Audrius Jurgelevičius. Ką nutyli Švietimo ir mokslo ministerija?

Pastarosiomis savaitėmis visa šalies žiniasklaida mirga nuo informacijos apie švietimo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Nors inf...


Pastarosiomis savaitėmis visa šalies žiniasklaida mirga nuo informacijos apie švietimo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Nors informacijos srautas platus kaip mūsų upių tėvas Nemunas, bet ją galime suskirstyti į dvi grupes. Vienuose straipsniuose bei interviu aptarinėjami dabar streiką paskelbusių švietimo profesinių sąjungų iškelti reikalavimai ir visos streiko peripetijos. Kituose, švietimo ekspertai bei politikai samprotauja kaip reikėtų spręsti švietimo sistemos problemas, kurios kaupėsi jau ne vienerius metus.

Tačiau šioje kakofonijoje trūksta pačios aktualiausios informacijos – apie artimiausius Švietimo ir mokslo ministerijos planus. Apie juos dabar nėra kam kalbėti, nes Lietuvos švietimo vairininkė ministrė Audronė Pitrėnienė, prisidengdama tikra ar tariama liga, kuriam laikui apdairiai  pasitraukė į šešėlį. Bet nepaisant to, jos vadovaujamoje Švietimo ir mokslo ministerijoje aktyviai kuriami naujų reformų planai, kuriuos artimiausiu metu ant savo kailio pajus visi mokytojai.

Nuo ateinančių metų sausio 1 d. bus kardinaliai pakeista pedagogų darbo apmokėjimo sistema. Ir tai nėra etatinis darbo apmokėjimas, kurį kaip didžiausią panacėją siūlo kai kurie politikai! Kruopščiai valdžios stalčiuose slepiama naujoji visų biudžetinių įstaigų darbuotojų – pedagogų, medikų, kultūros bei socialinių darbuotojų – darbo apmokėjimo tvarka daugeliui pedagogų sukels dar didesnį galvos skausmą, nei daug kritikos sulaukusi dabartinė.

Jei šiandien pedagogų darbo užmokesčio dydžiu galima manipuliuoti kaitaliojant tarnybinių atlyginimų koeficientų „žirklėmis“, tai nuo 2017 m. tai bus galima daryti ir nustatinėjant taip vadinamą „kintamąją darbo užmokesčio dalį“. Tai darys įstaigos vadovas, kiekvienais metais atsižvelgdamas į mokytojo darbo rezultatus.

Kartu su darbo apmokėjimo pokyčiais pedagogų neišvengiamai laukia ir jų atestacijos pertvarka. Ne vienerius metus tyliai keiksnojusi dabartinę atestacijos sistemą, ministerija pasiryžo veikti. Kasmetis mokytojo pokalbis su įstaigos vadovu apie savo veiklos rezultatus, kurį neišvengiamai lydės ir kalno popierių pildymas, visuotinis bei reguliarus peratestavimas – tai tik dalis „naujovių“, kurių buvo atsisakyta prieš dešimtmetį.

Daugelio viltingai laukta naujoji mokyklų finansavimo tvarka – „klasės krepšelis“ – neišspręs dar vienos didelį galvos skausmą sukeliančios problemos – didelio vaikų skaičiaus miestų bei rajonų centrų mokyklose. O palikus šią problemą, reikalavimai mokytojams individualizuoti bei diferencijuoti ugdymo procesą tampa dar vienu sunkiu akmeniu, tempiančiu mokytojus į nevilties liūną.

Tai tik nedidelė dalis naujovių, kurių Švietimo ir mokslo ministerija griebiasi karštligiškai bandydama gelbėti vis prastėjančią moksleivių ugdymo kokybę. Niekas nebando ginčytis, jog radikalūs pokyčiai būtini, tačiau akivaizdu, jog ir toliau kartojamos dvi esminės klaidos. Visų pirma, iš mokytojų reikalaujant kokybiškesnio darbo, praktiškai nesprendžiami jų darbo sąlygų gerinimo bei atlyginimo didinimo klausimai. O visuotinai žinoma, kad reikalavimų darbuotojų darbo kokybei didinimą privalo lydėti jų darbo sąlygų gerinimas, kas pakels motyvaciją geriau dirbti. O antra klaida – planuojant ugdymo proceso tobulinimo priemones, dalyvauja vien ministerijos, jai pavaldžių institucijų bei savivaldybių švietimo skyrių klerkai, mokyklų vadovai bei jų pavaduotojai. O mokytojų nuomonė niekam neįdomi.

Požiūris, kad mokytojas privalo tik paklusti ir uoliai vykdyti savo pareigas toliau išlieka kaip vienas iš „demokratinės“ lietuviškos sistemos principų. Kad nebūčiau apkaltintas netiesos sakymu, pateiksiu šviežiausią pavyzdį. Vasario 26 d. Švietimo ir mokslo ministerijoje organizuojamas posėdis dėl mokyklų, įgyvendinančių bendrojo ugdymo programas, veiklos tobulinimo ir tarp į jį pakviestų 63 dalyvių, nėra nė vieno mokytojo!

Ir kol tokia tvarka, kai į mokytoją žiūrima kaip į uolų nurodymų „iš viršaus“ vykdytoją, egzistuos, tol vienintelis būdas jiems savo valią išreikšti bus protesto akcijos – mitingai ir streikai. Tik taip mokytojai privers Lietuvos valdžią suprasti, kad būtina nuolat klausyti mokytojo, svarbiausio ugdymo proceso dalyvio, nuomonės.

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 4107181403042462263

Rašyti komentarą

  1. Ačiū autoriui už straipsnį, tik pasigedau papildomos informacijos apie ES direktyvuojamą ugdymo turinį ar bent jau apie primetamas europeizacijos programas nukreiptas į mūsų švietimo sistemą. Reikalinga platesnė apžvalga, ką galime padaryti, kad būtų pagaliau pradėta kurti tautinė mokykla, nes kitu atveju Lietuva neturės ateities. Suprantu, kad pilietiškas veikimas turi pasireikšti visose srityse, tame tarpe ir Lietuvos švietimo srityje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-01 20:35

    Tiesiog susitaikykit. Darykit, kaip Gandis Indijoje; paskelbkit švietimo pokyčius neegzistuojančiais.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item