Gregor Puppinck. Medikų teisė į atsisakymą dėl įsitikinimų

Dr. Gregoras Puppinckas yra generalinis Europos teisės ir teisingumo centro direktorius.

Ar gali medikas, akušerė, seselė ar farmacininkas būti verčiami prisidėti prie aborto, eutanazijos ar savižudybės su gydytojo pagalba?

Ar jiems galima taikyti nuobaudas dėl atsisakymo dalyvauti tokiose procedūrose?

Ar juos galima atleisti iš darbo ar uždrausti teikti medicinos paslaugas dėl atsisakymo dalyvauti procese, kurio tikslas – nutraukti žmogaus gyvybę?

Ar gali religinės bendruomenės įsteigtos ir išlaikomos ligoninės personalas būti verčiamas atlikinėti abortus, eutanaziją ir savižudybes su gydytojo pagalba?

Atsakymas – žinoma, kad ne. Jie negali būti verčiami ar baudžiami.

Nacionaliniuose ir tarptautiniuose įstatymuose matomas daugmaž vienbalsis sutarimas dėl pamatinės teisės priešintis dalyvavimui veiksmuose, kurių tikslas – savanoriškai užbaigti žmogaus gyvenimą, pripažinimo ir gynimo. Ši teisė neatsiejama nuo sąžinės laisvės. Gaila, bet kai kurie asmenys ir valstybės atsisako pripažinti šią laisvę, aiškindami, jog, jeigu abortas ar eutanazija yra „legalūs“, niekas neturėtų prieštarauti – asmeniniai įsitikinimai neturėtų nurungti įstatymo. Taigi, ir medikai, ir institucijos turėtų nesiginčydami įgyvendinti įstatymo numatytas procedūras iškart joms įsigaliojus. Pagal šia viziją, lemiamas teisingumo kriterijus yra ne sąžinė, bet daugumos balsais priimtas įstatymas. Šioje vietoje iškyla keblumų: sąžinė ar įstatymas geriau atpažįsta teisingumą? Įprastai, teise siekiama teisingumo ir žmonių sąžinės nušvietimo, kad tiek asmens įsitikinimai, tiek įstatymai vestų link teisingumo: jie ne tik neturėtų prieštarauti vienas kitam, bet ir veikti išvien. Tada žmonės sąmoningai taikytų teisę individualaus ir bendrojo gėrio siekiui.

Problema iškyla, kai žmonės yra aiškiai ir rimtai įsitikinę, jog valdžios įteisintas veiksmas ar reiškinys nėra nei geras, nei teisingas, o blogas ir neteisingas. Blogas ir neteisingas tokiame lygyje, jog jie negali tame akte dalyvauti nepakenkdami savivertei ir orumui. Ši problema rimta, nes kvestionuoja patį teisingumą ir tvarkos, o galiausiai ir teisės, moralumą. Sąžiningoje demokratijoje į tokių klausimų kėlimą turėtų būti žiūrima pagarbiai.

Teisė į prieštaravimą dėl įsitikinimų ilgą laiką buvo laikoma prieštaraujanti dalyvavimui kariniuose veiksmuose, galinčiuose baigtis savanorišku kitų žmonių žudymu. Ši teisė šiandien plačiai pripažįstama ir vertinama tiek tarptautinėje teisėje, tiek daugumos demokratijų teisinėse sistemose. Dar visai neseniai, medikai ir institucijos galėdavo paprašyti leidimo nedalyvauti aborto, savižudybės su pagalba ir eutanazijos procedūrose ir jį gaudavo. Už karo, abortų, bei eutanazijos slepiasi kiti dalykai. Teisės atsisakyti dėl sąžinės poreikis auga dėl to, kad įstatymai reguliuoja arba baudžia už veiksmų, kurie ilgą laiką buvo neteisėti ir laikomi amoraliais, neykdymą. Tarp jų galima paminėti prostituciją, narkotikus, o taip pat homoseksualias civilines partnerystes arba dirbtinį apvaisinimą, dalyvaujant tik vienam asmeniui, ir t.t..

