Kun. Robertas Urbonavičius. Džiūgauk, Jeruzale!
Džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę; tegul svaigsta jūsų širdis paguoda ir lin...
https://www.propatria.lt/2016/03/kun-robertas-urbonavicius-dziugauk.html
Džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite
ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę; tegul svaigsta jūsų širdis paguoda
ir linksmybe. (Šv. Mišių introitas)
Ketvirtasis gavėnios
sekmadienis, kaip ir trečiasis advento, yra vadinami džiaugsmingaisiais
(lotyniškai Laetare ir Gaudete). Keičiasi ne tik liturginė
spalva, bet ir visi liturginiai tekstai mūsų mintis kreipia į džiaugsmo
priežastį: Viešpats mus atpirko ir mus myli! Jis atsižvelgia net į mažiausias ir
netobuliausias mūsų pastangas ir skuba atleisti bei apdovanoti.
Pirmasis skaitinys pasakoja apie pirmąsias išrinktosios
tautos Velykas Pažado Žemėje, į kurią įvedė naujasis vadas Jozuė: „Dieną po
Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus. Tą
dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš
derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė.“ Šis įvykis mums simboliškai
nusako mūsų džiaugsmo priežastį: dabar esame kelyje į Pažado Žemę, esame
dykumoje. Esame maitinami mana – angelų duona, Duona nužengusia iš Dangaus –
Viešpaties Kūnu. Mūsų Tikėjimo Vadas Jėzus, arba hebrajiškai Jozuė, įves mus į
Šventąją Žemę – Dangiškąją Jeruzalę, kur maitinsimės to krašto vaisiais – Dievo
malone, regėdami Jį veidas į veidą. Taip, Viešpats yra tas, kuris girdi ir
išvaduoja iš visų baisybių (atliepiamoji psalmė), todėl susitaikydami su Juo,
mes tampame naujais žmonėmis Kristuje Jėzuje, Dangiškosios Jeruzalės dalyviais
(antras skaitinys). Ir galiausiai Evangelijoje Viešpats mums pateikia
palyginimą, kurį labai gerai žinome, labai mėgstame ir dažnai klaidingai
suprantame. Šis palyginimas nėra apie Sūnų Palaidūną. Jis tikrai nėra teigiamas
herojus, kuriuo verta sekti. Šis jaunuolis iššvaistęs savo palikimo dalį (kurį
gavo dar tėvui esant gyvam, tuo pasakydamas, kad jis jam yra miręs), savo tėvo
namus prisimena tik atsidūręs dugne – ganydamas kiaules ir valgydamas jų jovalą
(tai žydui yra dviguba gėda). Tačiau noras sugrįžti paremtas ne suvokimu, jog
įskaudino tėvą ir nedorai su juo pasielgė, bet: „Kiek mano tėvo samdinių
apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!“ Alkis pargena sūnų į namus. Šis
palyginimas taip pat ne apie vyresnįjį sūnų, kuris taipogi nebuvo ištikimas
tėvui ir jo nemylėjo: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo
neperžengiau“ Jam tėvas, tai šeimininkas, kurio reikia klausyti ir atlikti
pareigas, čia nėra vietos meilei. Šis palyginimas apie Tėvą. Kuris laukia,
puola ant kaklo, bučiuoja, iškelia puotą; apie tėvą, kuris kantriai eina pas
kitą sūnų ir klauso jo priekaištų. Tėvą, kuris myli ir atleidžia pirmas. Toks
yra mūsų Dievas. O mes? Kiekviename iš mūsų yra abu sūnūs. Nemylintys,
veidmainiaujantys, nesigailintys, smerkiantys... Tačiau šis palyginimas ne apie
mus, o apie mus mylintį Dievą, kuris visada pasirengęs dovanoti atleidimą ir
išklausyti priekaištus.
Dieve, per savo Sūnų nuostabiai sutaikinęs su savimi
nuodėmingą žmoniją, padėk krikščionijai artėjančias Velykų šventes pasitikti
uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu. (Šv. Mišių kolekta)