Gintautas Vaitoška. Mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudikui ranką

Gerai žinoma, kad psichinės traumos išgydymui svarbus jos aplinkybių bei sukelto skausmo iškal...



Gerai žinoma, kad psichinės traumos išgydymui svarbus jos aplinkybių bei sukelto skausmo iškalbėjimas ir išgedėjimas. Tada sugrįžta ramybė. Tačiau terorą patyrusiai mūsų tautai gedėti buvo uždrausta. Vadinasi, vargu ar galime tikėtis dvasinės sveikatos.

Jos ir neturime – savižudybių, taip pat ir žmogžudysčių skaičiumi Lietuva yra viena iš pirmųjų Europoje. Kalbėdami apie savižudybes turėkime omenyje, kad šios tragedijos yra kraštutinės desperacijos išraiškos, o jų didžiuliai skaičiai rodo, kad nusivylimo, susvetimėjimo ir skaudaus susipykimo mūsų krašte yra labai daug.

Kad savižudybių gausa yra susijusi su 1940–1956 metais išgyventu teroru kalba statistika. 1939 m. Lietuva buvo tarp mažiausiai savižudybių turinčių šalių Europoje – devynios šimtui tūkstančių gyventojų. Kreivė ėmė kilti septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, trumpam nusileido Atgimimo metais, tačiau po to vėl kilo aukštyn į aukštesnius nei 30 ir net 40 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų skaičius. Tuo tarpu šalyse, kuriose prieškariu savižudybių skaičius buvo maždaug triskart didesnis nei Lietuvoje, po karo mažėjo: Vengrijoje jis dabar svyruoja apie 20, Austrijoje, Šveicarijoje ir Suomijoje – apie 17 šimtui tūkst. gyventojų.

Kad šiuos skaičius veikia bendra tautos nuotaika, rodo ir tai, jog sovietmečio pabaigoje 35 šimtui tūkstančių gyventojų pasiekęs skaičius žymiai (iki 25) krito Atgimimo metais. Tačiau pakilumui praėjus, 1992-aisiais, jis vėl buvo daugiau nei 30, o vėliau – ir dar didesnis.

Kaip pamename, nusivylimas sava valdžia – tiek kairiąja, tiek dešiniąja – buvo didelis. Nelabai kas pasikeitė ir dabar: Lietuva išsivažinėja, savižudybių išlieka labai daug. Kyla „paprastas“ klausimas: kodėl laisvos Lietuvos valdžia nesuteikė vilties? Juk būtent nuotaikoje ir viltyje glūdi problemos šaknys. Prieškario Lietuvoje materialinė gyvenimo padėtis buvo daug blogesnė, tačiau vilties, bendrystės jausmo ir patriotizmo buvo nepalyginamai daugiau.

Suprantama, toks klausimas yra „paprastas“. Kas yra toji Lietuvos valdžia? Tai simpatiški žmonės, ypatingai tai matome su jais kalbėdamiesi kur nors susitikę arba ką nors iš jų pažinodami. Tačiau jei kas tų mūsų pažįstamų nepažįsta, neretai juos sau ar viešai vadina korumpuotais savanaudžiais, o mes patys tokiais laikome tų pažįstamų pažįstamus arba bent mums nesimpatiškas partijas. Tad jei turime bent kiek savikritikos, galime suprasti, kad mes patys, išrinkti į Seimą, daug geresni nebūtume. Tada galime priimti ir žinomą teiginį, kad valdžia yra tokia, kokie esame mes. Tad kokia mūsų valdžia ir kokie mes? Kodėl taip save valdome ir kaip mes tokie susiformavome?

Pasak K. Girniaus, okupacijos metu buvo galima priešintis, prisitaikyti ir kolaboruoti. Tiek politinėje, tiek ekonominėje valdžioje buvo ir tebėra žmonių, kurie anais laikais su režimu bendradarbiavo, dabar jie galingi ir turtingi (nors pasitaiko ir tokių „kvailų“ buvusių partijos narių, iš principo nepersikėlusių į nuosavus rūmus). „Buvusiems“ ar jų vaikams lengva prikišti, kad gerą tautos turto dalį jie susisėmė į savo kišenes. Tačiau, kita vertus, „kraštutinai“ kolaboravusių, pavyzdžiui, aukštų saugumiečių ar kitaip žiauriai besielgusių – praturtėjusiųjų tarpe – nėra ar yra mažai. Kaip nebuvo daug ir drąsiai ėjusių ginkluoto ar vėliau politinio pasipriešinimo keliu. Greičiausiai daugelis mūsų – taigi ir mus „valdančiųjų“ – gyveno daugiau ar mažiau prisitaikę.

