Gintautas Vaitoška. Mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudikui ranką

Gerai žinoma, kad psichinės traumos išgydymui svarbus jos aplinkybių bei sukelto skausmo iškalbėjimas ir išgedėjimas. Tada sugrįžta ramybė. Tačiau terorą patyrusiai mūsų tautai gedėti buvo uždrausta. Vadinasi, vargu ar galime tikėtis dvasinės sveikatos.

Jos ir neturime – savižudybių, taip pat ir žmogžudysčių skaičiumi Lietuva yra viena iš pirmųjų Europoje. Kalbėdami apie savižudybes turėkime omenyje, kad šios tragedijos yra kraštutinės desperacijos išraiškos, o jų didžiuliai skaičiai rodo, kad nusivylimo, susvetimėjimo ir skaudaus susipykimo mūsų krašte yra labai daug.

Kad savižudybių gausa yra susijusi su 1940–1956 metais išgyventu teroru kalba statistika. 1939 m. Lietuva buvo tarp mažiausiai savižudybių turinčių šalių Europoje – devynios šimtui tūkstančių gyventojų. Kreivė ėmė kilti septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, trumpam nusileido Atgimimo metais, tačiau po to vėl kilo aukštyn į aukštesnius nei 30 ir net 40 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų skaičius. Tuo tarpu šalyse, kuriose prieškariu savižudybių skaičius buvo maždaug triskart didesnis nei Lietuvoje, po karo mažėjo: Vengrijoje jis dabar svyruoja apie 20, Austrijoje, Šveicarijoje ir Suomijoje – apie 17 šimtui tūkst. gyventojų.

Kad šiuos skaičius veikia bendra tautos nuotaika, rodo ir tai, jog sovietmečio pabaigoje 35 šimtui tūkstančių gyventojų pasiekęs skaičius žymiai (iki 25) krito Atgimimo metais. Tačiau pakilumui praėjus, 1992-aisiais, jis vėl buvo daugiau nei 30, o vėliau – ir dar didesnis.

Kaip pamename, nusivylimas sava valdžia – tiek kairiąja, tiek dešiniąja – buvo didelis. Nelabai kas pasikeitė ir dabar: Lietuva išsivažinėja, savižudybių išlieka labai daug. Kyla „paprastas“ klausimas: kodėl laisvos Lietuvos valdžia nesuteikė vilties? Juk būtent nuotaikoje ir viltyje glūdi problemos šaknys. Prieškario Lietuvoje materialinė gyvenimo padėtis buvo daug blogesnė, tačiau vilties, bendrystės jausmo ir patriotizmo buvo nepalyginamai daugiau.

Suprantama, toks klausimas yra „paprastas“. Kas yra toji Lietuvos valdžia? Tai simpatiški žmonės, ypatingai tai matome su jais kalbėdamiesi kur nors susitikę arba ką nors iš jų pažinodami. Tačiau jei kas tų mūsų pažįstamų nepažįsta, neretai juos sau ar viešai vadina korumpuotais savanaudžiais, o mes patys tokiais laikome tų pažįstamų pažįstamus arba bent mums nesimpatiškas partijas. Tad jei turime bent kiek savikritikos, galime suprasti, kad mes patys, išrinkti į Seimą, daug geresni nebūtume. Tada galime priimti ir žinomą teiginį, kad valdžia yra tokia, kokie esame mes. Tad kokia mūsų valdžia ir kokie mes? Kodėl taip save valdome ir kaip mes tokie susiformavome?

Pasak K. Girniaus, okupacijos metu buvo galima priešintis, prisitaikyti ir kolaboruoti. Tiek politinėje, tiek ekonominėje valdžioje buvo ir tebėra žmonių, kurie anais laikais su režimu bendradarbiavo, dabar jie galingi ir turtingi (nors pasitaiko ir tokių „kvailų“ buvusių partijos narių, iš principo nepersikėlusių į nuosavus rūmus). „Buvusiems“ ar jų vaikams lengva prikišti, kad gerą tautos turto dalį jie susisėmė į savo kišenes. Tačiau, kita vertus, „kraštutinai“ kolaboravusių, pavyzdžiui, aukštų saugumiečių ar kitaip žiauriai besielgusių – praturtėjusiųjų tarpe – nėra ar yra mažai. Kaip nebuvo daug ir drąsiai ėjusių ginkluoto ar vėliau politinio pasipriešinimo keliu. Greičiausiai daugelis mūsų – taigi ir mus „valdančiųjų“ – gyveno daugiau ar mažiau prisitaikę.

Pritaikymo spektras buvo įvairus. Kai ką kompartija vertė periodiškai ją pašlovinti, kaip kad girdime šių dienų diskusijoje apie rašytojus. Daug kas įstojo į partiją tam, kad kiltų karjeros laiptais, nestojusieji leido vaikus į pionierius bei komjaunuolius nenorėdami nemalonumų ir jiems, ir sau patiems. Žymus prisitaikymo elgesys buvo „kombinavimas“, „nešimas“ ko nors iš darbovietės tuo pat metu susirinkimuose kantriai palinkčiojant lozungams apie proletariato pergalę ir netgi pašaukiant „Valio!“ Spalio ir kt. paraduose praeinant pro valdžios tribūną.

