, kuomet visas dėmesys skiriamas artėjančios Kristaus Kančios apmąstymui. Reformuotoje liturgijoje (Novus Ordo) tokio skirstymo atsisakyta, tačiau liturginėse maldose ir Dievo Žodžio skaitiniuose visas dėmesys irgi skiriamas Kristaus kančios pasiruošimui. Ypatinga šį sekmadienį yra tai, jog regime apdengtus bažnyčios kryžius, kurie bus uždengti iki Didžiojo penktadienio. Šis paprotys atėjo iš IX a. germanų Bažnyčios, kuomet Gavėnios pradžioje prie altoriaus būdavo patiesiamas violetinis audeklas, kurį nuimdavo Didįjį trečiadienį, kuomet buvo skaitoma, jog Šventyklos uždanga plyšo pusiau. Praktika apdengti kryžius bei paveikslus šį sekmadienį galutinai susiformavo vėlyvaisiais viduramžiais. Simboliškai ji buvo siejama su tądien skaitoma Evangelijos pagal Joną ištrauka, kuri baigiama žodžiais: „Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8, 59). Viešpaties Kančia yra slėpinys mūsų akims ir protams.

Šio sekmadienio liturgija pradedama maldavimu, kurį Bažnyčia įdeda į Kristaus lūpas: „Spręsk mano bylą, o Dieve, mano reikalą gink nuo žmonių nedorųjų; iš tų klastūnų, pikteivų mane išvaduoki. Juk tiktai tu esi mano stiprybė, o Dieve!“ (Mišių introitas). Kylanti religijos vadų neapykanta Kristui liudija artėjančią Kančią.

Skaitinys iš pranašo Izaijo mus moko, kad turime palikti sena ir priimti nauja: senus įpročius, nuostatas, mąstymą, senojo žmogaus mintis bei darbus: „Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote?“ Kristaus Kančia, Mirtimi bei Prisikėlimu esame pakviesti naujam malonės gyvenimui. Kančia visuomet apvalo, sustiprina ir suteikia naują malonės gyvenimą: „Žmogus eina ir verkia, į dirvą nešdamas sėklą. Bet grįžta ir eidamas džiaugias, derlingu nešinas pėdu“ (atliepiamoji psalmė). Taip pat ir apaštalas Paulius mus drąsina žvelgti į priekį – vytis Kristų, trokšti Jį vis labiau pažinti, kasdien vis labiau jam atsiduoti. Toks yra viso mūsų krikščioniško pašaukimo bei gyvenimo tikslas: „Broliai! Aš visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų. (...) Aš nesakau, kad jau esu šito pasiekęs ar tapęs tobulas, bet aš vejuosi, norėdamas pagauti, nes aš jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. (...) pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje.“

Evangelija pateikia garsųjį pasakojimą apie sugautą nusidėjėlę bei dar garsesnį posakį, kuris dažnai tampa save pateisinančiųjų credo: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ko Viešpats mus moko šiuo įvykiu? Manau, jis kalba apie mūsų nuostatas, norą nubrėžti liniją tarp gerųjų ir blogųjų, teisiųjų bei nusidėjėlių. Fariziejai, atvedę šią moterį, save laikė teisiaisiais, o ją – nusidėjėle. Jie nubrėžė liniją, už kurios jautėsi saugūs bei šventi. Tačiau Viešpats ištrina visas linijas. Posakiu „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ Jis parodo, kad visi daugiau ar mažiau yra nusidėjėliai. Kaip apaštalas Paulius bylojo: „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10). Visi esame vienoje gretoje. Tik Viešpats, kuris yra be nuodėmės, gali sviesti į mus akmenį. Tačiau jis to nedaro – vienintelis Jo atsakymas: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. Kuomet teisiame ar smerkiame kitą (katras to nemėgsta!) atminkime, kad užimame Dievo vietą ir tai yra, ko gera, didžiausia nuodėmė. Taip, turime pastebėti blogus asmens poelgius ir juos įvardyti, kad padėtume jam pasitaisyti, tačiau teisti nė vienas neturime teisės. Atminkime, kad Viešpats „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).

Viešpatie, mūsų Dieve, duok mums ryžto eiti meilės keliu, kaip Jėzus Kristus, kuris iš meilės panorėjo už pasaulį numirti. (Šv. Mišių kolekta)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 9083073375313509664

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item