Pritaikymo spektras buvo įvairus. Kai ką kompartija vertė periodiškai ją pašlovinti, kaip kad girdime šių dienų diskusijoje apie rašytojus. Daug kas įstojo į partiją tam, kad kiltų karjeros laiptais, nestojusieji leido vaikus į pionierius bei komjaunuolius nenorėdami nemalonumų ir jiems, ir sau patiems. Žymus prisitaikymo elgesys buvo „kombinavimas“, „nešimas“ ko nors iš darbovietės tuo pat metu susirinkimuose kantriai palinkčiojant lozungams apie proletariato pergalę ir netgi pašaukiant „Valio!“ Spalio ir kt. paraduose praeinant pro valdžios tribūną.

Nešaukti „valio“ buvo gana pavojinga. Dar pavojingiau – platinti pogrindinę, katalikišką, literatūrą ar priklausyti Lietuvos Helsinkio grupei. Tačiau, kaip rašo N. Putinaitė, buvo nemažai ir tyliai besipriešinusių: atsisakiusių aukštos karjeros, kurią būtų užtikrinęs deklaruotas ideologinis lojalumas režimui, arba nusprendusių nepasiduoti sovietinei vertybių degradacijai, dėl kurios buvo masiškai „kombinuojama“ ir dėl kurios gyventi turėjai labai kukliai.

Pastaroji laikysena reikalauja didesnio dėmesio. „Nešimas“ iš fabriko visuomenėje nebuvo laikomas vogimu ir tam tikra prasme toks ir nebuvo, kadangi režimas pirmas apiplėšė žmones. Ką nors gauti per „pažįstamus“ – prekių iš „bazės“, paskyrą mašinai ar butui per „vykdomąjį komitetą“ – buvo gana įprasta, o nepasinaudoti proga – kvaila. Juk visa sovietinė valstybė, pradedant nomenklatūra, funkcionavo neoficialaus ko nors „gavimo“ principu. Vis dėlto įsijungti į šį srautą reiškė vienaip ar kitaip meluoti arba susirišti korupciniais ryšiais su tais, kurie kažką „duoda“. Neretai, netgi nebūnant partiniu, – lankstytis partijos funkcionieriams. Buvo žmonių, apsisprendusių to nedaryti. Jei mums dabar sunku juos pavadinti dorais, greičiausiai dėl to, kad nepaisant „labai suprantamo“ istorinio konteksto, patys sau jaučiame tylų dorovinį priekaištą.

Tik labai drąsus gali pasakyti, kaip kartą pasakė vienas istorijos profesorius, kad buvo bailys. Tik nedaug kas sąžinės nemainė į patogumą. Kai kuriose profesijos, pavyzdžiui, mokytojo, buvo išvis negalima dirbti nemeluojant. Paprastai kalbant, buvo sunku.

Šis sunkumas, žiūrint į „brandžiojo socializmo“ laikus, neretai neatrodo toks tragiškas. Tačiau negalima užmiršti, kad į „brandųjį“ buvome įstumti po kruvinojo: partizanų išžudymo ir dvidešimt metų trukusios visuotinės mirties grėsmės, dažniausiai – ištrėmimo. Tai yra lengva pamiršti bent dėl dviejų priežasčių.

Pirma, bet kokią teroro patirtį norisi išstumti iš atminties. Antra, gal ne vienas iš mūsų, taip pat mūsų tėvai ar seneliai, „prisitaikėme” taip, kaip nebūtų labai smagu prisiminti. Pirmosios traumos – turto atėmimo, žūčių ir pažeminimų lageriuose, išdraskyto gyvenimo – mums nebuvo leista gedėti. Tačiau, negana to, buvo liepta dar ir vienaip ar kitaip pagarbinti skriaudėją. Pirma mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudiko ranką. Vertinant psichologiškai, antroji trauma yra ne mažiau dezorganizuojanti ar demoralizuojanti asmenybę, nors gal ir mažiau „jaučiama“.