Nešaukti „valio“ buvo gana pavojinga. Dar pavojingiau – platinti pogrindinę, katalikišką, literatūrą ar priklausyti Lietuvos Helsinkio grupei. Tačiau, kaip rašo N. Putinaitė, buvo nemažai ir tyliai besipriešinusių: atsisakiusių aukštos karjeros, kurią būtų užtikrinęs deklaruotas ideologinis lojalumas režimui, arba nusprendusių nepasiduoti sovietinei vertybių degradacijai, dėl kurios buvo masiškai „kombinuojama“ ir dėl kurios gyventi turėjai labai kukliai.

Pastaroji laikysena reikalauja didesnio dėmesio. „Nešimas“ iš fabriko visuomenėje nebuvo laikomas vogimu ir tam tikra prasme toks ir nebuvo, kadangi režimas pirmas apiplėšė žmones. Ką nors gauti per „pažįstamus“ – prekių iš „bazės“, paskyrą mašinai ar butui per „vykdomąjį komitetą“ – buvo gana įprasta, o nepasinaudoti proga – kvaila. Juk visa sovietinė valstybė, pradedant nomenklatūra, funkcionavo neoficialaus ko nors „gavimo“ principu. Vis dėlto įsijungti į šį srautą reiškė vienaip ar kitaip meluoti arba susirišti korupciniais ryšiais su tais, kurie kažką „duoda“. Neretai, netgi nebūnant partiniu, – lankstytis partijos funkcionieriams. Buvo žmonių, apsisprendusių to nedaryti. Jei mums dabar sunku juos pavadinti dorais, greičiausiai dėl to, kad nepaisant „labai suprantamo“ istorinio konteksto, patys sau jaučiame tylų dorovinį priekaištą.

Tik labai drąsus gali pasakyti, kaip kartą pasakė vienas istorijos profesorius, kad buvo bailys. Tik nedaug kas sąžinės nemainė į patogumą. Kai kuriose profesijos, pavyzdžiui, mokytojo, buvo išvis negalima dirbti nemeluojant. Paprastai kalbant, buvo sunku.

Šis sunkumas, žiūrint į „brandžiojo socializmo“ laikus, neretai neatrodo toks tragiškas. Tačiau negalima užmiršti, kad į „brandųjį“ buvome įstumti po kruvinojo: partizanų išžudymo ir dvidešimt metų trukusios visuotinės mirties grėsmės, dažniausiai – ištrėmimo. Tai yra lengva pamiršti bent dėl dviejų priežasčių.

Pirma, bet kokią teroro patirtį norisi išstumti iš atminties. Antra, gal ne vienas iš mūsų, taip pat mūsų tėvai ar seneliai, „prisitaikėme” taip, kaip nebūtų labai smagu prisiminti. Pirmosios traumos – turto atėmimo, žūčių ir pažeminimų lageriuose, išdraskyto gyvenimo – mums nebuvo leista gedėti. Tačiau, negana to, buvo liepta dar ir vienaip ar kitaip pagarbinti skriaudėją. Pirma mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudiko ranką. Vertinant psichologiškai, antroji trauma yra ne mažiau dezorganizuojanti ar demoralizuojanti asmenybę, nors gal ir mažiau „jaučiama“.

Tačiau ji veikia. 1993–1994 metų žiemą amerikietė tyrėja Katherine G. Baker Maskvoje apklausė 50 žmonių, kurių seneliai arba senelės žuvo per Stalino surengtą kompartijos gretų „valymą“ ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje. Buvo išskirtos dvi šeimų, kuriose užaugo šie žmonės, grupės. Vienose tėvo/senelio ar motinos/senelės žūtis buvo slepiama ir apie ją nekalbama, o kitose, nors ir laikantis atsargumo, skausminga istorija buvo prisimenama.

Tyrimo rezultatai atskleidė skirtingą atminties ištrynimo ar išlaikymo poveikį šiose šeimose augusių vaikų ir vaikaičių gyvenimams: atmintį neigusių šeimų nariai buvo geriau prisitaikę socialiai (turtingesni, aukščiau pažengę karjeroje), tačiau atmintį išlaikiusieji buvo kūniškai ir psichologiškai sveikesni bei buvo sukūrę stabilesnes šeimas. Baker nuomone, tyrimas patvirtina dvi žymios Šeimos sistemų mokyklos (M. Boweno) tezes: psichologinė įtampa yra perduodama, taip pat ir neverbaliai, iš kartos į kartą; ryšio su savo šeimos praeitimi nutraukimas šią įtampą padidina. Tad kalbėti apie praeitį svarbu ir psichologiniu požiūriu.

Todėl dabar kilusi diskusija apie mūsų praeitį, regis, yra labai prasminga, jei vertinsime klaidingus veiksmus, nenuteisdami žmonių, ir jei turėsime drąsos neleisti, kad vertinimų objektyvumą veiktų mūsų pačių istorijos. Atrodo, yra lengviau kalbėti apie pirmąjį terorą – akivaizdų, vykdytą okupanto, sunkiai išvengiamą. Tačiau antroji trauma – „nuolankumo“ ir prisitaikymo – nemažiau skaudesnė. Ja nelabai galime didžiuotis, tačiau ji ne tik toliau traumavo psichiškai, tačiau ir demoralizavo. Galima galvoti, kad būtent su ja susijęs nesmagus jausmas mums trukdo gyventi pagal sąžinę. Neįvardinti dalykai – visų pirma sau – neleidžia mylėti teisingumo. Ar ne dėl jo stokos mes visaip kenčiame ir išsivažinėjame?