Irena Tumavičiūtė. Kodėl serbų žudynės iliustruoja „Mūsiškius“?
Ši nuotrauka žinoma visiems, kas bent kiek giliau domisi nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimais jos okupuotose teritorijose. Nuot...
https://www.propatria.lt/2016/03/irena-tumaviciute-kodel-serbu-zudynes.html
Ši nuotrauka žinoma visiems, kas bent kiek giliau domisi nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimais jos okupuotose teritorijose. Nuotraukos komentarų galima aptikti interneto svetainėse įvairiomis kalbomis. Esmė visur ta pati – serbų sušaudymas 1941 m. Rūta Vanagaitė apversta šios nuotraukos kopija papuošė savo knygos „Mūsiškiai“ ketvirtąjį viršelį.
Buvusios Jugoslavijos teritorijoje nuotraukos istoriją žino kiekvienas gimnazistas. Vokietijoje į ją buvo atkreiptas dėmesys 1961 m., kai vokiečių žurnale „Neue Illustrierte“buvo paskelbtos kelios nuotraukos, vaizduojančios serbus prieš sušaudymą. Nuotrauka ir apskritai žudynės buvusioje Jugoslavijoje sukėlė daug diskusijų vokiečių žiniasklaidoje.
Vienoje nuotraukoje buvo matyti be ginklo arčiau pasmerktųjų esantis vermachto kareivis. Iš to buvo padaryta išvada, jog tai yra prie serbų žengiantis ir su jais pasiruošęs numirti vokietis.
Vermachto kareivis atsisakė šaudyti karo belaisvius
Eilinis Josefas Šulcas (Josef Schulz, 1909‒1941), atsisakęs šaudyti taikius gyventojus, žuvo didvyrio mirtimi.
Jugoslavijoje jis laikomas didvyriu antifašistu. Josefas buvo vyriausias iš keturių vaikų. Tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą antrajame mūšyje prie Ypro upės (1915 m.). Vaikinas mokėsi Vupertalio amatų mokykloje, vėliau dirbo Dortmunde puošdamas vitrinas. 1939 m. buvo pašauktas tarnauti armijoje. 1941 m. atsidūrė Jugoslavijoje. Kariuomenės draugai jį prisiminė kaip visada gebantį palaikyti gerą nuotaiką. Mėgo skambinti pianinu, turėjo meninių gebėjimų ‒ buvo nutapęs puikių olandų dailininkų paveikslų kopijų. Josefo rašyti laiškai namiškiams ir draugams neišliko ‒ sąjungininkams bombarduojant miestą, iki pamatų sudegė namas, kuriame prieš karą gyveno Josefas.
Josefas Šulcas tarnavo 714-oje Serbijoje dislokuotoje pėstininkų divizijoje. Interneto portaluose užfiksuoti keli jo žūties variantai. Dažniausiai aptinkama ši tragiškos istorijos versija.
1941 m. liepos 19 d., po Orachovaco kaimo valymo operacijos, Šulco būrys gavo įsakymą Smederevska Palankoje (į pietryčius nuo Belgrado) sušaudyti 16 serbų, įtariamų dalyvavus partizaniniame judėjime. Karo metu tai buvo įprasta istorija, bet ji baigėsi neįprastai. Serbai turėjo būti sušaudyti liepos 20-ąją. Josefas Šulcas atsisakė dalyvauti sušaudyme. Kai jam buvo priminta, jog už nepaklusnumą gresia karo lauko teismas [NKVD sukurptuose prisipažinimuose Vanagaitė tokio grasinimo neaptiko, nes raudoniesiems okupantams reikėjo palikti paliudijimų, jog žydus šaudė savanoriai – I.T.], jis padėjo ginklą ir nuėjo prie pasmerktųjų. Josefas buvo sušaudytas kartu su partizanais ir įkaitais. Išliko nuotrauka, kurią padarė vienas iš šaudžiusiųjų komandos. Po karo Josefo Šulco istorija tapo pasipriešinimo nacizmui Balkanuose simboliu. Šulcas minimas serbų istorijos vadovėliuose. Josefo giminėms buvo pranešta, kad jis žuvo dieną anksčiau kovoje su partizanais.