Tačiau ji veikia. 1993–1994 metų žiemą amerikietė tyrėja Katherine G. Baker Maskvoje apklausė 50 žmonių, kurių seneliai arba senelės žuvo per Stalino surengtą kompartijos gretų „valymą“ ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje. Buvo išskirtos dvi šeimų, kuriose užaugo šie žmonės, grupės. Vienose tėvo/senelio ar motinos/senelės žūtis buvo slepiama ir apie ją nekalbama, o kitose, nors ir laikantis atsargumo, skausminga istorija buvo prisimenama.

Tyrimo rezultatai atskleidė skirtingą atminties ištrynimo ar išlaikymo poveikį šiose šeimose augusių vaikų ir vaikaičių gyvenimams: atmintį neigusių šeimų nariai buvo geriau prisitaikę socialiai (turtingesni, aukščiau pažengę karjeroje), tačiau atmintį išlaikiusieji buvo kūniškai ir psichologiškai sveikesni bei buvo sukūrę stabilesnes šeimas. Baker nuomone, tyrimas patvirtina dvi žymios Šeimos sistemų mokyklos (M. Boweno) tezes: psichologinė įtampa yra perduodama, taip pat ir neverbaliai, iš kartos į kartą; ryšio su savo šeimos praeitimi nutraukimas šią įtampą padidina. Tad kalbėti apie praeitį svarbu ir psichologiniu požiūriu.

Todėl dabar kilusi diskusija apie mūsų praeitį, regis, yra labai prasminga, jei vertinsime klaidingus veiksmus, nenuteisdami žmonių, ir jei turėsime drąsos neleisti, kad vertinimų objektyvumą veiktų mūsų pačių istorijos. Atrodo, yra lengviau kalbėti apie pirmąjį terorą – akivaizdų, vykdytą okupanto, sunkiai išvengiamą. Tačiau antroji trauma – „nuolankumo“ ir prisitaikymo – nemažiau skaudesnė. Ja nelabai galime didžiuotis, tačiau ji ne tik toliau traumavo psichiškai, tačiau ir demoralizavo. Galima galvoti, kad būtent su ja susijęs nesmagus jausmas mums trukdo gyventi pagal sąžinę. Neįvardinti dalykai – visų pirma sau – neleidžia mylėti teisingumo. Ar ne dėl jo stokos mes visaip kenčiame ir išsivažinėjame?

Susiję straipsniai

Politika 4035365385953759084

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-08 11:24

    Teisingas logiškas straipsnis, didžiulė laimė būti laisvam, tik labai keista ir sunkiai paaiškinamas dalykas, kodėl daugelis nenori laisvės nori ,,tvirtos '' rankos, ar kieto kerzo, protui tai suvokt sunku.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad tos laisvės nelabai buvo kada pajusti - keli metai po Sąjūdžio - ir viskas. Dabar situacija iš esmės artima vėlyvam sovietmečiui: ideologinė diktatūra, "kieta valdžios ranka" saviems ir vergiškas keliaklupsčiavimas "centrui" - tik dabar jis ne Maskvoj, o Briusely.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-08 17:19

    Tik labai drąsus gali pasakyti, kad buvo bailys.

    Puiku, Vaitoška. Apie praeitį reikia kalbėti drąsiai. O ne meluojant sau, kaip tie menkystos, kurių būrelis čia, po visai neblogu organizatorių sukurtu portalu, susirenka.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-03-08 21:15

