Dievo malonė ir krikščioniška Santuoka

Vakar minėtų šventojo Juozapo, Dievo Motinos sužadėtinio ir Šventosios Šeimos globėjo, iškilmių p...

Vakar minėtų šventojo Juozapo, Dievo Motinos sužadėtinio ir Šventosios Šeimos globėjo, iškilmių proga dar kartą pažvelkime į Santuokos sakramento esmę. Nerimastingai laukiame posinodinio dokumento, kuriame bus apibendrintos  2015 metais Vatikane įvykusio Šeimai skirto Sinodo išvados. Čia skelbiame teologinį komentarą, kurį parašė popiežinio Grigaliaus universiteto (Roma) dekanas kunigas Dariusz Kowalczyk. Šiuo komentaru garbingo universiteto dekanas prisijungė prie Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininko Arkivyskupo Stanisławo Gądeckio pozicijos. Žinia, Lenkijos vyskupai siekia išsaugoti apaštalinę tradiciją tvirtinantį šventojo Jono Pauliaus II mokymą apie Santuokos sakramentą, tokiu būdu kovodami prieš viduje Bažnyčios sukerojusius tikėjimo priešus.   

       Dievo malonė, sakramentinė malonė, pašvenčiamoji malonė
        Łaska Boża, łaska sakramentalna, łaska uświęcająca

Dievo malonė iš esmės yra kiekvienas žmogų išganantis Dievo veiksmas. Todėl galime sakyti, kad malonė yra viena, kaip vienas yra Dievas. Tačiau, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, taip pat ir į Dievo veiksmų būdus bei pasekmes, mes atskiriame skirtingus malonės tipus, įskaitant "sakramentinę malonę" (gratia sacramentalis), "Šventosios Dvasios malonę, suteiktą Kristaus ir savą kiekvienam sakramentui "( Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1129).

Tridento Susirinkimas moko, kad per sakramentus "visas tikrasis teisingumas arba prasideda, arba, jau pradėtas, yra didinamas, arba, jei prarastas, yra atstatomas" (Denz. 1600). Todėl sakramentinė malonė esmingai yra pašvenčiamoji malonė (gratia sanctificans). Reikia pažymėti, kad "pašventinamosios malonės" samprata yra daug platesnė už "sakramentinės malonės" sampratą. Nes Dievas žmonių santykius šventinti gali ateiti ir anapus sakramentų. Kitaip tariant, Dievas taip pat išgano ir ne sakramentiškai, kaip Vatikano II Susirinkimas moko: "mes turime tikėti, kad Šventoji Dvasia tik Dievui žinomu būdu siūlo kiekvienam žmogui būti susietu su šiuo Velykiniu slėpiniu." (Gaudium et spes, 22).

Išsiskyrę asmenys, gyvenantys naujose [Vert. - ne sakramentinėse] sąjungose, yra padėtyje, kurioje jie stokoja sakramentinės malonės, susijusios su Santuokos sakramentu, Atgailos ir Šventosios Komunijos sakramentais. Tačiau iš šių asmenų - pagal formalų apibėžimą – jokiu būdu Dievo malonė nėra atimta apskritai, t.y. pašventinamoji malonė, kurią Dievas gali duoti - kaip mes jau sakėme - ne sakramentiškai. Štai kodėl Jonas Paulius II Familiaris consortio[1] glalėjo rašyti: "Jie [išsiskyrusieji ir naujai susituokę išsiskyrusieji] gali, be abejonės, ir turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti Šventose Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės." (84)

Išsiskyrusieji asmenys, gyvenantys naujuose sąjungose, iš tiesų gali prašyti Dievo suteikti jiems Jo malonę, kuri, nors ir nėra ir negali būti sakramentinė malonė be tam tikrų sąlygų įvykdymo, vis dėlto yra tikroji Dievo malonė, kuri atstato išganomuosius santykius su Juo. Tačiau tai nereiškia, kad išsiskyrusiems ir naujose sąjungose gyvanantiems žmonėms yra atveriamas kelias į sakramentinę Komuniją. Priešingai, jei tai būtų, jie nusigręžtų ne tik nuo vidinės sakramentinės malonės logikos, bet ir rizikuotų netekti ne sakramentinės malonės.

Fr. Dariusz Kowalczyk SJ

ARCHE komentaras. Apaštalas Paulius moko, kad Santuoka yra Kristaus visiško atsidavimo savo Bažnyčiai tikroviškas įgyvendinimas (Ef 5,22-33), t.y. sakramentas.  Katalikų Bažnyčios Katekizmas šį mokymą išskleidžia: „Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas.“ (1604). Tokiu būdu Santuokos sakramentas yra Eucharistijos sakramento tąsa sutuoktinių - įgyvendinančių Kristaus ir Bažnyčios apibusį absoliutų vienas kitam atsidavimą - santykyje. „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5,32). 

Sakramentiniame santykyje gyvenantys krikščionys būtent savo ištikimybe vienas kitam iki mirties liudija Dievo absoliučiai mylinčią prigimtį, kuri jiems yra dovanojama sakramentine malone. Nuosekliai, išsiskyrusieji krikščionys gi jau nebeliudija Dievo prigimties, išsiskleidusios mums Dievo Sūnaus Įsikūnijimu, Kančia ir Prisikėlimu. Tačiau jų Dievo meilės žmonijai ir ištikimybės Bažnyčiai liudijimas, nors ir skausmingas, gali būti kitoks. Atgaila dėl juos ištikusios nelaimės ir, to pasekoje, sakramentinės malonės stokos, išsiskyrusieji liudija Bažnyčios kančią dėl ją kankinančios nuodėmės ir, kartu, didelį ilgesį susibūti pilnatviškai su Kristumi. Toks skausmingas ilgesys ir pastarąjį palydinti būtinai nuoširdi atgaila irgi yra Dievo malonės veikimo vaisius, taigi, gyvenimas Tiesoje.

Neatimkime šios Tiesos iš išsiskyrusių krikščionių; palaikykime juos Tiesoje.

Dar kartą išgirskime šventojo Jono Pauliaus mokymą posinodiniame paraginime FAMILIARIS CONSORTIO:

84. Deja, kasdieninė patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo turimas išganymo priemones.

Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.

Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį.

Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“.

Panašiai pagarba, skirta Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.

Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.

Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės. 


Susiję straipsniai

Religija 2633475963821168770

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-03-21 19:47

    manyciau jog santuokos sakramento priemimas turetu buti paliktas tik tikintiesiems, kuriu tikejimas turetu buti tikrinamas bažnytinio atstovo specialiai šiam reikalui. ji reikia sugriežtinti. Paprasšciausiai butu išvengta daug nelaimiu ir šio sakramento ardymu. Sakramentiniu poru sumažetu, ir tuo paciu pinigines aukos bažnyciai, man atrodo, jog tu auk netekti bijoma ir bandoma nuolaidžiauti priimant autoretetingus ir lankscius dokmentus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item