Anthony Giambrone. Kas teisia? Antonino Scalia ir Tomo Akviniečio teisės filosofijos

Staigi Aukščiausiojo teismo nario Antonino Scalia mirtis šių metų vasario 13 dieną įkvėpė virtinę pagyrų šiam žmogui, kurio neabejotiną s...

Staigi Aukščiausiojo teismo nario Antonino Scalia mirtis šių metų vasario 13 dieną įkvėpė virtinę pagyrų šiam žmogui, kurio neabejotiną sąžiningumą,  guvų protą ir galingą asmeninį žavesį pripažino net kritikai. Jėzuitų mokinys ir kunigo tėvas, dėl savo tvirtų įsitikinimų ir skaidrių sprendimų Antoninas buvo daugelio katalikų ir konservatorių favoritas. 

Visgi plūstelėjus sentimentams ir liūdesiui dėl netekties šio svarbaus katalikų veikėjo – visuomenės tarno stovėjusio daugelio šiuolaikinių Amerikos viešojo gyvenimo kontraversijų centre ir dažnai kovojusio teisioje, tačiau pralaiminčioje pusėje – svarbu nesupainioti pagarbos žmogui ir jo teisinei minčiai. 

Kokia išties buvo teisėjo Scalia jurisprudencijos filosofija? Sausio 7 dieną., likus vos daugiau nei mėnesiui iki jo mirties, teisėjas, minėdamas Dominikonų ordino 800-ąjį jubiliejų, skaitė viešą paskaitą Vašingtone. Jis išnaudojo šią progą, Šv. Raimundo iš Penaforto, kanoninės teisės atstovų globėjo, dieną, kad atskleistų savo ir didžiojo Dominikonų teologo Šv. Tomo Akviniečio įstatymo interpretavimo teorijų skirtumus. 

Savo kalbą Antoninas Scalia pradėjo pastebėjimu, jog veikale Summa theologica (II-II, q. 60 a. 5) Akvinietis teigė, jog teisėjas turi vykdyti  teisingumą remdamasis tuo, kas įtvirtinta rašytiniame įstatyme. Tai tariant Scalia veidas švytėjo pritarimu. Vis dėlto, atsakydamas į jam adresuotą kritiką Akvinietis pridūrė – ir čia jį cituodamas Scalia išsyk pasijuto nejaukiai – kad vardan „teisingumo, kurio siekė įstatymo davėjas“, teisėjas gali nepaisyti prastai parašyto įstatymo tam, jog apgintų vieną prigimtinių teisių. Šią Angeliškojo daktaro nuolaidą teisėjas Scalia šmaikščiai apibūdino kaip baisybę, vertą „Worreno teismo“ [JAV Aukščiausiasis teismas laikotarpiu, kai jam vadovavo Earlas Warrenas, garsėjęs drastiškomis liberaliomis reformomis – aut. past.]

Taip, kaip parašyta

Teisėjas Scalia visų pirma buvo žinomas dėl savo principingo bei raiškaus pasipriešinimo kiekvienam teisėjų aktyvizmo gūsiui. Remiantis griežtai „tekstualistine“ arba „originalistine“ įstatymų interpretavimo teorija, kuria vadovavosi buvęs profesorius, įstatymai turėtų būti suprantami tiksliai taip, kaip yra parašyti. Tai, kas neparašyta, nėra įstatymas.

Tekstualistinę perspektyvą reikėtų visų pirma atskirti nuo vadinamojo „griežtojo konstrukcionizmo“, kurį teisėjas Scalia laikė degraduota tekstualizmo forma, nešančia nešlovę visai šiai filosofijai. Tekstualizmas skiriasi tuo, jog žvelgiant iš jo perspektyvos interpretuojant įstatymo tekstą „bendra nuovoka“ gali trukdyti suprasti jo reikšmę. Griežtieji  konstrukcionistai, tuo tarpu, galėtų būti apibūdinami kaip „mąstantys paprastai“ ir viską priimantys pažodžiui. Pavyzdžiui, iš jų perspektyvos žodžiai „nusikaltimas naudojant ginklą“ apimtų ne tik atvejus, kai šis naudojamas smurtiniais tikslais, bet ir atliekant barterinius mainus, keičiant ginklus į narkotikus, nepaisant to, jog tai akivaizdžiai nėra tikroji įstatymo žodžių reikšmė. 