1947 m. sušaudytųjų palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti. Remiantis ekshumacijos liudininko Časlavo Vlajičiaus liudijimu, kapavietėje buvo aptiktos vokiškų kariškų batų vinutės ir diržo sagties likučiai.
Serbijoje Josefo Šulco atminimas įamžintas net dviejuose paminkluose ‒ vienas Lokvės kaime, kitas ‒ Smederevska Palankoje. Pirmasis skirtas tik Šulcui, o antrasis ‒ Josefui ir 16 partizanų. Jugoslavijos partizanų asociacija buvo prieš atskiro paminklo Šulcui statymą. Vis dėlto 1947 m. buvo nutarta įamžinti Josefo Šulco, etiniais sumetimais stojusio prieš savus, atminimą. Paminklas buvo pastatytas rašytojos Minos Kovaševič iniciatyva ir lėšomis. Rašytojai dėl to teko patirti nepelnytų puolimų. Ji netgi buvo suimta, paminklas demontuotas, bet paskui jis vis dėlto buvo atstatytas.
Nepaisant skirtingų Josefo Šulco žūties interpretacijų vokiečių spaudoje (dėl datos ir asmens tapatybės), 1981 ir 1997 m. Vokietijos ambasadoriai aplankė abu paminklus, padėjo gėlių, pagerbdami atminimą kareivio, kuris sugebėjo išlikti žmogumi.
Ieškodamas herojaus, vokiečių rašytojas Michaelis Martensas parašė 400 puslapių knygą. Jo nuomone, vokiečių istorinėje atmintyje Jugoslavija Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo reikšmingų veiksmų arena. Jie domisi įvykiais Prancūzijoje ir Italijoje, nes mėgsta ten atostogauti. Domisi Rusija, nes ten kariavo jų seneliai. Daugelis žino žudynes Oradur-siur-Glane, bet apie Jugoslavijoje vykusias žudynes yra girdėję nedaug, nors ten buvo nužudyta šimtai tūkstančių gyventojų. Serbams ir visiems buvusios Jugoslavijos gyventojams karas buvo didžioji kova prieš galingąją Vokietiją, kurią jie laimėjo. Todėl ir atminimas skirtingas.
Rusų mokslininkas Michailas Markitanovas pabrėžia Josefo Šulco pasirinkimo svarbą. Juk nenorėdamas žudyti, Josefas galėjo paprasčiausiai šauti pro šalį ir toliau gyventi ramia sąžine. Bet jis pasirinko mirtį. Pabrėždamas, kad Hitleris asmeniškai kuravo „serbų klausimo sprendimą“ ir buvo įsakęs serbų Stačiatikių bažnyčią palikti be vadovybės, Markitanovas teigia, jog Šulcas, eidamas mirti „kartu su mūsų tikėjimo broliais“, pasirinko kankinio dalią.
Rūta Vanagaitė apversta šios nuotraukos kopija „papuošė“ ne tik ketvirtąjį viršelį (patingėjo paprašyti knygos dailininko, kad vermachto kareivį „apvilktų“ lietuviška uniforma). Kad skaitytojai dar labiau pašiurptų ir pasibjaurėtų, skaitydami NKVD tardytojų išgautus „lietuvių žydšaudžių prisipažinimus“, ta pati nuotrauka pavadinimu Žydų vyrai laukia šūvio „puošia“ 94 knygos puslapyje cituojamus lenkų žurnalisto Sakovičiaus iš piemenukų nugirstus „liudijimus“, kaip Panerių kalaitė Pelytė kapstosi sušaudytųjų duobėje, „draskydama lavonų krūtines, pilvus, kojas.“
Po šia nuotrauka nenurodoma nei sušaudymo vieta, nei data, nei nuotraukos autorius. Bandydama apsidrausti, autorė nurodo savo šaltinį ‒ Lietuvos ypatingąjį archyvą, bet nenurodo nei fondo, nei kitų nuorodų.
Dar kelios „Mūsiškiuose“ panaudotos nuotraukos taip pat nieko bendro neturi su Lietuva arba tyrėjų jau seniai įvertintos kaip klastotės. Bet apie tai ‒ atskira kalba.