    Ką jau mes čia po laikui išsiaiškinsime, kaip turėtume būti(!) buvę kažkada praeityje pasielgę. Kaip dabar dera elgtis, geriau jau pagalvokime, kad vėl po laikui netektų galvoti ir aiškintis, kaip dabar(!) turėjome pasielgti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Portale tiesos.lt po šituo straipsniu radau komentarą, pasirašytą "Varlėnas". Mano galva, jis bent jau didžiąja dalimi teisus - leisiu sau pacituoti: "Ne koks nors “nesmagus jausmas”, graužiantis mus iš vidaus varo žmones iš Lietuvos. Čia jūs pavarėt pro šalį.
    Lietuvoje nė kiek nepasikeitė sovietinis žmogaus vertės suvokimas. Mentalitetas iš tikro išliko sovietinis. Daugybė Nepriklausomybę ir suvokė kaip išsiveržimą iš to nieko gero nežadančio mentaliteto paradigmos. (Daug čia iliuzijų galima būtų suminėti: ir laisvas verslas, ir žodžio laisvė, ir pagarba žmogui, ir dar tūkstantį - iliuzijų, kurios žlugo). Čia ir reikia ieškoti emigracijos ir savižudybių masto priežasčių. Didžiausia trauma tautai, kad nebemato būdų, kaip priešintis įsisiautėjusiam sovietizmui, suvyniotam į patriotinius lozungus. paprasčiausiai koktu čia ir slogu gyventi."
    Faktas kaip blynas: problema yra DABARTINĖ situacija, o ne mistinės "praeities kaltės" - gal priminti, kaip rezistentai ir politiniai kaliniai jaučiasi? Valdžiagyviai su džiaugsmingu entuziazmu, transparantais ir šūkiais "valio" bričkute darda "back to the USSR" (tiesa, šįkart - the EUSSR - bet skirtumas ne esminis), o eiliniai žmogeliai šoka iš tos bričkutės kaip kas išmano - kas į krūmus, o kas - po ratais.
    P.S. O sovietmečio komjaunuolių atitikmenys homjaunuoliai, veblenantys "Apie praeitį reikia kalbėti drąsiai" - vaizdelis gerokai groteskinis, bet kartu ir juokingas. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-09 09:28

      Į ESSR entuziastingiausiai nereflektuodami traukia kaip tik tie "dešiniosios stovyklos patriarchai ir ledi", kurie sovietmečiu dėstė leninizmą arba dirbo aukštosiose partinėse mokyklose. Manau, kad sekančiame opuse Putinaitė imsis jų - nesuprantu, kuo Marcinkevičius blogesnis už juos.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-03-09 09:47

      niekuo Marcinkevičius ne blogesnis. Jo pavyzdžiu labai gerai parodoma tokių štai dabartinė būklė. Marcinkevičių kaltinti galima tik tuo, kad jis buvo su pretenzija į Tautos šauklį - o tai jau sukuria didelę atsakomybę, su kuria jis nesusitvarkė, pasiduodamas sistemai, sąmoningai ar per neišmintingumą leisdamas save išnaudoti jos labui.

      Panaikinti
    3. "Manau, kad sekančiame opuse Putinaitė imsis jų" - smarkiai abejoju: ji jų "imtųsi" tik tuo atveju, jeigu jie staiga pradėtų žadinti ir puoselėti tautiškumą ir patriotizmą, tad, manau, nuo Putinaitės "ėmimosi" jie yra VISIŠKAI saugūs. :)
      Beje, jei Marcinkevičius būtų "nesusitvarkęs", jis jai būtų visiškai neįdomus, nes ne jis yra tikrasis jos taikinys - bet apie jau visas išsamus L. Šopausko straipsnis buvo.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-03-08 22:28

    Jeigu nebutum bukas, pikc, pastebetum , kad is tos brickutes zmones soka ne kur kitur, o i tavo taip keikiama eussr, kuri (dardejimas i kuria) pagal tave ir sukelia ta sokima is brickutes. Kvailiau nesugalvosi, nemielas neprotaujantis nepilieti.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-03-08 22:41

    Ne Europos perteklius, o slogus jos trukumas, nulemtas tokiu kaip tu, tik zodziais besiskirianciu nuo tariamu savo neprieteliu komunistu, o is tiesu - ju broliu dvyniu, vercia zmones sokti is letai girgzdancios brickos ir begte begti ten, kur bricka nezinia kada atsidurs.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Bičiulis-Pikc2016-03-09 08:18