Tekstualizmas galėtų būti lyginamas su Reformacijos teologų, Šventraščius siūliusių suprasti tiesiogiai,  hermeneutika. Šis pasitikėjimas bendra nuovoka išties galėtų įgalinti didesnį interpretacijos rafinuotumą, nei kai kurios fundamentalistų kvailystės, bet vargu ar šis požiūris adekvatus. Tai supranta ne tik egzegeze užsiimantys katalikai. Daugelis mūsų su nauju aiškumu suvokia kontrolių (kaip tradicija) svarbą šventraščių egzegezei ir hermeneutikai - tai yra mūsų amžiaus bruožas, išryškintas tūkstančių denominacijų nesutarimų dėl tiesioginės reikšmės. 

Tekstualizmo, kaip teisės teorijos, idėja, daugeliui žmonių akivaizdžiai kelia instinktyvų nejaukumą. Už jo slypintys impulsai, visgi, kas kita. 

Antonino Scalia tekstualizmas iš esmės apibūdina jo reakciją į tai, ką jis suvokė kaip apgailėtiną teisės interpretavimo būklę JAV teismuose, kuriuose, kaip jis rašė, „nėra jokios suprantamos, visuotinai priimtinos ir nuosekliai taikomos įstatymų interpretavimo teorijos“. Jo tikslas buvo šią trūkstamą teoriją pasiūlyti. Kokia dėmesinga jo teorija bebūtų protingam, kontekstualizuotam rašytinės teisės konstravimui, jo pozicija – aiški teisinio pozityvizmo išraiška.

Teisė, jo pozityvistiniu požiūriu, savo galią įgauna dėl socialinių faktorių, ne dėl moralinės vertės ar pagrįstumo. Teisėjo vaidmuo, savo ruožtu, yra ne pagerinti blogus įstatymus, o priimti tekstą kaip nebediskutuojamą, sutartinai priimtą įstatymą, geras jis būtų ar blogas, liberalus ar konservatyvus. Paprastai tariant, tekstualizmas yra perdėtas teksto akcentavimas: perdėta reakcija į realią per didelės teisėjų laisvės rašytinio žodžio atžvilgiu problemą. 

Aukštesnė teisė

Grįžtant prie Summa Theologica, Antoninas Scalia pripažino, kad Akvinietis apie teologiją žinojo nepalyginamai daugiau. Bet jis, pats būdamas teisėjas, gerokai daugiau išmanė apie teisėjus ir teisimą. Ir jis buvo visiškai teisus trokšdamas kokių nors saugiklių prieš tokius iliustratyvius teisės iškraipymus, kaip byloje Roe prieš Wade, kurioje teisėjai dideles neteisybes pripažino esant „teisėmis“, nors tam nebuvo jokio pagrindimo rašytinėje teisėje. Plyšys duryse, kaip bylos Šventosios Trejybės bažnyčia prieš Jungtines Valstijas atveju, atvėrusiu galimybę įstatymo „dvasiai“ dominuoti prieš „raidę“, piktnaudžiavimą įgalina per daug akivaizdžiai, kad būtų verta vardinti pavienius piktnaudžiavimo atvejus.

Ir vis dėlto, du dalykai viduramžių teologą paverčia žmogumi teisę apmąstančiu giliau, nei teisėjas.

Pirma, teisėjo Scalia teisės teorija neturi struktūros, kuri leistų valdžią išlaikyti atsakingą prieš Dievą. Pavyzdžiui, klausiamas po paskaitos jis nesugebėjo apginti tokių teisinių procesų kaip Niurnbergo teismas vykdymo. Šie teismai garsūs tuo, kad juose apeliuojant į prigimtinę teisę buvo nuteisti žmonės, viso labo vykdę priimtus ir paskelbtus Nacistinės Vokietijos įstatymus. Spaudžiamas pasisakyti šia tema teisėjas tvirtai atmetė tokio tipo apeliacijas į aukštesnę, nerašytą teisę. Siekdamas pateisinti Niurnbergą jis paprasčiausiai tarstelėjo, kad jo požiūriu karo laimėtojai turi teisę bausti pralaimėtojus. „Kieno galia, to ir taisyklės“ – tokia yra klasikinė šios barbariškos doktrinos formuluotė.