Rūtos Vanagaitės negebėjimas naudotis archyvais suteikė progą supažindinti su vienu iš tragiškųjų Antrojo pasaulinio karo įvykių Serbijoje. Vėliau nacionalsocialistiniai okupantai už vieną nužudytą vokietį šaudydavo šimtą serbų įkaitų. Bet šios istorijos nėra susijusios su aptariamąja nuotrauka.
Kodėl Rūta Vanagaitė šia nuotrauka „papuošė“ fragmentus iš NKVD-KGB kamerose išspaustų prisipažinimų ‒ neaišku. Kaip prie šių užrištomis akimis mirtį pasitinkančių serbų tinka Vanagaitės parinkta Tomo Venclovos citata: „Ši knyga padės mums objektyviau ir brandžiau pažvelgti į savo istoriją, įgyti daugiau tikrosios tautinės savimonės ir savigarbos“.
7 komentarai
Ačiū gerb. I. Tumavičiūtei už atskleistas melagystes ir falšą. Ne veltui Kristus sakė "Jūs pažinsite tiesą", kaip pacituota prie minimos galiniame viršelyje nuotraukos. Nereikia bijoti nei melagių, nei parsidavėlių: jie nepažįsta Dievo. (Jt)
Žydus šaudė. Lyg ir aišku - blogi, kurie šaudė..?
Kokia prasmė dabar kelti klausimą su intencija, kad mes(?) (Lietuvoje - lietuviai, o kitur...) turime besąlygiškai niekada to daugiau nebedaryti?
Kodėl lietuviai darė tai..? Kam vokiečiams(?) tas buvo reikalinga? Kodėl būtent su žydais pasielgta šitaip? Šioje priežasčių pasekmių grandinėje lietuviai buvo labiau įrankis, nei savarankiškas veiksnys. Jei tas nebūtų buvę fašistų plano dalimi, lietuviai net pasvajoti garsiai šitaip nebūtų drįsę. Iš to akivaizdu tik tai, kad lietuvių ir vokiečių santykis su žydais buvo panašus.
Imkime kiek plačiau. Nuo ko gi fašistai pradėjo, ir kodėl pasaulis leido jiems tiek išbujoti? Vėlgi, Hitleris su savo nacionalsocialistų gauja būtų taip ir likęs vietinės reikšmės veikėjais, jei ne pasaulinių elitų planai pasinaudoti išsišokėliais. Tada atrodė, kad vieno nacionalizmo (žydų - apsiskelbusių dievo išrinktąja tauta) sunaikinimui labai tiktų kito nacionalizmo/fašizmo palaikimas ir rėmimas. Atkreipus dėmesį į šį - bendresnį - faktą, darosi aišku, kad žydų tendencingu globaliu dirbtinai vieningu veikimu buvo nepatenkintas vos ne visas pasauliniu mastu besireiškiantis elitas, be kurio vieningos/vienodos valios dvidešimto amžiaus nacionalfašizmas nebūtų turėjęs jokių šansų.
Viskas kaip ant delno žvelgiant visuminiu aspektu, nebėra reikalo įrodinėti.
Žydiškojo nacionalizmo šaknys gludi jų pačių susikurtame poveikio žmonijos raidai projekte - Toroje, kurio pirmapradė esminė idėja graži: Žydai atsiriboja nuo iškrypusio pasaulio, kad savo pavyzdingu gyvenimu, taptų pavyzdžiu visoms tautoms. Deja, deja... Istorijos eigoje natūraliai besikeičiant šio projekto sergėtojams ir vykdytojams, neatsilaikius prieš pagundą pasikeitė ir jo tikslas. Deramo pavyzdžio idėją palengva nustelbė atsiradusios galimybės naudotis kitomis tautomis idėja. Vietoj pozityvaus poveikio pasaulio tautoms nejučia radosi praktika priešinga - pateisinanti apsišaukėlių dievo išrinktaisiais parazitavimą. Taip gimė lygesnių tarp lygių filosofija - dievo išrinktosios tautos dvasia, kuria susirgusiems jokio pasirinkimo nebelieka, kaip tik savo tautos parazitinį gyvenimo būdą dangstyti dievo valia.