Kai klausiame, ar žmogus gali atsisakyti dalyvauti šiuose veiksmuose, taip pat turėtume apsukti klausimą – ar visuomenė gali priversti dalyvauti tokiuose veiksmuose. Kad atsakytume į jį, turime suvokti, jog vadinama „liberali visuomenė“ funkcionuoja „dvigubo lygio moralės“ sąlygose. „Socialinis“ reikalauja tolerancijos, o „privačiame“ dar yra vietos moraliniam vertinimui. Liberaliose visuomenėse vienu metu siekiama ir tolerancijos, ir pagarbos asmeninei laisvei bei autonomiškumui. Siekiant tolerancijos, šiose visuomenėse legalizuojamos anksčiau minėtos ginčytinos praktikos: visuomenė neturėtų vertinti asmens elgesio, patys asmenys turėtų nuspręsti, ar nori pasidaryti abortą ar eutanaziją. Tokioje liberalioje visuomenėje, galvodami, jog tai neturės teisinės galios apriboti kažkieno kito laisvę, dauguma žmonių nesipriešins šių dalykų įteisinimui. Taigi, jie pritars ar bent toleruos abortus ir eutanaziją. O štai ir vienas pagrindinių šių praktikų legalizavimo debatuose naudojamų argumentų: „Kodėl reikėtų drausti kažkam užbaigti gyvenimą ar nėštumą? Kas toks esi, kad teistum ar paneigtum kito laisvę? Turėtum būti tolerantiškas, nes tai nieko nepakeis tavo gyvenime ir neprivers daryti to paties.“ Dauguma atveju galima sutikti. Tai tiesiogiai nepakeičia asmeninio gyvenimo, tačiau kartais tai kažkam žmogaus gyvenime turi įtakos – jei tas žmogus priverstas įgyvendinti ginčytinas praktikas.  Jei esi daktaras, seselė ar ligoninės direktorius, tai kažką pakeičia tavo gyvenime. Tai taip pat pakeičia kažką tavo gyvenime, jei tavo vaikų lankomoje mokykloje pradedama mokyti, jog tie dalykai yra geri.

Tas pats daktaras, seselė ar direktorius galbūt ir nesipriešins abortų ar eutanazijos įteisinimui, nes nori būti tolerantiški, bet tuo pačiu metu jie gali asmeniškai kategoriškai atsisakyti dalyvauti teikiant tokias paslaugas. Taigi, jie tikisi, kad visuomenė bus tolerantiška ir jų atžvilgiu, nes yra prašomi tokiais būti norėjusių šių praktikų įteisinimo atžvilgiu. Būtų neteisinga tuo pačiu vardan tolerancijos įteisinti ginčytinus dalykus ir, po įteisinimo, būti netolerantiškiems tų, kurie yra prieš juos asmeniškai nusistatę, atžvilgiu.

Jei visuomenė nori būti teisinga ir tolerantiška, ji turi pripažinti, kad žmonės savo asmeninius veiksmus vertina pagal sąžinę. Šiuo atžvilgiu, visuomenė turėtų ne vien susilaikyti nuo spaudimo darymo ir sankcijų taikymo tiems, kurie atsisako dalyvauti žmogaus gyvenimą nutraukiančiose procedūrose, bet ir juos ginti nuo diskriminacijos. Daug medicinos darbuotojų neteisingai diskriminuojami savo studijose ar darbe, nes siekia išlikti ištikimi duotai Hipokrato priesaikai.

Apmaudu, bet atsisakymo dėl įsitikinimų klausimas dažnai pristatomas kaip sudėtingas. Sudėtingas, jei  žvelgiame į jį iš subjektyvaus individo sąžinės taško: kodėl sąžinės pagarbos klausimui būdinga tai, jog asmens įsitikinimai kai kuriomis aplinkybėmis tampa svarbesni už teisinę tvarką? Šiam klausimui yra atsakymų, jie slypi giliai moralėje ir filosofijoje. Tačiau žiūrint į reikalą iš objektyvaus veiksmų  pavojingumo taško,  pasidaro gerokai aiškiau: valingas apsisprendimas nutraukti žmogaus gyvybę yra savaime blogas, net jei ir kartais visuomenė jį laiko teisėtu ir toleruotinu. Taigi, nė vienas neturėtų būti verčiamas tai daryti, nei baudžiamas ar diskriminuojamas dėl atsisakymo pabaigti kito žmogaus gyvenimą.

www.laisvavisuomene.lt