Geranoriškai nusiteikus galima daryti prielaidą, kad teisėjas pats nebūtų sutekęs su visomis šios doktrinos implikacijomis, tačiau jos pasekmes pakomentuoti verta vis tiek. Paprastai tariant, ačiū Dievui, jog karą laimėjo Jungtinės Valstijos; baisu ir įsivaizduoti kaip būtų vykę nacių organizuojami „teismai“, jei laimėtoja būtų tapusi Vokietija. Sovietai taip pat buvo Antrojo pasaulinio karo laimėtojai ir jie paprasčiausiai varė „pralaimėtojus“ į gulagus. Ar tai irgi tinkamas teisingumo sistemos veikimas? Ar šie teismai buvo tiek pat humaniški ir teisingi, kiek į aukštesnę teisę apeliavęs Niurnbergo teismas?

Tekstualizmas teisėjo Scalia interpretacijoje neturi analogiškos teisės sampratos.  Taigi paties Dievo nerašytiems įsakymams nepaliekama kelio į viešąjį teisinį diskursą. (Galima pastebėti, jog Teisėjas Clarence Thomasas, šiuo atveju skirtųsi nuo Scalia. Nors būdamas mažiau teoretikas nei jo kolega ant teisėjų suolo, Thomasas plačiai pripažįsta prigimtinės teisės galią. Jis taip pat pastebi, jog jos kūrėjai konstituciją rašė vedini tuo pačiu įsitikinimu – tai kitoks požiūris į „originalizmą“.)

Atkuriamasis  teisingumas

Antrasis Teisėjo Scalia požiūrio trūkumas, mažiau svarbus, bet geriau atskleidžiantis iššūkius, su kuriais susiduria Amerikos teisinė sistema – tai jo anachronistinis Akviniečio supratimas. Kalbant tiksliau, šventasis dirbo su visai kitokia, daug bibliškesne „teisėjo“ samprata. Galių atskyrimas, Amerikiečių jau laikomas aksiomatiniu, sistema, kurioje teisėjų pareigos visiškai atskirtos nuo įstatymo leidėjų – arba to bent jau siekiama – jurisprudencijos istorijoje yra tikrų tikriausia naujovė. 
Beabejo, funkciniu požiūriu visiems pažystama „stabdžių ir atsvarų“ sistema užkerta kelią kai kurioms piktnaudžiavimo galimybėms. Bet trijų valdžios šakų atskyrimas taip pat išskaido integralius teisės elementus būdais, keliančiais fundamentalias problemas. Labai svarbu, jog šiuo aspektu amerikiečiai būtų informuoti ir sąžiningi su savimi. Nepaisant jo privalumų, teisingumo įgyvendinimas – mūsų visuomenėje neįprastai nerišlus procesas, pažeidžiamas savų piktnaudžiavimo formų ir tragiškų nesėkmių.

Akviniečiui teisėjas drauge buvo ir įstatymų leidėjas – absoliutus, kaip karalius – o ne paprasčiausiai įstatymo leidėjo paskelbto teksto interpretuotojas, kurio rankos surištos. Taigi moderni „teisėjų aktyvizmo“ problema yra susijusi su visai kitokiomis, specifinėmis Amerikos kontekstui, istorinėmis ir teisinėmis prielaidomis. Vis dėlto, iš senojo požiūrio galima šio to pasimokyti. Šventojo rašto pasaulėvaizdyje, būdingame krikščioniškiesiems viduramžiams, teisimas buvo aktas, galintis kompensuoti rašytiniuose statutuose esančius trūkumus, padėti siekti tobulumo. Išties tai ir buvo teismas: vieta, kur ištaisoma neteisybė.

Klausimas, kurį privalome kelti savo Teisingumo ministerijoms (ne tik teisėjams): kur teismo mechanizmas yra mūsų sistemoje? Kas ištaisys neteisybę, kurią kartais patys sau padarome savo įstatymais? Vis labiau tampame tauta, kuriai trūksta teisimo. Kas priims teisingą sprendimą mūsų krašto nuskriaustiesiems?