    Matau bėdą ir tame,gerbiamas Pikc,kad daugelis lietuvių yra įsitikinę,kad teisingumą,socialinį gerbūvį,saugią gyvenamąją aplinką turi savaime kažkas sukurti- valdžia,kaimynai,"žmonės", bet patys,šiukštu,tikrai niekuo negali prisidėti.Tad emigraciją vertinu ir kaip savotišką tautiečių silpnavališkumo išraišką.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-09 08:48

      bendruomeniškumo ir su tuo susijusį pilietiškumo trūkumą taip pat nulemia sovietinis paveldas, kurio įskiepytas kolektyviškumas su bendruomeniškumu nieko bendra neturi, nes kolektyviškumas yra pasyvios nepilietiškos bandos požymis, o bendruomeniškumas - aktyvaus dalyvavimo ir bendradarbiavimo išraiška, dedanti pamatus pilietiškumui. Taigi savo žodžiais tik dar kartą patvirtinate, kad emigracija - sovietinio palikimo, nulemiančio ne tik ekonominio, bet ir pilietinio bei visuomeninio išsivystymo atsilikimą, pasekmė. O tai, kad Lietuvos piliečiai ne savo valstybėje kuria tai, ką jie norėtų, bet važiuoja gauti jau sukurto rezultato į Vakarų Europą, rodo, kad lietuviams reikia tokios visuomenės, kurioje gyvena Europa, bet patys jie jos kurti nesugeba (ne tik nenori, nes nekantrauja, bet ir nesugeba). Todėl iš dalies pritariu dėl silpnavališkumo.

      Panaikinti
  8. Tikrai - ir kaip aš nepagalvojau, kad žmonės vakaruosna bėga ne ekonominiais sumetimais, o išsiilgę tolerastijos, pederastizmo ir multi-kulti. Ačiū įžvalgiesiems homjaunimo proto bokštams, kad apšvietė. :D

    Bičiuli, iš dalies - gal, bet tikrai ne 100 proc. Absoliuti dauguma mano pažįstamų emigrantų išvažiavo ne dėl to, kad jiems kažkas kažko nedavė, bet kad negalėjo užtikrinti sau ir savo artimiesiems normalaus pragyvenimo, nors ir stengėsi - ir išvažiavo jie nusiteikę netrukus grįžti (maždaug, užsidirbsim, ir parvažiuosim). Bėda ta, kad po kiek laiko emigracijoje žmonės pradeda įsikurti (o ir socialinis aprūpinimas geresnis), ir pažiūrėję į sąlygas, laukiančias grįžus (kur gyventi ir iš ko?), praranda motyvaciją. Ir, beje, nepasakyčiau, kad ten išvažiavę jie patampa itin aktyviais politiškai-ideologiškai, trokštantys "dalyvauti" ar "prisidėti". Tiesiog ten lengviau pragyventi, ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-03-09 09:17

      sovietiniai tavo draugeliai kitaip ir negali - tik naudotis jau sukurtu, patys dalyvauti ir prisidėti sugebės gal tik jų vaikai, jeigu jie dar nėra per dideli.
      Didžiausia paskata emigrantams galų gale yra net ne ekonominė, nes didesnės pajamos dažnai susijusios ir su didesnėm išlaidom. Didžiausią efektą negrįžtamai emigracijai (prižada grįžti, bet negrįžta) daro kitokie santykiai tarp žmonių, mažiau streso ir daugiau pagarbos vienas kitam. Štai kur didžiausias Lietuvos praradimas.

      Panaikinti
    2. O, geras bajeris - chamiškai besisklaidantis ir įžeidinėjimais besitaškantis "tavariščius" porina apie pagarbą! Įdomu, tą žodį žodyne ar kokiame nors straipsnyje radote?
      O dėl "sovietinių" - galiu tamstelę homjaunuolį užtikrinti, kad sovietmečiu tarp savo idėjinių brolių komjaunuolių tiesiog PUIKIAI "įsipaišytumėte". ;)

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2016-03-09 11:13

    Net laisvi paukščiai pasikeitus aplinkai, keičia savo kursą, tai kaip vadinamas protingas dvikojis padaras, pasikeitus aplinkai, tiksliau iš kalėjimo pabėgus į laisvę, nekeis savo įpročių,laisvėje gyventi kai kam yra daug sunkiau, nei uždarytam garde,todėl panikuodami laksto kas sau, o kai kurie vėl galvoja kaip juos prirakint, kad jie nelakstytu, todėl laisvę prarast labai lengva, o atgaut nepaprastai sunku, o kartais net neįmanoma.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item