Tikra yra tai, kas dėsningai reiškiasi, kuo galima tiesiogiai stebint įsitikinti. Skrajoja ir priešingas tikrumo apibrėžimui aforizmas, neva, daug kartų kartojamas melas tampa tiesa. Tokiu liapsusu kuriama iliuzija, taip primetama neatitinkanti tikrovės nuostata. Žydų auklėjimo religinėje ideologijoje tas natūralios taisyklės antipodas užima kertinę vietą. Žydams su motinos pienu pradedama skiepyti išskirtinumo nuostata-iliuzija, kuri (pagal pirmapradę idėją) turėtų žydams įskiepyti pareigą vykdyti pasaulio tobulinimo misiją. Praktiškai, ta nuostata PSICHOLOGIŠKAI žydą atpalaiduoja nuo sąžinės balso reikalavimo "mylėti artimą, kaip save patį", kai tas artimas(?) nėra kitas žydas...
Gerai, lietuviai šitaip nebepasielgs niekada... O kas žydams garantuos, kad dar kitoje tautoje negims dar vienas nacionalizmas, kurio pagalba pasaulio poncijai vėl... nusivalys purvinus batus?
Dabar dėl tandemo Zurofas-Vanagaitė. Kodėl Zurofas nerašė knygos pats, o pasiaukojančiai(?) lydėjo Vanagaitę, jei jokios priežasties lėmusios dvidešimto amžiaus tragediją nėra ir iš žydų pusės įžvelgiamos bendru - geografiniu ir istoriniu - aspektu? Juk jis kaip žydas geriau gali žinoti, kas, kur, kada,.. ir kodėl atsitiko su žydais. O gal svarbiau, kad kiti, neva, objektyviai(?) patys prisiimtų visą kaltę, kad pateiktas neprofesionalus ir skylėtas vaizdas atrodytų panašesniu į tiesą? Juk jei Vanagaitė kažko nepaminės, tai ko gi iš jos norėti, juk ji tik Vanagaitė. Bet jei žydas nepaminėtų kažko, kas yra iš žydų pačių plaukianti ir lemianti visuomeninį procesą realybė, tas jau rimtų profesionalų galėtų būti įvertinta, kaip sąmoningas istorijos klastojimas.
Nėra ko per daug apie tuos žydus rašyti, nes to jie tik ir trokšta. Ir į Vanagaitės knygelę niekas nė menkiausio dėmesio nebūtų atkreipęs, jei ne spauda. Be to, pasirodo, Vanagaitė dar be jokių skrupulų iliustravo knygą ne tuos įvykius atspindinčiomis nuotraukomis. O pažvelgę iš esmės pamatytume, kad parašyta tik pusė tiesos, o kita pusė stropiai uždengta.
Jūs neteisingai rašot: žydai tikrai yra Dievo išrinktoji tauta, bet jie (iki Kristaus mažiau, po Kristaus visai) nesuvokė savo išrinktumo, iškreipė jį, toliau tingiu apie juos rašyti. Prieinamiausia medžiaga yra nagrinėjančio šią temą Valdo Anelausko. Nepatingėkit perskaityti, pakankamai informatyviai parašyta, pamatysite savo netikslumus ir kitką.
http://sauksmas.lt/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos-melo-5-dalis.html
Šiaip anksčiau Didįjį penktadienį Bažnyčia už juos melsdavosi, dabar paliovė, bet melstis vis vien reikia. Jt
Nepaliovė, tik Novus Ordo mišiose ta malda labai jau "nukenksminta". :)
Unknown: "Prieinamiausia medžiaga yra nagrinėjančio šią temą Valdo Anelausko. Nepatingėkit perskaityti, pakankamai informatyviai parašyta, pamatysite savo netikslumus ir kitką."
Apie kokius mano netikslumus kalbate?