Teismo diena

Mūsų konstitucija – nuostabi valstybės valdymo meno pažiba. Bet ar teisėjai išties gali būti visiškai atskirti nuo įstatymų kūrimo veiklos? Ar jie turėtų būti atskirti? Mes prieštaraujame alternatyvai, veikiausiai todėl, jog apimti demokratinio idealizmo norime, jog įstatymus kurtų „tik tauta“, o ne „nerinkti pareigūnai“, kaip dažnai vadiname savo teisėjus. Bet ar šios respublikos mechanizme teismas tam tikra prasme nėra taip pat tautos atstovas? Ir ar išties taip aišku, jog lig šios valstybei jis tarnavo prasčiau nei Kongresas ir daugybė kitų tinkamai išrinktų mūsų vadovų?

Mūsų įstatymo sistemoje pats precedento sukūrimas yra tam tikra įstatymų leidybos forma. Tai reiškia, jog teisėjai išties faktiškai yra įstatymų leidėjai. Tiesa, teismas nėra tinkamas instrumentas spręsti visus klausimus; bet jei esminiais klausimais, kaip abortų ir tos pačios lyties santuokų, susirūpinę katalikai pasiduos iliuzijai, jog teisėjai neturi vaidmens įstatymų leidyboje, bendrajam gėriui tai nepasitarnaus.

Jei teisėjas Scalia adekvačiai neįvertino Niurnbergo teismo reikšmės, būdamas tikintis katalikas ir sąžiningas bendrojo gėrio tarnas jis puikiai suprato, jog mums skubiai reikalinga išlyga situacijoms, kai valstybės tarnautojai susiduria su būtinybe artimai bendradarbiauti su blogiu. Antonino Scalia siūlytas sprendimas teisėjams buvo nusišalinimas. Šis sprendimas gali padėti teisėjams apsaugoti savo kailį ir sąžinę, tačiau ne valstybę. Akviniečio apeliacija į aukštesniąją teisę, kildinamą iš dieviškojo autoriteto, neabejotinai yra kitas stiprus sprendimas, siūlantis būdą pataisyti iškreiptą situaciją, ne tik kelią iš jos pasitraukti teisėjams. 

Teisėjui Scalia „prigimtinė teisė“ tebuvo retorinė figūra, bet kuriam teisėjui galinti padėti pridengti jo pasirinktą moralinę darbotvarkę. Toks skepticizmas giliai nuviliantis. Net jei laikais ir vietose, kaip mūsiškiai, prigimtinė teisė gali sunykti žmonių nuovokoje – netgi iki taško, kai jos priesakai nebėra plačiai suprantami – mūsų atsakas neturi būti bailus moratoriumas bet kokioms apeliacijoms į amžinuosius Dievo įstatymus. (Tai nereiškia, kad prigimtinė teisė visais atvejais turėtų būti paversta pozityviais įstatymais, kaip sutiktų tiek Tomas Akvinietis, tiek teisėjas Thomasas.)

Teisėjas Scalia jau iškeliavo sutikti to, kuris teisia teisingai ir aš neabejoju, jog jo viešas liudijimas bei karjera viešojoje tarnyboje bus deramai apdovanoti. Šaliai triukšmingai ieškant kuo užpildyti tuščią kėdę Aukščiausiame teisme mums lieka tikėtis, jog vis dar galima rasti teisėjų tokių, kaip šis geras žmogus. Nors slegiamas problematiškos teorijos, Scalia neabejotinai buvo apdovanotas tikėjimo dovana ir moraline įžvalga, kurių taip dažnai trūksta mus supančiame sekuliariame pasaulyje. Mūsų šaliai būtų labai naudinga, jei daugiau teisėjų teisingumą vykdytų vadovaudamiesi tokiu žinojimu. Kitaip aišku, jog tie, kurių nesaisto nei tekstas, nei nerašytas Dievo įstatymas toliau „leis įstatymus nuo suolo“, gilindami tas pačias neteisybes, kurios verčia mus sušukti“ „Dieve... teisk savo žmones teisingai!” (Ps 72:1).



Susiję

Politika 6071085934864096485
item