Štai ką pateikia Valdas Anelauskas (citatos iš Jūsų pateiktos nuorodos):
"V.A.: Dar tarybiniais laikais, minėtas raudonasis partizanas, o paskui ilgametis kompartijos laikraščio „Tiesa“ redaktorius Genrikas Zimanas, 1985 metais, likus maždaug mėnesiui iki mirties, viešai, per televiziją pasakė, kad daug žydų per karą bendradarbiavo su vokiečiais ir kad jie yra labiausiai kalti dėl savo tautiečių likimo. Kaip ir visuose per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotose kraštuose, taip ir Lietuvoje žydų getuose veikė Judenratai (žydų tarybos). Jiems pavaldi buvo geto žydų policija. Štai į ją ir reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Yra daugybė faktų, iškalbingai bylojančių apie žydų tarybų narių ir policininkų kolaboravimą su naciais. Gausu pavyzdžių apie getuose policininkais ir koncentracijos stovyklose „kapais“ (prižiūrėtojais) dirbusių žydų žiaurumus, jų vykdytas mirties bausmes."
"Galiu net paminėti gerai visiems žinomus hipersionisto rabino Abraomo Šmulevičiaus pasisakymus, ar kabalisto Michaelio Laitmano teiginius Izraelio televizijoje „Atviras kanalas“ praėjusių metų spalio mėnesį. Laitmanas tada pasakė: „Man neegzistuoja Putinas, Obama ir visi kiti lyderiai, taip vadinami, tai tiesiog priklauso nuo jėgos sistemos pasaulyje, bet šią jėgų sistemą nustatome mes, Izraelio tauta, o ne Obama ar Putinas. Jie man vykdytojai to, ką mes užsakysime, tiktai, ir ne daugiau. Pasaulis vykdo, tai ką mes užsakome. Valios laisvę turime tik mes“.
"O štai ką pasakė hipersionistas Abraomas Šmulevičius: „Šiuo metu vyksta kova dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Prieš du tūkstančius metų laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams iš dalies pavyko atsirevanšuoti propaguojant bolševizmo, o po to ir liberalizmo bei demokratijos idėjas. Tačiau dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas“.
"A.L.: Čia turbūt reikėtų pabrėžti ir faktą kad holokausto organizatoriai vokiečiai nelietė tų žydų, kurie neišpažino Talmudo. Holokaustas naikino tik Talmudo pasekėjus...".
Argi vien tik Valdo Anelausko pateikiamų faktų neužtenka, kad susigaudytum, jog ne žydai kolaboravo su naciais, bet naciai vykdė žydų (apie eilinius žydus kalba net neina, kurie tik, neva, kolaboravo) keliamus jiems uždavinius? Žydai ten, žydai šen - vadovauja, o tų pačių žydų išvados, neva, tik keletas žydų ir tik iš baimės kolaboravo. Panašu, kad tie, neva, kolaboruojantys žydai atliko patį atsakingiausią savo tautos valymo darbą, ko niekam kitam nebuvo niekaip įmanoma patikėti. Jie darė selekciją, kuriems žydams gyventi, kuriems, neva, tautiečiams – mirti. Priežasčių ir išimčių visokių būta, o esmė tokia – tik vienoje iš jų.
Jei tas dar neįtikino, paklauskite savęs, kodėl fašistai net nebandė užimti Šveicarijos, kur ramiausiai bankuose gulėjo visas žydų auksas. Faktas - ten nebuvo nei karto net iššauta...
Kai autores darbe siuo atveju knygoje aptaranciame toki svarbu ivyki "isivelia" nuotrauka ne is tos valstybes net ne is to kontinento regiono , ko gero ir ne is tu metu ir akyvaizdu net ne su tais kariuomenes daliniais o pati "studija" pateikiama visuomenei kaip naujausias poziuris i istorijos ivykius , nori nenori uzsiduodi klausimu, ko siekia cia autore ir uz jos stoveje remejai? Juk atvirai - tai siurksti tikru ivykiu falsifikacija. Tai melas . As kviesciau pasisakyti teises atstovus siuo klausimu.
Ar tokie "irodymai" priimami kaip kazkieno kaltes ar teisumo irodymas??
As pats tuo labai abejoju.
Dekui straipsnio autorei.
Ačiū autorei už rimtą rašinį.
Rašyti komentarą